The major difference between Atlantic and Pacific salmon is that Atlantic salmon may spawn more than once while Pacific salmon die soon after one spawn. Long ago, some people made boots out of salmon skin!
The Atlantic salmon's sense of smell is 1000 times greater than that of a dog (Maynor, 1996).
Salmon have a great sense of smell, hearing, and taste which helps them find food and sense danger. Salmon are also able to sense danger by feeling the waves on their body.
Atlantic salmon also use their senses to find and return to their home river. Through imprinting, young fry memorize details about their home streams, and they use this knowledge as adult spawners to find their way back. Scientists are not exactly sure how salmon complete this feat, but some theories are the salmon use the sun and stars as navigational guides, while others claim these fish have stored the taste of their home water in their brain. Most feel that salmon are guided home by the characteristic odor of the parent stream which is imprinted during the smolts' migration (Maynor, 1996).
Communication Channels: visual ; tactile ; chemical
Perception Channels: visual ; tactile ; chemical
North America's population of large salmon is at its lowest point in history. Declining numbers and loss of whole stocks in some rivers are causing increasing concern. Habitat destruction, denial of access to spawning grounds by dams and other obstructions, overfishing (including high-seas fishing and poaching), pollution, and especially acid rain are taking their toll. Cooperation and compromise by the major groups harvesting Atlantic salmon are essential if native stocks are to be saved. Scientific research has led to the creation of artificial spawning channels which provide a significant supplement to the production of salmon from natural streams. The Atlantic Salmon Federation is the largest, most effective organization devoted to the conservation of the Atlantic salmon and its habitat. This group has been successful in reducing commercial salmon fishing and some salmon streams have reported encouraging increases in the number of returning sea run fish as a result (Scott and Crossman, 1973; Atlantic Salmon Federation, 1996). Atlantic salmon are listed as lower risk by the IUCN, and they are considered an endangered species by the U.S. Fish and Wildlife Service.
US Federal List: endangered
CITES: no special status
State of Michigan List: no special status
IUCN Red List of Threatened Species: lower risk - least concern
Hatching of the eggs usually occurs in April but the young remain in the gravel until the yolk sac is absorbed and finally emerge in May or June of the year following egg deposition. The newly hatched salmon, called "alevins," remain in rapid water until they are about 65mm long. The fish are now called "parr," and their growth is slow. Parr are called "smolts" when they reach a length of 12 to 15 cm and are ready to go to sea. Salmon grow rapidly while at sea. Some may return to the river to spawn after one year at sea, as "grilse," or may spend 2 years at sea, as "2 sea-year salmon" (Bigelow, 1963; Scott and Crossman, 1973).
The Atlantic salmon is renowned among game fishermen and is a highly prized food fish. Because of the strong market demand, an active aquaculture industry, which involves cage-rearing, hatcheries, and some sea ranching, has been developed all over the world. The commercial yield of the Atlantic salmon is estimated to be in the millions of dollars with expected annual doubling in the future (Scott and Crossman, 1973).
Young Atlantic salmon in streams eat mainly the larvae of aquatic insects such as blackflies, stoneflies, caddisflies, and chironomids. Terrestrial insects may also be important, especially in late summer. When at sea, salmon eat a variety of marine organisms. Plankton such as euphausiids are important food for pre-grisle but amphipods and decapods are also consumed. Larger salmon eat a variety of fishes such as herring and alewives, smelts, capelin, small mackerel, sand lace, and small cod. Prior to spawning, salmon cease to feed; they do not eat after they re-enter fresh water to spawn, despite their apparent willingness to take an artificial fly (Bigelow, 1963).
Animal Foods: fish; insects; aquatic crustaceans; other marine invertebrates; zooplankton
Primary Diet: carnivore (Piscivore , Insectivore , Eats non-insect arthropods)
The Atlantic salmon is native to the basin of the North Atlantic Ocean, from the Arctic Circle to Portugal in the eastern Atlantic, from Iceland and southern Greenland, and from the Ungava region of northern Quebec south to the Conneticut River (Scott and Crossman, 1973).
Biogeographic Regions: nearctic (Native ); palearctic (Native ); atlantic ocean (Native )
The Atlantic salmon is an anadromous species, living in fresh water for at least the first 2 or 3 years of life before migrating to sea. Relatively large cool rivers with extensive gravelly bottom headwaters are essential during their early life. Smolts migrate to sea where they may live for 1 or 2 years before returning to fresh water. The movements of Atlantic salmon at sea are not well understood. Tagging has shown that while some salmon wander, the great majority return to the river in which they were spawned. When at sea, salmon seem to prefer temperatures of 4 to 12 C. They may withstand exposure to temperatures in their lower lethal limit (-.7 C) and their upper lethal limit (27.8 C), but only for a short period of time (Bigelow, 1963).
Habitat Regions: temperate ; saltwater or marine ; freshwater
Aquatic Biomes: rivers and streams; coastal
Range lifespan
Status: wild: 3 (high) years.
Average lifespan
Status: captivity: 3.3 years.
Average lifespan
Status: wild: 5.0 years.
Average lifespan
Status: wild: 13.0 years.
Sea-run Atlantic salmon usually attain a larger size than do landlocked (those living in entirely fresh water) salmon. Sea-run salmon range from 2.3 to 9.1 kg and commercially caught fish average 4.5 to 5.4 kg. The world record rod-caught Atlantic salmon weighed 35.89 kg and was caught in the Tana River of Norway.
The adult Atlantic salmon is a graceful fish, deepening rearward from a small pointed head to the deepest point under the dorsal fin, then tapering to a slender caudal peduncle which supports a spreading and slightly emarginate caudal fin. Atlantic salmon are distinguished from the Pacific salmon because they have fewer than 13 rays in the anal fin. Their mouth is moderately large. The shape, length of head, and depth of body vary with each stage of sexual maturity.
Color varies with age of this fish. Small "parr," older young salmon, have 8 to 11 pigmented bars, or "parr marks," along each side of their body, alternating with a single row of red spots along the lateral line. These markings are lost when the "smolt" age is reached. Salmon in the sea are silvery on the sides and belly, while the back varies with shades of brown, green, and blue. Atlantic salmon also have numerous black spots, usually "X"-shaped and scattered around the body. When spawning, both sexes take on an overall bronze-purple coloration and may acquire reddish spots on the head and body. After spawning, the "kelts" are so dark in color that these fish are also called "black salmon"
(Eddy and Underhill, 1974; Bigelow, 1963; Scott and Crossman, 1973).
Range mass: 2.3 to 35.89 kg.
Other Physical Features: ectothermic ; heterothermic ; bilateral symmetry
Atlantic salmon spawn in October and November, the peak of spawning usually occurring in late October. As spawning time nears, males undergo conspicuous changes in head shape: the head elongates and a pronounced hook, or kype, develops on the tip of the lower jaw. The nesting site is chosen by the female, usually a gravel-bottom riffle above a pool. The female digs the nest, called the "redd," by flapping strongly with her caudal fin and peduncle while on her side; the redd is formed by her generated water currents. The female rests freely during redd preparation while the male continues to court her and drive away other males. When the redd is finished, the male aligns himself next to the female, the eggs and sperm are released, and the eggs are fertilized during the intermingling of the gametes. On average, a female deposits 700-800 eggs per pound of her body weight. The eggs are pale orange in color, large and spherical, and somewhat adhesive for a short time. The female then covers the eggs with gravel, using the same method used to create the redd. The eggs are buried in gravel at a depth of about 12.7 to 25.4 cm.
The female rests after spawning and then repeats the operation, creating a new redd, depositing more eggs, and resting again until spawning is complete. The male continues to court and drive off intruders. Complete spawning by individuals may take a week or more, by which time the spawners are exhausted. Some Atlantic salmon die after spawning but many survive to spawn a second time; a very few salmon spawn three or more times.
Spawning completed, the fish, now called "kelts," may drop downriver to a pool and rest for a few weeks, or they may return at once to the ocean. Some may also remain in the river over winter and return to sea in the spring.
Hatching of the eggs usually occurs in April but the young remain in the gravel until the yolk sac is absorbed and finally emerge in May or June of the year following egg deposition. The newly hatched salmon, called "alevins," remain in rapid water until they are about 65mm long. The fish are now called "parr," and their growth is slow. Parr are called "smolts" when they reach a length of 12 to 15 cm and are ready to go to sea. Salmon grow rapidly while at sea. Some may return to the river to spawn after one year at sea, as "grilse," or may spend 2 years at sea, as "2 sea-year salmon" (Bigelow, 1963; Scott and Crossman, 1973).
Breeding interval: Breed once yearly, few breed twice before dying
Breeding season: October and November
Range age at sexual or reproductive maturity (female): 1 to 2 years.
Range age at sexual or reproductive maturity (male): 1 to 2 years.
Key Reproductive Features: seasonal breeding ; gonochoric/gonochoristic/dioecious (sexes separate); sexual ; fertilization (External ); oviparous
There is no parental investment beyond spawning.
Parental Investment: pre-fertilization (Provisioning)
On Phys.org:
The study, published today in Proceedings of the Royal Society B, involved experts at the University of St Andrews and is the first evidence of the full impact of sea lice on salmon mortality levels.
Read more at:http://phys.org/news/2012-11-large-salmon-parasites.html#jCp
Die Atlantiese salm (Salmo salar) is 'n vis wat voorkom beide in die weskus en ooskus van die noordelike Atlantiese Oseaan. In Engels staan die vis bekend as die Atlantic salmon.
Wikimedia Commons het meer media in die kategorie Atlantiese salm.
Wikispecies het meer inligting verwant aan: Atlantiese salm
Die Atlantiese salm (Salmo salar) is 'n vis wat voorkom beide in die weskus en ooskus van die noordelike Atlantiese Oseaan. In Engels staan die vis bekend as die Atlantic salmon.
Atlantik qızılbalığı (lat. Salmo salar) — qızılbalıqlar fəsiləsinin qızılbalıq cinsinə aid balıq növü.
Ömürünün çoxunu Atlantik okeanında keçirər. Yalnız çoxalma zamanı Avropanın və Şimali Amerikanın çaylarına girər və dağların ətəklərində olan qaynaqlarına qədər köç edər. Bu səfərin sonunda cütləşib yumurtlayar və təkrar geri dönər. Amma bu köç və cütləşmə işi çox yorucudur, və köç əsnasında yemək yeməzlər. Buna görə çoxu dənizə dönə bilmədən ölər. Ayrıca şirin su da daha tez xəstəliklərə qapıla bilərlər. Dənizə dönməyə bacaranların qapdığı mikrobları dəniz suyunun duzu öldürər.
Vikianbarda Atlantik qızılbalığı ilə əlaqəli mediafayllar var.
Atlantik qızılbalığı (lat. Salmo salar) — qızılbalıqlar fəsiləsinin qızılbalıq cinsinə aid balıq növü.
Ömürünün çoxunu Atlantik okeanında keçirər. Yalnız çoxalma zamanı Avropanın və Şimali Amerikanın çaylarına girər və dağların ətəklərində olan qaynaqlarına qədər köç edər. Bu səfərin sonunda cütləşib yumurtlayar və təkrar geri dönər. Amma bu köç və cütləşmə işi çox yorucudur, və köç əsnasında yemək yeməzlər. Buna görə çoxu dənizə dönə bilmədən ölər. Ayrıca şirin su da daha tez xəstəliklərə qapıla bilərlər. Dənizə dönməyə bacaranların qapdığı mikrobları dəniz suyunun duzu öldürər.
An eog (Salmo salar) a zo ur pesk hag a vev er mor hag a ya da c'hreuniañ er stêrioù. Desavet e vez evit e gig priziet.
Salmo salar és una espècie de peix de la família dels salmònids i de l'ordre dels salmoniformes.
Els individus joves mengen principalment insectes aquàtics (plecòpters, tricòpters i quironòmids),[8] mol·luscs, crustacis i peixos.[9] Els adults, quan són a la mar, es nodreixen de calamars, gambes i peixos, mentre que aquells que són més grossos s'alimenten d'arengs, d'Alosa pseudoharengus, d'esperlans, de capelins (Mallotus villosus), de verats petits, d'ammodítids i de bacallans petits.[10] Els adults que es troben en aigua dolça i que s'estan acostant a la fase de reproducció no s'alimenten.[11][9]
És depredat per Salmo trutta trutta (a Rússia i els Estats Units), Thymallus thymallus (Rússia), Gadus morhua (Canadà), Esox lucius (Rússia), Salvelinus fontinalis (Estats Units), Petromyzon marinus (Escòcia), Mergus merganser (Noruega), Uria aalge (Canadà), Morus bassanus (Canadà),[12] Lutra lutra (Escòcia), Halichoerus grypus (Escòcia), Phoca vitulina (Escòcia) i Tursiops truncatus (Escòcia).[13][14]
Viu a zones d'aigües dolces, salobres i marines de clima temperat (2 °C-9 °C)[15] fins a una fondària de 210 m, tot i que, normalment, ho fa fins als 10.[7]
Es troba a les conques fluvials costaneres des del nord del Quebec (Canadà) i Connecticut (Estats Units)[16] fins a l'Argentina,[17] i des dels països bàltics fins a Portugal. N'hi ha poblacions sense sortida al mar a Rússia, Finlàndia, Suècia, Noruega[18] i Nord-amèrica.[19][7]
Pot arribar a viure 13 anys.[20]
És actiu durant el dia.[7]
Es comercialitza fresc, en salaó, fumat i congelat. Es menja al vapor, fregit, rostit o cuinat al microones o al forn.[21]
Salmo salar és una espècie de peix de la família dels salmònids i de l'ordre dels salmoniformes.
Pysgodyn mawr o'r teulu Salmonidae yw'r eog (neu samwn). Mae'r oedolion yn byw yng ngogledd Cefnfor Iwerydd ond maen nhw'n mudo i afonydd Ewrop a dwyrain Gogledd America i ddodwy eu hwyau.
Dyma dystiolaeth gan bysgotwr eog o Gaernarfon:
Mae sgwrs Tony ar gael yn ei gyfanrwydd ar www.llennatur.com (Llên y Pethau Byw)[1]
O'r genws Oncorhynchus, enghreifftiau yn cynnwys;
Pysgodyn mawr o'r teulu Salmonidae yw'r eog (neu samwn). Mae'r oedolion yn byw yng ngogledd Cefnfor Iwerydd ond maen nhw'n mudo i afonydd Ewrop a dwyrain Gogledd America i ddodwy eu hwyau.
Losos obecný či losos atlantský (Salmo salar, Linné 1758) je dravá tažná ryba z čeledi lososovitých, která žije většinu života v moři. Dospělí jedinci během svého života migrují proti proudu řek hluboko do vnitrozemí kontinentů, aby v rodných řekách vyvedli další generaci. Mladí lososi pak v horních tocích řek tráví začátek života, než se vydají zpět do moře, aby zde rychle dospěli a vydali se zpět do rodných řek.[2]
I když se jedná o rybu, které většinu svého života tráví ve slané vodě, tak není pro jeho přežití potřebná. Losos je schopný dlouhodobě či celoživotně žít ve sladké vodě, aniž by došlo k výraznému poškození či strádání jedince.
Losos obecný obvykle dorůstá 70 až 90 cm, ale byli pozorování i jedinci, kteří dosahovali délky 150 cm u samce[3] a 120 cm u samice.[4] Většinou se dožívá 13 let.[3] V prvním roce života losos dosahuje délky přibližně 50 cm, v následujícím roce 70 až 90 cm, ve třetím roce života již 90 až 105 cm. Průměrná hmotnost ve třetím roce života se pohybuje okolo 8 až 13 kg s maximální zaznamenanou hmotností samce 46,8 kg.[4] Velikost lososa je značně závislá na populaci, ve které se narodil a může být značně rozmanitá. V každé populaci se současně nacházejí i morfologicky odlišní zakrnělí samci, kteří nepodnikají migrační cestu do moře. Tito jedinci se dříve považovali za samostatný druh,[5] ale moderní genetické testy tyto domněnky vyvrátily.
Losos má dlouhé protáhlé tělo se štíhlým ocasním násadcem, na kterém se ve přední části nachází relativně malá hlava začínající malým špičatým rypcem. Na hlavě je umístěna široká tlama, která se táhne až za oči.[6]
Tělo je na stranách stříbro-modře zbarveno při pobytu v moři. V době návratu do třecích oblastí jeho tělo postupně tmavne.[3] Hřbet samců začíná být postupně hnědý, bok přechází do namodralé barvy a zespodu je červený.[2] Tělo je pokryto drobnými šupinami, kterých je přibližně 120 až 150 v oblasti postranní čáry a 11 až 15 mezi tukovou ploutvičkou a postranní čárou.[6]
Losos obecný se vyskytuje v oblasti Atlantského oceánu od příbřežních vod až po oblast Bílého moře vymezené 37° až 72° severní šířky a 77° západní délky až 61° východní délky a to převážně ve chladnějších vodách o teplotě od 2 do 9 °C.[4] Obývá oblasti od 0 do 210 metru pod mořskou hladinou.[4]
Z Atlantiku migruje do oblastí po celé Evropě od Islandu, Norska, Švédska, Finska, Dánska, Pobaltí, Polska, Německa, Francie, až po severní Portugalsko. Mimo tato evropská území obývají také oblasti západního Atlantiku, ze kterého se šíří do Severní Ameriky od Quebecu v Kanadě. Vlivem člověka se losos dostal i do oblastí Velkých jezer na hranici USA a Kanady, kde se postupně ustálila jeho populace. Původně se vyskytoval v jezeře Ontario, ale vlivem nadměrného rybolovu v 19. století a poškození jeho přirozeného prostředí zde byla populace zdecimována.
Jeho populace se nacházejí současně i v Argentině.[4] Proniká i do části Asie.[5]
Dospělí lososi se vždy vracejí do řeky, ve které se narodili. Tento jev je vysvětlován schopností lososa si zapamatovat typické složení (tzv. „vůně“) řeky a na jejím základě ji pak objevit a vydat se k ní. Typickým trdlištěm lososů jsou prudce tekoucí bystřiny, ve kterých se vytírají.[5]
Na území Česka byl losos obecný dočasně vyhuben vlivem přehrazování řek (přehrady, nevhodné jezy) a znečištění. Původně se losos vyskytoval v říční síti, která pokrývala přibližně řeky Labe, Ohři, Orlici, Otavu a Vltavu.[7] Rozhodujícím faktorem pro jeho dočasné vyhubení se stala stavba zdymadla na Labi ve Střekově v Ústí nad Labem v roce 1936,[5] pro zlepšení splavnosti řeky. Tato stavba se stala překážkou, kterou nemohli migrující lososi překonat.
K roku 2008 se na území Česka jednalo o celoročně hájenou rybu, kterou je zakázáno lovit za účelem konzumace. V sezónách 2002 a 2003 se podařilo po 75 letech potvrdit úlovek lososa na území státu.[7] Existují i nepodložené zprávy o úlovku lososa z roku 1947 v Lovosicích a v roce 1953 na Otavě.[5] V současnosti se vzácně vyskytuje v oblasti severních Čech.[3]
V minulosti existovaly dva hlavní tahy lososů na území Česka. První probíhal od března do června a další pak od srpna do března. V tomto druhém tahu se nacházeli větší jedinci než v tahu předchozím.[5]
V současnosti probíhají projekty na jeho návrat na území Česka za pomoci vysazování mladých jedinců do řek. Jedná se například o projekt Losos 2000, který vznikl v roce 1997 za spolupráce Českého rybářského svazu a Německého rybářského svazu. Projekt byl zahájen přípravou programu v roce 1994 německou stranou. Hledal se losos, který by odpovídal původní populaci žijící na Labi. Byl vybrán losos žijící na území Švédska, který byl v počtu 1,4 miliónů kusů plůdku vysazen v Německu. V návaznosti na to v roce 1997 přistoupila k projektu česká strana, kdy byly využity zkušenosti z Německa.[5]
První populace lososa se vysadila v oblasti Hřenské Kamenice, Chřibské Kamenice, Ploučnice, Ještědského potoku, Zdislavského potoku, Ohře a Libovického potoku.[5] Od roku 1997 k roku 2006 bylo celkově na území Česka vysazeno přes 1 841 500 jedinců.[5]
Od roku 2008 probíhá projekt Návrat lososů pod patronací Správy Národního parku České Švýcarsko, zaměřený na podzimní vypouštění odrostlejších, 8 až 10 centimetrů velkých rybiček. V rámci tohoto projektu může každý pomocí zaslaní SMS "adoptovat" lososa, který je následně vysazen do řeky Kamenice.[8]
Losos obecný je dravec, který se živí ve sladké vodě larvami hmyzu, korýši a drobnými rybkami. V době života v moři loví výhradně menší ryby, jako jsou například sledi.[6] Čerstvě narozený plůdek se živí larvami jepic, pošvatek, chrostíků či larvami mušniček.[5]
Losos je schopný velmi rychle přibývat na hmotnosti, a to až rychlostí 1 kg/měsíc.[2] To je možné díky hromadění značného množství tuku, jež má za následek zbarvení jejich svaloviny do oranžovočervené barvy.[2] Tuto barvu způsobuje přítomnost xanthofylového barviva astaxanthinu a karotenu, které se do těla lososa dostává potravinovým řetězcem, například přes korýše, díky některým druhům planktonu, jimiž je toto barvivo produkováno. Tichomořské druhy lososa v malé míře obsahují také kanthaxanthin.
Během prvních let života jsou lososi často potravou pro jiné říční predátory. Jedná se převážně o pstruhy, kteří zkonzumují až 40 % mladých lososů. Dalšími predátory, pojídající mladé ryby, jsou ptáci a další dravé ryby. Když se mladí lososi dostanou do moře a začnou rychle přibývat na hmotnosti, jsou konzumováni žralokem grónským, rejnoky, treskou a platýzovitými.
V době pohlavní dospělosti začnou lososi táhnout do oblastí rodných vod proti proudu řeky, během které nepřijímají téměř žádnou potravu a žijí z nashromážděných zásob, což se projevuje na šupinách - dochází ke vzniku tzv. „třecích značek“. Na jejich základě se dá určit počet tahů, které jedinec podnikl. Když se lososi dostanou do horních toků řek do míst tření, dochází v době výtěru k fyziologickým změnám ve stavbě samců. Přední čelist se začne protahovat a hákovatět a zvětší se přední zuby.[5] Tento hák vzniká v závislosti na hormonální činnosti a je tvořen vazivem. Při zavřených ústech se vtlačí do prohlubně mezi pohyblivé přední kosti a díky tomu nedochází k poranění patra.[5]
Doba rozmnožování nastává mezi říjnem až prosincem.[3] Na začátku samice vytvoří viditelně očištěnou oblast na dně, kam klade jikry o velikosti 5 až 7 mm do rýhovitých jam. Jedna samice je schopna vyprodukovat 10 až 40 000 jiker. Pohybem jejího těla vzniká několik jam, které následně zaplní vajíčky a zahrabe štěrkem. Poté se samice tře s několika samci[5] Po vytření velká část samců hyne.[2][5]
Z oplodněných vajíček se vylíhnou mladí lososi, kteří v místě narození žijí 1 až 2 roky pro jižně umístěné řeky a oblast La Manche, v oblastech severní Evropy až 5 let.[6] Těmto mladým lososům se říká „strdlice“.[5] Mláďata mají do velikosti přibližně 15 cm na bocích velké tmavé skvrny s malými červenými tečkami.[6] Po této době jsou mladí lososi připraveni na cestu do moře, kde stráví 1 až 3 roky života (vzácněji i déle),[5] aby se zase mohli v době pohlavní dospělosti vrátit k vytření do rodných vod a tím uzavřít stále se opakující koloběh.[2]
Tah lososů začíná nejednotně, což je nejspíše způsobeno rozdílnými vzdálenostmi jednotlivých řek od sebe.[5]
K tomu, aby mohl losos přirozeně migrovat je nutné, aby byly pro něj řeky splavitelné. Pro umožnění migrace se budují často speciální propusti na přehradách či schody, které umožňují rybě se přes umělou bariéru dostat. Lososi jsou známí tím, že jsou schopni vyskočit do značné výšky a tím se dostat přes překážku (např. vodopád).[2]
Během migrace jsou schopni urazit vzdálenost až 4000 km a překonat bariéry, které jsou až 3 metry vysoké.[5]
V současnosti se v Norsku u lososa obecného objevuje častý parazit Gyrodactylus salaris, který způsobuje velmi vysokou úmrtnost v populacích této ryby. Předpokládá se, že byl do Norska dovezen spolu s lososím potěrem. Má za následek značné decimování sádek a výskytu lososa v oblastech okolí řeky Rauma, Istra, Driva, Usma, Litledelselva a dalších. Při boji proti šíření tohoto parazita v Norsku jsou návštěvníci zasažených oblastí žádáni, aby důkladně očistili a dezinfikovali rybářské náčiní před tím, než se vydají rybařit do další oblasti.[9]
Až do konce 19. století se jednalo na území Labe o významnou rybu, která byla hlavním úlovkem rybolovu na tomto území. Její výlov probíhal 2 krát až 3 krát do roka a to v období února až března, od května do června a dále pak na podzim. Nadměrným rybolovem a přehrazováním řeky ale začínala jeho populace v této oblasti postupně slábnout. Mezi lety 1883 až 1908 byly provedeny pokusy o stabilizaci a udržení jeho populace umělým vysazováním plůdku v oblasti Karlových Varů. Úspěšnost tohoto konání potvrdily zvýšené úlovky v oblasti v následujících letech.[5]
V roce 1915 se upustilo od budování umělých rybích přechodů na vodních dílech, což mělo značný negativní dopad na migrující populace lososa.[5]
Losos je v současnosti hojně loven[4], a to jak průmyslově, tak i sportovními rybáři. Jeho maso je velmi ceněno a má typickou oranžovočervenou barvu za syrova, která se po uvaření mění dorůžova. Vedle rybolovu v přírodě je značná část lososího masa získávána na lososích farmách, kde jsou jedinci chováni pro maso. Na farmách se někdy k přibarvení masa přidává do potravy barviva, např. kantaxantin.[10]
Losos se servíruje vařený nebo pečený. Velkou oblibu má také uzený losos, ale i tepelně neupravený jako sushi.
Tabulka udává dlouhodobě průměrný obsah živin, prvků, vitamínů a dalších nutričních parametrů zjištěných v mase lososa.[11]
Složka Jednotka Průměrný obsah Prvek (mg/100 g) Průměrný obsah Složka (mg/100g) Průměrný obsah voda g/100 g 67,2 Na 45 vitamin C stopy bílkoviny g/100 g 20,2 K 360 vitamin D 5 - 20 tuky g/100 g 6 - 23 Ca 21 vitamin E 1,91 cukry g/100 g 0 Mg 27 vitamin B6 0,75 celkový dusík g/100 g 3,23 P 250 vitamin B12 0,004 vláknina g/100 g 0 Fe 0,4 karoten stopy mastné kyseliny g/100 g 9,5 Cu 0,03 thiamin 0,23 cholesterol mg/100 g 50 Zn 0,6 riboflavin 0,13 Se mg/100 g 0,026 I 0,037 niacin 7,2 energie kJ/100 g 750 Mn 0,02 Cl 58V tomto článku byl použit překlad textu z článku Atlantic salmon na anglické Wikipedii.
Obrázky, zvuky či videa k tématu losos obecný ve Wikimedia Commons
Losos obecný či losos atlantský (Salmo salar, Linné 1758) je dravá tažná ryba z čeledi lososovitých, která žije většinu života v moři. Dospělí jedinci během svého života migrují proti proudu řek hluboko do vnitrozemí kontinentů, aby v rodných řekách vyvedli další generaci. Mladí lososi pak v horních tocích řek tráví začátek života, než se vydají zpět do moře, aby zde rychle dospěli a vydali se zpět do rodných řek.
I když se jedná o rybu, které většinu svého života tráví ve slané vodě, tak není pro jeho přežití potřebná. Losos je schopný dlouhodobě či celoživotně žít ve sladké vodě, aniž by došlo k výraznému poškození či strádání jedince.
Laks eller atlantisk laks (Salmo salar) er en anadrom fiskeart, der lever i vandløb og floder med udmunding i Atlanterhavet. Med laks kan også menes slægten Salmo, der omfatter knap 50 arter, heriblandt ørred (Salmo trutta). Endvidere findes forskellige laksearter i slægten stillehavslaks.
Laks opdrættes intensivt i akvakulturer i mange dele af verden og i Skandinavien regnes laks af lystfiskere for en af de fornemste byttefisk.
Laks er en sølvskinnende slank fisk. Den kan kendes fra den meget lignende ørred på den slankere halerod, de færre pletter under sidelinjen og på, at gællegitterstavene på den forreste gællebue er stavformede, ikke knudeformede. I forbindelse med gydningen ændrer laksen udseende. Sølvfarven forsvinder, og gydedragen er markant mørkere. Hannen udvikler en tydelig kæbekrog, og kroppen får et rødligt skær med sorte og røde pletter.
Laksen vejer normalt 1-15 kilo. I sjældne tilfælde kan den veje over 20 kilo.
I 1928 blev der fundet en død laks i Skjern Å på 150 centimeter. Det er den næstlængste laks, der nogensinde er set i verden. Det var en stærkt farvet fisk, som havde stået mange måneder i åen. Ved fundet vejede den 22 kilo. Som blank opgangslaks vil den, vurderet ud fra den imponerende længde, have kunnet veje op mod 40 kilo!
Laks er en anadrom fisk. Det vil sige, at den vandrer fra havet til ferskvand for at gyde. Laksen vender normalt tilbage til det vandløb, hvor den er klækket. Det har vist sig at være laksens evne til at huske lugten af det vandløb, hvor den levede som ung, der gør den i stand til at vende tilbage.[3] Derfor er laksene i de enkelte vandløb tilnærmelsesvis genetisk isolerede, fordi en laks fra et vandløb sjældent parrer sig med en fra et andet. Der findes derfor forskellige stammer af laks, der gennem tiden har tilpasset sig til de specifikke forhold i de enkelte vandløb.
Når en laks vandrer op i en elv eller å, kan den møde forhindringer som vandfald, men den er i stand til at springe op af vandet, for på den måde at forcere forhindringen. I nogle tilfælde kan laksen springe op til tre meter op af vandet og endda svømme videre nogle meter opad vandstrålen.
Der lever laks på begge sider af Atlanterhavet. På det europæiske kontinent er laksen udbredt fra Portugal i syd til Hvidehavet i nord. Der findes laks i op mod 100 elve på Island og i en enkelt elv i Sydgrønland. I det nordøstlige Nordamerika findes laksens sydgrænse ved New York.[3]
Tidligere var laksen udbredt i mange europæiske floder, og man fiskede mængder af laks i Seinen, Loire og Rhinen. Men laksen forsvandt gradvist under industrialiseringen i det 1800-tallet, hvor forurening og udretning og uddybninge af vandløbene ødelagde de fysiske forhold. Samtidig betød anlæg af dæmninger ved vandkraftværker, at laksen blev forhindret i at vandre til og fra gydepladser højere oppe i vandløbene. I havet betød overfiskeri med drivgarn, at mange betande blev fisket i bund. I de seneste årtier har man forsøgt, via naturgenopretningprojekter og etablering af fisketrapper ved vandkraftværker, at hjælpe bestandene og der er aftalt begrænsninger på fiskeriet. Således er laksebestanden i for eksempel Skjern Å vendt kraftigt tilbage.
I Danmark findes fire gydelokaliteter/bestande for laks, nemlig i Storå, Skjern Å, Varde Å og Ribe Å. I de tre sidstnævnte opretholdes bestanden helt eller delvist gennem udsætninger. Da disse bestande har oplevet fremgang i de seneste år og da hjælpearbejdet sandsynligvis vil fortsætte i fremtiden, vurderes arten i den danske rødliste til at være Ikke truet (LC).[2]
Laks gyder i vandløb af passende størrelse og med dybder på 0,5-2 meter. Der skal være frisk til rivende strøm med en bund af grus og sten. Desuden skal vandet være rent og iltrigt. Æggene gydes i en gydegrube (en hulning), som laksehunnen graver i vandløbsbunden. Samtidig med at hunnen gyder æggene, gyder hannen sæden, og befrugtningen finder sted i vandfasen. Herefter dækker hunnen æggene med grus og sten, så de befrugtede æg ligger 10-50 centimeter nede i vandløbsbunden. En laksehun gyder 2.500 til 10.000 æg alt efter størrelse. Gydningen finder sted om efteråret eller vinteren, alt efter hvilken laksestamme der er tale om. Hen på foråret klækker æggene.
Den nyklækkede lakselarve har på bugen en stor blommesæk. Blommesækken er en slags madpakke, som lakselarven lever af de første uger efter klækning. Når blommesækken er ved at være opbrugt, begynder lakselarverne at bevæge sig op gennem gruset, og når vandtemperaturen er omkring 8 °C, dukker lakseynglen frem af gydebanken.
Efter at have forladt gydebanken, finder lakseynglen et passende sted i vandløbet, hvor der er skjul og gode muligheder for at finde føde. Lakseynglen er territoriehævdende og vil forsøge at bortjage artsfæller, der kommer inden for synsvidde. Derfor spredes lakseynglen fra en gydebanke over store områder i vandløbet, hvor der er egnede opvækstpladser. I det første stykke tid lever lakseynglen af vandlopper og små insektlarver. Senere består føden af større insektlarver, krebsdyr og mindre fisk. Alt efter stamme og opvækstvilkår lever lakseynglen 1-6 år i vandløbet, før den vandrer ud i havet. Før nedvandringen til havet, der typisk foregår fra april til juni, gennemgår laksen en del fysiologiske, morfologiske og adfærdsmæssige forandringer, den såkaldte smoltifikation. Når disse forandringer er indtruffet, kaldes den unge laks for en smolt, og den er nu klar til livet i havet. De morfologiske forandringer består i, at laksen, fra at være godt camoufleret til livet nær vandløbsbunden, bliver slank og sølvblank, og skællene bliver løse. Dermed er den bedre camoufleret, når den påbegynder sin nye livsfase i havet. Fysiologisk bliver laksen i stand til at osmoregulere i saltvand. Det vil sige, at den som smolt kan udskille overskydende salt fra kroppen. Adfærdsmæssigt skifter laksen levevis fra at være bundlevende til at søge op i vandsøjlen, og fra at være territorial til at være en stimefisk. Alle disse forandringer er hormonelt styrede og sættes i gang allerede om efteråret, før den egentlige smoltifikation. Tidspunktet for nedvandringen mod havet styres af vandtemperatur og daglængde. Når de rette forhold er til stede, samles laksesmoltene i stimer og lader sig mere eller mindre passivt drive med strømmen mod havet. De svømmer dog også aktivt. For at undgå rovfisk og fiskeædende fugle foregår nedvandringen primært om natten.
I havet forbliver laksen i stimer og fortsætter vandringen mod ædepladser i Nordatlanten. Disse ædepladser er tilsyneladende afhængige af forekomsten af egnede fødedyr som rejer, sild og tobis. Især områder omkring Færøerne, Island og Grønland tiltrækker laks på ædevandring. Laks fra vandløb, der udmunder i Østersøen, forbliver i Østersøen og kaldes for baltiske laks eller Østersø-laks. Efter 1-4 år i havet begynder laksens vandring tilbage til det vandløb, den forlod som smolt. Det er delvist uvist, hvordan laksen er i stand til at finde tilbage til det specifikke vandløb, men jordens magnetfelt, havstrømme og laksens lugte- og smagssans er tilsyneladende de vigtigste faktorer. På et tidspunkt under vandringen tilbage mod 'barndomsvandløbet' stopper laksen med at tage føde til sig.
De voksne laks vandrer op i vandløbet fra februar til oktober og kan derfor forud for gydningen opholde sig i vandløbet i flere måneder uden at tage føde til sig. Tilbage i vandløbet skifter laksen atter udseende. Hunnen bliver gråbrun til sort, mens hannen antager brune og rød-orange farvenuancer og udvikler en karakteristisk kæbekrog. Desuden indlejres skællene i et kraftigt slimlag. Under selve gydningen har den voksne laksehan ofte travlt med at jage rivaler væk. Denne adfærd udnyttes ofte af små, tidligt kønsmodne hanner, der endnu ikke har været i havet. De kaldes populært for 'snigrere': De sniger sig til at befrugte en vis andel af hunnens æg. Efter gydningen vil de voksne laks efter en tid begynde vandringen tilbage mod havet. Men de fleste er så afkræftede efter det lange ophold i vandløbet uden føde og efter gydningens strabadser, at de omkommer, inden de når havet, hvor de kan genvinde deres energireserver. Det er derfor meget få laks, der gyder mere end én gang.
Vänern har laks kendt som vänernlaks. De lever hele deres liv i ferskvand. De yngler i tilstødende vandløb til Vänern og bruger søen som deres 'hav'. Der findes to undergrupper af vänernlaks. Den ene undergruppe er opkaldt efter den østlige elv Gullspångsälven og kaldes gullspånglaks. Den anden er klarälvlaksen, som hovedsagelig yngler i Klarälven. Man mener, at laksen har udviklet sig i Vänern gennem 9.000 år.
