Paprastoji eglė (Picea abies) – pušinių (Pinaceae) šeimos, eglių (Picea) genties visžalis spygliuotis medis. Paprastoji eglė – vienanamis augalas.
.
Paprastoji eglė – polimorfinė rūšis, jos populiacijoms būdingas didelis genetinis kintamumas, gamtoje priskaičiuojama dešimtys morfologinių, fiziologinių ir ekologinių jos formų.
Paprastųjų eglių laja kūgiška, smailiaviršūnė. Liemuo tiesus, ritiniškas, atviroje vietoje iki žemės šakotas. Jaunų medžių žievė lygi, blyškiai ruda, o vėliau apie 30-40 metus sutrūkinėja, sudarydama skrituliškas įdubusias plokšteles it žvynus, rečiau gūbrius, ir keičia spalvą – gali būti rausvai ruda ar net pilka. Šakos netaisyklinguose menturiuose, beveik horizontalios, šiek tiek aukštyn kylančiomis viršūnėmis. Ūgliai pliki arba šiek tiek plaukuoti, nuo rudos iki rausvai gelsvos spalvos ir baigiasi lenktų spyglių apgaubtu viršūniniu pumpuru, kurį supa 4–7 mažesni pumpurai. Šoniniai pumpurai smulkesni. Pumpurai sprogsta gegužę, jie siaurai kūgiški, smailūs, su rausvais arba blyškiai rudais žvyneliais, nesakingi. Spygliukai skirstomi į šviesinius ir ūksminius. Šviesiniai spygliukai standūs, lenkiami lūžta, skersinis pjūvis beveik kvadrato formos. Ūksminiai spygliukai lenkiami linksta, plokšti, bukesniu kampu, išsidėstydami vienoje plokštumoje, ir dažniausiai yra apatinėje lajos dalyje. Spygliukai 10–25 mm ilgio, 2–3 mm pločio, tamsiai žali, kieti, dygūs, keturbriauniai su žiotelių juostelėmis visuose 4 šonuose, spirališkai prisisegę ant kauburėlių. Spygliukai ant šakelių išsilaiko 5–7, kartais iki 9 metų.
Vyriškieji eglės strobilai iš pradžių kiaušiniški, 15 mm ilgio, ryškios purpurinės spalvos, mikrosporoms baigiant sklaidytis – ritiniški, 20–25 mm ilgio, geltoni, nusvirę. Moteriškieji strobilai 20–30, rečiau 50 mm ilgio, statūs, vienų medžių ryškiai purpuriniai (raudoni), kitų – gelsvai arba ryškiai žali. Paprastoji eglė sporifikuoja, spygliukus skleidžia ir pradeda augti vienu metu, gegužės mėnesį. Eglė apdulkinama vėjo. Apdulkinti moteriškieji strobilai nusvyra žemyn, jų sėkliniai žvyneliai padidėja ir atsilošia. Apsivaisina praėjus mėnesiui po apsidulkinimo, o po trijų mėnesių susiformuoja visiškai išsivysčiusi sėkla. Jauni kankorėžiai žali arba rausvi, subrendę rausvai ar gelsvai rudi. Kankorėžiai ritiniški, 10–11 cm ilgio, 3–4 cm skersmens. Kankorėžių sėkliniai žvyneliai įvairių formų ir dydžio, paprastai rombiški, netaisyklingai iškarpyti, lyg iškąsta viršūne, banguotais šonais. Sėklos 3–4 mm ilgio, rudos ir tamsiai rudos su triskart ilgesniu šaukštiškai sėklą gaubiančiu rausvai gelsvu, žvilgančiu sparneliu. Sėklos prinoksta lapkritį–gruodį ir, kai oras saulėtas. Dar rudenį viena kita sėkla ima byrėti, bet daugelis sėklų išbyra antroje žiemos pusėje ir pavasarį, kai įsivyrauja giedri orai su didesniais temperatūros svyravimais. 1000 sėklų sveria 5–8 g. Kankorėžiai nukrenta vasarą. Paprastosios eglės pradeda derėti sulaukusios 20–30 metų, o gausiai dera kas 3–5, kartais kas 6 metai. Šaknys paviršinės – išsidriekusios horizontaliai, netoli dirvos paviršiaus.
