El pinu montés (Pinus sylvestris) tamién conocíu como pinu de Valsaín, pinu serranu, pinu albar, pinu del Norte, pinu coloráu o pinu bermeyu,[2] ye una especie arbórea que pertenez a la familia Pinacea, xéneru Pinus. Esta conífera, que puede algamar los 30 metros d'altor, crez nel norte d'Eurasia. Les referencies al color coloráu o bermeyu deber al so corteza, d'un colloráu xubíu na parte alta del tueru, y pardorrojiza na parte inferior.
El pinu montés ye un árbol bien común nel Hemisferiu Norte, estendiéndose por Eurasia, Jinotega en rexones relativamente fríes. Distribuyir dende Escocia y España pel oeste hasta Siberia y los montes del Cáucasu pel este, y dende Laponia pel norte hasta Sierra Nevada (España) pel sur. Nel norte de la so distribución espandir dende'l nivel del mar hasta los 1.000 m, ente que nel sur desenvolver en montes n'altitúes entendíes ente los 800 y los 2.400 msnm. El pinu montés alcuéntrase cultiváu llargamente en Nueva Zelanda y en munches de les rexones más fríes de Norteamérica. Alcuéntrase catalogáu como una "especie invasora" en delles zones norteamericanes, na que s'inclúi Ontario y Wisconsin.
El pinu montés puede llegar a midir 30 m d'altor por unos 5 metros de circunferencia, llegando a crecer 6 metros d'altu en 10 años. La so copa ye de forma cónica de moza pa depués d'adultu pasar a ser irregular, ancha y ablayada, de moza presenta un tueru vistíu que d'adultu pasa a ser desnudu.
Les fueyes son simples, arrexuntaes de dos a dos, aciculares, ríxides, punchantes, curties, d'a 3 a 7 cm de llargor, de seición semicircular, arredondiaes nel envés, finalmente dentaes. Les flores o estróbilos femeninos son conos de forma oblonga, de color castañu, apófisis pocu saliente, desprovistu de umbo espinosu, pequeños, de 3 a 6 cm de llargu, axuntaos en grupos de 2 a 3, caedizos, yá que apenes maurecen. Los piñones, que son les granes, son diminutos, dotaos d'una nala.
Soporta plenu sol, non asina cola solombra; afacer a tou tipu de suelu menos a los anubiertos pero sí a los húmedos, mientres más fértiles y fondos mayor ye'l desenvolvimientu, aguanta la seca. Nun tolera la contaminación y nun vive enforma tiempu en competencia con otres especies que la superen n'altor. Aguanten iviernos bien fríos.
Les mases de pinu montés de la península ibérica constitúin la llende suroccidental de la so área de distribución mundial, con nucleos d'estensión llindada y gran valor biogeográfico. Exemplos d'estes poblaciones marxinales son les alcontraes en Sierra Nevada y Sierra de Baza, Cordal Cantábricu (Pinar de Lillo y Velilla del Ríu Carrión), Sierra de Gredos y Sierra de Guadarrama. Los estudios paleobotánicos realizaos nestos montes non solo reconocen l'orixe natural d'eses formaciones sinón que tamién rexistren un amenorgamientu importante de la área de distribución de los pinos montanos (incluyendo tamién a (P. nigra y P. uncinata) mientres los últimos milenios.
En toles turberas de monte y altu monte d'Asturies y Cantabria (Alsa-Molledo) apaecen rexistros polínicos d'importancia siquier hasta la Edá Media, lo que demuestra la presencia de pinares d'entidá, que fueron quemaos y valtaos na Edá Moderna. En feches históriques bien recién, escastóse en Cantabria y Asturies. En Cantabria apaecen tueres subactuales (restos de tueros de pinos antiguos) en Campoo de Yuso y Yerbosa, lo que demuestra'l so calter autóctonu y óptimo pa estes árees forestales. N'Asturies exisitían a principios del sieglu XX a veres del llagu Somiedu y en Cantabria nes contornes de Campoo, Alto Nansa y Liebana los pisos altitudinales onde casi sumieron esfarrapaos pol fueu y baltar antigües.
Nel Parque Natural de Redes (Asturies), preséntense pies aisllaos nel so pisu cimeru.
Diversos autores plantegaron el colapsu del urogallo cantábricu de resultes al mediu plazu de la erradicación de les mases autóctones de pinu montés nel Cordal Cantábricu, al resultar subóptimos los montes caducifolios y espone-y a mayores riesgos naturales a estes tetraónidas pola so escasa cobertoria foliar. Les repoblaciones efectuaes dende'l sieglu XIX buscaron camudar esta destrucción antigua, con dellos llogros importantes.