Laks opdrættes stort set med de samme metoder som opdræt af ørreder. Æg og sæd stryges af gydenmodne fisk og blandes omhyggeligt. De befrugtede æg klækkes i klæknings-beholdere eller sliptanke med rindende ferskvand. De unge laks opdrættes med tørfoder i tanke eller damme til den alder, hvor de konverterer til livet i saltvand. Herefter opdrættes fiskene normalt i netbure i fjorde eller ud for kysten, indtil de er store nok til at sælges. Norge er den største producent af opdrættede laks, efterfulgt af Chile. Færøerne er også en stor producent af opdrættet laks, og knap halvdelen af Færøernes eksport i værdi kommer fra opdrættet laks.[4]
Lakseopdræt er kontroversielt. Lakselus-problematikken er én grund. I burene i havet, hvor laksene opdrættes, opstår ideelle betingelser for en snylter kaldet lakselus. De kan opformeres i store mængder og sprede sig til vildfisk, som vandrer forbi. Dette er særligt et problem for smolten, altså de unge laks, som vandrer ud i havet om foråret. Hvis der sætter sig flere end cirka 10 lakselus på en laksesmolt, vil den gå til. Lakselus bider sig fast i fiskens hud, og såret åbner for infektioner, ligesom fisken svækkes af parasitterne, der fortærer dens blod og væv.
En anden grund til kritik af lakseopdræt er, at opdrættede laks fra tid til anden bryder ud af netburene. Det kan ske som følge af stormvejr, angreb af sæl, ligesom der har været eksempler på opdrættere, som intentionelt har ladet syge fisk slippe fri.
Når burlaks i titusindvis pludselig slipper fri i naturen, kan det forrykke balancen. De vandrer op i vandløbene, hvor de dels kan ødelægge de befrugtede æg, som allerede er gydt af åens eller elvens hjemmehørende vilde laks. Dels kan de ved at parre sig med vildlaks bidrage til en 'udtynding' af de vilde laksebestandes genetiske særpræg.
Laks er en af de mest værdsatte spisefisk. Det orange- til mørkerøde kød er rigt på omega-3-fedtsyrer. Det kan spises råt, kogt, stegt og røget.
Indtil 1800-tallet blev laks ikke betragtet som en delikatesse, da den var rigelig, billig og tilgængelig. Der findes beretninger om, at ansatte på gårde protesterede til arbejdsgiveren over, at der alt for ofte blev serveret laks, og at man visse steder vedtog love, der regulerede andelen af laks i kosten. [5]. Siden starten af 1900-tallet ændrede situationen sig på grund af overfiskning, vandforurening og opbygning af kanaler og vandkraftværker, der gjorde det sværere eller forhindrede opgangen til gydepladserne.
I 2004 publicerede Ronald A. Hites og David Carpenter et studie af mængden af miljøgifte i opdrættede laks. Resultaterne blev publiceret i tidsskriftet Science og vakte international opsigt.[6]
Laksen er udsat for et udbredt fiskeri. Den tages i havet i ruser og bundgarn under sine vandringerne langs kysterne. I Østersøen tages den med flydende langliner, kaldet lakselænker, eller med drivgarn. I ferskvand fanges laksen under opgangen med alle mulige faststående redskaber.[3]
Den totale globale fangst var i 1999 over 4.200 tons. Lande med størst fiskeri var Finland (914 tons) og Irland (511 tons).[7]
Lystfiskeri efter laks har en lang historie. I mere end 200 år er der blevet fisket laks med stang og line i Storbritannien og Irland. Lystfiskere fra den britiske overklasse udbredte sporten, da de udforskede mulighederne for at fiske laks, overalt hvor det kunne lade sig gøre. I Norge, Sverige, Island og Frankrig samt i Nordamerika findes vidnesbyrd og flere steder fiske-lodges fra 'lord-perioden', hvor britiske gentlemen drog ud og fiskede laks.
Laks eller atlantisk laks (Salmo salar) er en anadrom fiskeart, der lever i vandløb og floder med udmunding i Atlanterhavet. Med laks kan også menes slægten Salmo, der omfatter knap 50 arter, heriblandt ørred (Salmo trutta). Endvidere findes forskellige laksearter i slægten stillehavslaks.
Laks opdrættes intensivt i akvakulturer i mange dele af verden og i Skandinavien regnes laks af lystfiskere for en af de fornemste byttefisk.
Der Atlantische Lachs (Salmo salar) gehört zur Gattung der Lachse und lebt größtenteils im Atlantischen Ozean. Im Spätherbst ziehen die Lachse jedoch weit die Flüsse Europas und Nordamerikas hinauf, um an den Oberläufen zu laichen. Die Fische können bis zu 1,5 Meter lang werden und benötigen zum Laichen Kiesgründe. Am Ende dieser „Laichwanderungen“ legen die Weibchen ihre Eier ab, und die Männchen befruchten diese. Da die Wanderung und der Laichakt für die Tiere sehr anstrengend ist und sie zudem häufig auf dem Weg keine Nahrung aufnehmen, stirbt der größte Teil der Lachse an Erschöpfung oder dadurch begünstigten Krankheiten, bevor er das offene Meer wieder erreicht.
Die Jungfische schlüpfen je nach Wassertemperatur nach ein bis fünf Monaten. Im Alter von etwa einem Jahr sind sie stark genug, um in die Ozeane zu wandern. Nach einigen Jahren kehren auch sie wieder zu ihrem Geburtsort zurück, um ihrerseits dort zu laichen.
Der Atlantische Lachs ist in Deutschland 1992, 2000[1] und 2019[2] sowie in der Schweiz 2015[3] zum Fisch des Jahres ernannt worden.
Atlantische Lachse sind nach zwei Jahren im Meer durchschnittlich 71–76 cm lang und 3,6–5,4 kg schwer[4], wobei einzelne Exemplare auch größer werden können.
Die Färbung junger Atlantischer Lachse gleicht nicht der adulten Färbung. Während sie im Süßwasser leben, haben sie blaue und rote Punkte. In der Reifephase nehmen sie einen silbrig-blauen Schimmer an. Die adulten Tiere erkennt man am besten an den mehrheitlich oberhalb des Seitenlinienorgans liegenden schwarzen Punkten. Die Schwanzflosse ist jedoch gewöhnlich nicht gepunktet. In der Paarungszeit nehmen Männchen eine leicht grüne oder rote Färbung an. Der Lachs hat einen spindelförmigen Körper und gut entwickelte Zähne.
Neben den Artnamen bestehen für den Atlantischen Lachs auch umgangssprachliche Bezeichnungen für die verschiedenen Altersformen. Als „Parr“ bezeichnet man Lachse, die höchstens zwei Jahre alt sind und sich von den „Smolts“ durch ihre „Parr – Zeichnung“ (dunkle senkrechte Balken auf den Flanken) unterscheiden. In älteren Aufzeichnungen werden solche Junglachse auch „Sälmling“ genannt. Als „Smolt“ bezeichnet man junge Lachse (aber auch Meerforellen) auf ihrer ersten Reise ins Meer. In diesem Stadium sind die Fische meistens überwiegend silberfarben. "Grilse" ist der Name der Lachse, wenn sie zum ersten Mal zum Laichen aus dem Meer zurück in die Oberläufe der Flüsse aufsteigen. Gewöhnlich hat der Lachs zuvor eineinhalb bis zwei Jahre im Meer verbracht. Zunächst kommt er als „Blanklachs“, bis er zum farbigen Lachs wird und die Männchen schließlich den Laichhaken („Hakenlachs“) ausbilden.
Die Verbreitung des Atlantischen Lachses hängt von der Wassertemperatur ab. Wegen der globalen Erwärmung wird das baldige Verschwinden gewisser südlicher Populationen in Spanien und anderen warmen Ländern erwartet. Vor menschlichem Eingreifen waren Flüsse in Europa und an der Ostküste Nordamerikas die natürlichen Brutstätten des Atlantischen Lachses. Als Nordamerika von Europäern besiedelt wurde, wurden Eier mit dem Zug an die Westküste gebracht und dort in die Flüsse eingeführt. Es gab auch andere Bestrebungen, den Atlantischen Lachs in neue Siedlungsgebiete einzuführen, wie z. B. in Neuseeland. Weil es in Neuseeland keine geeigneten Meeresströmungen gibt, scheiterten die meisten dieser Versuche. In Neuseeland gibt es zumindest eine lokale Population des Atlantischen Lachses, die aber nie ins Salzwasser gehen ("landlocked").
Junge Lachse verbringen ein bis vier Jahre in ihrem Heimatfluss. Wenn sie groß genug sind (ca. 15 cm), machen sie eine physiologische Veränderung durch, bei der sie die an Flüsse angepasste Schutzfärbung mit großen grauen Punkten zu einer ans Meer angepassten Schutzfärbung mit schimmernden Seiten ändern. Sie unterliegen auch gewissen inneren Veränderungen, d. h., sie passen sich der veränderten Osmose beim Übergang von Süßwasser zu Salzwasser an. Am Schluss beenden die "parr", die jungen Lachse, ihre Veränderungen mit dem Schwimmen mit dem Strom anstatt gegen den Strom. Wenn diese Verhaltensänderung stattfindet, werden sie nicht mehr "parr", sondern "smolt" genannt. Wenn die "smolts" das Meer erreichen, folgen sie den Strömungen an der Meeresoberfläche und ernähren sich von Plankton oder Bruten anderer Fischarten, wie z. B. Hering. Während sie im Meer sind, können sie sich mit dem Seitenlinienorgan am Erdmagnetfeld orientieren.
Nach einem Jahr mit gutem Wachstum lassen sie sich von den Oberflächenströmungen zurück zu ihrem Heimatfluss transportieren. Es ist eine falsche Vorstellung, dass Lachse im Meer tausende Kilometer schwimmen; sondern sie „surfen“ mit Hilfe der Meeresströmungen. Wenn sie ihren Heimatfluss erreichen, erkennen sie ihn eventuell durch olfaktorische Wahrnehmung; nur 5 % der Atlantischen Lachse wandern den falschen Fluss hoch. Somit besteht der Lebensraum Atlantischer Lachse aus dem Fluss, in dem sie geboren sind, und den Strömungen der Meeresoberfläche, die mit diesem Fluss in einem Kreislauf verbunden sind.
Im 20. Jahrhundert verschwanden wilde Lachspopulationen in vielen Flüssen wegen Überfischung und Lebensraumveränderungen.[5] Bis ins Jahr 2000 ist die Anzahl Atlantischer Lachse auf einen kritisch geringen Stand gefallen.[6]
Die meisten Atlantischen Lachse folgen einem laichplatzbezogenen Wanderungsschema[7], in dem die Ernährung und das Wachstum größtenteils im Salzwasser stattfindet. Zum Laichen hingegen kehren adulte Lachse zurück in einheimische Süßwasserflüsse, in denen die Jungtiere aus den Eiern schlüpfen und verschiedene Wachstumsphasen durchlaufen.
Atlantische Lachse brauchen kein Salzwasser. Es gibt Beispiele von Populationen, die ausschließlich im Süßwasser leben (“landlocked”).[7] In Nordamerika sind diese Lachsstämme bekannt als „ouananiche“.
Die Süßwasser-Phase Atlantischer Lachse variiert je nach Flusslage zwischen einem und acht Jahren.[8]
Das erste Stadium ist das „alevin“-Stadium, in welchem die Fische in der Brutstätte bleiben und sich von den verbliebenen Nährstoffen aus dem Dottersack ernähren. Während dieser Phase entwickeln sich ihre Kiemen und sie werden aktive Jäger. Als nächstes kommt das „fry“-Stadium, in dem die Fische wachsen und die Brutstätte verlassen, um Futter zu suchen. In dieser Zeit gehen sie in Regionen mit höherer Beutekonzentration. Das finale Süßwasserstadium ist ihre Entwicklung zum „parr“, wo sie sich auf die Wanderung in den Atlantischen Ozean vorbereiten.
Während dieser Zeit sind Atlantische Lachse sehr anfällig gegenüber Räubern. Fast 40 % werden schon allein von Lachsartigen gefressen. Weitere Räuber sind andere Fische und Vögel.
Wenn „parrs“ sich zu „smolts“ entwickeln, beginnen sie ihre Wanderung in den Atlantischen Ozean, welche größtenteils zwischen März und Juni stattfindet. Die Wanderung ermöglicht eine Akklimatisierung an die ändernde Salinität. Wenn sie bereit sind, verlassen die jungen „smolts“ den Heimatfluss. Dafür bevorzugen sie Ebbe.
Wenn sie ihre Heimatflüsse verlassen haben, durchlaufen sie während ein bis vier Jahren im Ozean eine Periode schnellen Wachstums. Typischerweise wandern Atlantische Lachse von ihren Heimatflüssen zu einer Region in der Kontinentalplatte von Westgrönland. Während dieser Zeit sind sie speziell gefährdet durch Räuber, wie z. B. Mensch, Robbe, Grönlandhai, Rochen, Dorsch und Heilbutt. Gewisse Delphine wurden beobachtet, wie sie mit toten Lachsen spielen, aber es ist noch unklar, ob sie sie auch fressen. Sobald sie mehr als 250 g wiegen, sind sie nicht mehr leichte Beute für Vögel und andere Fische, obwohl Kegelrobben und Seehunde sie weiterhin jagen. Die Überlebensrate beträgt jetzt zwischen 14 und 53 %.[5]
Dann sind die Atlantischen Lachse auch groß genug und bereit, in ihr ursprüngliches Süßwasserhabitat zurückzukehren. Sie wechseln ins "grilse"-Stadium. Nach Beginn der Wanderung in ihre Heimatgewässer hören die Lachse vor dem Laichen ganz mit Fressen auf. Es ist noch weitgehend unbekannt, inwiefern der Geruch – die exakte chemische Zusammensetzung des Flusses – eine wichtige Rolle für die Rückkehr des Lachses an seinen Heimatort spielt.
Junge Lachse beginnen innerhalb weniger Tage sich selbst zu ernähren. Sobald der Dottersack aufgebraucht ist, beginnen sie zu jagen. Die Jungfische starten mit sehr kleinen wirbellosen Tieren und wenn sie größer werden, fressen sie gelegentlich auch kleinere Fische. Während dieser Zeit jagen sie auf dem Grund und in der Strömung. Gewisse fressen Lachseier. Die häufigste Nahrung sind Köcherfliegen, Kriebelmücken, Eintagsfliegen und Steinfliegen.
Als adulte Lachse ernähren sie sich von größerer Nahrung, wie z. B. arktischer Tintenfisch, Sandaal, Flohkrebs, Eismeergarnele und manchmal Hering. Die Größe ihrer Beutetiere nimmt enorm zu.[5]
Von "fry" und "parr" sagt man, sie seien territorial, aber es gibt keine konklusiven Nachweise, dass sie ihre Territorien verteidigen. Auch wenn sie untereinander Aggressivität zeigen, ist ihre soziale Hierarchie immer noch unklar. Oft bewegen sie sich als Schwarm weiter, wenn sie das Mündungsgebiet ihres Heimatflusses verlassen.
Adulte Atlantische Lachse gelten als viel aggressiver als andere Lachse und greifen eher andere Fische an. Man spricht von einem Problem, wenn Lachse eine invasive Bedrohung geworden sind und einheimische Lachse angreifen, so z. B. Königslachs und Silberlachs.[5]
In Deutschland war Salmo salar bis in das 20. Jahrhundert hinein heimisch. Er laichte in den Zuflüssen des Rheins, u. a. der Sieg. Der Rhein galt damals als wichtigster und größter Lachsfluss Europas. Noch heute erinnern Ortsnamen wie Salmtal sowie Wappen oder Gasthäuser an die damalige große Bedeutung des Rheinlachses.
Durch den Eingriff des Menschen in das Ökosystem der Fließgewässer ging die Lachspopulation stark zurück. Gründe waren Überfischung oder die Umgestaltung der Flüsse. Auch die Einleitung von Industrieabwässern verschlechterte die Lebensbedingungen für zahlreiche Fischarten. So verschwanden bis zur Mitte des 20. Jahrhunderts alle Lachse aus dem Rhein und seinen Zuläufen. Im Jahr 1950 verschwand dann auch der letzte Lachs aus der Sieg.
Im Jahr 1987 wurde von der Internationalen Kommission zum Schutz des Rheines (IKSR) das „Lachs-2000-Projekt“ beschlossen, welches den Lachs in deutschen Flüssen wieder heimisch machen sollte. Es war insofern erfolgreich, dass die Wasserqualität stark verbessert werden konnte und erste Rekonstrukturierungsmaßnahmen eingeleitet wurden, z. B. der Beginn mit Entfernungen von Wanderhindernissen. Das Ziel des Nachfolge-Projekts „Lachs 2020“[9] sind Lachspopulationen, die sich im Rhein-System selbst erhalten können.[10] Heute ist der Lachs wieder vereinzelt im Rhein und seinen Zuläufen sowie in der Elbe anzutreffen. Es wird aber noch Jahrzehnte dauern, bis es wieder selber reproduzierende Lachspopulationen gibt. Im Moment werden jährlich hunderttausende Junglachse ausgesetzt, wovon naturgemäß nur ein Bruchteil wiederkehrt.
In den baden-württembergischen Flüssen Kinzig, Alb und Murg fand man 2011 wieder laichende oder lebende Lachse bzw. mehrere Laichplätze. Auch in der Wupper laichen seit 2014 wieder Lachse.
Für Süßwasserhabitate wurde ihm gesetzlicher Schutz gemäß FFH-Richtlinie eingeräumt.
Als erstes gentechnisch verändertes Tier, das zum menschlichen Verzehr bestimmt ist, könnte ein transgener Atlantischer Lachs verwendet werden. Die gv-Lachse mit dem Markennamen AquAdvantage verfügen über ein Gen für ein Wachstumshormon aus einer anderen Lachsart (Königslachs) und ein weiteres Gen aus der an kalte Meeresregionen angepassten Fischart Zoarces americanus. Durch diese zwei Gene produzieren die gv-Lachse mehr Wachstumshormone. Anstatt nach drei Jahren wird die Schlachtreife nach 16 bis 18 Monaten erreicht. Der Antrag wurde 1995 in den USA gestellt, und die von der FDA geforderten Sicherheitstests wurden absolviert (gv-Lachse sind laut FDA genauso sicher wie andere Lachse). Unter anderem musste sichergestellt werden, dass die gentechnischen Veränderungen stabil bleiben und keine negativen Auswirkungen auf die Tiergesundheit haben. Alle Tiere seien zudem weiblich und steril und sollen in abgeschlossenen Tanks gehalten werden, so dass eine unerwünschte Auskreuzung (theoretisch) nicht möglich ist.[11][12]
Die US-amerikanische Food and Drug Administration (FDA) hat am 19. November 2015 somit erstmals ein genverändertes Tier als Lebensmittel zugelassen. Der Speisefisch mit dem Namen AquAdvantage Salmon wird von der US-Firma AquaBounty Technologies gezüchtet. Der transgene Lachs ist binnen 16 bis 18 Monaten ausgewachsen. Ohne Genveränderung dauert dies beim Atlantischen Lachs 30 Monate. Das US-Unternehmen betreibt Aufzuchtstationen in Kanada und Panama.[13]
Der Atlantische Lachs (Salmo salar) gehört zur Gattung der Lachse und lebt größtenteils im Atlantischen Ozean. Im Spätherbst ziehen die Lachse jedoch weit die Flüsse Europas und Nordamerikas hinauf, um an den Oberläufen zu laichen. Die Fische können bis zu 1,5 Meter lang werden und benötigen zum Laichen Kiesgründe. Am Ende dieser „Laichwanderungen“ legen die Weibchen ihre Eier ab, und die Männchen befruchten diese. Da die Wanderung und der Laichakt für die Tiere sehr anstrengend ist und sie zudem häufig auf dem Weg keine Nahrung aufnehmen, stirbt der größte Teil der Lachse an Erschöpfung oder dadurch begünstigten Krankheiten, bevor er das offene Meer wieder erreicht.
Die Jungfische schlüpfen je nach Wassertemperatur nach ein bis fünf Monaten. Im Alter von etwa einem Jahr sind sie stark genug, um in die Ozeane zu wandern. Nach einigen Jahren kehren auch sie wieder zu ihrem Geburtsort zurück, um ihrerseits dort zu laichen.
Der Atlantische Lachs ist in Deutschland 1992, 2000 und 2019 sowie in der Schweiz 2015 zum Fisch des Jahres ernannt worden.
Ing Atlantic salmon, kebaluan keng science bilang Salmo salar, metung yang specie ning asan keng familiang Salmonidae, nung nu atiu mayayakit king pangulung Atlantic Kadayatmalatan ampong kareng ilug a mamagus papuntang Atlantic ampong Pacific.[1][2]
Ing Atlantic salmon, kebaluan keng science bilang Salmo salar, metung yang specie ning asan keng familiang Salmonidae, nung nu atiu mayayakit king pangulung Atlantic Kadayatmalatan ampong kareng ilug a mamagus papuntang Atlantic ampong Pacific.
De Lachs oder Salm, wösseschaftlich gnauer as Atlantische Lachs bizaichnet (Salmo salar; alemanischi Näme), isch e Raubfisch wo i de Oberloif vo Süessgwässer laicht und denn is Meer wanderet, woner meriri Joor lebt. Er isch früener e typische Rhiifisch gsii und het au i Nebeflüss vom Rhii glaicht. Er ghört zo de gföördete Fisch. Nebet de Raubfischerai won em früener starch zuegsetzt het und sunders wege de vile Flussstauwerch het er vill Laichflöss verloore. Hütt chönd Zuchtlächs, wo is fraiji Wasser entwiichet, e Gfoor för de Atlantischi Lachs sii, well die hüüffig Parasite verschleppet. Zodem sind si e genetisches Mischmasch, wa aber weniger tragisch isch, do s selte zo Paarige chunnt.
De Lachs isch e längliche Fisch, wo öppe 50–120 cm lang werd. Aslang er im Meer lebt, het er e silbrigi Farb, spööter, wenn er uf d Laichwanderig goot, werd er brüünlich. Uf em Rugge hett er dunkli Tupfe. D Färbig isch aber individuell verschide je noch Ort und Alter.
De Lachs lebt im Atlantische Ozean, i de Nordsee, i de Ostsee, im Nordmeer und im Wiisse Meer und i Süessgwässer, wo in Atlantik, i d Nordsee und i d Ostsee und au is Nordmeer mündet. De Lachs chunnt im Süüde bis zo de Kanare vor. Zom Laiche schwümmt de Lachs groosi Flüss ine und bliibt e zittli im Brackwasser, demit er sich as Süesswasser gwonet. Denn schwümmt er die Ström duruuf und laicht i Nebeflüss. De Rhii isch e typische Lachsfluss gsii, doch vor 100 Joor isch de Lachs praktisch usem Rhii verschwunde, well er all die Stauweer, wo baut wore sind, nöd mag öberwinde, obwoll er öber drai Meter hööchi Hinderniss gumpe cha. Zodem isch er au e Opfer vonere massloose Raubfischerai wore, bsunder z Holland. Z Island und z Norwege isch d Lachspopulation no ainigermasse guet erhalte. Hütt gits Programm wo versuechet, as de Lachs wider im Rhii und au i de Schwiiz haimisch werd, und di erste Lächs soölet scho wider bi Basel gsichtet wore sii.
D Flüss, wo de Lachs uufgsuecht, sind i de Regle mindestens drai Mönet wärmer as 10 Grad, aber nu selte wärmer as 20 Grad. De Lachs mag am liebste chüeli und suberi Gwässer.
Im Rhii isch de Lachs bis an Rhiifall cho, wo för en e natürlichi Grenze isch. I de Tuur, woner glaicht het, isch er bis zo de Mündig vom Necker choo, i de Limet und Linth bis is Glarnerland, i de Rüüss bis is Urnerland und i de Aare bis zo de Aareschlucht z Meiringe im Haslital. Au d Birs isch e Fluss gsii, wo de Lachs ufegschwume isch. Hüt chunnt de Lachs i de Schwiiz nöme vor.
De Lachs sind Raubfisch wo vor alem anderi Fisch jaget.
D Laichzitt isch im Norde im Oktober und ganz im Süüde im Jänner, z Tütschland isch si im November. Binere Wassertemperatur zwüschet 4 und 10 Grad schloot s Wiibli, au Liidere gnennt, mit de Schwanzflosse e Muelte in chiisige Grund vomene schnelle und subere Flüüssgwässer und lait bis zo 100'000 Aier ab, wo vom Mandli, au Hoogge gnennt, bifructhet wered. Denn deckt d Liidere de Laich zue. I de Laichzitt tüend Lachs gär nünt esse und di maiste Häägge sterbet chorz druf abe. Vo de Liidere öberlebt öppe e Drittel. Di Lachs wo öberlebet wanderet is Meer zrugg und cheeret noch aim oder zwai Joor wider zrogg um Laiche, sind aber hüüffig z schwach för daa und sterbet au. Nu ganz wenigi Lachs sind i de Laag mermols z Laiche.
D Laarfe schlüüffet noch zwee bis vier Mönet und verstecket sich under Chiselstaili, well si ka Liecht verträäget. Wenn d Wassertemperatur im Früelig öber 8 Grad stiigt schwümed di junge Lachs, au Sälmlig gnennt, flussabwärts und haltet sich a gaignete Stelle a flache und subere Stele uuf. Im Früelig wanderet si znacht nodisno de Fluss doraab, bis si is Brackwasser chömed, wo si e zittli bliibet um sich as Salzgwasser z gwone.
De Lachs bliibt zwee bis fööf Joor im Meer und schwümmt denn zrugg i sin Haimetfluus. Debii nend si e brüülichi Farb aa und bi de Mandli wachst em Underchifel e Hoogge, drom wered si Hoogge gnennt. Lachs chönd 10 Joor alt were.
De Lachs oder Salm, wösseschaftlich gnauer as Atlantische Lachs bizaichnet (Salmo salar; alemanischi Näme), isch e Raubfisch wo i de Oberloif vo Süessgwässer laicht und denn is Meer wanderet, woner meriri Joor lebt. Er isch früener e typische Rhiifisch gsii und het au i Nebeflüss vom Rhii glaicht. Er ghört zo de gföördete Fisch. Nebet de Raubfischerai won em früener starch zuegsetzt het und sunders wege de vile Flussstauwerch het er vill Laichflöss verloore. Hütt chönd Zuchtlächs, wo is fraiji Wasser entwiichet, e Gfoor för de Atlantischi Lachs sii, well die hüüffig Parasite verschleppet. Zodem sind si e genetisches Mischmasch, wa aber weniger tragisch isch, do s selte zo Paarige chunnt.
Sil sanal voib olda toižid znamoičendoid; miše nähta niid, tulgat tänna.Lohi (Lohj) vai Atlantine lohi (latin.: Salmo salar) om merikaloiden erik. Mülütadas sidä Lohižed-sugukundan Lohed-suguhu.
Voib kazda pol'toštmetrine da olda 43 kilogrammad jügutte da eläda 13-voččen igähäsai.[1]
Kala putub Atlantižen valdmeren pohjoižes.
Sil sanal voib olda toižid znamoičendoid; miše nähta niid, tulgat tänna. Lohi (Lohj) vai Atlantine lohi (latin.: Salmo salar) om merikaloiden erik. Mülütadas sidä Lohižed-sugukundan Lohed-suguhu.
Voib kazda pol'toštmetrine da olda 43 kilogrammad jügutte da eläda 13-voččen igähäsai.
Luossa Vuođđodieđut Riika Klássa Actinopterygii Infraklássa Teleostei Sierrasearvi Salmoniformes Čearda Salmonidae Sohka Salmo Šládja salar Dieđalaš namma Dieđalaš namma Salmo salar Luossa (Salmo salar) lea luossaguliid čerdii gullevaš johtinguolli. Luossa lea dehálaš biebmoguolli.
Luossa (Salmo salar) lea luossaguliid čerdii gullevaš johtinguolli. Luossa lea dehálaš biebmoguolli.
Merilohi (atlantiekanlohi, järvilohi) (lat. Salmo salar) on lohirovun kala.
Sen piduhus voi olla 1,5 metrii, paino – 43 kiluo. Elaijan suurin aigu on 13 vuottu. Eläy Atlantiekan valdumeren pohjazes ozas. Lohi kudou Portugalien, Ispanien, Barencin meren jogilois.
Lohi eläy Ven’an Kuolan niemimuan sego Karjalan järvilöis – Imandras, Ylä-Kuittijärves, Keski-Kuittijärves, Ala-Kuittijärves, Nuokkijärves, Kamennoje-järves, Uikujärves, Seesjärves, Sandaljärves, Jänisjärves, Oniegas, Luadogas; Jevroupas – Norviegies, Ruočis, Suomes.
Lohikaloin olenduala on suuri. Se eläy Atlantiekan valdumeren pohjazes ozas sego Pohjazen jiämeren päivänlaskupuoles.
Lohtu on Jevroupan rannikon suves Portugaliessah, koillizes – Karajogessah. Lohtu on Ven'an Murmanskan rannikon da Vienan meren jogilois, Pečoras, Baltien meren jogilois. Lohi hyvin kazvau meres, kus syöy kil'kukalua, salattii, seldii, kuor'oidu da tuulenkalua.
Lohi kudou jogilois. Sen kudupaikat ollah joven ylä- da keskiagjoin koskiloil. Atlantiekanlohen suurimbat luondokudupaikat ollah Šuojun joves, Umbajoves, Nivajoves da Kemijoves.
Merilohi voi olla rahvahan kazvattamizen objektannu.
The saumon (Salmo salar) is a speshies o ray-finned fish in the faimily Salmonidae.
The saumon (Salmo salar) is a speshies o ray-finned fish in the faimily Salmonidae.
Łosos (Salmo salar) - to je rëba z rodzëznë łososowatëch (Salmonidae), chtërna colemało nierzchnie sã w rzékach, a tak żëje w słony wòdze. Òn mòże bëc 1,5 m dłudżi. Łosos żëje m. jin. w Bôłce.
Ο σολομός του Ατλαντικού ή απλά σολομός (Salmo salar), γράφεται και σολωμός, είναι ένα ψάρι μετρίου μεγέθος που ανήκει στην οικογένεια των σολομονίδων. Το ψάρι απαντάται σε κρύα νερά στο βόρειο Ατλαντικό και σε ποταμούς που εκβάλλουν σε αυτόν, ενώ έχει εισαχθεί και στο βόρειο Ειρηνικό. Ο σολομός εκτρέφεται σε ιχθυοκαλλιέργειες, με κύριες χώρες παραγωγής τη Νορβηγία, το Καναδά και τη Χιλή.
Είναι ένα μεγάλο είδος της οικογένειας των σολομοειδών, με μέγιστο μήκος 1,5 μέτρο και μέγιστο βάρος 47 κιλά. Το μέσο μήκος του είναι 40 εκατοστά. Έχει επίμηκες σώμα. Τα σαγόνια φτάνουν μέχρι κάτω από το μάτι. Πριν την αναπαραγωγή το σαγόνι γίνεται έντονα αγκιστρωτό. Η ράχη του έχει καφέ ή πράσινο/μπλε χρώμα, τα πλευρά είναι ασημί και η κοιλιά είναι λευκή. Πάνω από την πλευρική γραμμή στα πλευρά υπάρχουν στίγματα με σχήμα Χ. Όταν οι σολομοί βρίσκονται στο γλυκό νερό τα πλευρά τους είναι πρασινωπά ή καφέ, μαζί με κόκκινο ή πορτοκαλί και με μεγάλες μαύρες κηλίδες.[2]
Οι σολομοί ζουν σε κρύα νερά, με θερμοκρασία από 2 μέχρι 9 βαθμούς Κελσίου. Τα ψάρια γεννιούνται σε γλυκά νερά και παραμένουν σε αυτά για 2 με 5 χρόνια, και στη συνέχεια μετακινούνται στον ωκεανό, όπου ζουν για άλλα πέντε χρόνια. Η διατροφή τους περιλαμβάνει ρέγγες, σαρδέλες και καλαμάρια. Μετά, όταν ενηλικιωθούν σταματούν να τρώνε και επιστρέφουν πίσω στα ρυάκια και λίμνες όπου γεννήθηκαν για να αναπαραχθούν. Το θηλυκό σκάβει με χτυπήματα της ουράς του μια τρύπα στην άμμο ή στο ψιλό χαλίκι και αποθέτει εκεί τα αυγά του. Τα αυγά στη συνέχεια γονιμοποιούνται από το αρσενικό και εν συνεχεία καλύπτονται.[3] Τα περισσότερα ψάρια πεθαίνουν μετά την αναπαραγωγή, ενώ λίγα επιστρέφουν στον ωκεανό.[2]
Η εκτροφή του σολομού χρονολογείται από τον 19ο αιώνα, όταν αναπτύχθηκαν στο Ηνωμένο Βασίλειο οι τεχνικές εκκόλαψης, με στόχο, τότε, την παραγωγή νεαρών σολομών για την αναπλήρωση των αποθεμάτων των ποταμών, προς όφελος της ερασιτεχνικής αλιείας. Η εκτροφή με στόχο την εμπορεία των ενηλίκων ξεκίνησε το 1960 στη Νορβηγία με εγκατάσταση ιχθυοκλωβών στα φιορδ, προσπάθεια η οποία στέφθηκε με επιτυχία και έτσι και άλλες χώρες σε εύκρατα ύδατα, πρώτα στην Ευρώπη και μετά στον υπόλοιπο κόσμο άρχισαν να εκτρέφουν και αυτές σολομούς. Η αγορά σολομού έφτασε σε κορεσμό το 1990, με αποτέλεσμα σημαντική μείωση των τιμών και των περιθωρίων κέρδους και την αναδιάρθωση του τομέα. Η ποικιλία που εκτρέφεται είναι υβριδική, η οποία προέκυψε από διασταυρούμενες γονιμοποιήσεις της νορβηγικής ποικιλίας με διάφορες τοπικές ποικιλίες.[4]
Όσον αφορά το 2011, η βιομηχανία εκτροφής σολομού παγκοσμίως άξιζε 9,71 δις δολλάρια ΗΠΑ, με την παραγωγή 1.721.254 τόνων σολομού.[5]
Ο σολομός του Ατλαντικού ή απλά σολομός (Salmo salar), γράφεται και σολωμός, είναι ένα ψάρι μετρίου μεγέθος που ανήκει στην οικογένεια των σολομονίδων. Το ψάρι απαντάται σε κρύα νερά στο βόρειο Ατλαντικό και σε ποταμούς που εκβάλλουν σε αυτόν, ενώ έχει εισαχθεί και στο βόρειο Ειρηνικό. Ο σολομός εκτρέφεται σε ιχθυοκαλλιέργειες, με κύριες χώρες παραγωγής τη Νορβηγία, το Καναδά και τη Χιλή.
Лососот спаѓа во класата коскени риби, во редот пастрмковидни риби и во фамилијата пастрмки. Оваа фамилија има 76 вида, вклучувајќи го вистинскиот европски лосос. Животот го минува во слатките води (реки и езера) и во морињата (на отворено море и во крајбрежни подрачја) од северната хемисфера. Достигнува должина ид 1,5 метар и тежина до 75 килограма. Животниот век му изнесува десетина години. Додека престојуваат во морските води лососите се хранат со ракообразни животни и со разни видови риби. За да мине некој водопад или друга пречка, лососот прави скокови високи 2 до 4 метри и долги 4 до 6 метри. Вистинскиот лосос има големо економско значење. Многу е ценет од спортските риболовци, а неговото месо е многу вкусно и се јаде свежо или чадено.
Лососот спаѓа во класата коскени риби, во редот пастрмковидни риби и во фамилијата пастрмки. Оваа фамилија има 76 вида, вклучувајќи го вистинскиот европски лосос. Животот го минува во слатките води (реки и езера) и во морињата (на отворено море и во крајбрежни подрачја) од северната хемисфера. Достигнува должина ид 1,5 метар и тежина до 75 килограма. Животниот век му изнесува десетина години. Додека престојуваат во морските води лососите се хранат со ракообразни животни и со разни видови риби. За да мине некој водопад или друга пречка, лососот прави скокови високи 2 до 4 метри и долги 4 до 6 метри. Вистинскиот лосос има големо економско значење. Многу е ценет од спортските риболовци, а неговото месо е многу вкусно и се јаде свежо или чадено.
The Atlantic salmon (Salmo salar) is a species of ray-finned fish in the family Salmonidae. It is the third largest of the Salmonidae, behind Siberian taimen and Pacific Chinook salmon, growing up to a meter in length. Atlantic salmon are found in the northern Atlantic Ocean and in rivers that flow into it. Most populations are anadromous, hatching in streams and rivers but moving out to sea as they grow where they mature, after which the adults seasonally move upstream again to spawn.[2]
When the mature fish re-enter rivers to spawn, they change in colour and appearance. Some populations of this fish only migrate to large lakes, and are "landlocked", spending their entire lives in freshwater. Such populations are found throughout the range of the species. Unlike Pacific species of salmon, S. salar is iteroparous, which means it can survive spawning and return to sea to repeat the process again in another year with 5-10% returning to the sea to spawn again. Such individuals can grow to extremely large sizes, although they are rare. The different life stages of the fish are known by many different names in English: alevin, fry, parr and smolt.
Atlantic salmon is considered a very healthy food and one of the fish with a more refined taste in many cultures. As such it features in numerous popular traditional cuisines and can fetch a higher price than some other fish. It has thus long been the target of recreational and commercial fishing, and this, as well as habitat destruction, has impacted the population in some areas. As a result, the species is the subject of conservation efforts in several countries, which appear to have been somewhat successful since the 2000s. Techniques to farm this species using aquacultural methods have also been developed, and at present it is farmed in great numbers in many places around the world. Although this is now a viable alternative to wild-caught fish, farming methods have attracted criticism from environmentalists.
The Atlantic salmon was given its scientific binomial name by Swedish zoologist and taxonomist Carl Linnaeus in 1758. The name, Salmo salar, derives from the Latin salmo, meaning salmon, and salar, meaning leaper, according to M. Barton,[3] but more likely meaning "resident of salt water". Lewis and Short's Latin Dictionary (Clarendon Press, Oxford, 1879) translates salar as a kind of trout from its use in the Idylls of the poet Ausonius (4th century CE). Later, the differently coloured smolts were found to be the same species.