Paprastoji eglė dauginasi sėklomis. Jų medeliai palyginus greitai auga miško tankmėje. Pirmus 25 metus prie gerų augimui sąlygų gali paaugti 60–90 cm per metus, prie puikių iki 180 cm. Bet netinkamame dirvožemyje paauga kur kas mažiau – vidutiniškai apie 30 cm per metus[1]. Visa tai įtakoja augimo regionas, metų sezonai, temperatūrų svyravimai, krituliai ir kitos priežastys.
Įprastai užauga apie 30–40 m, kiek mažiau pasitaiko 50 m aukščio medžių. Aukščiausios paprastosios eglės Europoje išauga Balkanų pusiasalyje, Rumunijoje, Čekijos Sudetų regione – iki 50–63 m aukščio. Paprastųjų eglių kamienai iki 70 cm, rečiau 100 cm kamieno skersmeniu. Storiausiu kamienu dažniausiai pasitaiko Alpių ir Karpatų kalnų vietovėse – kartais iki 1,5–2 (2,4) m skersmens.
Europoje iškirtus senas girias su brandžiais medžiais, esant intensyviam miškininkystės verslui, aptikti stambių matmenų paprastąsias egles tapo retenybe, nepaisant kad iki šiol atokesnėse vietovėse dar pasitaiko išlikę keletas pavienių įspūdingų individų:
Tai potencialiai aukščiausiai galinti užaugti vietinių medžių rūšis Lietuvoje. Aukščiausia paprastoji eglė Lietuvoje (aukštis 45 m, skersmuo 86 cm) iki 1995 m. augo Prienų šile, bet ją pagraužė kinivarpos.[7]. Dar aukštesnė, apie 46 m aukščio buvo nupjauta 1997 metais. Šiuo metu aukščiausia Lietuvos egle laikoma Balkasodžio arba Noriūnų miško eglė. Ji auga Noriūnų miške, Balkasodžio valstybiniame botaniniame draustinyje (Alytaus sav.). Šios eglės aukštis 44,3 m, o kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 205 cm. Taip pat ši eglė yra antras pagal aukštį Lietuvos medis.
Lietuvoje paprastosios eglės kertamos sulaukę pačios ankstyviausios brandos – ūkiniuose miškuose, kurie sudaro didžiąją šalies miškų dalį, pagrindiniai miško kirtimai pradedami vykdyti 71 (61–80) metų eglynuose, lyginant žmogaus amžiumi, tai labai jauni medžiai – intensyvi miškininkystė neleidžia joms sulaukti net vidutinio amžiaus. Net ir apsauginiuose miškuose pradedamos kirsti sulaukusios 121 metų. Tad ir labai aukštų, storais liemenims bei senų paprastųjų eglių iki XXI amžiaus antrojo dešimtmečio pradžios, Lietuvoje beveik neišliko.
Bet anot Dr. Algimanto Slivinsko, Lietuvoje dar yra išlikusių ir daugiau išskirtinių matmenų paprastųjų eglių, apie kurias nepaskleista informacija visuomenei. Nemažai aukštų bei storų eglių auga Vilniaus mieste esančiuose miškuose. Netoli Naujosios Vilnios, vakarinėje Rokantiškių piliavietės pusėje, kalvotoje vietovėje, augančiame miške yra daug 80–90 cm skersmens ir 36–39 m aukščio eglių, kurių amžius gali būti apie 150 metų. Truputį toliau nuo Vilniaus centro, Vilniaus miškų urėdijos Panerių girininkijos Baltosios Vokės miško 58 kvartale, yra 37–41 m aukščio 80–90 cm skersmens tvirtų eglių, augančių tarp šimtamečių pušų ir ąžuolų. Šią vietą galima pasiekti iš Eišiškių plento už Salininkų išsukus į kairę ir per mišką einančiu keliu (Raistelių gatve) pavažiavus ar paėjus apie 800 m, paskui apie 400 m – mišku vakarų kryptimi.[8]
Dabar augančių Lietuvos aukščiausių paprastųjų eglių (Picea abies (L.) H.Karst.) kai kurie duomenys:
† Sąrašas, kuriame pateikti praeityje augusių ir kurių jau nėra, aukščiausių eglių duomenys:
