Piengrybis (lot. Lactarius) – ūmėdinių (Russulaceae) šeimos grybų gentis.
Visi piengrybiai yra mikoriziniai grybai. Šie grybai, išskyrus samaninį piengrybį (Lactarius helvus), yra valgomi.
Būdingiausias šios genties grybų požymis – pieno konsistencijos sultys, kurios būna baltos, oranžinės, geltonos, raudonos, violetinės spalvos. Kai kurių rūšių baltos sultys esant sąlyčiui su oru nusidažo melsvai, rausvai, pilkai, gelsvai. Sultys sudarytos iš dervinių, riebalinių, aliejinių ir baltyminių medžiagų, todėl dažniausiai būna kartaus, aitraus skonio. Pamirkius ar išvirus šis kartumas pranyksta. Kitas piengrybiams būdingas požymis – jų kotai vienodo storumo ir be rinkio.
Grybų vaisiakūniai įvairaus dydžio. Kepurėlė 1-1,5 cm skersmens, įvairių spalvų, forma – pusrutuliška, gaubta, įdubusi, su gūbreliu arba be jo. Lakšteliai įvairiaspalviai, priaugtiniai. Hifai su pieniškomis ir bespalvėmis sultimis, kurios baltos, rožinės ir kitokių spalvų.
Piengrybiuose gausu baltymų, mineralinių medžiagų, fermentų, vitaminų, ypač gausu ergosterolio (vitamino D). Visus piengrybius galima vartoti maistui, bet kadangi dauguma jų kartaus, aštraus, deginančio skonio, juos geriau sūdyti arba marinuoti, prieš tai 10-15 (24) valandų pamirkius šaltame, silpnai pasūdytame vandenyje. Marinuojant piengrybius, be kitų prieskonių, patartina dėti peletrūno ir kadagio uogų, o marinato nedaryti stipraus. Piengrybį paliepį, piengrybį grūzdą galima džiovinti, gaminti iš jų grybų miltus. Visiškai nerenkami rudasis, paprastasis, glebusis, ąžuolyninis, apysaldis, švelnusis piengrybiai.
Iš viso žinoma apie 90 rūšių, o Lietuvoje – virš 50.
Piengrybis (lot. Lactarius) – ūmėdinių (Russulaceae) šeimos grybų gentis.
Visi piengrybiai yra mikoriziniai grybai. Šie grybai, išskyrus samaninį piengrybį (Lactarius helvus), yra valgomi.
Būdingiausias šios genties grybų požymis – pieno konsistencijos sultys, kurios būna baltos, oranžinės, geltonos, raudonos, violetinės spalvos. Kai kurių rūšių baltos sultys esant sąlyčiui su oru nusidažo melsvai, rausvai, pilkai, gelsvai. Sultys sudarytos iš dervinių, riebalinių, aliejinių ir baltyminių medžiagų, todėl dažniausiai būna kartaus, aitraus skonio. Pamirkius ar išvirus šis kartumas pranyksta. Kitas piengrybiams būdingas požymis – jų kotai vienodo storumo ir be rinkio.
Grybų vaisiakūniai įvairaus dydžio. Kepurėlė 1-1,5 cm skersmens, įvairių spalvų, forma – pusrutuliška, gaubta, įdubusi, su gūbreliu arba be jo. Lakšteliai įvairiaspalviai, priaugtiniai. Hifai su pieniškomis ir bespalvėmis sultimis, kurios baltos, rožinės ir kitokių spalvų.
Piengrybiuose gausu baltymų, mineralinių medžiagų, fermentų, vitaminų, ypač gausu ergosterolio (vitamino D). Visus piengrybius galima vartoti maistui, bet kadangi dauguma jų kartaus, aštraus, deginančio skonio, juos geriau sūdyti arba marinuoti, prieš tai 10-15 (24) valandų pamirkius šaltame, silpnai pasūdytame vandenyje. Marinuojant piengrybius, be kitų prieskonių, patartina dėti peletrūno ir kadagio uogų, o marinato nedaryti stipraus. Piengrybį paliepį, piengrybį grūzdą galima džiovinti, gaminti iš jų grybų miltus. Visiškai nerenkami rudasis, paprastasis, glebusis, ąžuolyninis, apysaldis, švelnusis piengrybiai.
Iš viso žinoma apie 90 rūšių, o Lietuvoje – virš 50.