Other names used for the Atlantic salmon are: bay salmon, black salmon, caplin-scull salmon, fiddler, sebago salmon, silver salmon, outside salmon and winnish. At different points in their maturation and life cycle, they are known as parr, smolt, grilse, grilt, kelt, slink, and spring salmon. Atlantic salmon that do not journey to sea are known as landlocked salmon (or ouananiche in North America).[4]
Atlantic salmon are the largest species in their genus, Salmo. After two years at sea, the fish average 71 to 76 cm (28 to 30 in) in length and 3.6 to 5.4 kg (7.9 to 11.9 lb) in weight.[5] But specimens that spend four or more winters feeding at sea can be much larger. An Atlantic salmon netted in 1960 in Scotland, in the estuary of the river Hope, weighed 49.44 kg (109.0 lb), the heaviest recorded in all available literature. Another netted in 1925 in Norway measured 160.65 cm (63.25 in) in length, the longest Atlantic salmon on record.[6]
The colouration of young Atlantic salmon does not resemble the adult stage. While they live in fresh water, they have blue and red spots. At maturity, they take on a silver-blue sheen. The easiest way of identifying them as an adult is by the black spots predominantly above the lateral line, though the caudal fin is usually unspotted. When they reproduce, males take on a slight green or red colouration. The salmon has a fusiform body, and well-developed teeth. All fins, except the adipose fin, are bordered with black.
The natural breeding grounds of Atlantic salmon are rivers in Europe and the northeastern coast of North America. In Europe, Atlantic salmon are still found as far south as Spain, and as far north as Russia. Because of sport-fishing, some of the species' southern populations in northern Spain are growing smaller.[8] The species distribution is easily influenced by changes in freshwater habitat and climate. Atlantic salmon are a cold-water fish species and are particularly sensitive to changes in water temperature.
The Housatonic River, and its Naugatuck River tributary, hosted the southernmost Atlantic salmon spawning runs in the United States.[9][10] However, there is a 1609 account by Henry Hudson that Atlantic salmon once ran up the Hudson River.[11] In addition, fish scale evidence dating to 10,000 years BP places Atlantic salmon in a coastal New Jersey pond.[12]
Two publications from 1988 and 1996 questioned the notion that Atlantic salmon were prehistorically plentiful in New England, when the climate was warmer as it is now. This argument was primarily based on a paucity of bone data in archaeological sites relative to other fish species, and the assertion that historical claims of abundance may have been exaggerated.[13][14] This argument was later challenged in another paper which claimed that lack of archaeological bone fragments could be explained by salmon bones being rare at sites that still have large salmon runs and that salmonid bones in general are poorly recovered relative to other fish species.[15][16]
Atlantic salmon populations were significantly reduced in the United States following European settlement. The fur trade, timber harvesting, dams and mills and agriculture degraded freshwater habitats and lowered the carrying capacity of most North American streams. Beaver populations were trapped to near-extinction by 1800, and log drives and clear-cutting further exacerbated stream erosion and habitat loss. As timber and fur gave way to agriculture, freshwater Atlantic salmon habitat was further compromised. According to historian D.W. Dunfield (1985) "over half of the historical Atlantic salmon runs had been lost in North America by 1850". As early as 1798, a bill for the preservation of Atlantic Salmon was introduced in Canadian Parliament, to protect populations in Lake Ontario.[17] In the Gulf Region of Nova Scotia it was reported that 31 of the 33 Atlantic salmon streams were blocked off by lumber dams, leading to the extirpation of early-run fish in many watersheds. The inshore Atlantic salmon fishery became a major export of the New World, with major fishing operations establishing along the shores of major river systems. The southernmost populations were the first to disappear.
Young salmon spend one to four years in their natal river. When they are large enough (c. 15 centimetres (5.9 in)), they smoltify, changing camouflage from stream-adapted with large, gray spots to sea-adapted with shiny sides. They also undergo some endocrinological changes to adapt to osmotic differences between fresh water and seawater habitat. When smoltification is complete, the parr (young fish) now begin to swim with the current instead of against it. With this behavioral change, the fish are now referred to as smolt. When the smolt reach the sea, they follow sea surface currents and feed on plankton or fry from other fish species such as herring. During their time at sea, they can sense the change in the Earth magnetic field through iron in their lateral line.
When they have had a year of good growth, they will move to the sea surface currents that transport them back to their natal river. It is a major misconception that salmon swim thousands of kilometres at sea; instead they surf through sea surface currents. It is possible they find their natal river by smell, although this is not confirmed;[18] only 5% of Atlantic salmon go up the wrong river. The range of an individual Atlantic salmon can thus be the river where they are born and the sea surface currents that are connected to that river in a circular path.
Wild salmon continued to disappear from many rivers during the twentieth century due to overfishing and habitat change.[18]
Young salmon begin a feeding response within a few days. After the yolk sac is absorbed by the body, they begin to hunt. Juveniles start with tiny invertebrates, but as they mature, they may occasionally eat small fish. During this time, they hunt both in the substrate and in the current. Some have been known to eat salmon eggs. Plankton such as euphausiids are important food for pre-grilse but amphipods and decapods are also consumed.[19] The most commonly eaten foods include caddisflies, blackflies, mayflies, stoneflies,[18] and chironomids, as well as terrestrial insects.[19]
As adults, the salmon prefer capelin as their meal of choice. Capelin are elongated silvery fish that grow up to 20–25 centimetres (8–10 in) long.[20] Other fish consumed include herring, alewives, smelts, scomberids, sand lance, and small cod.[19]
Fry and parr have been said to be territorial, but evidence showing them to guard territories is inconclusive. While they may occasionally be aggressive towards each other, the social hierarchy is still unclear. Many have been found to school, especially when leaving the estuary.
Adult Atlantic salmon are considered much more aggressive than other salmon, and are more likely to attack other fish than others.[18]
Most Atlantic salmon follow an anadromous migration pattern,[2] in that they undergo their greatest feeding and growth in saltwater; however, adults return to spawn in native freshwater streams where the eggs hatch and juveniles grow through several distinct stages.
Atlantic salmon do not require saltwater. Numerous examples of fully freshwater (i.e., "landlocked") populations of the species exist throughout the Northern Hemisphere,[2] including a now extinct population in Lake Ontario, which have been shown in recent studies to have spent their entire life cycle in watershed of the lake.[21] In North America, the landlocked strains are frequently known as ouananiche.
The freshwater phases of Atlantic salmon vary between two and eight years, according to river location.[22] While the young in southern rivers, such as those to the English Channel, are only one year old when they leave, those further north, such as in Scottish rivers, can be over four years old, and in Ungava Bay, northern Quebec, smolts as old as eight years have been encountered.[22]
The first phase is the alevin stage, when the fish stay in the breeding ground and use the remaining nutrients in their yolk sacs. During this developmental stage, their young gills develop and they become active hunters. Next is the fry stage, where the fish grow and subsequently leave the breeding ground in search of food. During this time, they move to areas with higher prey concentration. The final freshwater stage is when they develop into parr, in which they prepare for the trek to the Atlantic Ocean.
During these times, the Atlantic salmon are very susceptible to predation. Nearly 40% are eaten by trout alone. Other predators include other fish and birds. Egg and juvenile survival is dependent on habitat quality as Atlantic salmon are sensitive to ecological change.
When parr develop into smolt, they begin the trip to the ocean, which predominantly happens between March and June. Migration allows acclimation to the changing salinity. Once ready, young smolt leave, preferring an ebb tide.
Having left their natal streams, they experience a period of rapid growth during the one to four years they live in the ocean. Typically, Atlantic salmon migrate from their home streams to an area on the continental plate off West Greenland. During this time, they face predation from humans, seals, Greenland sharks, skate, cod, and halibut. Some dolphins have been noticed playing with dead salmon, but it is still unclear whether they consume them.
Once large enough, Atlantic salmon change into the grilse phase, when they become ready to return to the same freshwater tributary they departed from as smolts. After returning to their natal streams, the salmon will cease eating altogether prior to spawning. Although largely unknown, odor – the exact chemical signature of that stream – may play an important role in how salmon return to the area where they hatched. Once heavier than about 250 g, the fish no longer become prey for birds and many fish, although seals do prey upon them. Grey and common seals commonly eat Atlantic salmon. Survivability to this stage has been estimated at between 14 and 53%.[18]
Very young fertilized salmon eggs, notice the developing eyes and neural tube
Newly hatched alevin feed on their yolk sacs
The fry become parr, and pick home rocks or plants in the streambed from which they dart out to capture insect larvae and other passing food
When the parr are ready for migration to the ocean, they become smolt
Atlantic salmon breed in the rivers of Western Europe from northern Portugal north to Norway, Iceland, and Greenland, and the east coast of North America from Connecticut in the United States north to northern Labrador and Arctic Canada.
The species constructs a nest or "redd" in the gravel bed of a stream. The female creates a powerful downdraught of water with her tail near the gravel to excavate a depression. After she and a male fish have eggs and milt (sperm), respectively, upstream of the depression, the female again uses her tail, this time to shift gravel to cover the eggs and milt which have lodged in the depression.
Unlike the various Pacific salmon species which die after spawning (semelparous), the Atlantic salmon is iteroparous, which means the fish may recondition themselves and return to the sea to repeat the migration and spawning pattern several times, although most spawn only once or twice.[2][23] Migration and spawning exact an enormous physiological toll on individuals, such that repeat spawners are the exception rather than the norm.[23] Atlantic salmon show high diversity in age of maturity and may mature as parr, one- to five-sea-winter fish, and in rare instances, at older sea ages. This variety of ages can occur in the same population, constituting a 'bet hedging' strategy against variation in stream flows. So in a drought year, some fish of a given age will not return to spawn, allowing that generation other, wetter years in which to spawn.[22]
When in shared breeding habitats, Atlantic salmon will hybridize with brown trout (Salmo trutta).[24][25][26] Hybrids between Atlantic salmon and brown trout were detected in two of four watersheds studied in northern Spain. The proportions of hybrids in samples of salmon ranged from 0 to 7-7% but these proportions were not significantly homogeneous among locations, resulting in a mean hybridization rate of 2-3%. This is the highest rate of natural hybridization so far reported and is significantly greater than rates observed elsewhere in Europe.[27]
The decline in anadromous salmonid species over the last two to three centuries is correlated with the decline in the North American beaver and European beaver, although some fish and game departments continue to advocate removal of beaver dams as potential barriers to spawning runs. Migration of adult Atlantic salmon may be limited by beaver dams during periods of low stream flows, but the presence of juvenile salmon upstream of the dams suggests they are penetrated by parr.[28] Downstream migration of Atlantic salmon smolts was similarly unaffected by beaver dams, even in periods of low flows.[28]
In a 2003 study, Atlantic salmon and sea-run brown trout spawning in the Numedalslågen River and 51 of its tributaries in southeastern Norway was unhindered by beavers.[29] In a restored, third-order stream in northern Nova Scotia, beaver dams generally posed no barrier to Atlantic salmon migration except in the smallest upstream reaches in years of low flow where pools were not deep enough to enable the fish to leap the dam or without a column of water over-topping the dam for the fish to swim up.[30]
The importance of winter habitat to salmonids afforded by beaver ponds may be especially important in streams of northerly latitudes without deep pools where ice cover makes contact with the bottom of shallow streams.[28] In addition, the up to eight-year-long residence time of juveniles in freshwater may make beaver-created permanent summer pools a crucial success factor for Atlantic salmon populations. In fact, two-year-old Atlantic salmon parr in beaver ponds in eastern Canada showed faster summer growth in length and mass and were in better condition than parr upstream or downstream from the pond.[31]
Atlantic salmon is a popular fish for human consumption[2] and is commonly sold fresh, canned, or frozen.
.jpg)
Wood and stone weirs along streams and ponds were used for millennia to harvest salmon in the rivers of New England.[32] European fishermen gillnetted for Atlantic salmon in rivers using hand-made nets for many centuries[33] and gillnetting was also used in early colonial America.[34]
In its natal streams, Atlantic salmon are considered prized recreational fish, pursued by fly anglers during its annual runs. At one time, the species supported an important commercial fishery, but having become endangered throughout its range globally, wild-caught Atlantic salmon are now virtually absent from the market.[35] Instead, nearly all are from aquaculture farms, predominantly in Norway, Chile, Canada, the UK, Ireland, Faroe Islands, Russia and Tasmania in Australia.[23]
Adult male and female fish are anaesthetised; their eggs and sperm are "stripped" after the fish are cleaned and cloth dried. Sperm and eggs are mixed, washed, and placed into freshwater. Adults recover in flowing, clean, well-aerated water.[36] Some researchers have even studied cryopreservation of their eggs.[37]
Fry are generally reared in large freshwater tanks for 12 to 20 months. Once the fish have reached the smolt phase, they are taken out to sea, where they are held for up to two years. During this time, the fish grow and mature in large cages off the coasts of Canada, the US, or parts of Europe.[23]
There are many different commercially available cage designs built to operate in a wide variety of aquatic conditions. High-density polyethylene (HDPE) cages are widely used, with HDPE pipes forming a floating collar ring onto which the fish net pen is secured and suspended in the water below.[38]
Advancements in cage technologies have allowed for reduction in fish escapes, improvement in growing conditions, and maximization of aquaculture production volume per unit area of growing space.[38]
Farmed Atlantic salmon are known to occasionally escape from cages and enter the habitat of wild populations. Interbreeding between escaped farm fish and wild fish decreases genetic diversity and introduces "the potential to genetically alter native populations, reduce local adaptation and negatively affect population viability and character".[39] A study in 2000 demonstrated that the genes of farmed Atlantic salmon intrude wild populations mainly through wild males breeding with farmed females, though farmed specimens showed reduced capacity for breeding success overall compared to their wild counterparts.[40] Further study in 2018 discovered extensive cross-breeding of wild and farmed Atlantic salmon in the Northwest Atlantic, showing that 27.1% of fish in 17 out of 18 rivers examined are artificially stocked or hybrids. Farming of Atlantic salmon in open cages at sea has also been linked, at least in part, to a decline in wild stocks attributed to the passing of parasites from farmed to wild individuals.[41]
On the west coast of the United States and Canada, aquaculturists are generally under scrutiny to ensure that non-native Atlantic salmon cannot escape from their open-net pens, however occasional incidents of escape have been documented.[42] During one incident in 2017, for example, up to 300,000 potentially invasive Atlantic salmon escaped a farm among the San Juan Islands in Puget Sound, Washington.[43] Washington went on in 2019 to implement a gradual phase out of salmon farming to be completed by 2025.[44]
Despite being the source of considerable controversy,[45] the likelihood of escaped Atlantic salmon establishing an invasive presence in the Pacific Northwest is considered minimal, largely because a number of 20th century efforts aimed at deliberately introducing them to the region were ultimately unsuccessful.[46] From 1905 until 1935, for example, in excess of 8.6 million Atlantic salmon of various life stages (predominantly advanced fry) were intentionally introduced to more than 60 individual British Columbia lakes and streams. Historical records indicate, in a few instances, mature sea-run Atlantic salmon were captured in the Cowichan River; however, a self-sustaining population never materialized. Similarly unsuccessful results were realized after deliberate attempts at introduction by Washington as late as the 1980s.[47] Consequently, environmental assessments by the US National Marine Fisheries Service (NMFS), the Washington Department of Fish and Wildlife and the BC Environmental Assessment Office have concluded the potential risk of Atlantic salmon colonization in the Pacific Northwest is low.[48]
A study of Næve et al. (2022) estimated the impact of 50 years of genetic selection and tried to predict the impact it could have until 2050. In order to do this, a common garden experiment was used to model and simulate past and future effects for 11 generations of genetic selection of increased growth rate in Atlantic salmon. To model the contribution that breeding has made in the industry from generation 0 (harvested in 1975– 1978) to generation 11 (harvested in 2017 – 2019), and to simulate growth until 2050 (generation 24), the Norwegian salmon aquaculture production between 2016 and 2019 was used as a base case. The simulation of the expected growth until 2050 (generation 24) gave five different scenarios : Historical (H1), Forecast 1 (F1), Forecast 2 (F2), Forecast 3 (F3) and Forecast 4 (F4). Changes in thermal growth coefficient (TGC) per generation were used in the model to simulate the differences in the five scenarios. The genetic data, H1, and the most conservative forecast scenario, F1, simulate what can be expected in 2050 if the trend from generation 0 through 11 is maintained. The following forecast scenarios assume a greater increase in genetic growth with a larger increase in the TGC in the generations to come. In the next two generations, more advanced selection methods such as marker assisted selection (from generation 10) and genomic selection (from generation 11) were implemented. This resulted in increased gain in selection for growth and simulated F2 and F3. The most progressive scenario, F4, aimed at exploring the effect in the industry when the full genetic potential is utilized. This assumes a further development of advanced techniques in the years to come. The authors of the article found that the daily yield of the biomass increased with increasing generations in the historic and forecast scenarios. Further, the production time in seawater to reach the harvest weight of 5100 g is expected to be reduced by 53% in 2050. When production time can be reduced, this will also reduce e.g. time at risk of diseases. In the most progressive scenario, mortality in seawater was expected to be reduced by up to 50%. Further, the authors found that production per license can increase by up to 121%. Additionally, 77% of the new volume needed to achieve five million tonnes in 2050, may be provided by genomic selection. However, one should keep in mind that this article was published by the firm Aquagen, and can possibly be biased and too optimistic. [49]
The IUCN rates this as a common species with a conservation status of "least concern", however it has been 25 years since the IUCN has released this status.[50][51] A more recent regional assessment revealed that the European population of this species is vulnerable, and this might be the same or a similar status globally. Location-specific assessments have shown population declines across parts of the Atlantic Salmon's natural range, with populations along the coast of Maine and the Inner Bay of Fundy now listed as "endangered" under the Endangered Species Act, and the Canadian Species at Risk Act, respectively.[52][50]
Human activities have impacted salmon populations across parts of its range. The major threats are from overfishing and habitat change.[17] Salmon decline in Lake Ontario goes back to the 18th–19th centuries, due to logging and soil erosion, as well as dam and mill construction. By 1896, the species was declared extirpated from the lake.[21][53]
In the 1950s, salmon from rivers in the United States and Canada, as well as from Europe, were discovered to gather in the sea around Greenland and the Faroe Islands. A commercial fishing industry was established, taking salmon using drift nets. After an initial series of record annual catches, the numbers crashed; between 1979 and 1990, catches fell from four million to 700,000.[54]
Beginning around 1990, the rates of Atlantic salmon mortality at sea more than doubled in the western Atlantic. Rivers of the coast of Maine, southern New Brunswick and much of mainland Nova Scotia saw runs drop precipitously, and even disappear. An international effort to study the increased mortality rate was organized by the North Atlantic Salmon Conservation Organization.[4] In 2000 the numbers of Atlantic salmon dropped to very low levels in Newfoundland, Canada.[55] In 2007 at least one sport fishing organization from Iceland and Scandinavia blamed less fish caught by recreational anglers on overfishing at sea, and thus created the North Atlantic Salmon Fund to buy commercial quotas in the Atlantic from commercial fishermen in an effort to preserve wild Salmo salar stocks.[54]
Possibly because of improvements in ocean feeding grounds, returns in 2008 were very positive. On the Penobscot River in Maine, returns were about 940 in 2007, and by mid-July 2008, the return was 1,938. Similar stories were reported in rivers from Newfoundland to Quebec. In 2011, more than 3,100 salmon returned to the Penobscot, the most since 1986, and nearly 200 ascended the Narraguagus River, up from the low two digits just a decade before.[4][56]
Recreational fishing of stocked, landlocked Atlantic salmon is now authorized in much of the US and Canada where it occurs in large numbers, but this is subject to regulations in many states or provinces which are designed to maintain the continuity of the species. Strict catch limits, catch and release practices and forced fly fishing are examples of those regulations.[57][58] However, catch and release angling can be an additional stressor on Atlantic salmon populations, especially when its impacts are combined with the existing pressures of climate change, overfishing, and predation.[59][57]
Around the North Atlantic, efforts to restore salmon to their native habitats are underway, with slow progress. Habitat restoration and protection are key to this process, but issues of excessive harvest and competition with farmed and escaped salmon are also primary considerations. In the Great Lakes, Atlantic salmon have been reintroduced, but the percentage of salmon reproducing naturally is very low. Most areas are re-stocked annually.[17] Since the extirpation of Atlantic salmon from Lake Ontario in the late 19th century, the state of New York has stocked its adjoining rivers and tributaries, and in many cases does not allow active fishing.[2][60][17]
The province of Ontario started the Atlantic Salmon Restoration Program[61] in 2006, which is one of the largest freshwater conservation programs in North America. It has since stocked Lake Ontario and surrounding tributaries with upwards of 6,000,000 young Atlantic salmon, with efforts growing each year.[62] In New England, many efforts are underway to restore salmon to the region by knocking down obsolete dams and updating others with fish ladders and other techniques that have proven effective in the West with Pacific salmon. There is some success thus far, with populations growing in the Penobscot and Connecticut Rivers. Lake Champlain now has Atlantic salmon. The Atlantic Salmon Federation is involved in restoration efforts along the eastern United States and Canada, where their projects are focused on removing barriers to fish passage and eradicating invasive species.[63]
Recent documented successes in the reintroduction of Atlantic salmon include the following:
The North Atlantic Salmon Conservation Organization is an international council made up of Canada, the European Union, Iceland, Norway, the Russian Federation, and the United States, with its headquarters in Edinburgh. It was established in 1983 to help protect Atlantic salmon stocks, through the cooperation between nations. They work to restore habitat and promote conservation of the salmon.[67] In December 2021, NASCO published an updated interactive map of their Rivers Database, showing the stock status of wild Atlantic salmon populations across the species range.
Edward I instituted a penalty for collecting salmon during certain times of the year. His son Edward II continued, regulating the construction of weirs. Enforcement was overseen by those appointed by the justices of the peace. Because of confusing laws and the appointed conservators having little power, most laws were barely enforced.
Based on this, a royal commission was appointed in 1860 to thoroughly investigate the Atlantic salmon and the laws governing the species, resulting in the 1861 Salmon Fisheries Act. The act placed enforcement of the laws under the Home Office's control, but it was later transferred to the Board of Trade, and then later to the Board of Agriculture and Fisheries. Another act passed in 1865 imposed charges to fish and catch limits. It also caused the formation of local boards having jurisdiction over a certain river. The next significant act, passed in 1907, allowed the board to charge 'duties' to catch other freshwater fish, including trout.
Despite legislation, board effects decreased until, in 1948, the River Boards Act gave authority of all freshwater fish and the prevention of pollution to one board per river. In total, it created 32 boards. In 1974, the 32 boards, which by then were integrated into regional river authorities, were reduced to 10 regional water authorities (RWAs). Although only the Northumbrian Water Authority, Welsh National Water Development Authority, Northwest Water Authority and Southwest Water Authority had significant salmon populations, all ten also regulated and conserved trout and freshwater eel fisheries
The Salmon and Freshwater Fisheries Act was passed in 1975. Among other things, it regulated fishing licences, seasons, and size limits, and banned obstructing the salmon's migratory paths.[18]
Salmon was greatly valued in medieval Scotland, and various fishing methods, including the use of weirs, cruives, and nets, were used to catch the fish. Fishing for salmon was heavily regulated in order to conserve the resource.[68] In 1318, King Robert I enacted legislation setting a minimum size for cruives, "so that no fry of fish are impeded from ascending and descending..." Laws on catching fish upon royal lands were frequently updated, demonstrating their importance.[68] Because the fish were held in such high regard, poachers were severely punished; a person twice convicted of poaching salmon on a royal estate could be sentenced to death.[69] The export of salmon was economically important in Aberdeen; beginning in the 15th century, the fish could be preserved through salting and barreling, allowing them to be exported abroad, including as far away as the Baltic. The volume of the early Scottish salmon trade is impossible to determine, since surviving custom records date only from the 1420 onward, and since Aberdeen burgesses enjoyed an exemption on salmon customs until the 1530s.[70]
During the 15th century, many laws were passed; many regulated fishing times, and worked to ensure smolts could safely pass downstream. James III even closed a meal mill because of its history of killing fish attracted to the wheel.
More recent legislation has established commissioners who manage districts. Furthermore, the Salmon and Freshwater Fisheries Act in 1951 required the Secretary of State be given data about the catches of salmon and trout to help establish catch limits.[18][36]
Commercial and recreational fishing of wild, anadromous Atlantic salmon is prohibited in the United States.[5] Several populations of Atlantic salmon are in serious decline, and are listed as endangered under the Endangered Species Act (ESA). Currently, runs of 11 rivers in Maine are on the list – Kennebec, Androscoggin, Penobscot, Sheepscot, Ducktrap, Cove Brook, Pleasant, Narraguagus, Machias, East Machias and Dennys. The Penobscot River is the "anchor river" for Atlantic salmon populations in the US. Returning fish in 2008 were around 2,000, more than double the 2007 return of 940.
Section 9 of the ESA makes it illegal to take an endangered species of fish or wildlife. The definition of "take" is to "harass, harm, pursue, hunt, shoot, wound, kill, trap, capture, or collect, or to attempt to engage in any such conduct".[71]
The federal government has prime responsibility for protecting the Atlantic salmon, but over the last generation, effort has continued to shift management as much as possible to provincial authorities through memoranda of understanding, for example. A new Atlantic salmon policy is in the works, and in the past three years, the government has attempted to pass a new version of the century-old Fisheries Act through Parliament.
Federal legislation regarding at-risk populations is weak. Inner Bay of Fundy Atlantic salmon runs were declared endangered in 2000. A recovery and action plan is in place.[72]
Nongovernmental organizations, such as the Atlantic Salmon Federation,[73] constantly demand for improvements in management, and for initiatives to be considered. For example, the ASF and the Nova Scotia Salmon Association desire the use of technology for mitigation of acid rain-affected rivers such as used in Norway is in 54 Nova Scotia rivers and managed to raise the funds to get a project in place in one river.
In Quebec, the daily catch limit for Atlantic salmon is dependent on the individual river. Some rivers are strictly catch and release with a limit of 3 released fish. Each catch must be declared. Some rivers allow you to keep between 1 or 2 grilse (30 cm to 63 cm), while some of the more prolific rivers (mainly on the north coast) will allow you to keep 1 salmon over 63 cm. The annual catch limit is 4 Atlantic salmon of small size and only 1 of those may be bigger than 63 cm.
In Lake Ontario, the historic populations of Atlantic salmon became extinct, and cross-national efforts have been under way to reintroduce the species, with some areas already having restocked naturally reproducing populations.[74][75]
The Atlantic salmon (Salmo salar) is a species of ray-finned fish in the family Salmonidae. It is the third largest of the Salmonidae, behind Siberian taimen and Pacific Chinook salmon, growing up to a meter in length. Atlantic salmon are found in the northern Atlantic Ocean and in rivers that flow into it. Most populations are anadromous, hatching in streams and rivers but moving out to sea as they grow where they mature, after which the adults seasonally move upstream again to spawn.
When the mature fish re-enter rivers to spawn, they change in colour and appearance. Some populations of this fish only migrate to large lakes, and are "landlocked", spending their entire lives in freshwater. Such populations are found throughout the range of the species. Unlike Pacific species of salmon, S. salar is iteroparous, which means it can survive spawning and return to sea to repeat the process again in another year with 5-10% returning to the sea to spawn again. Such individuals can grow to extremely large sizes, although they are rare. The different life stages of the fish are known by many different names in English: alevin, fry, parr and smolt.
Atlantic salmon is considered a very healthy food and one of the fish with a more refined taste in many cultures. As such it features in numerous popular traditional cuisines and can fetch a higher price than some other fish. It has thus long been the target of recreational and commercial fishing, and this, as well as habitat destruction, has impacted the population in some areas. As a result, the species is the subject of conservation efforts in several countries, which appear to have been somewhat successful since the 2000s. Techniques to farm this species using aquacultural methods have also been developed, and at present it is farmed in great numbers in many places around the world. Although this is now a viable alternative to wild-caught fish, farming methods have attracted criticism from environmentalists.
La Atlantika salmo (Salmo salar) estas specio de aktinopterigaj fiŝoj en la familio Salmonedoj, unusola en la ordo Salmonoformaj. Ĝi troviĝas en nordo de Atlantika Oceano, en riveroj kiuj fluas en la nordo de Atlantiko kaj, pro homa enkonduko, en nordo de la Pacifika Oceano.[1][2] La Atlantika salmo estis delonge celo de distra kaj komerca fiŝkaptado, kaj tio, kun habitatodetruado, limigis siajn nombrojn dastre; la specio estas celo de konservoklopodoj nuntempe en kelkaj landoj.
La Atlantika salmo estas la plej granda specio en sia genro, Salmo. Post du jaroj enmare, la fiŝo averaĝe estas 71 ĝis 76 cm longa kaj 3.6 ĝis 5.4 kg peza.[3] Sed specimenoj kiuj pasigas kvar aŭ pliajn vintrojn manĝante mare povas esti multe pli grandaj. Atlantika salmo retkaptita en 1960 en Skotlando, en la estuaro de la rivero Hope, pezis 49.44 kg, nome la plej peza registrita en la disponebla literaturo. Alia nother retkaptita en 1925 en Norvegio estis 160.65 cm longa, nome la plej longa Atlantika salmo registrita.[4]
La koloraro de la juna Atlantika salmo ne similas al tiu de la plenkreska stadio. Dum ili vivas en nesalaj akvoj, ili havas bluajn kaj ruĝajn punktojn. Mature, ili havas arĝent-bluan nuancon. La plej facila vojo identigi ilin kiel plenkreskulojn estas la nigraj punktoj kiujn ili prezentas precipe super la flanka linio, kvankam la vosta naĝilo estas kutime senpunkta. Kiam ili reproduktiĝas, maskloj ekhavas iome verdecan aŭ ruĝan koloraron. La salmo havas ŝpinilforman korpon, kaj bone disvolvigitajn dentojn. Ĉiuj naĝiloj, krom la adipozan, estas borditaj nigre.
La Atlantika salmo (Salmo salar) estas specio de aktinopterigaj fiŝoj en la familio Salmonedoj, unusola en la ordo Salmonoformaj. Ĝi troviĝas en nordo de Atlantika Oceano, en riveroj kiuj fluas en la nordo de Atlantiko kaj, pro homa enkonduko, en nordo de la Pacifika Oceano. La Atlantika salmo estis delonge celo de distra kaj komerca fiŝkaptado, kaj tio, kun habitatodetruado, limigis siajn nombrojn dastre; la specio estas celo de konservoklopodoj nuntempe en kelkaj landoj.
El salmón común o salmón del Atlántico (Salmo salar; o Salmo salar sebago) es una especie de pez eurihalino (marino y de agua dulce) de la familia de los salmónidos, distribuido por el norte del océano Atlántico, tanto en la costa este de Norteamérica como en la costa de Europa, así como por el océano Ártico, el mar Báltico, el mar Mediterráneo y el mar Negro.[2]
Este pez grande y poderoso, que puede alcanzar los 150 cm de longitud máxima,[3] tiene de 3 a 4 espinas en la aleta dorsal y otras 3 a 4 en la aleta anal, además de numerosos radios blandos.[2] Presenta cuerpo fusiforme, con escamas pequeñas.[4] Los adultos, cuando viven en el mar, tienen el dorso de color verde azulado con un recubrimiento plateado y unos pocos puntos pero, durante el periodo reproductor, en agua dulce, pierden la cubierta de camuflaje plateada y se vuelven de color marrón rojizo a verdoso, con un moteado rojo a naranja, muy patente en los machos. Por el contrario, los alevines que descienden de los ríos (al mar) tienen poco menos de una docena de puntos de color violeta azulado en los laterales, con pequeños puntos rojos entre ellos.[4]
Se le puede encontrar de forma natural en muchos de los países que baña el norte del océano Atlántico y todas las costas europeas, además de que ha sido introducido por el hombre en la República Checa, Suiza, Argentina, Australia, Chile y Nueva Zelanda.[2]
Son peces de aguas frías y anádromos, que viven en el mar cerca de la costa y remontan los ríos cuando llega la hora de la reproducción, para desovar en la cabecera del río. La mayor parte de sus vidas la pasan en agua dulce cuando son pequeños: hasta seis años pueden pasar en el río, para después descender al mar, donde permanecen menos de cuatro años hasta la edad de reproducirse.[4]
Se ha comprobado que los adultos reproductores regresan al mismo río en el que nacieron y pasaron sus primeros años de vida, donde se reproducen, y vuelven a descender por el río hasta el mar y, aunque algunos mueren en esta migración, la mayoría sobrevive para volver al año siguiente, a una nueva reproducción.[2] Su gran olfato les permite encontrar el camino hasta el río donde nacieron, y se abren paso contra la corriente. La hembra deposita los huevos en el lecho del río, en fondos arenosos, poco profundos, en aguas movidas y con oxígeno.
Los alevines, en el río, se alimentan fundamentalmente de insectos acuáticos, moluscos y crustáceos, siendo esta una fase de crecimiento lento.[5] Los adultos, en el mar, se alimentan de calamares, gambas y peces, siendo los ejemplares de gran tamaño depredadores de grandes peces marinos, que les proporcionan un crecimiento muy rápido durante su fase marina; los adultos que remontan los ríos para reproducirse no se alimentan durante su migración.[4]
El salmón común es muy apreciado por su valor nutricional y alcanza un alto valor en el mercado.[6] A veces se captura con redes pero, sobre todo, se cría en piscifactorías cerca de la costa, donde se han obtenido ejemplares de 1,5 m de largo.[2]
Una de las enfermedades más importantes que los afecta es la llamada anemia infecciosa del salmón.
El salmón común o salmón del Atlántico (Salmo salar; o Salmo salar sebago) es una especie de pez eurihalino (marino y de agua dulce) de la familia de los salmónidos, distribuido por el norte del océano Atlántico, tanto en la costa este de Norteamérica como en la costa de Europa, así como por el océano Ártico, el mar Báltico, el mar Mediterráneo y el mar Negro.
See artikkel räägib kalaliigist; perekonna kohta vaata artiklit Lõhe (perekond); geoloogia mõiste kohta vaata artiklit Lõhe (geoloogia) Lõhe ehk lõhi (Salmo salar) on lõhelaste sugukonda kuuluv kala. Eesti keeles on kasutatud ka nimetusi lohe, laks.
Lõhe kasvab tavaliselt 1 meetri pikkuseks ja kuni 10 kg raskuseks, haruldasemad on kuni 1,5-meetrised ja 46 kg raskused isendid. Väliselt sarnaneb meriforelliga.
Lõhe asustab Atlandi ookeani ja sellega piirnevaid meresid, ka Läänemeres. Hästi kasvab lõhe ka Vaikse ookeani läänekaldail – Kamtšatka poolsaarega külgnevatel aladel. Kudemise aegu sõna otseses mõttes ummistavad lõhed sealseid jõgesid, nii et isegi karud on neid suutelised jõest hõlpsalt kätte saama.
Lõhed siirduvad sügisel kudema oma sünnijõgedesse, vajades selleks kruusast põhja. Eestis on teada kümmekond jõge, kus on võimalik lõhe kudemine, nagu Pirita, Keila ja Kunda jões. Kunagi oli väga arvukalt esindatud ka Narva jões, aga pärast hüdroelektrijaama ehitust esineb teda seal harva ja enamasti looduslikult ta jõkke ei tungi.
Lõhe on siirdekala, kes võtab ette pikki rändeid, peale kudemisrände ka toitumisrändeid. Lõhe toitub Läänemeres enamasti kiludest ja räimedest, vähemal määral ka ogalikest, selleks järgneb ta oma saakkalade suurtele parvedele.
Lõhe ehk lõhi (Salmo salar) on lõhelaste sugukonda kuuluv kala. Eesti keeles on kasutatud ka nimetusi lohe, laks.
Lõhe kasvab tavaliselt 1 meetri pikkuseks ja kuni 10 kg raskuseks, haruldasemad on kuni 1,5-meetrised ja 46 kg raskused isendid. Väliselt sarnaneb meriforelliga.
Lõhe asustab Atlandi ookeani ja sellega piirnevaid meresid, ka Läänemeres. Hästi kasvab lõhe ka Vaikse ookeani läänekaldail – Kamtšatka poolsaarega külgnevatel aladel. Kudemise aegu sõna otseses mõttes ummistavad lõhed sealseid jõgesid, nii et isegi karud on neid suutelised jõest hõlpsalt kätte saama.
Lõhed siirduvad sügisel kudema oma sünnijõgedesse, vajades selleks kruusast põhja. Eestis on teada kümmekond jõge, kus on võimalik lõhe kudemine, nagu Pirita, Keila ja Kunda jões. Kunagi oli väga arvukalt esindatud ka Narva jões, aga pärast hüdroelektrijaama ehitust esineb teda seal harva ja enamasti looduslikult ta jõkke ei tungi.
Lõhe on siirdekala, kes võtab ette pikki rändeid, peale kudemisrände ka toitumisrändeid. Lõhe toitub Läänemeres enamasti kiludest ja räimedest, vähemal määral ka ogalikest, selleks järgneb ta oma saakkalade suurtele parvedele.
Izokin arrunta (Salmo salar) —hainbat hizkuntzatan Atlantikoko izokina ere deitua— Salmonidae familiako arraina da, Ozeano Atlantikoan eta bertara isurtzen diren ibaietan bizi dena. Migratzaile anadromoa da: umeak marroi pikartak dira, eta, jaio ziren ibaian 1-3 urtez bizi ondoren, itsasora migratzen dute. Helduek bizkarraldea urdinkara eta sabelaldea zurixka dute, eta, itsasoan 1-3 (5) urtez elikatu eta gero, sortu ziren ibaira itzuli eta han ugaltzen dira.