Lietuvos storiausių paprastųjų eglių (Picea abies (L.) H.Karst.) sąrašas. Jame pateikti dabar augančių storiausiais kamienais eglių duomenys:
† Praeityje augusių storiausiais kamienais eglių duomenys, kurių jau nėra:
Gamtinės brandos amžius yra 120 metų. Auga lėtai, gyvena 250–300, kartais dar ilgiau metų. LBG pavadinimu paprastoji eglė auganti Vokietijos Bavarijos miške yra sulaukusi 468 metų, o pietų Norvegijos Biuskeriudo apskrityje auga bene seniausia Europoje Paprastoji eglė, remiantis 2012 metų duomenimis, jai 532 metai[10], tai yra iš sėklytės pradėjo augti dar 1480 metais. Anot tyrinėjančių paprastųjų eglių amžių, jos gali sulaukti iki 400–600 metų, nors šiai rūšiai sulaukusiai 400 metų yra jau daug. Pavyzdžiui sulaukusių 400 ar daugiau metų pasitaiko labai mažai, vien tik Norvegijoje tokių senų šių eglių žinoma apie 30–40 individų.
Paprastosios eglės, žinomos kaip „Old Tjikko“ medžio šaknų sistemos (ne medžiui) genetiniams klonams kilusiems iš vienos bendros ląstelės, užsimezgusios maždaug apie 7550 m. pr. m. e. – yra apie 9560 metų. Auga Švedijos Dalarnos provincijoje esančiame Fulufjeleto nacionaliniame parke.
Plačiai, gausiai, savaime paplitusi šiaurės rytų, šiaurės Europoje bei vidurio Europos apie Alpių, Sudetų, Tatrų, Karpatų kalnus bei padrikai šiaurės Balkanų pusiasalyje.
Europoje augančių paprastųjų eglių poledynmečio migracijos keliams nustatyti tirtas mitochondrijų nad1 geno antrojo introno polimorfinis fragmentas ir iškastinių žiedadulkių duomenys. Tirti 4876 medžiai iš 369 paprastosios eglės populiacijų. Buvo nustatytos 7 ledynmečio prieglobsčio zonos. Eglynai dabartinėje šiaurinės paprastosios eglės populiacijos arealo dalyje kilę iš vienintelės rytų Europos prieglobsčio zonos, esančios Europinės Rusijos vidurio dalyje. Eglynai pietinėje eglės arealo dalyje kilę iš 6-ių pietinių prieglobsčio zonų esančių Balkanų ir jiems gretimose centrinės Europos dalyse.[11]
Paprastosios eglės Lietuvoje auga tūkstantmečius, kurios po paskutinio ledynmečio yra atkeliavusios iš vienintelės šiaurinių paprastosios eglės populiacijų ledynmečio rytinės prieglobsčio zonos, kuri identifikuota Europinės Rusijos vidurio dalyje. Jos yra vieninteliai, savaime augantys Lietuvoje borelinių spygliuočių miškų zonų bendrijų edifikatoriai ir tai antra pagal gausumą po paprastosios pušies savaime augančių medžių rūšis Lietuvoje bei vienintelė eglių (Picea) genties medžių rūšis.
Medynas kuriame auga eglės arba jos vyrauja tarp kitų medžių rūšių yra vadinamas eglynu. Lietuvoje eglės užima apie 23,4 procentus arba apie 426 tūkstančius hektarų (XXI pirmam dešimtmetyje) visų miškų ploto ir dažnai sudaro eglynus ir auga su pušimis, lapuočiais. Paprastosios eglės lyginant su kitais Lietuvos medžiais išsiskiria dideliu pakantumu ūksmei, todėl paprastųjų eglių medynai glaudžiai susivėrę, tankūs ir tamsūs. Dėl šios priežasties eglynuose augalija skurdi – auga labai nedaug krūmokšnių, samanų, žolių rūšių. Kartais kur susidaręs storas eglių spyglių sluoksnis, nei krūmokšniai, nei žoliniai augalai, nei samanos neauga. Tokio tipo labai tankiuose eglynuose dirvožemio paviršių pasiekia tik apie 1–2 procentai Saulės šviesos.