L'aceite esencial ye responsable de la so aición como antisépticu, expectorante, diuréticu uricosúricu, aiciones reforzaes pola brea vexetal. Amás ye antiviral, antipirético, inmunoestimulante y vasoprotector capilar. N'usu tópicu l'aceite esencial produz un efeutu rubefaciente.
Indicáu p'afecciones respiratories: gripe, resfriaos, sinusitis, farinxitis, larinxitis, traqueitis, bronquitis, asma. Cistitis, uretritis, prostatitis, reumatismu (n'usu internu y esternu), gota, mancaes, parodontopatías, vulvovaginitis. Brea, n'usu tópicu: psoriasis.[3]
Pinus sylvestris describióse por Carlos Linneo y espublizóse en Species Plantarum 2: 1000. 1753.[4]
El so nome procede del llatín pinus (pinu). N'inglés dicha raigañu (pine) enfusa al traviés del francés pin; nel sieglu XVIII esta especie yera conocida n'Inglaterra como "Scots Fir" (del danés fyr), pero "fir" acútase anguaño a los abetos, qu'inclúin tantu al xéneru Abies como a Pseudotsuga (Abetu de Douglas).
sylvestris: epítetu llatín que significa "de los montes, montés".[5]
Castellanu: Valsaín, aznacho, aznallo, escupineiro, pinabete, pineda de carboneros, pinete, pinu, pinu Valsaín, pinu albal, pinu albar, pinu albar montés, pinu balsain, pinu balsaín, pinu bermeyu, pinu blancal, pinu blancu, pinu blancucu, pinu cantu, pinu bravu, pinu bravíu, pinu brozno, pinu carrasco, pinu chopu, pinu común, pinu corteyudu, pinu cortezuelo, pinu de Balsain, pinu d'Escocia, pinu de Valsaín, pinu de balsaín, pinu enebral, pinu gallegu, pinu maderable, pinu madereru, pinu nebral, pinu negral, pinu negru, pinu real, pinu rojal, pinu coloráu, pinu royal, pinu royano, pinu ruco, pinu serranu, pinu montés, piñal, teda.[8]
.
Esta páxina forma parte del wikiproyeutu Botánica, un esfuerciu collaborativu col fin d'ameyorar y organizar tolos conteníos rellacionaos con esti tema. Visita la páxina d'alderique del proyeutu pa collaborar y facer entrugues o suxerencies. El pinu montés (Pinus sylvestris) tamién conocíu como pinu de Valsaín, pinu serranu, pinu albar, pinu del Norte, pinu coloráu o pinu bermeyu, ye una especie arbórea que pertenez a la familia Pinacea, xéneru Pinus. Esta conífera, que puede algamar los 30 metros d'altor, crez nel norte d'Eurasia. Les referencies al color coloráu o bermeyu deber al so corteza, d'un colloráu xubíu na parte alta del tueru, y pardorrojiza na parte inferior.
Adi şam Skandinaviya, Avropa , İspaniya, İtaliya və Balkan yarımadası, Atlantik okeanı sahillərindən başlayaraq Sakit okean sahillərinə kimi geniş ərazini əhatə edir. Qayalarda və daşlı yamaclarda bitir. Həmişəyaşıl, hündürlüyü 40 m-ə, gövdəsinin dimateri 60 sm-ə çatan ağacdır. Uzunömürlüdür, 300 ilə kimi yaşayır. Dirək gövdəsinin qabığı bozumtul-qonur, qalın, qeyri-bərarər çatlıdır, budaqları qırmızımtıl-sarı, nazik qabıqla örtülüdür. Seyrək çətirli, iynəyarapqları tünd-yaşıldır, aşağı budaqları töküldükdən sonra çətiri ensizləşir. Uc tumurcuqları yumurtavarı və ya yumurtavarı-konusvarı, qabıqları enli-neştərvarı və ya üçkünc, kənarları seyrək, saçaqlı və saçaqsızdır. Adi şamın qozaları may ayında əmələ gəlir, yazda yetişir. Qozaları yumurtavarı-konusvarı, yetişdikdə bönövrəyə qədər açılırlar. Apofizləri bir az piramidal-yuxarı qalxandır. Toxumları aöımyıl, bozumtul rəngdə olub, diametri 3–4 mm-dir, 1000 ədəd toxumun çəkisi orat hesabla 6,3 qr-dır. Torpağa az tələbkardır, qeyri-münbit torpaqlarda da inkişaf edir. Şaxtaya və quraqlığa davamlıdır. Şəhərin qeyri-münasib mühitinə (qaza, tüstüyə və s.) dözmür. Azərbaycanda Bakı, Tovuz, Ağstafa, Quba, Şamaxı, Qax, Şəki, Zaqatala, Balakən, Oğuz, Xaçmaz, Xankəndi və Göygöl rayonlarının park və bağlarında təsadüf olunur. Oduncağı qiymətlidir, sənayenin müxtəlif sahələrində istifadə edilir. Adi şamın oduncağından metil və etil spirti, qatran, skipidar, fenol, kanifol və digər kimyəvi maddələr alınır.