Itsasoan bizi diren izokin helduek, eta ibaietara iritsi berriak direnak ere, bizkarralde zilar kolorekoa, tanto beltz bakan batzuekin apaindua, eta sabelalde zurixka dute. Handienak 150 cm luze eta 46 kg izatera iristen ahal badira ere[1] gehienean askoz txikiagoak dira:
Izokinkumeak marroiak dira, tanta beltz eta gorriekin. Itsas aldera abiatu baino lehen, ordea, azalaren kolorea urdin bihurtzen zaie.
Bere jatorrizko banaketak Ozeano Atlantikora isurtzen duten ibai gehienak hartzen zituen, Hudson (Ipar Amerika) eta Miño (Europa) ibaietatik iparrera, Itsaso Baltikoa eta Kolako penintsula barne.
Euskal Herrian zenbait izokn populazio dago Gipuzkoako zein Lapurdiko ibaietan; Bidasoan, Orian, Urumean eta Atturrin besteak beste.
Hego Hemisferioko zenbait tokitan sartua izan da: Argentina, Australia, Txile eta Zeelanda Berrian[2]
Izokinkumeek intsektuak (Ephemeroptera, Trichoptera, Diptera), moluskuak, krustazeoak eta arrain txikiak jaten dituzte. Itsasoan, berriz, krustazeoak (izkirak, anfipodoak, krilla), txipiroiak eta arrainak janda elikatzen dira. Dena dela, izokina handitu ahala jatekoa aldatuz doa. Faroe Uhartetako itsasoan, esate baterako, lehenbiziko urtean anfipodoak eta arrain txikiak (Myctophidae, Paralepididae) jaten dituzte batez ere. Izokin handiek (itsasoan hiru negu edo gehiago eman dutenek) arrain handiak jaten dituzte gehienbat[3].
Izokinak, itsasoan barrena ibilaldi luzeak egin ondoren, jaio ziren ibaietara itzultzen dira ugaltzera. Sorlekuari dioten fideltasun honi ingelesez homing deitzen zaio. Ibilbidean orientatzeko hainbat elementu erabiltzen dituzte: ilargiaren edo eguzkiaren kokapena, grabitate eremuak, itsaslasterrak, uraren gazitasuna eta, ibaiaren bokaletik hurbil direnean, usaimena. Antza denez beren ibaiaren usaina, edo beharbada ibaian diren izokinena, ezagutzeko gauza dira[4].
Ur gezan sartzen direnean jateari uzten diote eta ibaian gora abiatzen dira. Udazkenaren amaieran, azaro eta urtarrila bitartean, ur emaria gehitu eta tenperatura jaisten denean, erruteko sasoia iristen zaie. Orduko arrak eta emeak oso itxuraldaturik egoten dira. Emeak azalean hainbat orban beltz eta gorrixka izaten ditu eta sabelaldea handitua. Arrak, bizkarrean eta saihetsetan orban gorriak izateaz gain, barailak luzatuak izaten ditu eta behekoa era ikusgarrian kakotua.
Orduan, arreske dagoen emeak arrautzak uzteko leku egokia bilatzen du. Toki horiek errunlekuak dira eta hainbat baldintza behar dituzte:
Emeak, errunleku egokia aukeratu ondoren, buztanari eraginez zulo bat egingo du eta bertan laranja koloreko arrabak egotziko ditu; arrak bere espermaz ernalduko ditu. Berehala, emeak, buztana astinduz, errekarriz estaliko ditu. Horrela jarraituko du emeak arrautza guztiak (1500-2000 pisatzen duen kilo bakoitzeko) errun arte. Askotan ar bat baino gehiago saiatzen da arrautzak ernaltzen. Izokinkume (parr) batzuk itsasora joan baino lehen sexualki helduak izaten dira eta, beraz, arrautzak ernaltzeko gai[6]. Ugalketaren ostean arrak, ahulduak eta babesik gabe, hilko dira. Gutxi dira itsasora bueltatzen direnak.
Izokinkumeak arrautzetatik ateratzeko 400-450 gradu/egun behar dira. Esaterako, ura 5 °C-tan badago, 80 egun beharko dira, baino 8 °C-tan badago 50 egun aski izango dira[7]. Jaio ondoren, errekarrien artean babesturik, bitelo-zakuko erreserbetatik elikatuko dira.
Bitelo-zakua galtzen duenetik itsas aldera migratu arte, izokinkumeak hiru fase igaroko ditu[4]:
Smolt-ak udaberri amaieran eta udan (zenbat eta iparralderago, beranduago) ur gezatik irten eta Ipar Atlantikoko bazkalekuetara joaten dira. Udaberriko uraldietan jaisteak harraparietatik babesten baditu ere, itsasoratu eta lehenbiziko hilabeteetan izaten da post-smolt-en heriotza-tasa handiena.
Post-smolt-ek nahiko bizkor migratzen dute Ipar Atlantikora. Adibidez, Hego-Ingalaterran markatutako izokinkume bat hiru hilabete geroago Norvegiako Itsasoan, 2.000 km iparraldera, atzeman zuten. 60ko urteetatik itsas zabaleko arrantzak, markatze kanpainekin batera, izokin handien hedapenari buruzko informazio ugari eman du. Arrantzaleku nagusiak Groenlandiako mendebaldean eta Norvegiako Itsasoan (Norvegia, Faroe Uharteak eta Islandiaren artean) zeuden. Groenlandiako mendebaldeko itsasoan Kanada, Britainia Handia (Eskozia batez ere), Irlanda eta, gutxiago badira ere, Hego-Europako izokinak bazkatzen dira. Norvegiako Itsasoaren iparraldean, berriz, Norvegia, Britainia Handia, Suedia eta Errusiako ibaietan sortutakoak[3].
Izokin hazkuntza XIX. mendean hasi zen, baino orduko helburua izokinkumeak (parr-ak) produzitzea zen, gero ibaietara botatzeko. Izokin handien ekoizpen komertziala Norvegian hasi zen, 60ko urteetan. Harrezkero produkzioa ikaragarri handitu da: 2007an, mundu osoko haztegietan, 1.400.000 tona izokin baino gehiago produzitu zen. Ekoizle handienak Norvegia, Eskozia, Irlanda, Faroe Uharteak, Kanada, Ameriketako Estatu Batuak (ipar-ekialdeko kostaldea) eta Australia (Tasmania) dira[8].
Haztegietatik ihes egiten duten izokinek hainbat kalte egiten diote basaizokinari: lehia, kutsadura genetikoa eta baita eritasunak eta parasitoak (Itsas zorria, Lepeophtheirus salmonis, esate baterako) kutsatzea ere.
Azken 30 urteotan basaizokinak beherakada handia izan du eta, bai Europan, bai Ipar Amerikan, hegoaldeko populazio gehienak egoera larrian dira. Iparraldeko populazioak egonkor daude eta tarteko latitudetan gainbehera doaz. Beherakada honen arrazoiak hauek dira: uraren kutsadura, ibaietan uharkak egitea, ur-emariak agortzea, gehiegizko arrantza eta izokin haztegien eragina[3].
Garaiko agiri eta testigantzen arabera Erdi Aroan Kantauri Itsasora isurtzen duten Euskal Herriko ibai guztietan izokinak bizi ziren. Gaur egun, ordea, Aturri, Errobi, Urdazuri eta Bidasoan baino ez dira ugaltzera sartzen. Urumea eta Oria ibaiak izokinez birpopulatzeko ahaleginak egiten ari dira.[9]
Izokin arrunta (Salmo salar) —hainbat hizkuntzatan Atlantikoko izokina ere deitua— Salmonidae familiako arraina da, Ozeano Atlantikoan eta bertara isurtzen diren ibaietan bizi dena. Migratzaile anadromoa da: umeak marroi pikartak dira, eta, jaio ziren ibaian 1-3 urtez bizi ondoren, itsasora migratzen dute. Helduek bizkarraldea urdinkara eta sabelaldea zurixka dute, eta, itsasoan 1-3 (5) urtez elikatu eta gero, sortu ziren ibaira itzuli eta han ugaltzen dira.
Lohi (Salmo salar) on lohikalojen heimoon kuuluva vaelluskala, jonka alkuperäinen levinneisyysalue on viileissä Pohjois-Atlantin vesissä ja niihin virtaavissa joissa. Lohi on tärkeä ruokakala, ja maailmanlaajuisesti yksi kalanviljelyssä eniten tuotettuja kalalajeja. Se on lisäksi tavoiteltu saaliskala. Lohesta tunnetaan kaksi ekologista muotoa. Meriin vaeltavista lohikannoista käytetään nimitystä merilohi erotukseksi järvilohesta, jolla viitataan koko elämänsä sisävesissä viettäviin lohikantoihin[2].
Lohi muistuttaa paljon taimenta. Helpoimmat erottavat tuntomerkit ovat pyrstössä ja täplissä. Lohella täpläkuvio ulottuu yläruumiissa kylkiviivaan asti, mutta taimenella täplitystä on koko kyljellä. Lohen pyrstössä on lovi, kun taas taimenella pyrstö on tasapäinen. Lohen kyljet ovat hopeanhohtoiset, selkä tummanharmaa ja vatsa vaalea. Koiraslohille eli kojamoille[3] kasvaa kudun aikana alaleukaan koukku. Pyydetty lohi on tavallisesti 70–110 cm pitkä ja painaa 3–27 kg.
Euroopassa lohen luontainen levinneisyys kattaa Itämereen, Barentsinmereen, Norjanmereen, Pohjanmereen sekä Euroopan Atlantin rannikolle laskevat joet ja merialueet Espanjaan ja Portugalin pohjoisosassa olevaan Minojokeen asti. Myös Britteinsaarilla ja Islannin joissa elää lohikantoja. Järvilohikantoja esiintyy joissakin Norjan, Ruotsin ja Venäjän sisävesissä ja Suomessa Vuoksen vesistössä.
Pohjois-Amerikan puolella lohta tavataan Grönlannin ja Yhdysvaltain pohjoisosien välisellä merialueella. Eteläisin lohien kutujoki Amerikassa on Connecticut-joki.
Jokien valjastaminen vesivoiman käyttöön on tuhonnut lohen lisääntymismahdollisuuksia, ja lohikantoja ylläpidetään monin paikoin poikaskasvatuksen ja -istutusten avulla.
Suomessa lohi on alun perin lisääntynyt yli 20:ssä Itämereen laskevassa joessa.
Nykyään Itämenen lohi lisääntyy Suomessa luonnollisesti enää Tornionjoessa ja Simojoessa [2] ja Ruotsissa Kalixjoessa, Rånejoessa, Pitimenjoessa, Åbyjoessa, Byskejoessa, Rickeån joessa, Sävarån joessa, Vindeljoessa, Örejoessa, Lögdejoessa, Ljunganin joessa, Emån joessa ja Mörrumån joessa [4]. Näiden lisäksi Iijoen lohi on tallessa kalanviljelylaitoksissa, mutta ilman kalateitä rakennetut alajuoksun voimalaitokset estävät Iijoen lohen kutuvaelluksen. Joihinkin jokiin, muun muassa Kymijokeen, on luonnonvaraista elinkiertoa pyritty palauttamaan.[5] Myös Saimaan järvilohen luonnonvarainen lisääntyminen on katkennut ja on poikasistutusten varassa. [2]
Rautjärvellä Venäjälle laskevaan Hiitolanjokeen nousee nykyisin jonkin verran Laatokan järvilohia, mutta kilometrin verran rajalta oleva Kangaskosken voimalaitos estää toistaiseksi nousun ylemmäs Suomen puolelle. Kaikkiin joen kolmeen voimalaitokseen on kuitenkin tarkoitus saada kalatiet.
Itämeren lisäksi luonnonvaraista lohta on Suomessa Barentsinmereen laskevissa Tenojoessa ja Näätämöjoessa.[2] Venäjällä on ollut suunnitelmia saada Ylä-Tuuloman voimalaitokseen toimiva kalatie suomalaisten 1960-luvulla rakentaman tilalle. Silloin voimalaitoksen alle yhä nousevia lohia pääsisi aina Suomen puolelle mm. Luttoon ja Nuorttiin.
Poikasten ruokavalio koostuu pääasiassa erilaisista selkärangattomista. Tähän ravintoon lisänä 1–2 vuoden jälkeen tulevat mäti ja kalanpoikaset. Mereen saavuttuaan nuori lohi täyttää itseään aluksi pikkukaloilla ja äyriäisillä, mutta pian kalat täyttävät koko ruokavalion. Itämeressä lohen pääasiallista saalista ovat kilohaili ja silakka. Silakan osuus ravinnossa kasvaa pohjoiseen päin mentäessä ja vaihtuu pääasialliseksi ravintokohteeksi Selkämeren korkeudella[6].
Lohi on todellinen vaelluskala. Perämeren joista kotoisin olevat lohet lähtevät kohti merta, jonne ne saapuvat kesäkuussa ja Itämeren pääaltaan ne saavuttavat jo syyskuussa. Itämerestä Pohjanmereen tapahtuva vaellus on hyvin harvinaista, mutta sitäkin tapahtuu. Pisin tunnettu vaellusmatka oli Perämerestä Grönlannin länsirannikolle, jolloin matkaa kertyi yli 5 000 km.
Lohi kutee joissa syksyllä, 1–4 meressä tai järvessä vietetyn vuoden jälkeen. Kutu tapahtuu yleisesti koskialueilla, sorapohjalla. Naaras etsii sopivan kutupaikan, johon se kaivaa pyrstöllään kuopan. Kun kuoppa on valmis, naaras ilmoittaa olevansa kutuvalmis painamalla peräosansa kuopan pohjalle ja ponkaisemalla sitten äkisti ylös. Koiras ui suu auki ja kutukiihkosta väristen naaraan vierelle ja lohipari laskee sukutuotteensa kuoppaan. Kuteva lohipari kutee aina useisiin kuoppiin. Poikaset kuoriutuvat keväällä jäiden lähdön aikoihin.
Monet lohet kuolevat pian kudun jälkeen, mutta jotkin yksilöt saattavat kutea kaksi–kolme kertaa. Vanhimmat tutkitut lohet ovat olleet 13-vuotiaita. Lohet voivat elää joskus parvissa, mutta yleensä ne elävät yksin.
Lohelta on löytynyt yksittäinen geeni joka säätelee sen sukukypsyyttä ja vaellusta. Sama geeni säätelee ihmisen murrosikää.[7]
Lohi tunnetaan arvokkaana ja maukkaana ruokakalana. Lohen punertavan lihan rasvapitoisuus on korkea (10–18 %), minkä ansiosta lohen liha soveltuu hyvin vaikka suolattavaksi, savustettavaksi, keitettäväksi tai paistettavaksi. Lohenkalastus on ollut kenties ensimmäinen virkistyskalastuksen kohde.
Itämeressä vapaana kasvaneen lohen erottaa norjalaisesta kasvatusaltaissa tuotetusta lohesta ja kotimaisesta vastaavasti kasvatetusta kirjolohesta sen lihan vähemmän punaisesta väristä.[8]
Ruotsin elintarvikevirasto suosittelee, että lapset ja nuoret naiset söisivät Itämeren lohta, taimenta tai silakkaa enintään 2-3 kertaa vuodessa. Evira sallii 1-2 kertaa kuussa, jos kerta-annos on 100 grammaa. EU on kieltänyt näiden kalojen myynnin korkean dioksiinipitoisuuden vuoksi, mutta Suomella, Ruotsilla ja Liettualla on poikkeuslupa.[9] Poistamalla nahan saa pois kolmanneksen kalan dioksiineista ja PCB:stä. Kasvatetussa kalassa niitä on vain vähän, koska kasvatusrehua valvotaan.[10]
Evira silti suosittelee kalan syömistä suositusten rajoissa, koska kalassa on hyviä rasvahappoja, etenkin omega-3-, sekä D- ja muita vitamiineja, kivennäisaineita ja proteiinia. Kalan rasvahapot vähentävät sydän- ja verisuonitautiriskiä.[10]
Biologi Sesse Koiviston mukaan norjalainen "merilohi" on vuonoissa kasvatettua "kassilohta". Siihen kertyy ympäristömyrkkyjä, PCB:tä ja dioksiinia. Siksi Norja suosittelee, että raskaana olevat naiset välttäisivät syömästä kassilohta ja Koivisto suosittelee muillekin sen sijaan suomalaista kirjolohta, koska se kasvatetaan maa-altaissa, jolloin vältetään rehevöityminen ja loisten leviäminen villikaloihin eikä tarvita hormoneja tai lääkintää.[11] Kuluttaja-lehden mukaan Itämeren lohessa on kymmenkertainen määrä ympäristömyrkkyjä kasvatettuun loheen verrattuna.[12]
Toisaalta lohen EPA- ja DHA-rasvahappopitoisuus on puolittunut kymmenessä vuodessa, koska kasvatettuja lohia ruokitaan nykyään pitkälti kasviksilla kalaöljyn ja -jauhon sijaan. Siksi norjalaisestakaan lohesta ei enää saa hyviä rasvahappoja paremmin kuin kirjolohesta. Samalla tosin dioksiini- ja PCB-pitoisuudet ovat vähentyneet. Tuntemattomasta syystä ihminen ei saa kalaöljykapseleista samaa hyötyä kuin kaloista.[12]
Monia lohikalakantoja rajoittavat esimerkiksi liikakalastus, heikko vedenlaatu, valuma-alueiden hydrologiset muutokset tai sopivien elinalueiden puuttuminen. Itämereen ja Jäämereen laskevien jokien lohikannat luokiteltiin Suomen vuoden 2010 uhanalaisuusluokituksessa vaarantuneiksi.[13]
Itämeressä lohen luontainen lisääntyminen on vähentynyt murto-osaan viime vuosista,Ely-keskukset sekä Suomen luonnonsuojeluliiton Ekoenergia-merkki.
Lohi on maailmanlaajuisesti kalanviljelyssä eniten tuotettuja kalalajeja, useiden karpin sukuisten makean veden kalalajien ja niilintilapian jälkeen. Vuonna 2012 lohenviljelyn vuosituotanto oli jo 2,1 miljoonan tonnin luokkaa, kun luonnosta pyydetyn lohen saalis on tästä vain noin 0,15 %, 3 000 tonnia.[14] Lohen verkkoallaskasvatus merivesissä alkoi Norjassa 1960-luvulla, ja tuotanto levisi ja lähti jyrkkään lineaariseen kasvuun 1980-luvulla. Kasvu on jatkunut tähän päivään. Noin kolmannes viljellystä lohesta tulee yhä Norjasta, muita tuotantoalueita ovat Chile, Skotlanti, Irlanti, Färsaaret, Pohjois-Amerikan itä- ja länsirannikko ja Tasmania (Australia). Vähäisempiä tuottajia ovat Uusi-Seelanti, Espanja ja Ranska.[15]
Suurimmat viljellyn lohen markkina-alueet ovat Japani, EU ja Yhdysvallat. Kala myydään enimmäkseen tuoreena tai pakastettuna, Euroopassa myös savustettuna. Tuotannon nopean kasvun takia tuottajahintataso on laskenut jyrkästi, mikä on puolestaan hillinnyt tuotannon kasvua lohen alkuperäisillä pohjoisilla esiintymisalueilla. Tuotanto kasvaa nyt nopeimmin halpojen kustannusten Chilessä, joka vastaa jo lähes kolmanneksesta kokonaiskasvatuksesta.[15]
Suomessa lohta ei viljellä verkkoaltaissa. Lohenpoikasia tuotetaan makeassa vedessä kalankasvatuslaitoksissa istutettavaksi Itämereen.
Maailman ensimmäinen elintarvikkeeksi hyväksytty geenimuunneltu eläin oli AquaBounty Technologiesin vuonna 2015 kehittämä AquAdvantage-lohi.[16][17]
Lohenviljely on kauan ollut kiistanalaista ympäristövaikutustensa takia. Vesiin joutuvasta rehusta ja kalan ulosteista tulevat typpi- ja fosforipäästöt aiheuttavat paikallista rehevöitymistä. Lohenviljelyssä käytetään myös vaarallisia kemikaaleja. Lohenkasvattamoilta karkaavat lohet levittävät tauteja luonnonkalojen keskuuteen.[15] Karanneen "kesytetyn" lohen risteytyminen jokivesissä alkuperäisen lohen kanssa nähdään myös uhkana lohikantojen perimälle. Muun muassa Tenojoessa esiintyy viljelystä karannutta lohta, ja risteymiä on todettu. Norjan parlamentti onkin kieltänyt kalankasvatuksen Tenovuonossa.[18] Kalanviljelyä kritisoidaan myös luonnonvarojen kestävän käytön näkökulmasta. Lohenviljely perustuu pelagisten rehukalojen massiiviseen pyyntiin, jolla on maailmanlaajuiset vaikutukset.[15]
Lohi (Salmo salar) on lohikalojen heimoon kuuluva vaelluskala, jonka alkuperäinen levinneisyysalue on viileissä Pohjois-Atlantin vesissä ja niihin virtaavissa joissa. Lohi on tärkeä ruokakala, ja maailmanlaajuisesti yksi kalanviljelyssä eniten tuotettuja kalalajeja. Se on lisäksi tavoiteltu saaliskala. Lohesta tunnetaan kaksi ekologista muotoa. Meriin vaeltavista lohikannoista käytetään nimitystä merilohi erotukseksi järvilohesta, jolla viitataan koko elämänsä sisävesissä viettäviin lohikantoihin.
Salmo salar
Le saumon atlantique ou saumon de l'Atlantique (Salmo salar) est une espèce de poissons (saumons) appartenant à la famille des Salmonidés. Il vit dans les zones tempérées, fraîches et froides de l'océan Atlantique.
Il est élevé de façon intensive en pisciculture (en mer, en cages flottantes) depuis les années 1980. La Norvège en est le plus gros producteur.
Il est originellement présent dans quasiment tous les pays baignés par l'océan Atlantique situés au nord du fleuve Hudson (États-Unis) et du fleuve Miño/Minho (Espagne/Portugal). Cette aire de répartition inclut la mer Baltique et se prolonge jusqu’à la péninsule de Kola en Russie.
Le saumon atlantique peut survivre à plusieurs fraies. Lorsqu'il revient pour se reproduire, on le nomme alors rédibermarin et son poids peut varier de 2 à plus de 20 kg.
Le saumon d'eau douce est une variété de la même espèce que Salmo salar mais qui vit uniquement en eau douce, surtout sur les grands plans d'eau (Lac Saint-Jean, Lac Memphrémagog, Lac-au-Sorcier, Lac de Moosehead, Lac Champlain) du Québec et qui fraye dans les rivières. Les anglophones appellent cette variété "landlocked salmon". Les Québécois préfèrent le terme "ouananiche" emprunté aux langues autochones locales (cris, attikameks, innus) pour wananich, lui-même issu de ouan(an) « saumon égaré, perdu » et de –ichi « petit », soit un saumon de mer adapté à la vie en eau douce, et par conséquent un petit égaré.
Cette variété se nourrit surtout de poissons fourrages comme l'éperlan arc-en-ciel.
La pêche commerciale au saumon atlantique fait l'objet d'un moratoire de la part du gouvernement canadien depuis 1998. Ces mesures font partie de la stratégie intégrée du gouvernement canadien pour la conservation à long terme du saumon atlantique.
Au Canada, c'est dans les provinces de l'est, celles dont les rivières se jettent dans le golfe du St-Laurent que Salmo salar est présent : Québec, Terre-Neuve et Labrador, Nouveau-Brunswick et Nouvelle-Écosse.
La pêche sportive se pratique presque exclusivement à la mouche et dans plusieurs rivières la remise à l'eau (no-kill) est obligatoire.Ceux qui pratiquent la pêche sportive du saumon atlantique se nomment saumoniers.
Pour le Québec, la fédération des gestionnaires des rivières à saumon du Québec (FGRSQ), à travers sa marque de commerce Saumon Québec, offre toute l'information sur la pratique de l’activité, ainsi que les rivières disponibles[2]. Il est à noter que la plupart des territoires où se pratique la pêche sont gérés par des organismes sans but lucratif.
En France, à la fin du XXe siècle, la pêche du saumon en rivière n'est plus pratiquée que par quelques centaines ou milliers de personnes, soit parce que le saumon a disparu, soit parce qu'il est devenu si rare que sa pêche a été interdite ou fortement réduite, en accord avec les fédérations de pêche et dans le cadre des comité de gestion des poissons migrateurs (COGEPOMI).
La disparition de l'espèce sur l'ensemble du territoire français a quelque chose de "remarquable" : au début du XXe siècle, le saumon était si abondant en France, que les employés des grandes villes (Paris, Bordeaux, Orléans, Clermont-Ferrand…) réclamaient, sur leur contrats de travail, une clause précisant qu'il était interdit de leur servir du saumon plus de trois fois par semaine.[réf. nécessaire]). Selon le Traité raisonné de la pisciculture et des pêches publié par le Dr Louis Roule en 1914, les petits fleuves côtiers bretons produisaient autrefois à eux seuls environ 4 millions de kilogrammes de saumon[3], cité par Vibert[4]. De cette « culture ancestrale » du saumon, autrefois partagée sur l'ensemble du territoire français, ne subsistent que peu de choses.
Les scientifiques estiment que la régression du saumon est multifactorielle, associant plus ou moins et de manière différente selon les régions concernées la surpêche, la pollution de l'eau, la dégradation des habitats (marins, saumâtres et d'eau douce), la dégradation des zones de frayères (envasement, colmatages, gravières, pollution…), l'artificialisation des cours d'eau et de leur débit, la construction de nombreux barrages infranchissables et seuils difficilement franchissables pour les saumons, les apports chroniques de pesticides et d'engrais dans les cours d'eau et le manque d'efficacité de certaines échelles à poissons. Comme pour l'anguille et d'autres espèces le déclin du saumon semble général dans tout l'hémisphère nord, ce qui laisse penser que les changements globaux (réchauffement climatique[5], acidification des océans et pluies acides, pollution mercurielle etc.) puissent aussi être en cause. Ces causes de régression et d'autres, qui concernent d'autres espèces de saumons et d'autres salmonidés sont détaillées dans l'article saumon, au paragraphe Causes de régression des saumons sauvages].
En dehors de quelques petits fleuves côtiers de Bretagne (Élorn, Couesnon…) et de quelques rivières des Pyrénées (Gave d'Oloron, Gave de Pau…), et malgré les efforts de connaissance et de réintroduction d'alevins ou de confortement de populations, le saumon a disparu ou est quasi-éteint. Ce recul a aussi entraîné la disparition d'une activité économique et socioculturelle très importante en France, du Néolithique à la fin du XIXe siècle.
Surpêché dans presque tous les cours d'eau de l'Atlantique Nord où il peut encore être trouvé, le saumon atlantique est en régression continue depuis plusieurs siècles, et plus rapidement depuis quelques décennies, en dépit de nombreux efforts faits pour le réintroduire, soutenir ses populations ou faciliter sa migration.
De nombreux facteurs de régression, avérés ou fortement soupçonnés ont été identifiés par la recherche depuis au moins 10 ou 20 ans. En particulier il souffre de la pollution de l'eau, de la dégradation physique et morphologique des rivières, et de la présence de nombreux barrages qui l'empêchent de remonter les cours d'eau pour s'y reproduire. Il aurait disparu d'environ 309 grandes rivières et fleuves d'Europe et d'Amérique et de nombreux affluents.
Diverses maladies peuvent être transmises aux saumons sauvages via les piscicultures.
En Europe et Amérique du Nord, comme en France, elle n'est pas connue avec grande précision, mais elle est parfois a priori importante eu égard au nombre de saumons et à la fragilité de leurs populations. Dans les années 1980, plusieurs pays, dont la Norvège, ont racheté les droits des pêcheurs afin d'alléger la pression sur l'espèce.
En France, la pression de pêche est ancienne et les pêcheurs de l'amont et de l'aval étaient en rivalités pour exploiter ce poisson migrateur, chaque groupe souhaitant que l'autre lui laisse plus de saumons ; ainsi, lors d'une enquête publique visant à soumettre toute la Loire au régime des échelles à poissons (ce qui avait été rendu possible par une loi du 31 mai 1865), les concessionnaires de sédors (ou polets), grands filets tendus en travers de la basse-Loire près de l'estuaire se plaignaient (via une pétition datée du 13 février 1903) du fait que les pêcheurs de haute- et moyenne-Loire sont eux autorisés à pêcher de jour comme de nuit et toute l'année au moyen de filets flottants (vouillés) mesurant plus de 400 m de long, alors que les premiers ne pouvaient tendre leurs sédors que le 11 janvier après que les plus gros saumons soient passés[6]. C'est finalement paradoxalement l'industrialisation qui a presque sauvé le saumon en imposant l’approfondissement de l'entrée de la Loire pour faire de Nantes un port de mer, ce qui a permis aux saumons d'échapper plus facilement aux filets tendus par les pêcheurs professionnels[6].
La pression de pêche est aujourd'hui évaluée par l'analyse de « carnets de pêches » remplis par des pêcheurs volontaires, et par des enquêtes "saumon" nationales et périodiques par exemple en 1996[7], en 1996[8], en 1997[9] et en 2002[10].
Certaines enquêtes faites par le CSP ou des fédérations de pêcheurs portent sur un cours d'eau en particulier (le Scorff en 2001 par exemple[11] ou le Blavet par exemple, en 1998[12] et en 1999[13]).
Selon ces données et en estimant qu'il n'y a pas de pêche illégale, il y avait en France en 2003 près de 2 600 pêcheurs de saumons en rivière qui pratiqueraient légalement chaque année la pêche au saumon (dont 2150 en Bretagne), en s'acquittant d'une taxe spéciale dite « salmonidés migrateurs»[14]. C'est l'équivalent selon le CSP (devenu ONEMA) pour la Bretagne de 1 174 pêcheurs de printemps par rivière et à 819 pêcheurs d’automne par fleuve ou rivière (pour les 28 fleuves ou affluents considérées dans les 5 départements)[14].
Une enquête[14] publiée en 2004, mais faite en 2003 par téléphone auprès de 827 pêcheurs de saumons en Bretagne a donné les résultats suivants : tous les enquêtés étaient « des hommes, âgés en moyenne de 51 ans. 77 % d’entre eux déclarent être les seuls pêcheurs de leur foyer, composé en moyenne de trois personnes »[14] ; retraités pour 35 % d'entre eux[14]. Un tiers des interrogées n'était pas diplômé et 1/3 possédait un CAP ou un BEP[14]. « Leur revenu moyen était 2 200 € nets par mois »[14] ; 10 % des interrogés ayant toutefois un revenu supérieur à 3 800 €[14]. Un « pêcheur moyen effectue 42 visites par an, qui se répartissent équitablement entre la saison de printemps et saison d’automne ». Il fréquente 1,6 rivières, au printemps comme en automne[14]. Les 784 pêcheurs de saumon de printemps font en moyenne 26 sorties au printemps[14]. Les 586 pêcheurs de castillons en font 25 en été-automn[14]. 75 % des pêcheurs effectuent moins de 60 sorties par an[14]. 63 % disent pêcher seuls et 51 % affirment très bien connaître leur parcours de pêche[14] ; 13 % des pêcheurs font plus de 100 sorties de pêche au saumon par an mais les pêcheurs de l'Ouest de la Bretagne sortent plus souvent[14]. Pour près du tiers (30,9 %) des pêcheurs au saumons de Bretagne, la durée d'une sortie moyenne dépasse les cinq heures de pêche[14]. 66 % des pêcheurs de saumons bretons disent avoir été bredouilles pour cette espèce toute l'année, et le record serait de six saumons de printemps et dix castillons en une année et les pêcheurs déclarant de 20 à 30 ans d’expérience sont aussi les plus efficaces[14]. 57 % des pêcheurs disent choisir leur lieu de pêche au saumon en fonction de la beauté de la rivière et de son caractère sauvage. Un tiers des sondés disent avoir effectué au moins un séjour de pêche à l’étranger, presque toujours pour pêcher des salmonidés, ou des carnassiers. Près de 50 % pratiquent aussi la pêche en mer[14]. La Sée est la rivière normande la plus fréquentée avec près de 23 000 visites de pêcheurs de saumon par an (autant au printemps qu'en automne) [14] Le nombre de pratiquants est resté stable, mais dans les années 1990/2000, le nombre de capture tend à diminuer dans les 5 départements bretons, alors qu'elle augmente significativement dans la Manche (doublement du nombre de captures déclarées de 1997 à 2002 (CSP, 2003).
Le 12 août 2011, sur la base d'avis et expertises scientifiques du CIEM, de l' Institut finlandais de la recherche sur le gibier et la pêche et du comité scientifique, technique et économique de la pêche (CSTEP), la Commission européenne a proposé un plan pluriannuel pour la gestion durable et restauratoire du saumon de la mer Baltique dont les stocks sont menacés et en hors des limites biologiques de sécurité, en présentant un risque d'appauvrissement génétique[15]. « Un plan de gestion non contraignant mis en place en 1997 par la Commission internationale des pêches de la mer Baltique (CIPMB) est arrivé à expiration en 2010 ». Il s'agit notamment d' « atteindre 75 % de la production potentielle de saumoneaux dans chacun des cours d'eau abritant des saumons sauvages dans les dix ans suivant l'entrée en vigueur du règlement ») ; un TAC va concerner les pêches maritimes, dont par navires non enregistrés en tant que navires de pêche (pêche récréative ou sportive) ; dans les 24 mois, les États-membres devront mettre en place un plan de conservation, avec des zones et des périodes d'interdiction de la pêche, afin de permettre la meilleure survie des reproducteurs migrateurs dans leurs eaux littorales. Les repopulations par lâchers de saumons d'élevages dans des cours d'eau comportant des « obstacles artificiels » et n'offrant pas de possibilités de réinstallation de populations autonomes de saumons sauvages seront peu à peu limitées pour limiter la pollution génétique, avec des aides possibles du FEP (Fonds européen pour la pêche)[15]. Des réintroductions locales afin de restaurer des « populations autonomes de saumons sauvages » sont possibles (avec des aides du FEP). Ces projets s'inscrivent dans le cadre de la Directive habitats et de la DCE (Directive-cadre sur l'eau), mais aussi la Directive-cadre Stratégie pour le milieu marin[15].
Salmo salar
Le saumon atlantique ou saumon de l'Atlantique (Salmo salar) est une espèce de poissons (saumons) appartenant à la famille des Salmonidés. Il vit dans les zones tempérées, fraîches et froides de l'océan Atlantique.
Il est élevé de façon intensive en pisciculture (en mer, en cages flottantes) depuis les années 1980. La Norvège en est le plus gros producteur.
O salmón atlántico[Cómpre referencia] (Salmo salar) ou dentón[Cómpre referencia] é un peixe da familia dos salmóns, Salmonidae, que vive no norte do océano Atlántico e nalgúns dos ríos que desembocan nel.
Teñen o corpo fusiforme e dentes ben desenvolvidos. Tódalas aletas, agás as adiposas, teñen unha beira negra. Os salmóns novos teñen pencas azuis e vermella e van collendo un brillo azul prateado ó medraren. Os adultos recoñécense polas pencas negras, que predominan por riba da liña lateral. Cando están na fase reprodutora poden facerse lixeiramente averdegados ou avermellados.
Crían nos ríos de Europa occidental dende o norte de Portugal ata Noruega, Islandia e Groenlandia, nos da costa leste de Norteamérica dende Connecticut nos Estados Unidos ata o norte do Labrador e a zona ártica do Canadá. Exemplares fuxidos dos viveiros teñen sido atopados criando en ríos da costa pacífica na Columbia Británica canadense. No mar atópanse principalmente na costa oeste de Groenlandia e nas rutas migratorias. Calcúlase que o 90% da poboación da especie localízase en Noruega, Islandia, Escocia e Irlanda[2]
Os salmóns desapareceron ou víronse moi reducidos nos seus ríos orixinarios da cunca do atlántico norte, e hoxe moitas poboacións son froito de reintroducións ou de soltas periódicas de crías. O número de animais que se reproducen de xeito natural é moi pequeno. A protección dos seus hábitats naturais e clave par ao éxito destas campañas.
Os salmóns atlánticos seguen unha norma de conduta migratoria que fai que acaden o seu máximo tamaño e peso na auga salgada, volvendo para pór os ovos ós ríos e regatos de augas doces nos que naceron e nos que as crías pasan os seus primeiros estados de desenvolvemento. Non son, porén, dependentes das augas salgadas e numerosas poboacións viven permanentemtne en augas doces, completando todas as súas fases vitais sen problemas.
A duración da etapa nas augas doces vai de 1 a 4 anos, segundo a localización do río de nacemento do salmón. Os exemplares que nacen en ríos máis setentrionais pasan máis anos nestes. A idade media de permanencia está relacionada coa temperatura.
Durante a fase de cría os salmóns permanecen na área de eclosión dos ovos, manténdose dos restos nutritivos da xema. Nesta fase medran para converterse en cazadores activos. Acadado este punto poden desprazarse para buscaren comida, buscando áreas de gran concentración de presas. A fase final nas augas continentais serve para prepararse para a viaxe ó mar. Durante todo este tempo son á súa vez presa habitual doutros cazadores, calculándose que só as troitas xa devoran ó redor dun 40% de tódalas crías de salmón.