Nors tarp medynų, pagal gausumą eglynai Lietuvoje yra antri po pušynų, tačiau jau nebėra išlikusių didelių jų masyvų, o ir jų plotai nuolat mažėja. Dažnesni eglynai Lietuvos šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje dalyse. Didžiausi šalyje eglynai išlikę Rietavo savivaldybėje – Judrėnų-Tverų miškai Žemaitijoje. Kitur Lietuvoje didesni eglynai auga Šušvės upės baseine, Biržų girioje, Raguvos, Troškūnų, Balbieriškio, Daugų apylinkėse, Šešupės baseine. Mažiausiai eglynų yra smėlingais dirvožemiais pasižyminčioje Dzūkijoje ir Aukštaitijoje.
Dubravos arboretume tarp kitų Lietuvos dendrofloros augalų, taip pat renkamos, tiriamos, saugomos, auginamos paprastosios eglės morfologinės atmainos.
Paprastoji eglė dirvožemiui reiklesnė už paprastąją pušį ir gerai jos auga derlinguose, sujaurėjusiuose, pakankamai drėgnuose priemoliuose, priesmėliuose ir sunkiuose moliuose, nors labiausiai mėgsta priemolio ir priesmėlio įvairaus drėgnumo dirvožemius. Eglė normaliai auga ir vystosi tiek vidutinio rūgštumo, tiek ir šarminiuose dirvožemiuose. Eglių geram augimui reikalinga pastovi dirvožemio drėgmė. Paprastosios eglės nebūdingos sausuose ir lengvuose smėlynuose, aukštapelkėse.
Eglės neblogai pakenčia unksmę, bet tik tankiuose medynuose, kur žemutinė lajos dalis gauna apie 1 % bendro šviesos kiekio, šakelės pradeda intensyviai džiūti. Paprastosios eglės atsparios šalčiui, nors kartais nukenčia nuo pavasarinių šalnų, ypač ankstyvosios formos medžiai. Užterštam orui neatsparios – blogai auga, skursta miestuose ir prie gamyklų, nes nepakenčia dūmų, dulkių, cheminių medžiagų. Neatsparios smarkiems vėjams – nukenčia nuo vėjavartų, bijo sausrų. Pakenčia karpymą.
Pagrindinė paprastųjų eglių nykimo priežastis Lietuvoje – labai intensyvus, beveik nekontroliuojamas miškų kirtimas, pasireiškęs po 1990 metų. Tarp ypač pavojingų šioms eglėms parazitinių ligų, yra žievėgraužis tipografas (Ips typographus L.) bei kinivarpos – smulkūs vabalai. Švelnios žiemos ir šilti pavasariai leidžia saugiai išgyventi šiems ir daugeliui kitų eglių kenkėjų. Pagrindinė šaknų puvinių sukėlėja Lietuvos eglynuose yra šakninė pintis (Heterobosidion annosum). Eglių gausumui didelį poveikį daro ir klimato atšilimas. Šiems procesams užsitęsus, didelė tikimybė kad paprastųjų eglių arealas Lietuvoje trauksis šiaurės rytų kryptimi ir tai atsilieptų šių medžių Lietuvos populiacijai, kurios dabar auga arealo pakraštyje.
Paprastosios eglės vienas pagrindinių Lietuvos verslinės miškininkystės medžių, dideli miško paskirties žemės plotai jomis užsodinami šalies (bei kitose Europos šalyse) miškų plantacijose. Kertamos sulaukusios 61–80 metų amžiaus[12]. Dažnai auginama sodybose, tinka kelių apsauginėms juostoms. Sodininkystėje žinoma daugiau kaip 320 paprastosios eglės veislių, iš jų apie 100 registruotų veislų. Iš paprastosios eglės sudaromos gyvatvorės, žaliosios sienos, užuovėjinės juostos, o dekoratyviniuose želdynuose auginama daug paprastosios eglės veislių.