Деревья и кустарники СССР. т.3.1954; Флора Азербайджана. т.5. 1954; Azərbaycanın ağac və kolları. III cild. 1970; Azərbaycanın “Qırmızı” və “Yaşıl Кitabları”na tövsiyə olunan bitki və bitki formasiyaları. 1996; Azərbaycan florasının konspekti. I-III cildlər. 2005; 2006; 2008.
Adi şam Skandinaviya, Avropa , İspaniya, İtaliya və Balkan yarımadası, Atlantik okeanı sahillərindən başlayaraq Sakit okean sahillərinə kimi geniş ərazini əhatə edir. Qayalarda və daşlı yamaclarda bitir. Həmişəyaşıl, hündürlüyü 40 m-ə, gövdəsinin dimateri 60 sm-ə çatan ağacdır. Uzunömürlüdür, 300 ilə kimi yaşayır. Dirək gövdəsinin qabığı bozumtul-qonur, qalın, qeyri-bərarər çatlıdır, budaqları qırmızımtıl-sarı, nazik qabıqla örtülüdür. Seyrək çətirli, iynəyarapqları tünd-yaşıldır, aşağı budaqları töküldükdən sonra çətiri ensizləşir. Uc tumurcuqları yumurtavarı və ya yumurtavarı-konusvarı, qabıqları enli-neştərvarı və ya üçkünc, kənarları seyrək, saçaqlı və saçaqsızdır. Adi şamın qozaları may ayında əmələ gəlir, yazda yetişir. Qozaları yumurtavarı-konusvarı, yetişdikdə bönövrəyə qədər açılırlar. Apofizləri bir az piramidal-yuxarı qalxandır. Toxumları aöımyıl, bozumtul rəngdə olub, diametri 3–4 mm-dir, 1000 ədəd toxumun çəkisi orat hesabla 6,3 qr-dır. Torpağa az tələbkardır, qeyri-münbit torpaqlarda da inkişaf edir. Şaxtaya və quraqlığa davamlıdır. Şəhərin qeyri-münasib mühitinə (qaza, tüstüyə və s.) dözmür. Azərbaycanda Bakı, Tovuz, Ağstafa, Quba, Şamaxı, Qax, Şəki, Zaqatala, Balakən, Oğuz, Xaçmaz, Xankəndi və Göygöl rayonlarının park və bağlarında təsadüf olunur. Oduncağı qiymətlidir, sənayenin müxtəlif sahələrində istifadə edilir. Adi şamın oduncağından metil və etil spirti, qatran, skipidar, fenol, kanifol və digər kimyəvi maddələr alınır.
El pi roig (Pinus sylvestris)[1] també conegut com a pi ros, pi rosset,[2] pi silvestre, alaga[3] o rojalet[4] és un arbre del gènere dels pins (Pinus) que pertany a la divisió Pinophyta o Coniferophyta, grup ampli comunament conegut com a coníferes. Aquesta conífera, que pot arribar a 40 metres d'altura, creix en el nord d'Euràsia. La referència al color vermell o roig en el nom es deu al color de la seva escorça, d'un vermell pujat a la part alta del tronc, i bruna-vermellosa a la part inferior.[5]
Fa de 20 a 40 m d'altura per uns 5 metres de circumferència, arribant a créixer 6 metres d'alt en 10 anys. La seva capçada és de forma cònica de jove per a després d'adult passar a ser irregular, ampla i deprimida, de jove presenta un tronc vestit que d'adult passa a ser nu. Té el tronc recte i prim, i de vegades nuós i recargolat, la capçada allargada i ampla, i amb forma de para-sol. Té l'escorça esquerdada de color vermell metàl·lic. Té les acícules agrupades de dos en dos, de color verd blavós, recargolades. Fan de 3 a 7 cm de longitud. Les pinyes són de color fosc groguenc de 3 a 6 cm de llarg i de 2 a 3,5 cm de gruix.