A viaxe cara ó océano adoita comezar entre mai e xuño e dura uns 28 días, nos que os salmóns son presa habitual de peixes meirandes coma o lucio e das gaivotas. Fan unha estancia de aclimatación nos estuarios dos ríos, para afacerse á salinidade do mar, abandonándoos cando están xa adaptados. No mar sofre nun crecemento rápido durante un período que vai do ano ós catro anos. En xeral o destino da súa migración é a plataforma continental do oeste de Groenlandia. Nesta época son obxecto de pesca e son tamén presa habitual de tabeiróns, bacallaus e outros peixes. Os salmóns de máis duns 250 gramos son grandes de máis para serviren de presa a moitos peixe se ás aves, polo quen esta época o perigo meirande son as focas. A supervivencia nesta étapa calcúlase entre o 14 e o 53%.
Cando acadan o talle suficiente inician a viaxe de retorno ós seus ríos nativos. En chegando ó destino, deixan de comer completamente antes da freza. Non se coñecen de certo os mecanismos de orientación que lles permiten regresar ós eu lugar de nacemento, e tense suxerido que as técnicas olfactivas xogarían un rol importante neste proceso.
Axiña que acaban de absorber o saco vitelino comezan a cazar, empezando por pequenos invertebrado ser, cando van medrando, chegando a atrapar peixiños. Durante a época oceánica capturan presas meirandes coma peixes de ata o talle dun arenque, cefalópodos, anfípodos e gambas, que cachan tanto no substrato mariño coma nas correntes. Nesta época o seu talle aumenta moito.
Malia que se di que nalgunhas fases do seu desenvolvemento son territoriais, este punto non está aclarado. Poden ser agresivos contra outros exemplares da especie, pero tamén forman bancos, especialmente cando está na entrar no mar. Os salmóns atlánticos adultos son máis agresivos cá outras especies de salmón en as zonas nas que foron introducidos poden atacar a especies nativas semellantes. Coma o salmón chinook americano.
A diferenza das especies de salmón do Pacífico non sempre morren despois de reproducirse e poden refacerse e volveren ó mar, e mesmo facer varias viaxes.[3] a migración e a reprodución son, porén, un esforzo fisiolóxico enorme, polo que os casos de máis dunha reprodución non son o máis habitual.[3]
O salmón foi obxecto intensivo de pesca durante anos, pero arestora a pesca de exemplares salvaxes ten pouca importancia comercial, a causa da redución numérica da especie no seu estado natural, e supón só o 0.5% de todo o salmón comercializado. O resto son produto da cría en catividade sobre todo en Chile, Canadá, Noruega, Rusia, o Reino Unido e Tasmania.
Ovos e esperma obtidos de exemplares adultos anestesiados, son mesturados e déixanse posteriormente en tanques especiais. Algunhas investigacións estudiarion mesmo a crioxenización dos ovos.[4] Os salmóns recen nados adoitan mantérse en tanques de auga doce de 12 a 20 meses, para ser transportados á augas costeiras salgadas nas que pasa nuns dous anos.[3] Os viveiros adoitan estar cerrados por dúas redes: unha interior para evitar a fuxida dos salmóns e outra interior para evita-la entrada de depredadores.
Os salmóns escapados das cedeiras marítimas son acusados de reducira capacidade xenética da especie en a costa occidental de Norteamérica son considerados unha ameaza para os salmóns locais, polo que se fan esforzos para minimizar o número de escapes.
cando se descubriron, nos anos 1950, os bancos de salmón de Groenlandia e as Illas Feroe. Estableceuse unha grande industria pesqueira, que causou unha forte redución do número de salmóns: entre 1979 e 1990, as capturas baixaron de 4 millóns a só 700,000.[5] A pesca excesiva, a perda de hábitat e os escapes son as ameazas meirandes para as poboacións salvaxes da especie.
A NASCO, siglas en inglés da "Organización para a conservación do salmón do Atlántico norte" é un organismo internacional con sede na cidade escocesa de Edimburgo no que se agrupan Canadá, Dinamarca, a Unión Europea, Islandia, Noruega, Rusia e os Estados Unidos, e que foi establecido en 1983, para protexer os bancos de salmón atlántico, mediante a protección dos seus hábitats e a promoción da conservación da especie.
Recibiron os eu nome científico do zoólogo e taxonomista Carl von Linné en 1758. O nome, Salmo salar,é de orixe latina. "Salmo" é a forma nesta lingua do nome do peixe e "salar", significa "saltador".[6]
O salmón atlántico[Cómpre referencia] (Salmo salar) ou dentón[Cómpre referencia] é un peixe da familia dos salmóns, Salmonidae, que vive no norte do océano Atlántico e nalgúns dos ríos que desembocan nel.
Atlantshafslax (salmo salar) er af laxfiskaætt og með reglubundnar göngur í og úr ferskvatni (anadromous).
Atlantshafslaxinn lifir í Norður-Atlandshafi allt frá Barentshafi í austri að Davíðssundi í vestri og hrygnir í ám sem renna í Norður Atlantshaf. Lax er uppsjávarfiskur og er silfraður og ljós á kvið þegar hann er í sjó.[1]
Laxinn getur orðið allt að 150 cm langur og 50 kg að þyngd en algengast er að hann sé á bilinu 50 – 100 cm og 2 – 12 kg. Hængarnir eru stærri en hrygnur og með öflugan krók á hrygningartíma. Laxinn er straumlínulaga, haus lítill og augu einnig en kjafturinn er í meðallagi. Tennur eru hvassar og sterklegar. Bakuggi er á milli trýnis og sporðs. Veiðiuggi yfir raufarugganum. Sporðblaðkan er stór og sterk. Hreistur er í meðallagi og rákin bein. Liturinn er breytilegur eftir æviskeiðum og umhverfi. Í sjó er hann silfurgljáandi og blágrænn á baki. Í ferskvatni verður hann græn- eða brúnleitur og appelsínugulur á kviði. Laxaseiðin í ánni eru dökkblá eða brún með þverrákum á hliðunum með appelsínugulum blettum á milli þverrákana en fara í silfraðan göngubúning þegar kemur að sjógöngu.[1]
Lífsferill laxsins hefst í ám en þar fer hryggning fram. Hryggning á sér stað á bilinu október til nóvember. Seiðin klekjast að vori og dvelja í ánni næstu ár. Laxinn er 2 til 5 ára þegar hann gengur fyrst til sjávar. Síðan bætast við eitt til þrjú ár í sjó. Þegar laxinn hér á landi gengur til sjávar er hann aðeins um 20 til 25 gr en þegar hann gengur til baka hefur hann náð 4 til 6 kg. eftir 1-2 ár í sjó en dæmi eru um að hann nái allt að 10 kg.[2] Hinsvegar getur hann náð mun meiri stærð í öðrum löndum þar sem sjávaraldur er oft lengri. Gönguseiði halda til hafs í maí til júlí og er vaxtaaukningin mikil á fyrsta ári í sjó. Þá getur fiskurinn hundraðfaldað þyngd sína. Þegar hryggningart íminn nálgast leitar hann aftur til árinnar, þar sem hann er klakinn út.[1]
Fæðustöðvar laxsins eru um allt norður Atlantshaf en er þó mest norðarlega þar sem ætið er mikið. Í sjónum lifir laxinn á smáfiskum, rækjum, rauðátu og ýmsum krabbadýrum. Á fyrstu æviskeiðunum í ferskvatni lifir hann kviðpokanæringunni en þegar hún er upp urinn fara þeir í fæðuleit og lifa þá meðal annars á lirfum, púpum vorfluga, mýflugum og smákrabbadýrum.[1]
Á Íslandi er veiði á laxi eingöngu heimiluð í ám. Óheimilt er að veiða lax í sjó en komi hann í veiðarfæri skal sleppa honum strax aftur.[3] Ísland er eina landið í Norður-Atlantshafi sem hefur bannað þessar veiðar algjörlega síðan 1930. Vegna banns við laxveiðum í sjó eru íslenskir laxastofnar í ásættanlegu ástandi[heimild vantar] og veiðar á stöng mikilvægt sport. Slepping á laxi við stangaveiði hefur verið minni en hjá öðrum þjóðum en fer þó vaxandi. Laxveiðiárnar á Íslandi eru í einkaeigu og veiðileyfi seld dýru verði.[2] Eins og fram kemur á mynd 1 hefur heildarveiði Atlantshafslaxins minnkað verulega undanfarin 50 ár. Þó veiðarnar endurspegli ekki algjörlega ástand laxastofnsins þar sem veiðum hefur víða verið hætt og miklu sleppt af laxi í sportveiði er ljóst að stofninum hefur hrakað verulega í flestum löndum á þessu tímabili.[4]
Atlantshafslaxinn er mjög mikilvægur í fiskeldi við norðanvert Atlantshaf og er framleiðsla í heiminum allt að 2 milljónum tonna (mynd 2) http://www.fao.org/fishery/species/2929/en. Á Íslandi hefur ítrekað komið upp áhugi til að stunda laxeldi í sjókvíum en framleiðsla verið sveiflukennd þar sem aðstæður eru víða erfiðar. Eigendur laxveiðiánna hafa litið á fiskeldi sem umhverfisógn þar sem lax úr kvíum gæti gengið í veiðiár og blandast náttúrulegum laxi. Árið 2004 var stigið það mikilvæga skref að banna laxeldi í sjókvíum í nágrenni við laxveiðiár og er slikt eldi eingöngu heimilað á Austfjörðum og Vestfjörðum þar sem lítið er um slíkar ár.[5]
Árið 1984 voru stofnuð alþjóðleg samtök um verndun Atlantshafslaxins er kallast The North Atlantic Salmon Conservation (NASCO). Að samtökunum stóðu Kanada, Evrópusambandið, Danmörk, Ísland, Noregur, Rússland og Bandaríkin. Samtökin vinna að því að endurheimta búsvæði og stuðla að verndun laxins meðal annars varðandi áhrif laxeldis.[6] Einnig hafa verið stofnuð einkarekin samtök um verndun Atlantshafslaxins sem kallast NASF, North Atlantic Salmon Fund. Þeir vinna að sömu gildum og NASCO en byggja sinn rekstur á frjálsum framlögum og leggja áherslu á að endurheimta laxastofninn, sem hefur farið minnkandi.[7]
Atlantshafslax (salmo salar) er af laxfiskaætt og með reglubundnar göngur í og úr ferskvatni (anadromous).
Salmo salar (Linnaeus, 1758), noto in italiano come salmone dell'Atlantico o semplicemente come salmone[2][3], è un pesce osseo d'acqua dolce e marina tipico dei mari temperati e freddi del nord Atlantico.
S. salar è l'unica specie di salmone presente naturalmente nell'oceano Atlantico. Nell'Atlantico orientale si ritrova tra il golfo di Guascogna a sud e il circolo polare artico a nord, compresi il mar Bianco, il mare di Barents e il mare circostante l'Islanda; lungo le coste americane si incontra tra il Quebec e il New England. È presente anche nel mar Baltico[4]. Lo si trova anche lungo le coste meridionali della Groenlandia. In passato risaliva anche i fiumi spagnoli dove si è estinto[4]. È stato introdotto in Cile, Argentina, Nuova Zelanda e Australia. È completamente assente dal mar Mediterraneo e dalle acque dolci italiane e sud europee[5].
Si tratta di una specie anàdroma (dal greco anádromos, composto da aná 'all'indietro' e drómos 'corsa'): la riproduzione avviene nel tratto alto dei fiumi ma dopo 1-6 anni i giovani si portano in mare dove si accrescono fino alla maturità sessuale quando affrontano una migrazione fino ai siti di riproduzione. In mare ha abitudini pelagiche e si alimenta principalmente negli strati superficiali della colonna d'acqua. In acqua dolce i giovanili popolano soprattutto i tratti a corrente rapida dei fiumi con acque fredde (almeno tre mesi con temperatura dell'acqua superiore a 10 °C). Può vivere anche nei laghi, ad esempio i laghi finlandesi, il lago Vänern in Svezia e i laghi Onega e Ladoga in Russia, sia allo stadio giovanile sia da adulto, in tal caso risale i fiumi tributari del lago. Le popolazioni delle acque salmastre del mar Baltico non effettuano migrazioni riproduttive[4].
È simile alla trota di mare da cui si riconosce però a prima vista per la bocca che raggiunge il bordo posteriore dell'occhio senza superarlo, per il peduncolo caudale più sottile, per la pinna caudale con una piccola incisione centrale e lobi appuntiti (profondamente forcuta nei piccoli esemplari) e per la testa in proporzione più piccola rispetto al corpo. I vecchi maschi presentano le mascelle incurvate in modo caratteristico. Il corpo è fusiforme e slanciato, la testa è piccola rispetto alle dimensioni del corpo, con occhio grande nei piccoli esemplari che si fa sempre più piccolo man mano che la taglia aumenta. Le pinne dorsali sono due, la prima relativamente grande e la seconda molto piccola, adiposa, con margine grigio o trasparente (spesso rossa o arancio nella trota). L'anale è più piccola della prima dorsale, la pinna caudale è ampia. Le pinne ventrali sono poste molto indietro, più o meno all'altezza della prima dorsale e sono piccole, così come le pettorali[4][5][6][7].
La livrea in mare è argentea con dorso bluastro o grigio e ventre bianco come nella trota di mare, ma i punti neri sui fianchi sono in numero minore, rotondeggianti o a forma di X, a distribuzione irregolare e raramente situati sulla linea laterale (nella trota sono più numerosi e frequenti sulla linea laterale). Sulla pinna caudale di solito non sono presenti punti scuri (differenza con la trota iridea, introdotta in Europa, che talvolta ridiscende a mare). Quando inizia la risalita la colorazione diventa più vivace e meno argentea, a fondo bruno o verde giallastro, nei maschi spesso con punti arancioni o macchie nere. I giovani ancora in acqua dolce hanno una livrea abbastanza simile a quella della trota di fiume, con dorso bruno o bluastro con macchie arancio sui fianchi e da 8 a 15 macchie scure, spesso violacee o bluastre, ovali abbastanza indistinte sui fianchi (macchie parr, presenti anche nelle giovani trote)[4][5][6][7].
Raggiunge 1,5 metri di lunghezza e un peso di oltre 45 chilogrammi[5].
L'età massima nota è 13 anni ma la maggior parte degli individui vive 4-6 anni[5].
Si tratta di un predatore che in mare si ciba principalmente di pesci, di crostacei e di cefalopodi. I giovanili in acqua dolce catturano insetti, crostacei, molluschi e pesci[5]. Durante la risalita dei fiumi smette di nutrirsi[4].
I maschi e le femmine dopo un periodo di permanenza in mare affrontano una migrazione fino all'alto corso dei fiumi, dove si riprodurranno nella stagione invernale, nel luogo dove sono nati[4] che riconoscono grazie all'olfatto straordinariamente sviluppato[7] o grazie alla memoria della migrazione di ritorno al mare nella fase di smolt[4]. Giunti nel luogo atto alla riproduzione, caratterizzato di solito da acqua piuttosto bassa, da alternanza tra tratti a forte corrente e pozze più tranquille e da fondi di ghiaia, la femmina scava un avvallamento di circa 15 cm di profondità dove depone le uova: il maschio si affianca alla femmina e feconda le uova, che verranno ricoperte di sedimento. Ogni individuo si accoppia con diversi altri individui. Dopo la riproduzione la maggioranza dei maschi muore mentre fino al 40% delle femmine sopravvive ma solo tra lo 0,3 e il 6% affronta una nuova migrazione riproduttiva. La sopravvivenza dei riproduttori è maggiore nei fiumi di minore lunghezza[4]. Le larve si schiudono intorno marzo/aprile e, essendo lucifughe, rimangono nascoste tra la ghiaia fino al completo consumo del sacco vitellino (stadio di alevin). Escono poi dal sedimento e cominciano a nutrirsi autonomamente di organismi microscopici. Raggiunti i 6/7 cm di lunghezza, gli avannotti cominciano a nutrirsi di prede più grandi: trascorso un anno, prendono il nome di parr e, al raggiungimento di 10–15 cm di lunghezza, quello di smolt. I parr maschi, che esibiscono un comportamento fortemente territoriale, possono raggiungere la maturità sessuale prima di discendere in mare, in tal caso possono accoppiarsi con le femmine adulte di risalita[4]. Gli smolt ridiscendono i fiumi in primavera (raramente in autunno) sfruttando le piene. La migrazione avviene di notte, in fitti banchi. Una volta in mare di solito si stabiliscono presso gli estuari, dove rimangono da 5 a 18 mesi[7] nutrendosi di crostacei che conferiscono alle carni la classica colorazione rossastra. Infine, si allontanano dalla costa, diventando completamente ittiofagi ed assumendo uno stile di vita pelagico[4].
Le sue carni sono molto morbide e gustose, di tipico colore rosato, e lo rendono uno tra i pesci più pregiati. La sua importanza per la pesca commerciale è elevatissima[5][7], viene catturato con vari tipi di rete da posta[7] È una delle specie di pesci più allevate negli impianti di itticoltura[5]. Tra i maggiori produttori a livello mondiali ricordiamo la Norvegia, il Canada e la Scozia. Si tratta di una cattura molto interessante per i pescatori sportivi che lo insidiano durante la risalita dei fiumi con le tecniche della pesca a mosca e dello spinning; una volta allamato lotta con tutte le sue forze ingaggiando un combattimento che spesso si conclude con la sua liberazione[7]. Il salmone atlantico è il salmone più utilizzato per la produzione del salmone affumicato[8].
La IUCN classifica questa specie come "a rischio minimo" con l'avvertenza che è necessario un aggiornamento[1]. Il salmone atlantico subisce un forte impatto dall'inquinamento delle acque, dalla costruzione di sbarramenti che impediscono le migrazioni e dalla sovrapesca. A causa di queste criticità molte popolazioni sopravvivono esclusivamente grazie alla periodica immissione di giovanili allevati artificialmente. Gli individui di allevamento spesso sfuggono e si mescolano con le popolazioni naturali, ibridandosi con esse. Visto che gli individui allevati sono in genere frutto di estese ibridazioni tra diverse popolazioni questo porta a un grave inquinamento genetico degli stock naturali. Inoltre gli individui di piscicoltura hanno un successo riproduttivo molto minore rispetto a quelli degli esemplari delle popolazioni autoctone e l'incrocio fra le due stirpi abbassa in misura apprezzabile la sopravvivenza della prole. L'allevamento ha infine introdotto nelle popolazioni naturali parassiti come il copepode Lepeophtheirus salmonis o il platelminta digeneo Gyrodactylus salaris che hanno talvolta provocato morie di massa[4].
Salmo salar (Linnaeus, 1758), noto in italiano come salmone dell'Atlantico o semplicemente come salmone, è un pesce osseo d'acqua dolce e marina tipico dei mari temperati e freddi del nord Atlantico.
Atlantinė lašiša, arba lašiša (Salmo salar) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai. Kūnas verpstės formos, iš šonų kiek suplotas. Galva nedidelė. Nugara melsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Kūno šonai su pusmėnulio formos dėmelėmis.
Subręsta 4-5 metų, būdamos 40-45 cm. Neršia spalio – lapkričio mėnesiais gimtųjų upių rėvose, sraunumose. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Vislumas – iki 40 tūkst. ikrelių. Neršdamos nesimaitina. Po neršto grįžta į jūrą. Per gyvenimą neršia 2-3 iki 4 kartų. 10-15 cm lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Užauga iki 1,5 m ir 40 kg.
Suaugusios atlantinės lašišos gyvena jūroje, neršia vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2-3 metus. Nerštui migruoja iš Baltijos jūros į Nemuno baseino šaltavandenes upes.
Paplitusi Šiaurės Atlante ir gretimuose Ledjūrio rajonuose iki Karos jūros imtinai – Baltijos, Baltosios ir Barenco jūrų baseinuose. Lietuvoje – Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune iki Kauno hidroelektrinės, Nemuno ir Neries intakuose – Minijoje, Veivirže, Jūroje, Šešuvyje, Dubysoje, Žeimenoje, Šventojoje (pajūrio). Saugomos Bartuvos, Minijos, Šventosios ir Žeimenos ichtiologiniuose draustiniuose. Dirbtinai veisiamos.
Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.Atlantinė lašiša yra paplitusi šiaurinėje Atlanto ir vakarinėje Arkties vandenyno dalyje: Europoje – nuo Portugalijos pietuose iki Karos upės šiaurėje, Islandijoje, vakarinėje Grenlandijos pakrantėje ir Šiaurės Amerikos Atlanto pakrantėje nuo Hadsono sąsiaurio iki Niujorko.
Baltijos lašiša, kuriai priklauso ir Lietuvos upėse gyvenanti lašiša, Christensen ir Larson (1979) teigimu, atsiskyrė nuo Atlanto lašišos vėlyvajame Anciliaus periode (6000 metų pr m. e.) ir dabar yra atskira Šiaurės Atlanto lašišos geografiškai izoliuota subpopuliacija. Kai kuriuose Karelijos ir Švedijos ežeruose gyvena gėlavandenės lašišos, augančios lėčiau nei jūrinės, tačiau neršti plaukiančios taip pat į upes.
Baltijos jūra yra lašišų paplitimo arealo dalis. Jų visais metų laikais aptinkama jūroje ties Lietuvos pakrante, o subrendusios plaukia neršti į Lietuvos vidaus vandenis. Tai jūrinė praeivė žuvis.
Lašišos kūnas yra verpsto formos, plokščias iš šonų. Galva nedidelė. Nugara melsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Kūno šonuose, ypač virš šoninės linijos yra X arba pusmėnulio formos juodų dėmelių. Žvynai stambūs, šoninėje linijoje jų būna 114-130. Pelekai pilki, užpakalinis uodeginio peleko kraštas iškirptas nedaug. Diploidinis chromosomų skaičius 54-58 (Virbickas, 1986).
Ryškesnė lašišų neršto migracija iš Baltijos jūros į Kuršių marias, Nemuną ir jo intakus prasideda rugpjūčio viduryje, kulminaciją pasiekia rugsėjo antrojoje pusėje ir spalio mėnesį. Spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje reproduktoriai atplaukia į nerštavietes Minijos, Neries, Žeimenos bei Šventosios upėse. Prieš pastatant Kauno HE, 1959 m., apie 50 procentų lašišų neršto būrio migruodavo į Nemuno vidupio bei aukštupio intakus (Merkį ir kt.), pasiekdavo Baltarusijos upes.
Ši vertinga žuvis labai jautri cheminiams teršalams, todėl ją galima laikyti aplinkos švarumo indikatoriumi. Ir Lietuvoje lašiša dažniausiai neršia mažai teršiamose, švariose upėse bei jų intakuose. Pavienių lašišų jauniklių rituolių (smoltų) buvo aptinkama Žeimenos ir Šventosios upių tyrinėtuose bareliuose. Dabar pagrindinės lašišų nerštavietės yra Neryje aukščiau Vilniaus ir ypač Žeimenoje.
Lašišos į upes migruoja grupėmis. Gimtąsias upes jos skiria iš kvapo, nes turi labai išlavėjusius cheminio jutimo organus (Virbickas, 1986). Lašišų prisirišimas prie tų upių, kuriose praėjo jų jaunystės stadijos, yra gana didelis. Tyrimo duomenys rodo, kad Atlanto lašišos savo gimtąsias upes randa 97–99 % tikslumu (Stabell, 1984). Tačiau homingo tikslumas gali įvairuoti platesnėse ribose: 41–100 % (Stasko et al., 1973). Gimtosios upės atpažinimas labiausiai priklauso nuo lašišų populiacijos dydžio ir upės srovės greičio. Todėl kiekviena upė turi savo lašišų populiaciją, o kai kuriais atvejais didesniuose upių baseinuose susidaro lokalus homingas, dėl kurio kartais susiformuoja atskiros populiacijos. Kuršių mariose pirmos neršti trauka stambesnės lašišos, o smulkesnės – vėliau.
Kildamos į upes, lašišos turi įveikti labai daug kliūčių: pirmiausiai joms orientuotis labai trukdo įvairūs teršalai, miestų nuotekos, užtvankos. Pastebėta, jog stiprios ir greitos žuvys sugeba įveikti net 2-3 metrų aukščio užtvankas, tačiau tai padaryti daugeliu atvejų joms pavyksta ne iš karto, todėl prie tokių užtvankų lašišos dažnai būriuojasi ir gali gana lengvai tapti brakonierių grobiu. Aukštesnės užtvankos, kaip Kauno HE, Kavarsko, deja, joms neįveikiamos.
Daugelyje šalių prie užtvankų įrengiami lašišų ir kitų praeivių žuvų praėjimo takai. Lietuvoje praėjimo takai įrengti Jūros upėje ties Taurage bei Agluonos upėje tie Agluonėnais. Aukštutinė Vilnios atkarpa ilgą laiką buvo atkirsta nuo žemupio Rokantiškių patvankos, todėl praeivėms lašišinėms žuvims buvo nepasiekiama. Žuvų praėjimo takas ant šios patvankos buvo pastatytas 1999 metais, tačiau tik 2003 metais buvo užregistruota, kad praeivės lašišinės žuvys išties juo naudojasi. 2000 metais žuvų praėjimo takas buvo pastatytas ir ant žemutinėje atkarpoje esančios apgriuvusios Pavilnio (Belmonto) malūno užtvankos. Šis praėjimo takas nuo pat pradžios funkcionavo efektyviai, lizdaviečių tankis aukščiau praėjimo tako nuolat augo, o 2003 metais buvo netgi didesnis, negu žemutinėje upės dalyje.
Lašiša yra greitai auganti, anksti bręstanti, vidutinio gyvenimo ciklo žuvis. Mokslinėje literatūroje labai dažnai nurodomas ne bendras lašišos amžius, o skaičiuojamas tik jūroje praleistas metų skaičius. Jūroje lašiša auga gana greitai, palyginus su jos augimu upėje, ir jau pirmaisiais metais yra vidutiniškai 1,4 kg masės, antraisiais – 4,2 kg, o trečiaisiais – 8,1 kg.
Reikia pažymėti, kad lašišų augimo tempas labai įvairuoja. Jis priklauso nuo individualių savybių. Pavieniai individai lytiškai subręsta jau pirmaisiais gyvenimo jūroje metais, tačiau masiškai migruoja 2-3 metus jūroje praleidusios žuvys. Rudeninės migracijos metu dominuoja patelės: jos sudaro 60-80 %, o patinai tik 20-40 % būrio.
Eksperimentinės žūklės duomenimis, Kuršių mariose lašišų patelių aptinkama kur kas dažniau nei patinėlių, ypač neršto migracijos pradžioje. Patelių paprastai sužvejojama 2-4 kartus daugiau. Tai tikriausiai susiję su tuo, kad dalis lašišų patinų pasilieka upėse ir bręsta iki užauga 10-20 cm ilgio. Po to jie gali dalyvauti neršte kartu su užaugusiais patinais. Ikrai apvaisinti tiek nykštukinių, tiek užaugusių patinų, vystosi vienodai normaliai.
Po neršto grįžtančios į jūrą lašišos vadinamos keltais. Grįžusios į jūrą, lašišos greitai atsigauna ir vėl labai greitai auga. Kaip nurodoma literatūroje (Nikolskij, 1971; Virbickas, 1986 ir kt.), lašiša gali neršti iki 4-6 kartų per gyvenimą, tačiau dažniausiai išneršia tik 2-3 kartus. Lašišos gali išgyventi iki 8-9 metų amžiaus, užaugti iki 1,6 metro ilgio ir sverti 40 kg (Virbickas, 1986).
Nerštas – vienas svarbiausių lašišų gyvenimo etapų. Šis laikotarpis susijęs su tolimomis migracijomis, todėl iš lašišų pareikalauja didelių energetinių sąnaudų, ir dėl to jų nemažai žūva. Vykstant evoliucijai, dauginimosi procesas tobulėjo, kad nerštas būtų efektyvesnis, lašišos įgijo daugelį teigiamų adaptacijų, kurios susijusios su kūno formos pasikeitimu, homingu (gimtos upės suradimu), nerštinių lizdų statymu ir kt.
Įvairių populiacijų lašišos subręsta nevienodai, todėl į nerštavietes migruojančių žuvų amžius ir dydis gali labai skirtis. Viena iš svarbių lašišos reprodukcijos savybių yra ta, kad jų patinai tose pat nerštavietėse būna 2 formų: anadrominiai migrantai – pabuvoję jūroje ir išaugę iki įspūdingų dydžių ir daug kartų mažesni nykštukiniai patinai, niekada nemigravę į jūrą. Nykštukiniai patinai 1+ ir vyresnio amžiaus kai kuriose upėse gali sudaryti gana didelę neršto populiacijos dalį 12-100 %. Nykštukiniams patinams būdinga ir tai, kad jie po neršto pavasarį gali pradėti smoltifikuotis ir vėliau kaip rituoliai migruoti į jūrą. Tokias dvi alternatyvias fenotipines subrendusių patinų formas, besiskiriančias dydžiu galima laikyti dar viena palankia adaptacija, įgyta evoliucionuojant ir palaikančia populiacijos gyvybingumą.
Su lašišų nerštu susiję daugelis morfologinių, fiziologinių ir anatominių pokyčių, vykstančių jų kūne. Labiausiai kinta žuvų kaukolės išvaizda, forma ir kūno spalva. Kol lašišos gyvena jūroje ir intensyviai maitinasi, jų žandikaulis (praemaxillare) yra platus ir trumpas, dantys ilgi ir siauri, gerai įaugę į žandikaulį. Migracijos metu dantys iškrenta, jų vietoje formuojasi nauji „nerštiniai“ dantys, kurie padidėja ir užlinksta atgal, lašišoms įplaukus į gėlus vandenis. Labiausiai redukuojasi lašišų patinų apatinis žandikaulis – išsivysto kablys, užlenktas į viršų. Po neršto kaukolės forma po truputį grįžta į pradinę padėtį. Nerštiniai dantys degeneruoja, ir vėl išauga mažesni dantys, o žandikaulių ilgis sumažėja. Tačiau ypač stambių patinų apatinis žandikaulis ne visada iki galo redukuojasi, dėl to dalis stambių individų žūva. Eksterjero pokyčiai susiję su patinų konkurencija tarpusavyje.
Prieš nerštą lašišų patinų oda pastorėja; tai šiek tiek apsaugo jų kūną nuo kitų patinų smūgių bei sužalojimų. Artėjant nerštui, keičiasi lašišų kūno spalva – nuo sidabrinio atspalvio (būdingo jūroje) iki tamsiai rudo. Lašišų kūnas yra išmargintas: patelių – rusvais taškeliais, patinų – ryškesniais rausvais taškeliais. Antrinių lytinių požymių pasireiškimas yra susijęs su konkurencija nerštavietėse.
Lašišos neršia vėlai rudenį (spalio – lapkričio mėnesiais) gimtosios upės rėvose ir sraunumose ant žvyruoto dugno, kai vandens temperatūra nukrenta iki 6-8 °C. Nerštavietėse jos nuo grunto nuvalo dumblą, padaro lizdą ir užkasa jame ikrelius. Visas procesas nuo lizdo kasimo pradžios iki ikrelių apvaisinimo gali trukti nuo 1 valandos iki 2 parų.
Lašišų ikrai lizduose išbūna 4,0-4,5 mėnesių. Išsiritusios lervos yra 17-20 mm ilgio, su dideliu kiaušinio formos trynio maišeliu. 30-37 mm ilgio lervos – tai jau mailius. Jis skersai kūno šonų turi 7-13 stambių pailgų tamsių dėmių, o ant žiaunadangčių – 2 ar 3 dėmes. Tarp tamsių dėmių yra mažų rausvų taškelių. Tokios stadijos lašišaitės vadinamos margiukėmis. Lašišaitėms užaugus iki 10-15 cm, dėmės išnyksta; tada jos vadinamos rituoliais (smoltais, sidabrinukėmis). Upėse jos gyvena dažniausiai 1-3 metus, paskui migruoja į jūrą. Dėl to 20-40 cm ilgio lašišų, išskyrus nykštukinius patinus, upėse nėra.
Apie Lietuvoje gyvenančių lašišų lervų ir jauniklių mitybą žinoma mažai, todėl tenka remtis bendra informacija apie Baltijos lašišą. Pasak Karlstromo (1977), jaunikliai minta makrobestuburių lervomis: Simulidae, Trichoptera, Plecoptera, Ephemeroptera, ir Chironomidae. Labai svarbus maistas yra skraidantys ir į vandenį nukrintantys vabzdžiai. Rituoliai Švedijos upėse daugiausia minta driftine fauna (Odonata, Chironomidae). Jūroje jaunikliai minta bestuburiais, paaugusios lašišaitės – vėžiagyviais bei žuvimis.
Suaugusios lašišos minta vėžiagyviais (krevetėmis) ir žuvimis (dažniausiai strimelėmis) (Larson, 1983). Jūroje ties Šventąja sužvejotų lašišų virškinamuosiuose traktuose buvo rasta ir trispyglių dyglių (Gasterosteus aculeatus) liekanų.
Neršto migracijos ir neršto metu lašišos nesimaitina. Šiuomet jos kartais griebia blizgę ar masalą ne norėdamos maitintis, bet besivaikydamos priartėjusias prie lizdo ar slaptavietės kitų rūšių žuvis. Jūroje lašišų raumenys yra gražios rausvos spalvos, bet neršto migracijos ir neršto metu išbąla ir praranda delikatesinį skonį.
Ankstyvoji lašišinių žuvų ontogezė susideda iš trijų pagrindinių laikotarpių: embrioninio, lervučių ir mailiaus. Kiekvienam vystymosi periodui būdinga savita ryšio su aplinka sistema, saviti tarpusavio ryšiai ir morfofiziologiniai ypatumai.
Kiekvienas individo vystymosi laikotarpis skirstomas į smulkesnius etapus. Etapas – tai tokia žuvų vystymosi atkarpa, kai organizmas auga, jame vyksta kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai, tačiau nekinta esminių santykių su aplinka pobūdis. Ankstesnio etapo pabaiga ir yra naujo etapo pradžia. Perėjimas nuo vieno etapo prie kito vyksta šuoliais. Vystymosi etapai skirstomi į stadijas.
Įvairių stadijų, etapų ir laikotarpių trukmė yra skirtinga ir priklauso nuo vystymosi tempo bei morfofiziologinių pokyčių sudėtingumo. Kiekvienam naujam vystymosi etapui organizmas ruošiasi po truputį, kaupdamas naują kokybę. O tai sudaro galimybę organizmui pereiti į naują būseną, reikalaujančią naujų išorinės aplinkos sąlygų.
Šiame skyriuje pateiktas lašišų vystymosi embrionų, lervučių ir mailiaus laikotarpių aprašymas pagal Kazakovą (1982, 1998) ir Pavlovą (1989). Aprašymas apima vieną po kitos nuosekliai einančias pagrindines stadijas atskirais etapais. Stadijos pagal morfofiziologinius požymius yra lengvai nustatomos vizualiai arba silpnai didinančiu mikroskopu.
Kazakovas (1998), aprašydamas lašišų embriogenezę, išskyrė tokius etapus:
Šiam laikotarpiui būdniga endogeninė mityba (naudojant maistingo trynio atsargas). Jo trukmė 7-8 mėnesiai ir susideda iš šių etapų: apvaisinimo ir išbrinkimo, blastodisko skilimo, trynio apaugimo blastodermos ląstelėmis, galinės kūno dalies formavimosi ir t. t.
Išsiritus embrionams, prasideda pasyvios būsenos (poembrioninis) etapas. Tuo metu embrionai 10-12 parų yra pasyvūs, laikosi dugne, nereaguoja į šviesą ir vandens tėkmę. Tai pasyvios būsenos ir endogeninės mitybos etapas. Kraujyje yra susiformavę tik pirminiai eritrocitai, trynio maišelyje gausu kraujo kapiliarų, 1-2 dideli riebaliniai lašeliai. Vamzdelio formos virškinamasis traktas nėra pakankamai diferencijuotas, žiaunų aparatas nevisiškai išsivystęs. Laisvų embrionų masė pasyvios būsenos pradžioje yra 70-100 mg, kūno ilgis 20-24 mm, trynio maišelis sudaro 50 procentų visos kūno masės. Padidėja kvėpavimo intensyvumas ir medžiagų apykaitos produktų išsiskyrimas, kraujotakos sistemos sandara tampa sudėtingesnė.
Aktyvaus etapo eigoje (apie 10 parų) kinta laisvųjų embrionų išorė. Kūnas tamsėja, didėja pigmentinių ląstelių kiekis galvos srityje ir ant nugaros, pradedama kvėpuoti žiaunomis. Virškinamasis traktas ilgėja, atsiranda skrandis. Laisvieji embrionai grupuojasi, pakinta laikysena (nugara į viršų), išsirikiuoja vėduoklėmis, intensyvėja kūno pigmentacija. Bendra masė didėja, nors trynio maišelio dydis tik šiek tiek kinta. Aktyvios būsenos etapui būdinga endogeninė mityba. Intensyviai vystosi pelekai ir jų ramstiniai elementai. Laisviems embrionams atsiranda šviesos baimė (neigiamas fototaksis), teigiama reakcija į srovę (reofilinė reakcija). Trynio likutis sudaro 50 % visos trynio masės. Visi šie požymiai rodo, kad laisvieji embrionai pereina į lervos laikotarpį, paprastai trunkantį ne ilgiau kaip 10 parų.