Paprastosios eglės mediena šviesi, naudojama popieriaus, celiuliozės pramonėje, statybose, baldų, buities reikmenų gamyboje, o lygiarievė – muzikos instrumentų gamyboje. Eglės žievėje yra rauginių medžiagų, o spygliuose – askorbo rūgšties. Iš paprastųjų eglių gaminamas eglių eterinis aliejus (Oleum Piceae abiesae), kuris išskiriamas vandens distiliacijos metodu iš spyglių ir skleidžia šaltą, gaivų, kartoką dervų kvapą.
Natūraliai gamtoje augančios aukštos, masyvios su storais ir tiesiais kamienais, kenkėjų ir ligų nepažeistos, žmogaus įsikišimu genetiškai nepakeistos (GMO) paprastosios eglės yra genetinė vertybė – tokių medžių sėklos labai vertinamos išsaugojant ir platinant jų populiacijas. Prie šito prisidėti galima renkant tokių medžių kankorėžius ir jų sėklas sodinant medžių plantacijose.
Paprastoji eglė dažnai minima lietuvių ir kitų aisčių mituose. Baltų mitologijos žinovų teigimu, eglė – mirties, nelaimės medis. Norbertas Vėlius rašė, kad eglė lietuvių mitologijoje siejama su velniu, požemio būtybėmis. Kaip nurodoma N. Vėliaus papasakotoje legendoje – „kadaise buvo badmetis, ir viena moteris iš skausmo, kad nebegali išmaitinti savo vaikų, virto medžiu. Ji buvo apsisiautusi šiurkščia skara, tad tapo egle“. Karelai taip pat tikėję, kad šis medis yra tamsių ir piktų dvasių buveinė, nes po jo šakomis lengva pasislėpti. Eglišakėmis žymėti kelią pas iškeliaujantįjį į anapus tradicija tebėra gyva ir dabar Lietuvoje.
Paprastoji eglė – Europoje yra tradicinis ir pagrindinis Šventų Kalėdų bei Naujųjų Metų sutikimo laikotarpio medis. Artėjant šioms šventėms, jos puošiamos įvairiais žaisliukais, blizgučiais, šalia jos dedamos dovanos. Nuo medžio pavadinimo yra kilęs lietuviškas moteriškas vardas Eglė.
Pavadinimas eglė (tarmiškai aglė) kildinamas iš indoeuropiečių prokalbės šaknies ide. *edh-, susijusios su aštrumu, badymu (iš tos pačios šaknies ir liet. adyti, adata). Panašios žodžio lytys aptinkamos ir giminiškose kalbose: prūs. addle, latv. egle (baltų prokalbės *edlii̯ā), slav. *edlā (iš jos kroat. jéla, ček. jedla, lenk. jodła). Galbūt susiję pavadinimai yra lot. ebulus ir gal. od-ocus („šeivamedis“),[13] sen. gr. ἐλάτη („eglė“).[14]
Pagal žodį „eglė“ Lietuvoje pavadinta nemažai upėvardžių (Agluona, Eglynupis), gyvenviečių (Eglynai, Eglynė, Egliai ir kt.).
Paprastosios eglės vyriškas žiedas
Nesubrendęs paprastosios eglės moteriškas kankorėžis (įprastos spalvos)
Nesubrendęs paprastosios eglės moteriškas kankorėžis (kartais pasitaiko žalsvos spalvos)
Kankorėžis ir sėkla
Paprastosios eglės sėkla
Maždaug 20 dienų daigelis
Paprastosios eglės jaunas medelis
Kirtavietėje išaugę maži paprastosios eglės medeliai
Nesubrendusi paprastoji eglė auganti Josvainių miške
Paprastoji eglė žiemą (Lapenranta, Suomija)
Jaunos paprastosios eglės žievė
Subrendusios paprastosios eglės žievė
Nudžiūvusi paprastoji eglė
Paprastosios eglės išpjauta mediena
Paprastosios eglės moksliniai sinonimai lotynų kalba, remiantis „The Plant List“ – augalų rūšių sąrašu:
Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai
Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)
Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas
Paprastoji eglė (Picea abies) – pušinių (Pinaceae) šeimos, eglių (Picea) genties visžalis spygliuotis medis. Paprastoji eglė – vienanamis augalas.
.
_forest_from_Vestfold_county_in_Norway.jpg)
.jpg)