Baigiantis laisvųjų embrionų laikotarpiui, keičiasi jų išorė ir elgsena. Formuojasi lerva. Intensyviai vystosi pigmentinės ląstelės, kūno raumenys, todėl lervos tampa neskaidrios, t. y. kūnas įgyja spalvą. Pavieniai melanoforai atsiranda ant pelekų, jų sankaupos ant nugaros ir šonų formuoja tamsias dėmes, būdingas lašišinių žuvų jaunikliams. Pelekuose baigia formuotis atraminiai elementai, uodegos peleke susiformuoja iškirptė, baigia formuotis regos aparatas, išnyksta šviesos baimė, mažėja trynio maišelio apimtis (trynio likutis sudaro 1/3 pradinio). Lervos plaukia iš visos masės, kyla į paviršių ir pripildo plaukiamąją pūslę oro. Skrandis įgyja būdingą įlinkį. Kūno masė pasiekia 130-170 mg, ilgis 24-28 mm. Organizme įvyksta sudėtingi funkciniai pokyčiai, susiję su atskirų organų sistemų funkcinės veiklos pradžia: virškinamojo trakto, sekrecinės, šalinimo, kraujotakos ir kt. Normalus organizmo vystymasis šiuo laikotarpiu sąlygoja jo tolesnį gyvybingumą. Nors šis laikotarpis trumpas, bet per jį baigia vystytis pagrindiniai definityviniai organai ir formuotis mailius.
Pradėjus maitintis lervutėmis, prasideda mailiaus, vėliau jauniklių augimo laikotarpis. Formuojasi žvynai, prasideda anatominė lyties diferenciacija. Visi šie procesai reikalauja labai daug energijos, kuri gaunama su maistu.
Mailiaus kūno masė ir kvėpavimo intensyvumas sparčiai didėja. Mailiaus laikotarpio trukmė priklauso nuo vandens temperatūros režimo, trunka nuo 1 iki 3 metų ir baigiasi sudėtingu smoltifikacijos procesu. Šis procesas sudaro sąlygas pasiruošti organizmui pereiti į jūros terpę, kur lašišos tampa plėšrios, greitai auga ir lytiškai subręsta.
Lietuvos upėse lašišų rituolių katadrominė migracija žemyn upe link jūros prasideda ankstyvą balandį, kai vandens temperatūra viršija 6 °C, ir tęsiasi iki gegužės pirmosios dekados, kol vandens temperatūra pakyla iki 14 °C. Intensyviausiai žuvys migruoja esant vandens temperatūrai 9-13 °C (Mokslinės ataskaitos, 1995-1999). Rituolių migracija upėmis dažniausiai sutampa su kitų žuvų rūšių pasrovine migracija ir tiesiogiai priklauso nuo vandens temperatūros kitimo (Mokslinė ataskaita, 1996). Vienmetės rituolės sudaro 27,4 % visų migruojančių į Baltijos jūrą, Dvimetės- 60 %, o trimetės- 12,6 %. Migracijų laikas ir trukmė priklauso nuo konkrečios upės hidrologinių bei klimatinių sąlygų. Šio proceso dinamiškumas yra nulemtas genetiškai ir skirtingose populiacijose skirtingais metais gali šiek tiek varijuoti. Vieningos nuomonės apie migracijos intensyvumą per parą kol kas nėra. Daugelio autorių teigimu, šiaurinėse platumose pagrindinė migracija vyksta dieną (Kazakovas, 1998), tačiau Baltijos lašišos rituoliai intensyviausiai migruoja naktį (Mc. Cleave, 1978; Mitans, 1967). A.R Mitansas (1967) mano, kad rituolių migracija tamsiuoju paros metu yra saugesnė, nes žuvytės labiau išvengdavo plėšriųjų žuvų antpuolių, kurių paprastai gausu lėtesnėje upės dalyje. Migracijos pradžioje rituoliai plaukia pavieniui, o vėliau, įpusėjus migracijai, telkiasi į nedidelius, iki kelių dešimčių individų, būrelius. Manoma, kad iš nerštinių upių žuvys migruoja srovės greičiu. Škotijoje ir Anglijoje žymint žuveles telemetriniais markeriais nustatyta, kad lašišaitės migruoja aktyviai, upių atkarpas praplaukdamos su pertraukomis. Tai siejama su upių ekologinėmis sąlygomis (slenksčių, rėvų išsidėstymu). Maksimaliai per dieną lašišaitės nuplaukdavo iki 10-13 km, plaukimo intensyvumas per parą buvo apie 13 valandų. Minimaliai pavieniai individai nuplaukdavo tik po keletą kilometrų, kai plaukimo trukmė tik 4-5 valandos. Pastebėta, kad migracijos intensyvumas priklauso ir nuo žuvyčių dydžio: didesni individai migruoja greičiau, o 3 metų amžiaus rituoliai – intensyviausiai. Jūroje lašišos maitinasi ir toli migruoja. Grįžta neršti į tas upes, kuriose išsirito.
Lašišų jaunystė – nerštas, inkubacija, augimas prabėga upėse. Mokslininkai apskaičiavo, kad nuo ikrelio iki rituolių migruojančių į jūra, išgyvena tik 2 % lašišaičių, tai reškia kad net 98 % jų dėl įvairių priežasčių žūva. Natūraliomis sąlygomis labai mažai lašišaičių sėkmingai įveikia šį pirmąjį gyvenimo etapą. Tačiau to pakanka, kad ši rūšis išliktų ir reprodukuotųsi, būtų pakankamai jų išteklių ir užtektų žvejybos poreikiams. Ekologijoje priimta vadinti lašišinėmis tas upes, kuriose natūraliai gyvena ir veisiasi lašišos. Kas šioms būdinga upėms? Logiška būtų manyti, kad nepriklausomai nuo geografinės padėties, upių dydžių ir fizikinių bei cheminių savybių jų geomorfologija, hidrografija ir hidrochemija turi daug bendrų bruožų. Daugelis Šiaurės Europos ir Atlanto vandenyno vakarinės dalies upių teka kalvotu reljefu. Jos dažniausiai yra labai sraunios (1-3 m/s), visame išilginiame profilyje gausu rėvų. Upių vagų gruntai dažniausiai akmenuoti ar uolėti, ramesnės tėkmės dalyse vyrauja žvyro su smėliu biotopai. Kalvotame landšafte ar priekalnėse lašišinėms upėms būdingas didelis nuolydis, vaga silpnai išgraužta, dažnai su dideliais slenksčiais ar net kriokliais. Upės nuolydis - vandens paviršiaus dviejų taškų santykis su kritimo dydžiu ir atstumu tarp šių taškų. Iš nuolydžio galima spręsti apie vandeningumą, erozijos laipsnį, vingiuotumą, vagos šiurkštumą, dydį ir kt. Žiūrint iš hidraulinių pozicijų, upė susiformuoja tokį nuolydį, kuriuo su mažiausiais energijos nuostoliais sugeba praplukdyti tam tikrą vandens kiekį. Kuo mažesnė upė, tuo didesnio vidutinio nuolydžio ji yra. Lietuvos upės labai įvairios pagal išilginius nuolydžius, slėnių susiformavimą, vagos pobūdį. Jos teka gerai susiformavusiais, neplačiais, briaunotais slėniais su menkomis salpomis. Nuo nuolydžio dydžio priklauso ir upių tėkmės greitis. Vasarą daugelio jis įvairuoja 0,1-0,5 m/s ribose ir tik kai kurių didesniųjų upių srovės greitis, gausiau palijus, padidėja net iki 0,7-1 m/s (Žeimenoje, Jūroje, Merkyje, Akmenoje, kai kuriuose Neries, Minijos ir kitų upių ruožuose). Lietuvos, kaip ir visos miškų zonos, upių vandenys yra vidutiniškai mineralizuoti (apie 400-500 mg/l). Vandens reakcija daugelyje upių yra silpnai šarminė arba artima neutraliai - pH kinta nuo 6,8 iki 8,5. Deguonie kiekis 2,1-11,2 mg/l. Šaltiniuotuose upeliuose deguonies kiekis kinta priklausomai nuo vandens temperatūros, o didesnėse smarkiai eutrofizuotose upėse jis priklauso nuo eutrofizacijos laipsnio. Lašišinės upės, ištekančios iš pelkių, yra humofizuotos, neskaidrios, vanduo rudo atspalvio. Neretai lašišinės upės šiaurinėse platumose išteka iš ežerų, o pats baseinas yra ežeringas. Upėms, tekančioms mažai ežeringame rajone, vandens lygio kaita ryškesnė negu tekančioms ežeringoje baseino dalyje. Pastarosios išlaiko pastovesnį vandens lygį per visus metus. Pagrindinė Lietuvos lašišinė upė Žeimena taip pat išteka iš labai ežeringo rajono, todėl gana vandeninga, nusenka tik antrojoje vasaros pusėje. Mitybos skirtumai lemia nuotėkio režimo pobūdį per metus. Daugumai Lietuvos upių būdingi ryškūs pavasariniai potvyniai ir požeminio maitinimo palaikomi vasaros ir žiemos žemi lygiai. Lietuvos upių mityba yra mišri ir priklauso nuo geologinių sąlygų, klimato ir įsigraužimo gylio. Atlanto lašišai palankiausias temperatūrinis režimas yra tose upėse, kur vyrauja minkštas jūrinis klimatas, nes upės žiemą neužšąla arba ledo danga yra trumpalaikė. Apskritai mūsų krašto lašišinių upių terminis režimas yra vidutinis (t. y. vasarą temperatūra būna 18-20 °C) ir yra palankus stenoterminėms žuvims gyventi. Be to šio tipo upės mažiau eutrofizuotos, vandens tarša nedidelė. Lašišų paplitimą riboja šie faktoriai: upės dydis, upės dugno struktūra, upės nuolydis (gradientas), vandens temperatūrinis režimas, užterštumas bei užtvankos. Lietuvos lašišinės upės pagal kategorijas skirstomos į tris grupes:
Atsižvelgiant į istorinius duomenis matyti, jog lašišos neršdavo 16 Lietuvos upių. Kadangi lašišos populiacija iki 1960 metų dar buvo pakankamai gausi, verslinė lašišų žvejyba buvo vykdoma ir Lietuvos vidaus vandenyse, ir metiniai žvejų laimikiai siekdavo 3-4 tonas šių tauriųjų žuvų. Deja, patvenkus Nemuną – didžiausią Lietuvos upę – buvo prarasta daugiau nei 40 % Baltijos lašišos nerštaviečių mūsų šalyje. Rezultatas šio drastiško poelgio: nuo 1981 metų lašiša įrašyta į Lietuvos Raudonąją Knygą. Spartų lašišų populiacijos mažėjimą taip pat lėmė Lietuvos upių teršimas cheminiais teršalais bei nekontroliuojama žvejyba. Taigi pastaruoju metu natūralią lašišų rituolių produkciją teturi tik 2 upės, priklausančios lašišų gyvenamų upių kategorijai: Žeimena ir Neris. Kartais lašišų pasitaiko ir kitų kategorijų upėse, kurios anksčiau anksčiau buvo jų pamėgtos: Minijoje, Jūroje, Dubysoje, Šventojoje, Ventoje, Bartuvoje (Luoboje), Baltijos Šventojoje. Tačiau šiose upėse jų tankumas labai retas.
Norint bent iš dalies atkurti mūsų lašišų išteklius nepakanka tik natūralios šių žuvų reprodukcijos, todėl šalyje buvo pradėta vykdyti lašišų išteklių atkuriamieji darbai, lašišos buvo pradėtos veisti dirbtinai. Migruojančių į Nemuno baseiną lašišų populiacijos dydis kinta 3400-7800 individų ribose (vid. 4818). Potenciali Lietuvos upių lašišų rituolių produkcija gali siekti iki 180 000 individų, tačiau esama rituolių produkcija sudaro 4500-20200 individų per metus, arba tik 2,5-11 % potencialios. Vidutinis natūralus lašišų jauniklių (0+ m. amžiaus) gausumas Lietuvos upėse yra žemas – 1,4 ind./100 m². Didžiausias lašišų jauniklių gausumas nustatytas Žeimenos upėje 5,6-9,7 ind./100 m², (vid. – 4,56ind./ 100 m²). Lašišų jauniklių tankis kinta priklausomai nuo neršto efektyvumo, upių hidrologinių parametrų ir antropogeninės veiklos, ypač – nelegalios žvejybos lašišų reprodukcijos vietose bei migracijos keliuose. Lašišų jauniklių gausumas pastebimai didėja tose upėse, kuriose vykdomi žuvivaisos darbai. Lašišos žvejojamos tik Baltijos jūroje. 1990-2000 metų laikotarpyje Lietuvos žvejai čia sugaudavo nuo 5 iki70 tonų lašišų.
Kadangi lašiša Lietuvoje pakankamai reta žuvis, jos natūrali reprodukcija upėse nėra tinkamai ištirta ir duomenų surinkta gana nedaug. Ilgą laiko tarpą duomenys apie lašišų paplitimą ir gausumą buvo renkami atliekant bendrus tyrimus (Kesminas 1992, Gaigalas et al. 1992; Kesminas et al. 1994; Kontautas & Rauckis 1995; Repečka 1995). 1998 metais Lietuvos upėse buvo pradėta atlikinėti monitoringą. Nuo to laiko yra gaunami kur kas išsamesni tyrimų rezultatai. Buvo įvertintos hidromorfologinės Lietuvos lašišinių upių savybės, lašišų išteklių padėtis ir produktyvumas.
Po kelerių metų, kai Baltijos lašišos ėmė masiškai mirti nuo M74 sindromo, 1974 metais Tarptautinė Baltijos Jūros Žuvininkystės Komisija (IBSFC) ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo vykdyti lašišų išteklių atkūrimo planą, kurio pagrindinis tikslas - atstatyti natūralią laukinės lašišos populiacija ir pakelti lašišų produkcijos lygį mažiausiai iki 50 % potencialiosios kiekvienoje lašišinėje upėje iki 2010 metų (ICES 1997).
Remiantis tarptautiniais lašišų žūklės reikalavimais Lietuva privalo apsaugoti ir gausinti jos teritorijoje gyvenančią lašišų populiaciją. Šių žuvų natūralių biotopų ir nerštaviečių apsauga remiasi gana griežtu tarptautiniu susitarimu. Atsižvelgdama į lašišų populiacijos atkūrimo Baltijos jūroje svarbą Lietuva dalyvauja šioje programoje nuo 1997 m. ir ją plėtos iki 2010-ųjų. Lietuvai keliami šie pagrindiniai programos uždaviniai:
Atlantinė lašiša, arba lašiša (Salmo salar) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai. Kūnas verpstės formos, iš šonų kiek suplotas. Galva nedidelė. Nugara melsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Kūno šonai su pusmėnulio formos dėmelėmis.
Subręsta 4-5 metų, būdamos 40-45 cm. Neršia spalio – lapkričio mėnesiais gimtųjų upių rėvose, sraunumose. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Vislumas – iki 40 tūkst. ikrelių. Neršdamos nesimaitina. Po neršto grįžta į jūrą. Per gyvenimą neršia 2-3 iki 4 kartų. 10-15 cm lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Užauga iki 1,5 m ir 40 kg.
Suaugusios atlantinės lašišos gyvena jūroje, neršia vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2-3 metus. Nerštui migruoja iš Baltijos jūros į Nemuno baseino šaltavandenes upes.
Paplitusi Šiaurės Atlante ir gretimuose Ledjūrio rajonuose iki Karos jūros imtinai – Baltijos, Baltosios ir Barenco jūrų baseinuose. Lietuvoje – Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune iki Kauno hidroelektrinės, Nemuno ir Neries intakuose – Minijoje, Veivirže, Jūroje, Šešuvyje, Dubysoje, Žeimenoje, Šventojoje (pajūrio). Saugomos Bartuvos, Minijos, Šventosios ir Žeimenos ichtiologiniuose draustiniuose. Dirbtinai veisiamos.
Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Lasis jeb Atlantijas lasis (Salmo salar) ir lašu dzimtas (Salmonidae) liela auguma zivju suga, kas pieder Atlantijas lašu ģintij (Salmo). Tas mājo Atlantijas okeāna ziemeļu daļā un ar to saistītās jūrās un upēs Eiropā un Ziemeļamerikā. Cilvēki Atlantijas lasi ir introducējuši arī Klusā okeāna ziemeļrietumu piekrastēs.[1]
Laša dabīgais izplatības areāls ietver arī Baltijas jūru. Baltijas lasis tiek uzskatīts par ģeogrāfiski izolētu populāciju, jo tā migrācija ārpus Baltijas jūras nav novērota. Nārstot upēs tas ienāk laikā no oktobra līdz novembrim, kad ūdens temperatūra ir 0°—8 °C. Nārsta dziļums ir no 25 cm līdz 3 m. Latvijā lašupju saraksts ietver aptuveni 100 upes un upītes, taču laši nārsto tikai lielākajās upēs, kā Daugava, Gauja, Venta, Salaca un šo upju pietekās.[2] Kopumā Latvijā dabiskais nārsts konstatēts 10 upēs.[3] Lasis Latvijā tiek arī mākslīgi pavairots jau kopš 1885. gada.[3] No septembra līdz janvārim ir aizliegts ķert savvaļas lašus.
Lasis ir slaids, ar nedaudz no sāniem saplacinātu ķermeni. Mute ar asiem un lieliem zobiem, kas vērsti uz priekšu. Kā visām lašveidīgajām zivīm tam ir taukspura. Raksturīga pazīme - augšžokļa gali sniedzas līdz acs aizmugurējai malai. Laša mugura ir zaļgani vai zilgani pelēka, sāni un vēders sudrabains. Uz sāniem, galvenokārt virs sānu līnijas, nelieli x—veida, melni plankumiņi. Uz muguras spuras nekad nav plankumiņu, toties visas spuras ir ierāmētas ar melnu līniju. Pieaudzis lasis ir liela zivs. Lielākie tēviņi var sasniegt 150 cm garumu, mātītes 120 cm, tā maksimālais svars 39 kg.[4]
Pirms nārsta tēviņiem ķermenis kļūst tumši zaļģans, ar sarkaniem plankumiem, un tā apakšžoklis kāšveidīgi izliecas.[3] Upes perioda lašu mazuļi izskatās atšķirīgi no saviem vecākiem, tie vairāk atgādina foreli. Tiem ir samērā lieli tumši zili un sarkani plankumi. Paaugoties tie iegūst sudrabainu zvīņojumu līdzīgu kā pieaugušajiem lašiem. Pēc sudrabošanās laša mazuļos pamostas migrācijas instinkts.[2]
Valda uzskats, ka upes prioda mazie laši ir teritoriāli. Ir reizēm novērots, ka tie apsargā savu teritoriju. Jaunie laši bieži veido grupas, reizēm tie viens pret otru izturas agresīvi, bet to sociālā hierahija līdz šim nav izprasta. Atlantijas lasis ir agresīvāks nekā citas lašu sugas, turklāt pret dažām zivju sugām tie izturas agresīvāk, nekā pret citām. Ir novērots, ka tas īpaši mēdz uzbrukt karaliskajam lasim un kižučam.[5]
Lasis ir anadroma zivs, kas nozīmē, ka lielāko daļu sava mūža tas pavada sālsūdenī, bet vairoties dodas iekšzemes saldūdens upēs. Tā nārsts notiek zīmīgās , straujās un krāčainās upēs, tā saucamās lašupēs, kas saistītas ar jūru vai ar lielu ziemeļu ezeru sistēmu, kuru ūdens temperatūra ir 2—8°C .[2] Lai dotos nārstot, lasis migrē līdz 3000 km tālas distances, tā pārvietošanās ātrums migrācijas laikā ir 100 km diennaktī.[3] Ikri un lašu kāpuri attīstās saldūdenī, un, sasniedzot zināmu attīstības pakāpi, tie atgriežas jūrā. Lai izdzīvotu, lasim sālsūdens nav obligāti nepieciešams. Ir zināmas vairākas ziemeļu iekšzemes populācijas, kuras mājo lielos ezeros un ir izolētas no jūras.[1] Saldūdens formu sauc par ezera lasi. Toties tam ir nepieciešams tīrs, auksts ūdens. Lasis ir jūtīgs pret ūdens piesārņojumu.[6]
Lasis saldūdenī dzīvo 1—8 gadus, atkarībā no upes ģeogrāfiskā stāvokļa.[7] Ikru inkubācijas periods vidēji ilgst 120—180 dienas. Izšķiļas kāpuri un sākas pirmā attīstības fāze. Latvijas upēs kāpuri izšķiļas pavasarī. Šajā laikā kāpuri uzturas mātes izveidotajā bedrē un attīstībai izmanto ikru (olas) dzeltenumu. Tiem kāpura fāzē attīstās žaunas, tad tie kļūst spējīgi uzsākt paši meklēt un medīt barību. Mazuļi uzturas nārsta vietu tuvumā, kur pamatā pārtiek no nelieliem organismiem, piemēram, knišļu, trīsuļodu, viendienīšu un strauteņu kūniņām un kāpuriem. Uzbrukumi citām zivīm vērojams reti. Barošanās un augšana visintensīvāk noris vasarā, ziemā — pavisam niecīgi.[2] Jau pirmajā vasarā laša mazuļi iegūst raksturīgu ārieni un košu nokrāsu. Laša mazuļus upes perioda laikā gandrīz nevar atšķirt no foreļu mazuļiem.[2] Liela daļa lašu mazuļu (līdz 40%) kļūst par citu zivju un putnu medījumu.
Saldūdens tilpnē lasis atgriežas atkal jau pieaudzis, lai nārstotu. Nav zināms, kā lasis atrod tieši to upi un upīti, kurā pats kādreiz izšķīlies no ikriņa. Pieaugušās zivis šajā laikā nebarojas.[3] Ikrus tas nērš salīdzinoši ar citām zivīm nelielā skaitā: parasti 5000—20 000 ikrus, retāk līdz 40 000.[2] Lasim raksturīgs vienlaicīgs nārsts, kas ilgst 15—48 dienas.[3] Mātīte nārsto vietās ar akmeņaini oļainu grunti. Ar astes kustībām tā izrok 2—3 m garu bedri jeb ligzdu, kur iznērš ikrus. Pēc tam, kad tēviņš ikrus apaugļojis, laša mātīte ligzdu aizrok.[6]
Kad lasis sasniedzis 9—25 cm garumu, tas dodas uz jūru. Latvijas laši uz jūru dodas apmēram 2 gadu vecumā, sasniedzot 11—18 cm garumu.[3] Migrācija notiek periodā no marta līdz jūnijam. Migrācija ir lēna, pierodot pie arvien sāļāka ūdens. Nokļūstot jūrā vai okeānā, lasis sāk strauji augt un attīstīties par lielu zivi. Sasniedzot apmēram 250 g svaru, tam vairs citas zivis un putni pamatā nav bīstami, lai gan roņi joprojām var nomedīt lasi.[5] Jūrā tas uzturas 1—6 gadus.[3] Tas parasti barojas pa vienam, galvenokārt ar zivīm (brētliņām, reņģēm, trīsadatu stagariem, nigliņus u.c.),[2] bet tas medī arī Arktikas kalmārus (Gonatus fabricii), sānpeldvēžus un ziemeļu garneles. Sasniedzot zināmu lielumu, tiem iestājas dzimumgatavība. Parasti tas notiek 2—7 gadu vecumā, sasniedzot 40—65 cm garumu.[3] Tad lasis atgriežas saldūdens upēs, lai nārstotu. Lasis savas dzīves laikā nārsto 1—3 reizes.
Lašu dzīves ilgums ir aptuveni 8—9 gadi,[6] bet var sasniegt 15 gadu vecumu.[3]
Lasis ir iecienīts pārtikas produkts. Tā gaļa ir gaiši sārta, mīksta un slāņaina. Garša variē no vieglas līdz pat bagātīgai. Laša gaļa ir bagātīgs A un D vitamīnu avots. Tā ir bagāta ar Omega 3 taukskābēm, kas palīdz samazināt holesterīna līmeni asinīs. Lasi var pagatavot dažādos veidos. Tā gaļa ir trekna un eļļaina. Vārot laša zupu, tā jāvāra bez žaunām, jo tās dos zupai rūgtumu.[6]
Lasis jeb Atlantijas lasis (Salmo salar) ir lašu dzimtas (Salmonidae) liela auguma zivju suga, kas pieder Atlantijas lašu ģintij (Salmo). Tas mājo Atlantijas okeāna ziemeļu daļā un ar to saistītās jūrās un upēs Eiropā un Ziemeļamerikā. Cilvēki Atlantijas lasi ir introducējuši arī Klusā okeāna ziemeļrietumu piekrastēs.
Salmon Atlantik, juga dikenali dengan nama saintifik sebagai Salmo salar, adalah satu spesies ikan di dalam keluarga Salmonidae, yang mana boleh dijumpai di utara Lautan Atlantik dan di sungai-sungai yang mengalir ke dalam utara Atlantik dan (disebabkan penternakan oleh manusia) di utara Pasifik.[1][2]
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
|access-date= (bantuan)
Salmon Atlantik, juga dikenali dengan nama saintifik sebagai Salmo salar, adalah satu spesies ikan di dalam keluarga Salmonidae, yang mana boleh dijumpai di utara Lautan Atlantik dan di sungai-sungai yang mengalir ke dalam utara Atlantik dan (disebabkan penternakan oleh manusia) di utara Pasifik.
De Atlantische of Europese zalm (Salmo salar) is een anadrome vis die als volwassen dier hoofdzakelijk in noordelijke zeeën en de Noord-Atlantische Oceaan leeft. De zalm kwam voor de industriële revolutie in alle grote Europese rivieren voor, maar is daar nu praktisch uitgestorven.
De zalm heeft een belangrijke culinaire en economische waarde. Ze kenmerkt zich onder meer door de rode kleur van het vlees.
De zalm is een vrij slanke gestroomlijnde vis. Er zijn echter enkele ondersoorten die groot en zwaar kunnen worden, tot ca. 1 meter en 36 kilogram.
De zalm die in zee zwemt, is een zilveren verschijning met kleine x-vormige zwarte stipjes die zich boven de zijlijn bevinden. Afhankelijk van het aantal weken dat hij zich in zoetwater bevindt, neemt de zilveren schijn af, worden de wijfjes donker en krijgen de mannetjes een oranje marmering. In deze fase ontwikkelen de mannetjes ook een paaihaak aan de onderkaak.
De jonge visjes die nog in zoet water voorkomen, worden parr genoemd. Ze kunnen worden onderscheiden van de kleine forel aan de gevingerde tekening met tussen de vingers steeds een rood stipje.
Het onderscheid met de zeeforel is lastig zonder directe vergelijking. De zeeforel is forser dan de zalm en heeft ook een wat minder slanke kop. De bek is groter bij de zeeforel en loopt door tot onder het oog. De staartwortel van de zeeforel is dikker, waardoor de vis niet aan de staart kan worden opgetild.
Er komt ook een zoetwatervorm van de zalm voor die Sebago genoemd wordt. In het Vänermeer in Zweden en het Ladogameer in Rusland worden deze dieren 'blanklax' genoemd en in het St. John-Meer in Canada ouananiche. Deze dieren zijn wat meer gedrongen dan de normale vorm en hebben grotere zwarte stippen. De blanklax en de ouananiche worden 1 meter lang. Ook een dwergzoetwatervorm met de naam 'blegen' komt in het stroomgebied van de Otra voor.
Vóór menselijk ingrijpen werden de natuurlijke paaigronden van de Atlantische zalm in rivieren van Europa en de Amerikaanse oostkust gevonden. Met name de watertemperatuur was bepalend in de afbakening van het verspreidingsgebied.
In Europa is de soort sterk afgenomen, en wordt ze nu als een belangrijke indicatorsoort voor de waterkwaliteit en -connectiviteit beschouwd.
Ook in Belgische rivieren kwam de Atlantische zalm ooit veelvuldig voor. De laatste meldingen van zalm in de Schelde dateren van 1842.[2]
In de Theems is de zalm succesvol geherintroduceerd.
De soort is regionaal ook geïntroduceerd buiten zijn natuurlijke verspreidingsgebied. Dit is onder andere het geval in de (noordelijke) Stille Oceaan en Nieuw-Zeeland. De vestiging is niet steeds succesvol gebleken.
In zee eet de zalm uitsluitend vis, de groeifase duurt daar van één tot vier jaar. De zalm voert op zee ook grote trekbewegingen uit en kan langs de Europese kusten en door de oceaan tot aan Groenland trekken. Ze leven pelagisch en zwemmen meestal op ongeveer 10 meter diepte.
Als de dieren voldoende vetweefsel hebben opgebouwd om de trek en de paai aan te kunnen, zwemmen ze de rivierstelsels in. De verschillen in de duur van de opgroeifase hangen samen met de energie die nodig is voor de paaitrek.
Vroeger werden in de Rijn diverse typen langstrekkende zalmen gevangen. Dit betrof de kleine zomerzalm (40 tot 60 cm) die niet al te ver stroomopwaarts trok om de eieren af te zetten. Ook de grote zomerzalm, die pas aan het eind van de zomer de rivieren binnentrok, om al binnen twee maanden in dezelfde herfst eieren af te zetten, werd gevangen. De belangrijkste zalm was de winterzalm, die ook groot was en gedurende de winter optrok om ergens in de rivier in winterrust te gaan en pas in de herfst van het volgende jaar op de paaiplaatsen te arriveren.
In de gebieden waar de zalm nu nog veel voorkomt, gaat het hoofdzakelijk om jonge zalmen van zo'n 60 cm en 3 kg die grilse worden genoemd. In sommige grotere Noorse rivieren komen nog wel zeer grote exemplaren voor.
De paaiplekken van de zalm zijn snelstromende gedeeltes in de bovenloop van rivieren, waar het vrouwtje kuilen graaft van zo'n 3 meter lang en circa 20 cm diep. In deze kuilen wordt na het uitvoeren van de balts met het kenmerkende trillen en gapen de hom en de kuit afgezet. In de tien minuten daarna worden de eieren weer onder het grind gewerkt door het mannetje, terwijl het vrouwtje stroomopwaarts weer een nieuwe kuil graaft. Het paaien duurt zo'n 14 dagen en wordt onderbroken door rustpauzes waarvoor de vissen diepe, langzamer stromende riviergedeeltes uitzoeken.
Na het paaien worden de zalmen 'kelts' genoemd. De meeste kelts sterven, maar sommige exemplaren (meestal wijfjes) kunnen terugkeren naar zee, waar ze hun zoutwaterhabitus weer krijgen en verder door kunnen groeien. Het gaat daarbij om zo'n 5% van de dieren die aan de paai deelnemen.
De kuit van de zalm is voor een vis bijzonder groot, zo'n 5 tot 7 mm. Het duurt ook erg lang tot de eieren uitkomen, tussen de 70 en 200 dagen (afhankelijk van de watertemperatuur). Daarna duurt het nog eens zo'n 45 dagen voordat de larven hun dooierzak hebben opgebruikt en zelf voedsel op gaan nemen. De paaiperiode is zo afgestemd dat de fase waarin de larven voedsel op gaan nemen samenvalt met een groot natuurlijk aanbod van voedsel.
De zoetwaterfase wordt parr genoemd en duurde in de Rijn één jaar. In Noorwegen kan deze fase wel vijf jaar duren. In deze periode leven de zalmen solitair en territoriaal, zoals kleine forellen.
De fase waarin de jonge vissen naar zee gaan trekken wordt de smolt genoemd. De dieren trekken waarschijnlijk heel snel de rivier af (de zeeforel sneller dan de gemiddelde stroomsnelheid). Na een korte aanpassingsperiode in brak water beginnen de zalmen aan hun leven op zee.
Om de zalm terug te brengen in de Europese rivieren is een uitgebreid programma in gang gezet.
De zalm stond als verdwenen (als wilde soort) op de Rode Lijst maar is in 2004 afgevoerd van deze lijst omdat de paaigebieden buiten Nederland liggen. Wel is de zalm krachtens Europese milieuwetgeving beschermd, zoals in bijlagen 2 en 5 van de Habitatrichtlijn. Daarom heeft de Nederlandse overheid de taak om beschermingszones voor de zalm aan te wijzen. Verder wordt de zalm genoemd in bijlage 3 van de Conventie van Bern.[3][4] Op de internationale Rode Lijst van de IUCN kreeg de zalm in 1996 de status veilig, met de notatie dat herziening van deze status gewenst is.[1]
Wanneer een vissoort uitsterft zijn er meestal meerdere oorzaken aan te wijzen:
In Schotland en Noorwegen zijn nog enkele rivieren met grote zalm, maar een visvergunning is op dergelijke wateren zeer duur. Op kleinere rivieren in Ierland, Schotland en Noorwegen is het nog wel mogelijk om de kleinere grilse te vangen. De stand is wat verbeterd door maatregelen die tegen overbevissing op zee zijn genomen.
Op zalm wordt zowel met de vliegenhengel als met kunstaas gevist. De zalm zet zich vaak met een draaiende beweging vast. De zalm zou, eenmaal in zoet water, geen voedsel meer tot zich nemen. Waarom hij daarin dan toch weleens met kunstaas kan worden gevangen, is onduidelijk.
In Denemarken was er ook zeevisserij op zalm. Bij deze visserij werd op zoutwaterzalmen en zeeforellen in het Kattegat gesleept met kunstaas op 10 meter diepte, in de buurt van de grote scholen haring die het voedsel vormden voor zeer grote zalmen.
De Europese zalm wordt in Noorwegen, Schotland, Ierland, Faeröereilanden, Frankrijk en in Zuid-Chili op grote schaal in aquacultuur gekweekt in grote nettenkooien.
De gekweekte zalm wordt gevoerd met droogvoer. De drie grootste voerfabrikanten zijn Skretting, Ewos en Biomar. Het voer bevat visolie en vismeel. Er wordt druk uitgeoefend op de industrie om deze ingrediënten te vervangen door plantaardige voedingsstoffen en door krill. Het verminderen van de hoeveelheid visolie en vismeel, die verkregen wordt door het verwerken van wild gevangen vis, is belangrijk voor het duurzaam kweken van zalm.
Zalmkweek begint met de zogeheten zoetwaterproductie, die meestal in grote bassins aan de wal plaatsvindt. Deze fase neemt ongeveer een jaar in beslag. Nadat de zalm getransformeerd is van zoetwatervis tot zoutwatervis worden ze vervoerd naar zeelocaties. Dit gebeurt met gebruik van tankwagens of bronboten. De zalmen zijn dan ongeveer 80-100 gram zwaar.
De kweek van zalm in zee vindt plaats in netten. Deze kunnen bestaan uit stalen kooien of plastic ringen. De gemiddelde stalen kooi is 35 bij 35 meter groot en bestaat uit een drijvende stalen constructie waarin het net hangt. Dit net kan 12 tot 30 meter diep reiken, al naargelang de diepte van de locatie. Het meest gebruikt zijn plastic ringen. Deze ringen hebben gewoonlijk een omtrek van 120 tot 160 meter en eenzelfde diepte van tussen de 12 en de 30 meter. Het maximaal aantal zalmen in een ring is 200.000. Op een gemiddelde productielocatie worden tussen de 500.000 en 1.000.000 zalmen opgekweekt. De zalmen worden geslacht als ze ongeveer vijf kilogram wegen. De productie in zoutwater duurt ongeveer twee jaar, in deze tijd groeit de zalm van 80 g naar 5 kg.
Voederen vindt veelal plaats met behulp van voervlotten, drijvende voermachines met een opslagcapaciteit van 200 tot 600 ton voer. Het voer wordt computergestuurd gedoseerd. Transport naar de productieringen gebeurt met luchtdruk door een buizenstelsel. Onderwatercamerasystemen maken het mogelijk dat een operateur het voeren kan controleren. Het voer dient in de juiste hoeveelheid gedoseerd te worden, niet alleen vanuit milieuoogpunt, maar vooral ook vanwege economische motieven. De prijs van visvoer maakt 70 % uit van de productiekosten.
Als de zalmen groot genoeg zijn worden ze levend naar de slachterij vervoerd. De vijf kilogram zware zalmen worden met een vacuümpomp in bronboten gezogen, die de vissen vanuit de productienetten naar de slachterij vervoeren.
Deze wijze van zalmkweek roept bezwaren op bij milieubeschermingsorganisaties. Het water wordt door het voederen met zeer eiwitrijk voer en door de hoge zalmdichtheid ter plaatse sterk verrijkt met voedingsstoffen. Uit recente onderzoeken in het Hardanger-fjord in Noorwegen blijkt echter dat voedingsstoffen vanuit de zalmkweek weinig invloed hebben op het totale niveau van voedingstoffen in het fjord-systeem.[bron?]
Organisaties als Greenpeace vrezen dat ontsnapte gekweekte zalm zich zou kunnen vermengen met wilde zalm, met als gevolg dat de wilde zalmpopulatie mogelijk zal uitsterven. Zolang het een kleine minderheid van gekweekte zalm betreft is dat niet waarschijnlijk, maar als kweekzalmen in de meerderheid komen door massale ontsnappingen is het denkbaar dat de wilde zalm te gronde zal gaan. Biologen brengen daar echter tegenin dat de niet goed op leven in het wild toegesneden kweekzalmen door natuurlijke selectie zullen verdwijnen.
De zalmkweek is een relatief jonge bedrijfstak waarin de ontwikkelingen snel gaan, veel problemen kunnen door hulp van nieuwe technieken worden opgelost. Zo is het gebruik van antibiotica in de zalmkweek bijna tot nul teruggedrongen door het preventief vaccineren van de dieren tegen de meest voorkomende ziektes. Technische verbeteringen op het gebied van netten en ringen zorgen ervoor dat het aantal ontsnappingen sterk terugloopt terwijl de productie explosief stijgt.
De Atlantische of Europese zalm (Salmo salar) is een anadrome vis die als volwassen dier hoofdzakelijk in noordelijke zeeën en de Noord-Atlantische Oceaan leeft. De zalm kwam voor de industriële revolutie in alle grote Europese rivieren voor, maar is daar nu praktisch uitgestorven.
De zalm heeft een belangrijke culinaire en economische waarde. Ze kenmerkt zich onder meer door de rode kleur van het vlees.
Laks (Salmo salar) er ein fisk i laksefamilien. Han er raud i kjøtet. Raudfarga kjem av astaxantin som laksen får i seg gjennom å eta krepsdyr, i hovudsak reker. Ein finn laksen langs heile norskekysten. Hannlaksen kan verta opp til 1,5 m lang, og få ei vekt på opp til 40 kg. Holaksen er noko mindre enn hannlaksen og har mindre maksimalvekt.
Laksen lever både i ferskvatn og uti havet. Han gyt i elvar. Etter nokre år vert laksen i stand til å leva i saltvatn. Den prosessen laksen og andre anadrome fiskar går gjennom og som gjer dei i stand til å tole saltvatn blir kalla smoltifisering. Ein smolt er dimed ein fisk som er klar til å vandra frå innsjøar og elvar og ut i havet.
På grunn av landhevinga etter siste istid vart ein del laksestammar stengde inne og mista tilgang til saltvatn. Desse lever heile sitt liv i ferskvatn og blir omtala som innsjølaks eller reliktlaks. I Noreg er det to kjende innsjølaksar; namsblank (småblank) i elva Namsen og bleke (byglandsbleke) i Byglandsfjorden. Den største innsjølaksen er Venerlaksen som før utbygginga av Klarelva gjekk opp til Trysil.[1][2][3] Det har òg vore ein reliktlaks i Arendalsvassdraget, Nelauglaks. Denne blir rekna som utrydda.
Det vert drive sportsfiske etter laks.
Mange stader i Noreg vert det drive oppdrett av laks. Rømd oppdrettslaks kan verta eit problem for villaksen.
Wikimedia Commons har multimedia som gjeld: Laks Laks (Salmo salar) er ein fisk i laksefamilien. Han er raud i kjøtet. Raudfarga kjem av astaxantin som laksen får i seg gjennom å eta krepsdyr, i hovudsak reker. Ein finn laksen langs heile norskekysten. Hannlaksen kan verta opp til 1,5 m lang, og få ei vekt på opp til 40 kg. Holaksen er noko mindre enn hannlaksen og har mindre maksimalvekt.
Laksen lever både i ferskvatn og uti havet. Han gyt i elvar. Etter nokre år vert laksen i stand til å leva i saltvatn. Den prosessen laksen og andre anadrome fiskar går gjennom og som gjer dei i stand til å tole saltvatn blir kalla smoltifisering. Ein smolt er dimed ein fisk som er klar til å vandra frå innsjøar og elvar og ut i havet.
På grunn av landhevinga etter siste istid vart ein del laksestammar stengde inne og mista tilgang til saltvatn. Desse lever heile sitt liv i ferskvatn og blir omtala som innsjølaks eller reliktlaks. I Noreg er det to kjende innsjølaksar; namsblank (småblank) i elva Namsen og bleke (byglandsbleke) i Byglandsfjorden. Den største innsjølaksen er Venerlaksen som før utbygginga av Klarelva gjekk opp til Trysil. Det har òg vore ein reliktlaks i Arendalsvassdraget, Nelauglaks. Denne blir rekna som utrydda.
Det vert drive sportsfiske etter laks.
Mange stader i Noreg vert det drive oppdrett av laks. Rømd oppdrettslaks kan verta eit problem for villaksen.
Laks (Salmo salar), eller mer nøyaktig atlanterhavslaks, forekommer i Nord-Atlanteren og gyter i tilstøtende elver.
Atlanterhavslaksen blir av mange holdt for å være den flotteste av lakseartene. Hannlaksen (som gjerne kalles hake) kan trolig bli opptil 1,5 m lang og veie mer enn 40 kg. Hunnlaksen blir noe mindre. Den offisielle verdensrekorden for stangfiske er en laks som veide 32,5kg. Den ble tatt i elva Tana i Finnmark av Nils Walle i 1951. I Devon River i Sør-England ble det i 1901 fanget en laks på hele 46,78 kg, men ikke på stang.[2]
Atlanterhavslaksen skiller seg fra stillehavslaksen ved at den har færre enn 13 stråler i gattfinnen. Laksen har et lite, spisst hode og kroppen er tykkest rundt ved ryggfinnen. Halefinnen er svakt avrundet i formen. Munnen er moderat stor. Utseendet varierer gjennom de ulike fasene av livet, herunder også utfargingen.
Atlanterhavslaksen er endemisk for Nord-Atlanteren, fra Boston til polarsirkelen i det nordvestre Atlanterhavet, og fra Portugal i sør til Karaporten i Russland i det nordøstre Atlanterhavet.
Forskning på laksens gener tyder på at hver elv har distinkte populasjoner (økotyper), som skiller seg genetisk fra andre elver, og i store vassdrag kan det til og med være ulike populasjoner (stammer).[3]
Atlantisk laks er delt opp i mange selvreproduserende bestander som gyter i store og små vassdrag med utløp til Atlanterhavet, både i Europa og Nord-Amerika.[4]
Norske villaksbestander utgjør en stor andel av alle verdens bestander av atlanterhavslaks, og dermed også en stor andel av den genetiske variasjonen innenfor arten. Man regner med at det har vært 452 selvreproduserende bestander av laks i forskjellige elver i Norge. Av disse er 45 bestander utryddet mens over 100 bestander er i faresonen.[trenger referanse]
Gjennom seleksjon over mange generasjoner er laksen i den enkelte elv blitt tilpasset miljøforholdene slik at egenskaper som for eksempel tidspunkt for smoltvandring er optimalisert for maksimal produksjon og overlevelse. De ulike villaksbestandene varierer blant annet i størrelse, kroppsform, og alder ved gyting. Den genetiske variasjonen hos villaks er stor, og bare en begrenset del av den finnes hos oppdrettslaksen, selv om flere laksebestander ble benyttet i etableringen av oppdrettslinjene.
Laksen er anadrom, noe som betyr at den vandrer opp i elvene for å gyte. Selv om laksen lever i havet kan lakseeggene bare klekkes og utvikles i ferskvann. Den gyter som regel i den samme elva den ble født i, men ikke alltid. Det forekommer at enkeltindivider går opp i feil elv — (av merket norsk villsmolt som ble gjenfanget i elv hadde omkring 14 % gått til feil elv).[5] Laks gyter i relativt kalde elver med steinbunn. Når yngelen har blitt 2–5 år, vandrer den fra elva og ut i havet der den livnærer seg til den blir gyteklar etter cirka 1–4 år.
Tilbakevandring til elvene skjer enkelte steder fordelt over hele året, men i Norge fra tidlig mai og frem til november. Gyteperioden er i hovedsak i november. I enkelte elver kan gytingen foregå helt frem til februar. I motsetning til stillehavslaks og de fleste andre atlanterhavstammer, har den nordatlantiske og dermed også den norske varianten, beholdt evnen til å gyte flere ganger. Likevel regner man med at 60-70 % av førstegangsgyterne dør etter gyting. Dvs. 30-40 av 100 gyter 2 ganger og 10-15 av 100 gyter 3 ganger. Jensen viser til undersøkelse i elven Imsa der nesten 70 % av laksen overlevde gytingen og gikk tilbake til sjøen.[5] Hunnen renser ei gytegrop med sporden, der befruktet rogn havner etter leken mellom hunnen og hannen. Det er ikke uvanlig at hunnen doserer dette ut i 7-9 omganger med forskjellige partnere. En tommelfingerregel er at hunnen legger ca. 1300 egg pr. kg vekt. Eggene ligger over vinteren og klekkes om våren. Klekkingen forutsetter en enzymatisk prosess, blant annet med enzymet zonase, som ble påvist første gang i et forskningsprosjekt ved Universitetet i Bergen i 1984.[6]
Den aller første tiden lever lakseyngelen av plommesekken, en pose full av næring på larvens mage. Lakseyngelen blir i elva i noen år før den smoltifiseres.
Smoltifisering er en metamorfose der laksen skal forberede seg til livet i havet både på utsiden (skifter farge) og på innsiden (tilpasses saltvann). Det er først når den er 2-5 år gammel at den smoltifiserer seg og vandrer ut i havet. Dette skjer i det vanntemperaturen stiger over ca. 8 grader, oftest i fra begynnelsen av mai (Sør-Norge) og utover videre nordover etter hvert som temperaturen stiger utover våren.
Ved utvandringen er smolten mellom ca. 13 cm og 15 cm. lang. Atlanterhavslaksens opphold i Norskehavet og Barentshavet varer gjerne mellom ett og tre år. Etter én vinter i havet veier laksen mellom 1 og 3 kg, og kalles for smålaks. Etter to vintre veier den ofte mellom 3 og 7 kg og kalles mellomlaks. Etter tre vintre veier den gjerne over 7 kg (opp til 18 kg) og kalles storlaks. Forskjell i vekst i havet er i stor grad genetisk betinget.[5] Laksen "velger" selv når den vil bli kjønnsmoden og returnere til elven for å gyte. Det forskes i om dette trigges av tilgang på føde da den i "gode" år ser ut til å velge å bli flere år i havet. Dette ser ut til å ha vært tilfellet i de siste årene (2010-2012).
Enkelte hanner blir kjønnsmodne uten å ha vært i sjøen og disse parrhannene på 15–20 cm deltar i gytingen sammen med laks som kommer inn fra havet. Parrhannene kan senere smoltifiseres, gå til sjøen og utvikle seg normalt videre.[5]
Laksen har flere oppvekstområder i havet. Ved Sørvest-Grønland er et viktig oppvekstområde både for europeisk og amerikansk laks, og disse har vært i havet minst ett år. Norskehavet og nordover inn i Barentshavet er også viktige områder. Nord i Norskehavet er det nesten bare laks fra norske elver, mens aller lengst nord finnes det også laks fra russiske elver. I Finnmark går oppvekstområdet helt inn til kysten og innover i fjordene. Smolt som er flyttet og sluppet ut i munningen av en annen elv vender tilbake til denne.[5] Laksens vandring skiller seg fra sjørøye og sjøørret ved at disse vandrer fra elv til kystområdene og tilbake hver sommer. Hos laksen ender hver sesongvandring med at smolten i ferskvann og gytelaksen i sjøen har byttet plass.[3]
Det er satt frem mange hypoteser om hvordan laksen er i stand til å finne tilbake til sin fødeelv. Laksen må navigere både over store avstander i åpent hav (fjernorientering) og laksen må ved kysten velge rett fjord og rett elv (nærorientering). Allerede i 1599 lanserte Peder Claussøn Friis en teori som inkludere en lederfisk med guddommelige evner. Nyere teorier inkluderer fjernorientering ved hjelp av solen, havstrømmene og elektriske felt, og nærorientering ved hjelp av lukt eller lyd av fødeelven. Det er videre lansert en teori om at smoltens utvandring er basert på feromoner (luktstoffer) spesifikke for en laksestamme (laks fra en bestemt elv). I henhold til denne siste hypotesen danner smoltens utvandring og den voksne laksen vandring tilbake for å gyte et toveissystem, en korridor av lukt, i elv, fjord og hav. Forskningen viser at kjemisk kommunikasjon spiller en rolle for laksefisk.[3]
Laksen er ettertraktet blant sportsfiskere, men den er på langt nær så populær som ørret. Dette kan skyldes at laks ikke er like tilgjengelig for fiskeren, fordi lakselvene og laksefiske ofte er belagt med restriksjoner og betalingsordninger. Laksefiske i elver er mest populært, og foregår stort sett med flue, sluk og mark som agn. I Norge er nå reke tillatt som agn i bare noen få elver/vassdrag. Både hav- og elvefiske etter laks er regulert ved lov.
Laksefiske gir et viktig bidrag til turisme, friluftsliv og inntekt for grunneierne. De lakseelvene som gir årlig størst oppfisket kvantum i Norge, er Tana med bielver, Gaulavassdraget, Orkla og Altaelva.
Redskaper som brukes til laksefiske[8]
I Numedalslågen benyttes også flåtefiske.
Laks har hatt betydning for næringstilgang og bosetning i Norge fra de eldste tider. Helleristningene i Alta viser blant annet laks.[10]
Retten til laksefiske i sjø og ferskvann var et tema allerede i vikingtid eller middelalder. Ved elva Figgjo ved gården Sele sto en runestein fra omkring 1100 med teksten «De maa hugsa at halvparten i elvi med laksevarpi skal høyra til garden Sele til eiedom og til odel.» Både Gulatingsloven og Frostatingslova hadde bestemmelser om eiendomsrett til vann, fiske og jakt. Regelen om «hver manns rett til fiske ved egen jordeiendom slik det hadde vert fra gammelt», ble tatt inn Magnus Lagabøtes landslov i 1274 og i Christian Vs norske lov fra 1687. Gulatingsloven nevner at ingen må fiske i annen manns elv og ved fiske fra begge elvebredder eier hver mann frem til elvens midtpunkt. Samtidig måtte ingen sperre elven med fiskeredskap slik at fisken ikke kunne vandre fritt fra fjell til fjære: «ganga skal Gudsgåva til fjells som til fjære, um ganga ho vil» (laksen omtales som Guds gave - «godgæfi»).[7]
UM FISKEVATN
– Gulatingslovi (del V, kap 14)[11] Da munkene i Lysekloster sperret Oselven tvers over ble det rettssak og biskop Audfinn i Bergen bestemte i 1328 at sperringen skulle brytes ned slik at fisken kunne gå fritt mellom fjell og fjære. Biskopen sendte væpnede menn for å bryte ned den ulovlige fiskegarden. Elvens midtpunkt som grense mellom eiendommene ble senere endret til elvens dypeste sted (djupålen). Ved overdragelse av gårdseiendommer var det vanlig å regne opp alt som fulgte med, typisk ble da vann, jaktterreng og fiskeplasser nevnt. Laks ble samtidig fanget i sjøen før kilenota ble tatt i bruk. Hele eller parter av lakseverper ble omsatt, utleid eller pantsatt som selvstendige eiendommer. For eksempel ble det i Olav Engelbrektssons jordebok (ca. 1530) listet opp lakseverp eid av erkestolen eller Nidarosdomen, noen av disse var bortleid separat, andre sammen med jord. Retten til laksefiske i sjø har hørt grunneieren til og laksefiske i sjøen har vært verdifulle, til dels like verdifulle som gården de var knyttet til. Noen lakseretter i saltvann er særskilt matrikulerte, andre er tatt hensyn til ved verdsetting av gården.[9]
Oppdrett av laks er en av Norges største og viktigste eksportnæringer, og Norge er en verdensledende produsent og eksportør av fersk og frossen laks. Forholdene for lakseoppdrett er svært gode i Norge fordi temperaturen i havet ikke blir for høy, noe som gjør lakseoppdrett vanskelig lengre sør. Samtidig blir ikke temperaturene alt for lave, noe som gir lite tilvekst siden laksen er vekselvarm. Det ligger oppdrettsanlegg langs hele norskekysten.
Reguleringen av Orkla for kraftproduksjon har endret vassdraget fra å være sterkt flompreget til å ha mer jevn vannføring. Dette har ifølge NINA gitt større vanndekte arealer og større smoltproduksjon. Samtidig har ikke reguleringen endret smoltens utvandring fra Orkla som skjer i mai. Omtrent 20.000 smolt drepes i Svorkmo kraftverk hvert år, dette er omkring 10 % av Orklas smoltproduksjon. Orkla er lakseførende 92 km opp til Stoenfossen i Rennebu. Før reguleringen ble det tatt omkring 15 tonn laks og sjøørrett i Orkla, etter reguleringen ligger fangsten på opp mot 28 tonn ifølge NINA.[12]
Kommunevåpenet til Grane har en blå laks på grå bunn
Kommunevåpenet til Nordreisa har to grå laks på grønn bunn
Kommunevåpenet til Kvalsund har tre grå laks på blå bunn
Byvåpenet til Mandal har tre sølvfargede laks på blå bunn
Boka Interaksjoner mellom lakseoppdrett og villaks er en oppdatering av kunnskapen etter Villaksutvalget utredning i NOU 1999:9. Boka er bok nr to i kunnskapsserien for laks og vannmiljø og finnes som nedlastbar pdf fil på Kunnskapssenter for laks og vannmiljø (KLV) sin hjemmeside.
Laks (Salmo salar), eller mer nøyaktig atlanterhavslaks, forekommer i Nord-Atlanteren og gyter i tilstøtende elver.
Multimedia w Wikimedia Commons 
Hasło w Wikisłowniku Łosoś szlachetny[3], łosoś atlantycki[3], łosoś pospolity[4], łosoś europejski[5], łosoś[6] (Salmo salar) – ryba z rodziny łososiowatych (Salmonidae).
W północnej części Atlantyku, w rzekach Ameryki Północnej, w Europie od Portugalii po Morze Białe, Północne i Bałtyk. W jeziorach Ładoga i Onega tworzy formy wyłącznie słodkowodne.
Dorasta do 150 cm długości i 24 kg masy ciała. Według ustnych przekazów łososie z populacji drawskiej (zwane również królewskimi) osiągały 150 cm i aż 46 kg masy. Łuski drobne, mocno osadzone. Linia boczna dobrze widoczna. Na linii grzbietu występuje mała, czerwono-szara płetwa tłuszczowa (charakterystyczna dla łososiowatych). Głowa z wielką i silnie uzębioną paszczą. Podczas tarła samce zmieniają ubarwienie na czerwonawe, a żuchwa przybiera kształt haka. Młode mają na bokach ciemne i czerwone plamki. Osobniki dorosłe mają nieregularne czarne plamy na górnej połowie ciała.
Łosoś jest rybą drapieżną. Początkowo żywi się skorupiakami planktonowymi i larwami owadów, później mniejszymi rybami oraz skorupiakami.
Typowa ryba anadromiczna tzn. wędrująca na czas rozrodu z mórz do rzek. W czasie tej wędrówki łososie kierują się zapachem wody w miejscu, w którym przyszły na świat. W trakcie przekraczania granicy wód słodkich i słonych dokonują się w ich organizmach zmiany biochemiczne i fizjologiczne. W trakcie wędrówki nie pobierają pokarmu. Tarło odbywa się jesienią, w zimnej, dobrze natlenionej wodzie o silnym prądzie. Ikra w liczbie do 30 000 ziaren (o średnicy 4–7 mm) jest składana do jamek wygrzebanych przez samicę w piaszczystym lub kamienistym dnie. Larwy wykluwają się wiosną. Mają one długość około 2 cm. Okres resorpcji woreczka żółtkowego trwa około 40 dni. Po tarle wiele osobników ginie. Osobniki młode spędzają w rzekach 2–3 lata, następnie wędrują do morza, przybierają wtedy barwę szarozieloną na grzbiecie i srebrzystobiałą na bokach i brzuchu (tzw. stadium smolt). W morzu spędzają kolejne 2–3 lata, po czym wracają do tej samej rzeki na tarło.
Zagrożeniami dla łososi w czasie wędrówki są zapory wodne. Niegdyś liczny w rzekach dorzecza Odry i Wisły. Populacja łososia w polskich rzekach całkowicie wyginęła w połowie lat 80. XX w. Było to związane z zanieczyszczeniem tarlisk spowodowanym odmulaniem zbiornika Kamienna na rzece Drawie w dorzeczu Odry (1981-1983, zamulenie tarlisk utrzymywało się do jesieni 1985)[7]. Przegradzanie i pogarszająca się jakość wód Drawy stanowiło poważne zagrożenie dla tej ostatniej ostoi polskiego łososia. Ostatnie tarlaki obserwowano w Drawie w 1985, ostatnie łososie w stadium parr złowiono w 1987. Na wiślańską populację łososia katastrofalny wpływ miało wybudowanie zapory we Włocławku.
W 1995 rozpoczęto program restytucji łososia w polskich rzekach, materiał zarybieniowy pozyskano z łotewskiej rzeki Dźwiny. W 1997 stwierdzono w Drawie obecność gniazd tarłowych. Mimo sukcesu, obecny w polskich rzekach łosoś nadal jest gatunkiem zagrożonym wyginięciem, znaczącą poprawę sytuacji może zapewnić jedynie dalsza wyraźna poprawa jakości wód, udrożnienie rzek, udostępnienie tarlisk, racjonalna polityka rybacka oraz walka z kłusownictwem.
Na uwagę zasługuje znaczna ilość różnorodnych nienasyconych kwasów tłuszczowych (dane na 100 g):[8]
Poczta niemiecka wyemitowała 2 stycznia 2014 r. znaczek pocztowy z motywem łososia szlachetnego o wartości 45 eurocentów. Autorem projektu znaczka był Jens Müller z Düsseldorfu[10].
Łosoś szlachetny, łosoś atlantycki, łosoś pospolity, łosoś europejski, łosoś (Salmo salar) – ryba z rodziny łososiowatych (Salmonidae).
Somonul sau somonul de Atlantic, somonul atlantic (Salmo salar) este un pește teleostean, răpitor, migrator, din familia salmonide (Salmonidae), răspândit în bazinele hidrografice nord-atlantice. Este un pește cu mare valoare economică și pentru pescuitul sportiv.
Atinge 1,5 m lungime și 35–46 kg greutate. Are corpul alungit, cu un contur rotunjit. Capul este mic, cu gura mare (comisura nu depășește jumătatea ochiului), prevăzută cu dinți. Înotătoarea anală cu 8-10 radii, iar înotătoarea caudala cu marginea concavă. Coloritul corpului este albastru cenușiu, cu mici puncte sau steluțe negre, iar abdomenul argintiu. Puietul are un colorit cenușiu-verzui, cu puncte negre pe spate. Pe laturi au 8-12 pete transversale negre.
Este un pește anadrom (potamotoc) care trăiește în mare, dar pentru reproducere urcă în apele dulci. Trăiește pe coastele nord-americane și europene ale Oceanului Atlantic, în Oceanul Înghețat de Nord, în Marea Nordului, în Marea Albă, în Marea Baltică și în canalul Mânecii, dar nu și în Marea Mediterană. În mare se hrănește mai ales cu crustacee și cu heringi. Pentru depunerea icrelor migrează, urcând în porțiunea superioară a râurilor care se varsă în Oceanul Atlantic, Marea Nordului și Marea Baltică din America de Nord și din Europa, cu excepția râurilor care se varsă în Marea Mediterană și în Marea Neagră. Somonul este un pește comun în râurile din Marea Britanie, Franța, Peninsula Iberică, Germania, Peninsula Scandinavică, Polonia și în toate râurile din Rusia, care se varsă în Marea Albă și în Marea Baltică.
În timpul migrației, își schimbă complet înfățișarea, îmbrăcând o haina nupțială. Călătoria nupțială o face în luna iulie și august, și pentru a ajunge în apele de munte bogate în oxigen, el trece peste toate zăgazurile râurilor. În timpul călătoriei nupțiale, care poate dura și un an de zile, somonul nu mănâncă nimic, iar produsele sexuale se dezvoltă în timpul acestei călătorii pe seama grăsimii și a mușchilor. La sfârșitul călătoriei somonii sunt foarte slăbiți, carnea lor este decolorata și puțină, iar gura deformată.
Depune 800-1000 icre, în mici gropițe, în zona păstrăvului. După depunerea produselor sexuale, părinții de ambele sexe încearcă să coboare în mare pentru a se reface, dar cei mai mulți mor și puțini indivizii fac și a doua oară sau a treia oară călătoria nupțială. Puii ce ies din ou trăiesc în apele dulci până ce intră în al doilea an de viață și apoi coboară în mare dincolo de platforma continentală, pe abruptul continental, la o adâncime de 500-1000 m. Ating maturitatea sexuală la vârsta de 3-4 ani. În râuri vor urca de obicei numai după trei-patru ani de viață în mare. Atunci au o lungime de 1 m și o greutate de 15 kg. Unele exemplare bătrâne însă ating o lungime de 1,5 m și o greutate de 45 kg. Pescuitul acestui pește prețios se face în cantități mari în timpul migrației sale nupțiale.
Somonul sau somonul de Atlantic, somonul atlantic (Salmo salar) este un pește teleostean, răpitor, migrator, din familia salmonide (Salmonidae), răspândit în bazinele hidrografice nord-atlantice. Este un pește cu mare valoare economică și pentru pescuitul sportiv.
Atinge 1,5 m lungime și 35–46 kg greutate. Are corpul alungit, cu un contur rotunjit. Capul este mic, cu gura mare (comisura nu depășește jumătatea ochiului), prevăzută cu dinți. Înotătoarea anală cu 8-10 radii, iar înotătoarea caudala cu marginea concavă. Coloritul corpului este albastru cenușiu, cu mici puncte sau steluțe negre, iar abdomenul argintiu. Puietul are un colorit cenușiu-verzui, cu puncte negre pe spate. Pe laturi au 8-12 pete transversale negre.
Este un pește anadrom (potamotoc) care trăiește în mare, dar pentru reproducere urcă în apele dulci. Trăiește pe coastele nord-americane și europene ale Oceanului Atlantic, în Oceanul Înghețat de Nord, în Marea Nordului, în Marea Albă, în Marea Baltică și în canalul Mânecii, dar nu și în Marea Mediterană. În mare se hrănește mai ales cu crustacee și cu heringi. Pentru depunerea icrelor migrează, urcând în porțiunea superioară a râurilor care se varsă în Oceanul Atlantic, Marea Nordului și Marea Baltică din America de Nord și din Europa, cu excepția râurilor care se varsă în Marea Mediterană și în Marea Neagră. Somonul este un pește comun în râurile din Marea Britanie, Franța, Peninsula Iberică, Germania, Peninsula Scandinavică, Polonia și în toate râurile din Rusia, care se varsă în Marea Albă și în Marea Baltică.
În timpul migrației, își schimbă complet înfățișarea, îmbrăcând o haina nupțială. Călătoria nupțială o face în luna iulie și august, și pentru a ajunge în apele de munte bogate în oxigen, el trece peste toate zăgazurile râurilor. În timpul călătoriei nupțiale, care poate dura și un an de zile, somonul nu mănâncă nimic, iar produsele sexuale se dezvoltă în timpul acestei călătorii pe seama grăsimii și a mușchilor. La sfârșitul călătoriei somonii sunt foarte slăbiți, carnea lor este decolorata și puțină, iar gura deformată.
Depune 800-1000 icre, în mici gropițe, în zona păstrăvului. După depunerea produselor sexuale, părinții de ambele sexe încearcă să coboare în mare pentru a se reface, dar cei mai mulți mor și puțini indivizii fac și a doua oară sau a treia oară călătoria nupțială. Puii ce ies din ou trăiesc în apele dulci până ce intră în al doilea an de viață și apoi coboară în mare dincolo de platforma continentală, pe abruptul continental, la o adâncime de 500-1000 m. Ating maturitatea sexuală la vârsta de 3-4 ani. În râuri vor urca de obicei numai după trei-patru ani de viață în mare. Atunci au o lungime de 1 m și o greutate de 15 kg. Unele exemplare bătrâne însă ating o lungime de 1,5 m și o greutate de 45 kg. Pescuitul acestui pește prețios se face în cantități mari în timpul migrației sale nupțiale.
Atlantski losos, (znanstveno ime Salmo salar), imenovan tudi samo losos, je riba iz družine Salmonidae (postrvi). Njen življenjski prostor je severni Atlantski ocean in reke, ki tečejo vanj (z ozemlja Severne Amerike, Evrope, Grenlandije in Islandije), poleg tega pa se je zaradi človekovih posegov razširil tudi po severnem Pacifiku.[2][3] Večina atlantskih lososov sledi anadromnemu ribjemu migracijskemu vzorcu[3], saj največji del hranilnega in rastnega življenja preživijo v slani vodi, odrasle ribe pa se za razmnoževanje vračajo v sladkovodne vodotoke. Je komercialno zanimiva riba, saj jo za namene prehrane vzgajajo v ribogojnicah po vsem svetu, popularen pa je tudi športni ribolov na populacijo v divjini.
Losos je relativno velik salmonid, saj povprečni odrasli primerki v dolžino merijo 71 do 76 cm in tehtajo med 3,6 in 5,4 kg.[4] Največji izmerjeni primerki so merili okoli 153 cm (60 in) in so tehtali 45 kg (99 lb).[5] Obarvanost mladega lososa ni podobna odrasli stopnji. Ko živijo v sladki vodi, nosijo modre in rdeče pike. Med odraščanjem v morju dobijo srebrnkasto-moder sijaj. Ko popolnoma odrastejo, jih najlažje prepoznamo po črnih pikah nad bočno linijo, medtem ko repna plavut običajno ostane brez pik. V razmnoževalnem obdobju samci postanejo rahlo rdečkasti ali zelenkasti. Lososovo telo je vretenaste oblike. Zobje so dobro razviti. Vse plavuti, razen maščobne, so črno obrobljene.
Večina atlantskih lososov sledi anadromnemu ribjemu migracijskemu vzorcu[3], saj največji del hranilnega in rastnega življenja preživijo v slani vodi, odrasle ribe pa se za razmnoževanje vračajo v sladkovodne vodotoke, kjer ležejo ikre in kjer nato mladice preživijo nekaj razvojnih faz. Sladkovodna faza traja od enega do osem let in se daljša v odvisnosti od naraščajoče severne lege posameznega vodotoka[6]. Po odhodu v morje preživijo od ene do štirih let hitre rasti, nakar se nehajo prehranjevati in preko ovir navzgor ob toku vodotokov vrnejo v reke, na kraje za razmnoževanje, običajno tja, kjer so se izlegle. Po izleganju iker atlantski losos za razliko od pacifiškega ne pogine, temveč si lahko opomore in razmnoževalni cikel ponovi večkrat, čeprav večina primerkov zaradi hudih telesnih obremenitev med ciklom v življenju običajno izvede le enega ali dva cikla[3][7].
Atlantski losos ne zahteva slane vode - na severni polobli obstaja vrsta primerov izoliranih popolnoma sladkovodnih populacij.[3]
V svojih razmnoževalnih vodotokih velja atlantski losos za cenjeno ribo pri rekreativnem ribolovu. Pri svojem razmnoževalnem ciklu, ki poteka vsako leto ob približno enakem času, ga najpogosteje lovijo s tehniko muharjenja. V preteklosti je bila riba pomembna za komercialni ribolov in spremljajočo prehrambeno industrijo; toda zaradi prekomernega ribarjenja in uničevanja naravnega okolja je gospodarski ribolov v naravi živeče populacije praktično mrtev in divji primerki predstavljajo le še 0,5% tržno dostopnega atlantskega lososa. Ostalo je vzgojeno v ribogojnicah, zlasti na Norveškem, v Čilu, Kanadi, Združenem kraljestvu, Irskem, Ferskih otokih, Rusiji ter Tasmaniji in Avstraliji. Ribiške družine, zlasti z Islandije in iz Skandinavije, se tudi pridružujejo Severnoameriškemu skladu za lososa in skupaj odkupujejo kvote za odlov in s tem ohranjajo populacijo atlantskega lososa v divjini.[7]
Atlantski losos, (znanstveno ime Salmo salar), imenovan tudi samo losos, je riba iz družine Salmonidae (postrvi). Njen življenjski prostor je severni Atlantski ocean in reke, ki tečejo vanj (z ozemlja Severne Amerike, Evrope, Grenlandije in Islandije), poleg tega pa se je zaradi človekovih posegov razširil tudi po severnem Pacifiku. Večina atlantskih lososov sledi anadromnemu ribjemu migracijskemu vzorcu, saj največji del hranilnega in rastnega življenja preživijo v slani vodi, odrasle ribe pa se za razmnoževanje vračajo v sladkovodne vodotoke. Je komercialno zanimiva riba, saj jo za namene prehrane vzgajajo v ribogojnicah po vsem svetu, popularen pa je tudi športni ribolov na populacijo v divjini.
Atlantlax (Salmo salar) är en havsvandrande anadrom fisk, det vill säga att den förökar sig i sötvatten men tillbringar större delen av sitt vuxna liv i havet. Där äter den sig tjock på sill och tobis för att sedan återvända till sitt "hemvatten". Det finns även några sällsynta laxbestånd som lever hela sitt liv i sötvatten, ofta beroende på att människan genom dammbyggen m.m. förhindrar vandringen ut till havet bland annat i Namsenvassdraget i Norge. Dessa stationära laxbestånd består av mycket småväxta laxar, att jämföra med s.k. bäcköring.[2].
Laxen är en havsvandrande fisk (anadrom), med anpassningsförmåga till skiftande salthalter i vattnet. Efter ett till fyra år i havet vandrar den könsmogna laxen tillbaka till sitt födelsevatten för att leka och väger då mellan ett och fyra kg. Lax som återvänder redan efter ett år betecknas "börling" eller "grilse". Resan uppströms vattendragen är strapatsrik, med starka forsar och laxtrappor. Efter leken är laxen utmärglad och utmattad och närmast driver ut till havs igen under vinter och tidig vår. Den utlekta laxen betecknas ofta "besa" eller "vraklax".
De skotska stammarna av atlantlax företer en delvis annorlunda vandringscykel då olika älvar har olika lekperioder. Skottarna har därmed sportfiske på lax året runt – om än i olika vattendrag.
När de når sina födelsevatten under sommarhalvåret (maj–oktober) antar de lekdräkt: den silverglänsande färgen mörknar till grågrönt med röda inslag och slemhinnan utanpå fjällen tjocknar. Hannarnas underkäkar växer och bildar en ansenlig krok, vilken förhindrar honom att stänga käften.
Laxen leker på grunda grusbottnar i strömmande vatten. Ynglen, som kallas stirr[3], stannar kvar två till fyra år i vattendraget varefter de vid en längd av 15–25 cm betecknas som smolt[3] och vandrar ut i havet. Under utvandringen bleknar smoltens färg, från grönskimrande med vissa röda inslag till silverglänsande med blågröna toner och små svarta fläckar ovan sidlinjen. Väl i havet ökar tillväxten kraftigt.
Till skillnad från flera stillahavslaxar överlever de flesta atlantlaxarna leken, och kan återkomma för ännu en lek. Det är inte belagt hur många gånger en lax kan lyckas med leken och återvända, men tre till fyra gånger torde inte vara alltför ovanligt.
Det är inte säkert att de laxar som återvänder för andra gången är avsevärt tyngre än de var första gången. De riktigt tunga laxarna kan ha stannat i havet och ätit, och alltså hoppat över leken. Man antar att leken tar så mycket på krafterna att en rejäl viktökning inte är att räkna med under kommande år i havet. De största laxarna behöver alltså inte vara de äldsta, så som hos de flesta andra arter.
Laxen tillbringar större delen av sitt liv relativt ytligt, på djup mellan 5 och 15 meter, men den gör många men kortvariga djupdykningar när den söker föda, inte sällan ned till 50 meter och ibland ända ned till 200 meter. Den vuxna laxens huvudföda utgörs av större kräftdjur och småfisk medan ynglen livnär sig av larver och kräftdjur. Under lekvandringen uppströms äter laxen vanligtvis inget.[4]
Den atlantiska laxen vandrar mellan matförråden i Atlanten och leklokaler i strömmande sötvattensflöden.
De stora laxarna återvänder till lekvattenområdena något tidigare än de så kallade börlingarna. Medan en börling har normalvikt mellan 1,5 och 3,0 kg, har de tidiga laxarna vikter mellan 4 och 12 kg. Laxar över 20 kg förekommer. Laxarna tenderar att väga något mera i det nordliga utbredningsområdet än i det södra. På Kolahalvön och i Nordnorge förekommer vikter över 25 kg.
Atlantlaxens kött är närmast rött i rått skick och ljuvt rosa i kokt. Det är denna färg som skapat uttrycket laxrosa, vilket beror på innehållet av färgämnet astaxantin.
I Sverige återfinns atlantlaxens lekvatten i huvudsak i de halländska åarna. I Bohuslän, Västra Götaland och nordvästra Skåne finns andra viktiga lekområden. Atlantlaxen passerar aldrig Öresund. Atlantlax finns naturligt runt hela norra Atlanten, men har blivit alltmer tillbakaträngd i hela sitt utbredningsområde. I Sverige har den alltid varit en raritet, exklusivt levererad från Halland.
Den baltiska laxen återfinns i Östersjön, för Sveriges del på ost- och sydkusten, med lekvatten i de norrländska älvarna och i Blekinges åar. Den baltiska laxen kan troligen även leka på grunda, strömsatta grusbankar i östra Östersjön och i Finska viken. Av brist på kräftdjur i bräckvattnet i Östersjön föder sig laxen där främst på strömming och småfisk. Köttet är därför vitt till blekgult.
Vänerlaxen företer ett likartat livsmönster som den baltiska stammen, och vandrar alltså inte ut i västerhavet. Den baltiska laxen tenderar att väga något mer än den atlantiska, och vikter omkring 25 kg är inte helt ovanliga. Skillnaden i vikt mellan västlig och ostlig lax är emellertid avsevärt mindre än viktskillnaden mellan västlig och ostlig havsöring.
I svenska vatten finns förenklat sett två olika bestånd av lax: den egentliga atlantlaxen och den baltiska laxen. Den senare anses vara en avsnörd del av en ursprunglig atlantlevande stam. En senare avsnörning har skett i Vänern, där en tredje undergrupp – "vänerlax", eller ibland något felaktigt "gullspångslax" – finns. Varje laxförande vattendrag bär dessutom sin egen genotyp, vilken på spontanbasis låter sig blandas endast marginellt med genmaterial från andra vattendrag.
Vattenkraftverk utgör ett vandringshinder för vandrande fiskarter. Även om vattenkraftverk kan ha fisktrappor så är dessa ofta mycket ineffektiva där de mest effektiva låter upp till 90% passera. Om det finns flera trappor på älvsträckan så stannar 10% kvar vid varje trappa och antalet laxar som når sina lekområden blir begränsat. Det finns andra sätt att säkerställa att laxarna kommer till sina lekområden. Ett sätt är att fånga in lekande lax vid älvmynningen och transportera dem med tankbil upp till dess lekområden. Detta har i Klarälven visat sig vara ett mycket effektivt sätt att säkra bestånden av lekande lax. Dock finns det inte alltid säkrade nergångar utan fisken får åka turbinvägen och få tryckskador som kan leda till att de dör.
Tidigare skattades atlantlaxen hårt med långrevs- och drivgarnsfiske i tillväxtområdena till havs, men detta fiske har varit stoppat sedan slutet av 1970-talet. Även i åarna bedrevs tidigare ett hårt fiske. Nät och fällor kunde helt spärra av fiskens väg. Den enda begränsningen var att fiske endast tilläts om vardagar – en begränsning av ringa betydelse. Fiske med nät och fällor i vattendragen förbjöds redan under tidigt 1900-tal.
Längs Sveriges västkust bedrivs idag visst fiske med så kallade pålade bottengarn, en fiskemetod med anor från medeltiden. Detta var starkt kopplat till markägarnas fiskerätter ända till 1951 då svenska staten löste in denna av fiskerättsägarna (oftast bönder) och fisket blev fritt. Under ett par decennier var detta en blomstrande näring på hallandskusten, men under 1970-talet minskade fångsterna, småskaligheten gav konkurrensnackdelar gentemot andra fiskeformer och fisket minskade drastiskt. Idag finns bara en spillra kvar av kustfisket efter lax och kan inte anses vara ett hot mot artens fortbestånd. (2006 fångades 600 kg av yrkesfiskare längs hallandskusten, medan sportfiskare i de halländska åarna tillsammans drog upp 6,5 ton [5].
Såväl vänerlaxen som den baltiska laxen har varit av utomordentligt stor ekonomisk betydelse. Bestånden har skattats hårt av fiske såväl till havs som i vattendragen. Även detta fiske har reglerats på senare tid. Vänerlaxen är idag, liksom atlantlaxen, snarare av symbolisk betydelse än kommersiell, och den är föremål för intensiv vetenskaplig bevakning. Den baltiska laxen är av större kommersiellt intresse, men liksom de övriga har konkurrensen med odlad lax, främst från Norge, påverkat priser och efterfrågan starkt negativt. De söt- och bräckvattenlevande laxstammarna är dessutom väldigt bleka i köttet, vilket visat sig negativt för konsumtionsvärdet.
Laxen har under 1900-talet levt i hård kamp mot fiske och miljöförstöring. Redan på 1920-talet bedömdes exempelvis halländska Nissans laxbestånd som utrotat. Restaurering av lekvattenområden, utsläppskontroll, kalkningsprojekt och laxtrappor vid kraftverken har hjälpt bestånden avsevärt. Med hjälp av utsättning av smolt från de närbelägna åarna Lagan och Ätran har ett självreproducerande bestånd åter etablerats i Nissan. Ätranlaxen är den enda svenska atlantlax som under hela 1900-talet kunnat bibehållas helt utan artificiell inblandning av genmaterial från andra bestånd. Utsättning av smolt markeras ofta genom att man skär bort fettfenan på fiskarna. På så vis kan man kontrollera reproduktionskraften mellan naturliga och utplanterade fiskar. I Vänern sker detta regelmässigt. Även andra typer av märkning av utplanterad lax förekommer.
Danmark drev under 1990-talet ett försök att plantera ut smolt i sydvästra Östersjön. Dessa laxar var avsedda att ersätta det uttag fiskenäringen, yrkes- och sportfiske, i området stod för. Viss förhoppning fanns även att projektet skulle kunna bli kommersiellt bärkraftigt. Fisken man satte ut var en korsning mellan havsöring och den baltiska laxen. Emellertid visade sig projektet problematiskt på flera punkter: reproduktion av utplanterad lax kunde inte befästas. Samtidigt förirrade sig laxarna till lekområden långt från utplanteringsorten, vilka inte lämpade sig för lek. De halländska åarna drabbades av en veritabel anstormning av denna främmande laxart vilken riskerade att påverka den så värdefulla genbanken i Ätran. Projektet följdes upp mycket noga, såväl från danskt som svenskt håll och stoppades. Skadorna på atlantlaxen bedömdes som ringa.
Bestånden av svensk atlantlax är ytterst noga övervakade av myndigheter och forskare, och anses biologiskt mycket värdefulla. Trots detta är bestånden inte stabila. Antalet lekande laxar varierar kraftigt från år till år. Stora bestånd, vilka skapar viss trängsel i lekområdena, har visat sig extra sårbara för en dödlig parasit (Gyrodactylus), vilket medför att populationstätheten går i vågor. Detta tillsammans med ett osäkert liv i tillväxtområdena till havs, där övervakning och kunskap varit närmast obefintlig, gör att laxen behöver ständiga stödåtgärder. Kraftbolagen bekostar årliga utsättningar av smolt för att kompensera för bortfall på grund av kraftverksdammar. Kraftverksdammarna utgör vandringshinder för den lekmogna laxen. Hindret gör att dessa laxar inte kan nå viktiga reproduktionsområden varför kompensationsutsättningar av odlad fisk krävs. Kompensationsutsättningarna är att betrakta som konstgjord andning då bestånden oftast utrotas eller kraftigt försvagas om utsättningarna upphör.
För den baltiska laxens vidkommanden har fiskevårdsåtgärder visat sig ytterst fruktbara. Kvoterna för yrkesmässigt fiske har satts efter förväntad mängd smolt efter lek i de norrländska älvarna. Kalixälven får tjäna som exempel: 1989 inräknades 50 000 smolt i älven samtidigt som älvens maximala produktion av smolt uppskattades till 125 000 stycken. 2005 inräknades 825 000 smolt, d.v.s. avsevärt över tidigare bedömt maximum. Detta har lett till att diskussion om utvidgade fiskekvoter på lax i Östersjön tagit fart.
Laxlus (Lepeoptheirus salmonis) finns naturligt i alla havsområden på det norra halvklotet och är den vanligaste parasiten hos lax. Laxlus är en välfärdssjukdom för lax och påverkar inte matsäkerheten. I Norge, som har såväl viktiga vildlaxstammar och även en omfattande havs- bruksnäring. Havsbruk innebär att antalet fiskar i havet ökar, därmed ökar också antalet värdar för laxlus. Branschen tar lusproblematiken på största allvar och har som mål att hålla låga nivåer av laxlus i anläggningarna. Nivåerna kontrolleras minst var fjortonde dag. All data rapporteras till norska livsmedelsverket (Mattilsynet) och finns tillgänglig på lusedata.no.[6][7]
Lax är en mycket populär matfisk och då den bland annat innehåller omega-3 så anses den vara nyttig. Dock saluförs en mängd andra fiskarter som lax, fiskar som har andra sammansättningar av omega-3, med annan konsistens och ibland även smak, som exempelvis:
Ofta kallas arterna i släktet Oncorhynchus för stillahavslax vilket alltså inte är en art, utan ett släktnamn. Beroende på när fisken fångas så är kvaliteten på arter ur detta släkte mycket ojämn och i vissa stadier anses den i princip vara oätlig.[8].
Odling av atlantlax, främst i Norge, Skottland och på Färöarna, har gett upphov till en ny blomstrande näring. Odling i industriell skala har emellertid samtidigt skapat en rad ekologiska problem. De odlade laxarna är genetiskt manipulerade för att passa sitt syfte. När dessa laxar smitit ur odlingarna har de åsamkat irreparabla skador på laxförande vattendrag. Odlingarna har även överfört parasiter och sjukdomar till den vilda laxen. Giftbehandling av nätkassarna för att motverka påväxt och inblandning av antibiotikaliknande preparat i odlingsfiskens föda bär ytterligare komplikationer.
Laxen i Norge föds upp med pellets där fiskmjöl och fiskolja är laxfodrets viktigaste ingredienser. Det är marina råvaror som tillverkas av fiskrens och industrifisk, alltså sådant som inte används till livsmedel. Endast 30 % av fodrets innehåll är marint. Resten är vegetabiliskt och man strävar efter att det ska reduceras ytterligare – dock måste halterna avvägas noga då det även påverkar Omega-3-halten i laxen. Den norska odlingsnäringen använder inte fiskmjöl eller fiskolja från fisk som står med på Internationella naturvårdsunionens (IUCN) lista över hotade arter. Runt 90 procent av den vildfångade fisk som används i fiskmjöl och fiskolja i Norge kommer från reglerat fiske. De vanligaste arterna är sill, kolmule, lodda, skarpsill och anchoveta, även om sill bara används när fångsten är större än efterfrågan från marknaden. Från södra halvklotet används i huvudsak anchoveta. Trots den norska fiskodlingens kraftiga tillväxt använder inte näringen mer vildfångad fisk än tidigare, utan har kunnat byta ut delar av de marina råvarorna mot vegetabiliska ingredienser.[9][10]
Odlad lax är säker och hälsosam mat. En översyn från Livsmedelsverket 2014 av halter och intag av dioxiner och PCB från odlad lax visar att både barn och vuxna kan äta odlad lax flera gånger per vecka utan att nå upp i de nivåer som anses ohälsosamma. Både i Livsmedelsverkets restsubstanskontroll av livsmedelsproducerande djur (inklusive fisk), samt i deras kontroll av miljögifter i olika livsmedel visar analyser att halterna av miljögifter, bekämpningsmedel och läkemedelsrester är låga i odlad lax.[11] Även det oberoende test- och researchföretaget Testfakta gjorde under 2016 laboratorietester på åtta sorters kallrökt lax, där råvaran i samtliga bestod av norsk odlad lax. I testerna uppmättes inga halter av varken endosulfaner eller antibiotika.[12]
Under 2017 kom ett larm om höga halter av ämnet Etoxikin i norsk odlad lax. Etoxikin är en tillsats som används i fiskfoder för att fettet i fodret inte ska oxidera. Om fettet i fiskmjölet oxiderar kan det börja brinna eller explodera när det transporteras. Därför kräver internationella sjöfartsorganisationen (IMO) att ämnet används. Mattillsynet (det norska Livsmedelsverket) och olika forskare har analyserat odlad lax och hittat varierande halter av etoxikin. Även WHO anser att halterna ligger under de nivåer som bedömts innebära en hälsorisk. EU planerar att fasa ut etoxikin som tillsats innan sommaren 2020. När etoxikin inte längre blir tillåtet att använda blir gränsvärdet för fisk per automatik noll.[13]
Wikimedia Commons har media som rör Atlantlax.
Atlantlax (Salmo salar) är en havsvandrande anadrom fisk, det vill säga att den förökar sig i sötvatten men tillbringar större delen av sitt vuxna liv i havet. Där äter den sig tjock på sill och tobis för att sedan återvända till sitt "hemvatten". Det finns även några sällsynta laxbestånd som lever hela sitt liv i sötvatten, ofta beroende på att människan genom dammbyggen m.m. förhindrar vandringen ut till havet bland annat i Namsenvassdraget i Norge. Dessa stationära laxbestånd består av mycket småväxta laxar, att jämföra med s.k. bäcköring..
Atlantik sombalığı ya da somonu (Salmo salar), Salmonidae familyasına ait ve 1,5 metre uzunluğa kadar varabilen bir balık türü.
Ömürünün çoğunu Atlas Okyanusunda geçirir. Sadece üreme zamanında Avrupa'nın ve Kuzey Amerika'nın ırmaklarına girer ve dağların eteklerinde bulunan kaynaklarına kadar göç eder. Bu yolculuğun sonunda çiftleşip yumurtlar ve tekrar geri döner. Ama bu göç ve çiftleşme işi çok yorucudur, ve göç esnasında yemek yemezler. Bu yüzden çoğu denize dönemeden ölür. Ayrıca tatlısuda daha çabuk hastalık kapabilirler. Denize dönmeye başaranların kaptığı mikropları deniz suyunun tuzu öldürür. Hatta pasifik somonlarında bu üreme esnasında ölenlerin sayısı çok daha fazladır.
Suyun sıcaklığına bağlantılı olarak yavru balıklar 1 ila 5 ay sonra yumurtadan çıkarlar. Bir yaşına girenleri okyanusa doğru yola çıkarlar. Birkaç yıl sonra, okyanusta başlayarak suyun kokusunu takip ederek tekrar o doğdukları tatlısu kaynağına yumurtlamak için geri dönerler.
Atlantik sombalığı ya da somonu (Salmo salar), Salmonidae familyasına ait ve 1,5 metre uzunluğa kadar varabilen bir balık türü.
Ömürünün çoğunu Atlas Okyanusunda geçirir. Sadece üreme zamanında Avrupa'nın ve Kuzey Amerika'nın ırmaklarına girer ve dağların eteklerinde bulunan kaynaklarına kadar göç eder. Bu yolculuğun sonunda çiftleşip yumurtlar ve tekrar geri döner. Ama bu göç ve çiftleşme işi çok yorucudur, ve göç esnasında yemek yemezler. Bu yüzden çoğu denize dönemeden ölür. Ayrıca tatlısuda daha çabuk hastalık kapabilirler. Denize dönmeye başaranların kaptığı mikropları deniz suyunun tuzu öldürür. Hatta pasifik somonlarında bu üreme esnasında ölenlerin sayısı çok daha fazladır.
Suyun sıcaklığına bağlantılı olarak yavru balıklar 1 ila 5 ay sonra yumurtadan çıkarlar. Bir yaşına girenleri okyanusa doğru yola çıkarlar. Birkaç yıl sonra, okyanusta başlayarak suyun kokusunu takip ederek tekrar o doğdukları tatlısu kaynağına yumurtlamak için geri dönerler.
Може досягати довжини тіла 1,5 м та ваги 43 кг.[4] Сьомга має сріблястий колір тіла. Забарвлення молодих риб відрізняється від дорослих особин: вони строкаті, на боках є темні смуги, спина темна, вкрита круглими червоними і коричневими плямами. Це допомагає їм краще маскуватися в річці, коли вони полюють. На півночі Росії сьомгу називають морським левом — за її величину. Більшу частину свого життя лосось проводить у морі. Він полює на дрібну рибу, що живе в холодних північних водах Атлантики. Дорослі особини повертаються в річки на нерест. На відміну від інших представників родини, після нересту гинуть не всі особини. Життя сьомги можна розділити на 5 періодів, з яких найбільш вираженими є річковий, нагульний і період розмноження. Сьомга отримала широку популярність в кулінарії.
Сьомга — це одна з небагатьох риб, які можуть жити як у прісній, так і в солоній воді. Молоді риби живуть у прозорій і холодній річковій воді. Коли вони виростають, то збираються в косяки і відправляються вниз по річці в море. За нестачі їжі і при дуже низькій температурі лососі можуть вижити в річці до восьми років. У теплих, багатих на їжу водах вони ростуть швидше, й іноді вже на першому році життя виходять у море. Зазвичай це особини, довжина яких становить не менше 9-18 см. Під час наближення до моря лососі поступово пристосовуються до солоної води. У риб, що виходять у море, темні плями зникають і тіло покривається сріблястою лускою. У морі лососі полюють на піщанкових, молодого оселедця, мойву та іншу дрібну морську рибу. Найбільше поживи знаходять у північних морях, де дрібна риба збирається у величезні косяки і харчується планктоном. Тому сьомга, що з'явилася на світ в європейських річках, перепливає Атлантичний океан, щоб дістатися до багатих на корм вод між Канадою і Гренландією.
Більша частина лососів на нерест повертається саме в ті річки, в яких вони самі з'явилися на світ. Досі залишається таємницею, як вони знаходять гирло «потрібної» річки, пропливши в океанічних водах більше 2 000 км. Напевно, вирішальну роль відіграє прекрасний нюх, на який риба покладається під час подорожі вгору по річці. Молоді особини запам'ятовують характерний запах і смак річкової води. Лососі збираються в гирлі річки великими косяками і очікують припливу, який допомагає їм увійти до річки і подолати перший етап шляху. У кожній окремо взятій річці спостерігаються свої особливості нерестового ходу. Лососі з легкістю долають усі перешкоди, що знаходяться в них на шляху: швидку течію, пороги. Щоб набратися сил, відпочивають у глибоководних місцях. Зазвичай у цей час риба нічого не їсть. Після нересту лише небагато з них повертаються назад в море, оскільки більша частина гине від виснаження.
Лососі, які населяють північні води Атлантичного океану, нерестяться восени, а ті, що живуть в південніших районах — взимку. Самець, що нереститься, і самиця пливуть поруч. У піщано-гальковому ґрунті самиця вириває велику яму. Потім вона метає ікру, на яку самець відразу випускає молочко. Самиця зариває запліднену ікру в пісок. Після короткого відпочинку вона робить нове гніздо, і весь процес повторюється. Із заплідненої ікри вилуплюються зародки, у яких на животі є великий жовтковий мішок. Після завершення цієї стадії мальки залишають гніздо. Перші 1-5 років свого життя вони харчуються личинками ручайника, ракоподібними. Молоді лососі — це строкаті рибки, спина і боки яких вкриті круглими коричневими і червоними плямами. Тільки через декілька років вони вийдуть у море, тоді в них з'явиться срібляста луска. У період розмноження у самців дещо деформується щелепа.
Молода риба живиться дрібними мешканцями річок: ракоподібними, комахами та їхніми личинками, молюсками. В морі дорослі особини харчуються рибою та ракоподібними. Тримаються косяками. Після заходу в річки для нересту сьомга перестає харчуватися і весь час живе за рахунок накопичених ресурсів. Живуть в середньому 8-10, рідко до 13 років.
Лише небагатьох лососів ловлять на вудку. До 60-их років XX ст. більшу частину сьомги відловлювали сітями, натягнутими в гирлах річок. Після того, як було з'ясовано, що більшу частину свого життя риби проводять у морі, люди почали вилов сьомги в північних водах Атлантичного океану. Це призвело до скорочення її чисельності. Нині річки сильно забруднені, тому з кожним роком виживає дедалі менше лососів. Існує величезна кількість страв із сьомги, її додають у салати, смажать, тушкують і запікають. Але найбільшу популярність серед людей завоювала малосольна сьомга.
Cá hồi Đại Tây Dương (tên khoa học Salmo salar) là một loài cá trong các họ Cá hồi, được tìm thấy ở Bắc Đại Tây Dương Dương và ở các con sông chảy vào Đại Tây Dương ở phía bắc và do con người du nhập ở bắc Thái Bình Dương.[3][4] Nó có nhiều tên được gọi trong thương mại gồm: cá hồi vịnh, cá hồi đen, cá hồi Sebago, cá hồi bạc, cá hồi suối...[5]
Hầu hết cá hồi tuân theo mô hình cá di cư bơi ngược dòng sông để sinh sản, giai đoạn này chúng trải qua thời kỳ ăn nhiều nhất và lớn lên trong vùng nước mặn, tuy nhiên, con trưởng thành trở lại để đẻ trứng trong các dòng suối nước ngọt bản địa nở trứng và cá con phát triển qua nhiều giai đoạn khác biệt.
Tuy nhiên, cá hồi Đại Tây Dương không yêu cầu phải có nước mặn, và rất nhiều ví dụ các quần thể cá hồi hoàn toàn sinh sống ở vùng nước ngọt ("vùng đất không giáp biển") loài tồn tại khắp Bắc bán cầu. Ở Bắc Mỹ, các loài sinh sống ở trong vùng nước không giáp biển này thường được gọi là ouananiche. Cá hồi Đại Tây Dương đã được nuôi cho mục đích thương mại. Hiện nay, sự phát triển của cá hồi Đại Tây Dương chăn nuôi đã đe dọa số đông người anh em hoang dã của chúng, làm giảm mạnh số cá hồi hoang dã.
Bài viết Lớp Cá vây tia này vẫn còn sơ khai. Bạn có thể giúp Wikipedia bằng cách mở rộng nội dung để bài được hoàn chỉnh hơn. Cá hồi Đại Tây Dương (tên khoa học Salmo salar) là một loài cá trong các họ Cá hồi, được tìm thấy ở Bắc Đại Tây Dương Dương và ở các con sông chảy vào Đại Tây Dương ở phía bắc và do con người du nhập ở bắc Thái Bình Dương. Nó có nhiều tên được gọi trong thương mại gồm: cá hồi vịnh, cá hồi đen, cá hồi Sebago, cá hồi bạc, cá hồi suối...
Hầu hết cá hồi tuân theo mô hình cá di cư bơi ngược dòng sông để sinh sản, giai đoạn này chúng trải qua thời kỳ ăn nhiều nhất và lớn lên trong vùng nước mặn, tuy nhiên, con trưởng thành trở lại để đẻ trứng trong các dòng suối nước ngọt bản địa nở trứng và cá con phát triển qua nhiều giai đoạn khác biệt.
Tuy nhiên, cá hồi Đại Tây Dương không yêu cầu phải có nước mặn, và rất nhiều ví dụ các quần thể cá hồi hoàn toàn sinh sống ở vùng nước ngọt ("vùng đất không giáp biển") loài tồn tại khắp Bắc bán cầu. Ở Bắc Mỹ, các loài sinh sống ở trong vùng nước không giáp biển này thường được gọi là ouananiche. Cá hồi Đại Tây Dương đã được nuôi cho mục đích thương mại. Hiện nay, sự phát triển của cá hồi Đại Tây Dương chăn nuôi đã đe dọa số đông người anh em hoang dã của chúng, làm giảm mạnh số cá hồi hoang dã.
Salmo salar Linnaeus, 1758
Ареал
Атлантический лосось, или озёрный лосось, или сёмга[1] (лат. Salmo salar) — вид лососёвых рыб из рода лососей.
Может достигать длины 1,5 м и массы 43 кг. Максимальная продолжительность жизни 13 лет[2].
Один из ценнейших промысловых видов среди лососей. Мясо и икра сёмги обладают высокими гастрономическими качествами и являются деликатесными продуктами.
Проходная форма обитает в северной части Атлантического океана. Заходит на нерест в реки от Португалии и Испании до Баренцева моря.
Озёрная форма сёмги в России обитает в озёрах Кольского полуострова и Карелии: Имандра, системе озёр Куйто (Верхнее, Среднее и Нижнее), Нюк, Каменное, Выгозеро, Сегозеро, Сандал, Янисъярви, Онежское и Ладожское, в Европе — в Норвегии, Швеции, Финляндии.
Сёмга занимает весьма обширный ареал. Она распространена в Северной части Атлантического океана и западной части Северного Ледовитого океана. По побережью Европы на юге достигает Португалии, на северо-востоке — реки Кары. В России заходит в реки Мурманского побережья и Белого моря, Печору, реки Балтийского моря. Нагул, как правило, в море, где основным источником пищи служат стайные рыбы — килька, салака, сельдь, трёхиглая колюшка, корюшка и песчанка.
Нерест происходит в реках. Вошедшие в реку с нагула рыбы данного вида не питаются. Нерестилища семги располагаются в верхних и средних течениях реки на порожистых участках, обычно на перекатах, прилегающих к берегу. По характеру питания и гидрологическому режиму нерестилища разделяют на два типа: нерестилища с ключевым питанием, высокой температурой воды зимой (1—3°С), кратковременным ледовым покровом и нерестилища бесключевые, с температурой воды зимой около 0°С и устойчивым ледовым покровом. На нерестилищах первого типа выход молоди из нерестовых бугров осуществляется раньше, но молодь растет медленнее, чем на нерестилищах второго типа. Самые мощные природные нерестилища атлантического лосося находятся в реках Шуе, Умбе, Кеми[3].
Является объектом искусственного воспроизводства[4].
Проектом приказа Минприроды России[5] Атлантический лосось – Salmo salar (пресноводная форма) предложен к внесению в список объектов животного мира, занесенных в Красную книгу Российской Федерации (по состоянию на 1 сентября 2016 г.).
Генетически модифицированный атлантический лосось (AquAdvantage salmon (англ.)русск.) был одобрен FDA в ноябре 2015 для продажи в США[6][7].
Атлантический лосось, или озёрный лосось, или сёмга (лат. Salmo salar) — вид лососёвых рыб из рода лососей.
Может достигать длины 1,5 м и массы 43 кг. Максимальная продолжительность жизни 13 лет.
Один из ценнейших промысловых видов среди лососей. Мясо и икра сёмги обладают высокими гастрономическими качествами и являются деликатесными продуктами.
大西洋鮭（學名Salmo salar）又名安大略鲑，是主要分佈在北大西洋海域及周边河流的一種鮭魚。成魚尺寸平均約90CM，大型個體可至110～150CM，重達40公斤以上。[2][3]
大西洋鮭的學名是由卡爾·林奈於1758年所取的。有指其種小名的拉丁文意思是「跳躍者」[4]，但也有認為是「海水的住客」。
大西洋鮭幼魚的顏色與成年的不同。當它們仍在淡水生活時，身體上有藍色及紅色斑點。當它們進入海水後，它們就會呈銀藍色。最容易辨認它們的是其側線上的黑色斑點。當它們進行繁殖時，雄魚會呈淺綠色或紅色。它們呈梭形，有發育完好的牙齒。除了脂鰭外，所有的鰭都有黑邊。
大西洋鮭魚苗在出生數天內就會開始覓食。在完全吸收卵黃後，它們會開始獵食，主要吃細小的無脊椎動物，包括石蠶蛾、蚋、蜉蝣及石蠅。[2]當它們足夠大時就會在河床及水流中觅食細小的魚類。有些甚至會吃其他大西洋鮭的卵。
成年的大西洋鮭會吃較大的食物，包括黵烏賊、玉筋屬、端足目、北極甜蝦及鯡屬。它們此時的生長率甚高。[2]
大西洋鮭的魚苗及魚秧有指是地盤性的，因為它們會保衛領地。雖然它們有時會互相攻擊，但對於其社群架構卻不明。它們很多時會組成群落，尤其是在離開流域的時候。
成年的大西洋鮭比其他鮭魚較具攻擊性。它們在北太平洋成為了入侵物種，會攻擊大鱗大麻哈魚及銀大麻哈魚。[2]
大西洋鮭在這些河流進行繁殖：在西歐，由北葡萄牙北至挪威、冰島及格陵蘭；在北美洲東岸由美國康乃狄克州北至加拿大北拉布拉多。那些游離水產養殖場的大西洋鮭在英屬哥倫比亞通往太平洋的河流流域出沒。它們主要分佈在格陵蘭對出的海洋，並會回到其出生的河流。[2]於19世紀前，它們也有在紐約州中部出沒。但因建造奥斯威戈河（Oswego River）水壩而斷絕了它們的產卵地，繼而從當地絕跡。
大西洋鮭會在河床碎石間築「巢」。雌魚強壯的尾巴會在碎石間製造回流，再在河床挖出陷坑。雌魚和雄魚會分別在陷坑的上游產卵及排出魚精。雌魚會再一次使用其尾巴，拌動碎石覆蓋陷坑中的卵及魚精。大西洋鮭是多次繁殖的，即它們不會在產卵後死去，而是會恢復自己，回到海洋生活並重復產卵的過程。[3][5]
大部份大西洋鮭都是溯河回游的[3]，即它們大部份時間會在海水中生活，但會游到其出生的淡水河流產卵，幼魚也會在淡水環境中生長經歷幾個階段。
大西洋鮭並非倚賴海水環境來生存，在北半球有大量例子更是完全淡水生活的。[3]在北美洲，就有一種稱為安妮克鱒的群落。
大西洋鮭介乎1-5歲間都是在淡水階段。在南部河流（如英吉利海峽）的幼魚只要1歲大就會離開，但在較北地區的（如蘇格蘭）則要超過4歲大才會離開。平均離開的年齡則與超過7℃水溫有關。[2]
在魚苗階段，它們會留在繁殖地，並會吃卵黃餘下的養份。其鰓於此時會發育，且會主動獵食。到了魚秧階段，它們會成長及最終會離開繁殖地到較多獵物的地方尋找食物。成長到幼魚的階段，它們就會準備游到大西洋中。不過此時它們最易受到掠食。接近40%會被鱒魚所吃，其他掠食者還包括其他魚類及鳥類。
當幼魚長大後，它們就會開始進入海洋的旅程，旅程往往始於3月至6月間。它們會按水域的鹽度來進行遷徙。
大西洋鮭離開出生的河流後的1-4間發育很快。它們一般會遷徙到格陵蘭西部對出的大陸板塊。這段時間它們會受到人類的捕獵，小頭睡鯊、鰩科、鱈魚及大比目魚的掠食。一些海豚曾被發現玩弄大西洋鮭的屍體，但是否會吃它們曾不明。
大西洋鮭長大後會游回自己出生的淡水流域。當回到出生的河流後，它們就會停止進食待產。雖然它們如何回到自己出生的河流仍然不明，但有指它們是循著氣味而回到此地。當它們重達250克後，鳥類及多種魚類都不能再掠食它們，但海豹則除外。大西洋鮭在此時的生存率介乎14-53%之間。[2]
在挪威、智利、加拿大、英國、法羅群島、俄羅斯及塔斯曼尼亞都是大西洋鮭的主要養殖地。大量的大西洋鮭離開籠子，若進行繁殖則會降低遺傳多樣性及引發低生存率。在北美洲西岸（尤其是阿拉斯加及加拿大），非原產的大西洋鮭成為了入侵的威脅。它們與當地的鮭魚爭逐資源，傳染疾病及雜交。
北大西洋鮭魚養護組織（North Atlantic Salmon Conservation Organization）是一個由加拿大、丹麥、歐盟、冰島、挪威、俄羅斯及美國組成的國際機構。成立於1983年，目的是透過國際間的合作協助保護大西洋鮭，其總部設於愛丁堡。[6]它們致力收復大西洋鮭的棲息地及提倡保育大西洋鮭。
.png)
分類 界 : 動物界 Animalia 門 : 脊索動物門 Chordata 亜門 : 脊椎動物亜門 Vertebrata 上綱 : 魚上綱 Pisciformes 綱 : 硬骨魚綱 Osteichthyes 目 : サケ目 Salmoniformes 科 : サケ科 Salmonidae 亜科 : サケ亜科 Salmoninae 属 : タイセイヨウサケ属 Salmo 種 : タイセイヨウサケ S. salar 学名 Salmo salarタイセイヨウサケ （大西洋鮭、学名 ラテン語: Salmo salar, 英語: Atlantic Salmon, ドイツ語: Atlantischer Lachs）は、サケ目サケ科に属する魚である。各国の北大西洋とその流入河川に広く分布する。タイセイヨウザケと連濁して発音したり、英読の仮名転写で「アトランティック（またはアトランチック）サーモン」とも呼ばれる。日本の場合、流通・加工業者や釣り人のみならず、後者のアトランティックサーモンの名で知られることが多い。
元来英語の"Salmon"や同系の欧州の語彙が指す魚はこの種である。そのため欧州やアフリカ諸国、中近東といったユーラシア大陸西部では、単に英語で"Salmon"といえば通常このタイセイヨウサケ（またはタイセイヨウサケ属の同属他種との交配も含む多様な人為的改良種）のことを指し、マレーシアや中国、台湾、日本などユーラシア大陸東部のアジア諸国の多くではシロザケを主としてタイヘイヨウサケ属（Oncorhynchus）を指すことが一般的である。
現在ではダムの建設や水質汚染により野生個体群の資源量が減少したことと、海中飼育が容易で飼料の種類や飼育方法により食味を調整しやすく、天然漁獲の個体と違い寄生虫の懸念が少ないため、市場に流通する大半が養殖物である。
成魚の頭部は比較的小さく、体高は低い。頭部から背部にかけて黒点が散在する。スモルト（降海する幼魚）の体側は銀色で、背部は暗い青緑色。サケ類の中では比較的大型で、成魚の全長は平均90から110cm（大きな個体では全長150cm、体重40kg以上に達する）。大半はシロザケのように1回の産卵で死滅するが、同属のブラウントラウト（S. trutta, 茶色マス）やニジマス（Oncorhynchus mykiss, テツ）のように遡上・産卵・降海を複数回繰り返す個体も存在し、中には10年以上生きる例もごく稀にある。
いくつかの湖と流入河川では陸封型がみられる。
サケ科魚類最大の特徴である母川回帰本能により、成魚は生まれた川に遡上して9月から11月に産卵を行う。遡上の時期は3月から5月にかけての春先と夏季、産卵直前である。春先と夏季に遡上した個体は秋の産卵期まで暫く河川で過ごす。産卵後の親魚の大半は死滅するが、再び降海・遡上する個体もいる。
孵化した稚魚は初期はプランクトン、ある程度成長すると水生昆虫や小エビ、小魚等を食べて成長したのち降海する。孵化した稚魚が降海するまでの淡水域で暮らす期間がサケ類の中では比較的長く、場所によりその期間が大きく異なる。イギリスの例では、ロンドン周辺のテムズ川では大半の稚魚の河川残留期間が約1年であるに対し、スコットランド北部の河川では4年以上残留することもある。
降海した幼魚は北極圏に近い大西洋北部の海域を目指す。そこでは、多くの降海型サケ科と同様、イカ、カイアシ類、エビ、アミ、魚類等を捕食しながら1年から4年かけて成魚へと成長する。
主にムニエルやフライ、コショウと塩でシンプルな味付けをした素焼、燻製（スモークサーモン、ロックスなど）等にする。 刺身、寿司ネタ、煮物、塩蔵品（グラブラックスなど）としても利用できる。卵巣（筋子、イクラ）も賞味される。 日本でも寿司ネタとして扱われる「サケ」は、ニジマスの降海型個体（いわゆるスチールヘッド）を養殖したサーモントラウトの他、養殖アトランティックサーモンが使われることがある。
尚、別種であるマスノスケが鮮魚店などでは「キングサーモン」の名称で販売されていることが多いが、タイセイヨウサケ（アトランティックサーモン）が同じ「キングサーモン」の名称で並べられている場合も多い。
英国や北欧の他、ロシア西部に至るまで北大西洋に面する多くの国々では、古くから釣りの好対象として親しまれてきた。北米ではセントローレンス川河口にあたる、カナダのケベック州ガスペ半島にはタイセイヨウサケが遡上する大小様々な支流が無数にあり、北米におけるタイセイヨウサケ釣りのメッカとなっている他、カナダの大西洋沿岸全域や米国のメイン州をはじめニューイングランド地方一帯の河川の多くにも生息しており、各自治体にもよるが、入漁料 (license fee) を支払えば料金に応じた制限数量内で許可されていることが多い。
タイセイヨウサケはチリ、カナダ、ノルウェー、ロシア、イギリス、オーストラリアのタスマニア州などで大量に養殖されている。養殖されているタイセイヨウサケはほとんどがヨーロッパの個体群を祖先としているため、北米東海岸では養殖場から逃げたサケが野生のサケと交雑して起こる遺伝子汚染が懸念されている。北米西海岸では逃げたタイセイヨウサケが外来種として定着し、タイヘイヨウサケ属の個体群と限られた資源を巡って競争する可能性が懸念されている[2] 。また、病気の予防のために投与される薬品、餌の食べ残し、サケの排泄物による養魚場周辺の水質汚染の可能性も無視できない。
Salmonid production in tonnes by species 1982 2007 種 天然 養殖 天然 養殖 タイセイヨウサケ 10,326 13,265 2,989 1,433,708 スチールヘッド 171,946 604,695 ギンザケ 42,281 2,921 17,200 115,376 マスノスケ 25,147 8,906 11,542 カラフトマス 170,373 495,986 サケ 182,561 303,205 ベニザケ 128,176 164,222 Total salmonid production 1982 2007 tonnes percent tonnes percent 天然 558,864 75 992,508 31 養殖 188,132 25 2,165,321 69 合計 746,996 3,157,831養殖技術が確立しているタイセイヨウサケに、マスノスケ（キング・サーモン）の成長促進遺伝子を組み込んだ種の開発が実用化段階にあり、2010年現在、アメリカ政府（アメリカ食品医薬品局）の認可を待っている状態にある。認められれば、アメリカ国内における遺伝子組み換え動物による食品第一号となる[3]。
米国メイン州のメイン湾個体群（セントクロワ川（英語版）河口を除くケネベック川下流の支流を母川とする個体群）は、絶滅の危機に瀕する種の保存に関する法律により絶滅危機（"endangered"）個体群に指定されている。[4]
タイセイヨウサケ （大西洋鮭、学名 ラテン語: Salmo salar, 英語: Atlantic Salmon, ドイツ語: Atlantischer Lachs）は、サケ目サケ科に属する魚である。各国の北大西洋とその流入河川に広く分布する。タイセイヨウザケと連濁して発音したり、英読の仮名転写で「アトランティック（またはアトランチック）サーモン」とも呼ばれる。日本の場合、流通・加工業者や釣り人のみならず、後者のアトランティックサーモンの名で知られることが多い。
元来英語の"Salmon"や同系の欧州の語彙が指す魚はこの種である。そのため欧州やアフリカ諸国、中近東といったユーラシア大陸西部では、単に英語で"Salmon"といえば通常このタイセイヨウサケ（またはタイセイヨウサケ属の同属他種との交配も含む多様な人為的改良種）のことを指し、マレーシアや中国、台湾、日本などユーラシア大陸東部のアジア諸国の多くではシロザケを主としてタイヘイヨウサケ属（Oncorhynchus）を指すことが一般的である。
現在ではダムの建設や水質汚染により野生個体群の資源量が減少したことと、海中飼育が容易で飼料の種類や飼育方法により食味を調整しやすく、天然漁獲の個体と違い寄生虫の懸念が少ないため、市場に流通する大半が養殖物である。
.jpg)