Floreix de maig a juny i la pinya madura a la tardor de l'any següent, si bé pot quedar a l'arbre un o dos anys. Aquesta pinya té de 3 a 8 mm de llarg i es troba unida a les branques per un peduncle curt. No és una pinya totalment simètrica i les apòfisis de les escates poden estar més corbades en la part externa. La llavor no és fèrtil amb normalitat fins als 40 anys.
Les fulles són simples, agrupades de dues a dues, aciculars, rígides, punxants, curtes, de 3 a 7 cm de longitud, de secció semicircular, arrodonides en el dors, finalment dentades. Les flors o estròbils femenins són cons de forma oblonga, de color castany, apòfisi poc sortint, desproveït d'umb espinós, petits, de 3 a 6 cm de llarg, reunits en grups de 2 a 3, ja que amb prou feines maduren. Els pinyons, que són les llavors, són diminuts, dotats d'una ala.
Suporta ple sol, però no l'ombra; s'adapta a tota mena de sòl menys als anegats però sí als humits, mentre més fèrtils i profunds major és el desenvolupament, resisteix la sequera. No tolera la contaminació i no viu molt temps en competència amb altres espècies que el superin en altura. Resisteixen hiverns molt freds.
La seva distribució el porta per tota Euràsia entre el paral·lel 37º a Sierra Nevada (Espanya) fins al 70º a Escandinàvia. Pel que fa a la longitud prolifera natural des de Galícia fins a la costa sud de Iacútia. Els millors i més extensos boscos estan a Sibèria, Bielorússia, Polònia i Alemanya. Carl von Linné li va posar l'epítet sylvestris perquè és l'únic pi que creix de forma natural a Suècia, d'on provenia aquest cèlebre botànic.[6]
El pi roig no és exigent pel que fa al tipus de sòls i si bé prefereix formacions arenoses, profundes i fresques, també viu en calcàries inclòs en terrenys amb presència de guix. Principalment el trobem en cambisòls tant d'origen silícic com bàsic (sòls amb un horitzó càmbic o d'alteració), encara que pot sobreviure inclòs en terrenys torbosos i molt humits.
Prefereix àrees amb precipitacions superiors als 600 mm anuals encara que viu bé en zones amb precipitacions de fins a 400 mm, si bé una part les ha de rebre a l'estiu. No és exigent pel que fa a la humitat relativa però sí que ho és pel que fa a la humitat del sòl. És resistent a gelades, vents i nevades, així com a oscil·lacions elevades del cicle tèrmic anual, fet que li permet viure als boscos de Sibèria amb oscil·lacions de fins a 70º. El pi roig té un temperament robust, de llum, colonitzant bé els terrenys sense arbrat i creixent malament a l'ombra d'altres espècies.
Les masses de pi roig de la península Ibèrica constitueixen el límit sud-occidental de la seva àrea de distribució mundial, amb nuclis d'extensió limitada i gran valor biogeogràfic. Exemples d'aquestes poblacions marginals són les localitzades a Sierra Nevada i Sierra de Baza, Serralada Cantàbrica (Pineda de Lillo i Velilla del Río Carrión) i Sierra de Gredos. Els estudis paleobotànics realitzats en aquestes muntanyes no solament reconeixen l'origen natural d'aquestes formacions sinó que també registren una disminució important de l'àrea de distribució dels pins montans (incloent també a P. nigra i P. uncinata) durant els últims mil·lennis.
En totes les turberes de muntanya i alta muntanya d'Astúries i Cantàbria (Alsa-Molledo) apareixen registres pol·línics d'importància almenys fins a l'edat mitjana, la qual cosa demostra la presència de pinedes d'entitat, que van ser cremades i talades durant l'Edat Moderna. En dates històriques molt recents, s'ha extingit a Cantàbria i Astúries. A Cantàbria apareixen troncs subactuals (restes de troncs de pins antics) a Campoo de Yuso i Herbosa, la qual cosa demostra el seu caràcter autòcton i òptim per a aquestes àrees forestals. A Astúries existien a principis del segle XX a la vora del llac Somiedo i a Cantàbria a les comarques de Campoo, Alto Nansa i Liébana, els pisos altitudinals on gairebé han desaparegut arrasats pel foc i les tales antigues. Al Parc Natural de Redes (Astúries), es presenten peus aïllats en el seu pis superior.
Diversos autors han plantejat el col·lapse del gall fer cantàbric com a conseqüència a mitjà termini de l'erradicació de les masses autòctones de pi silvestre de la Serralada Cantàbrica, en resultar subòptims els boscos caducifolis i exposar-li a majors riscos naturals a aquestes tetraònides per la seva escassa cobertura foliar. Les repoblacions efectuades des del segle XIX han buscat canviar aquesta destrucció antiga, amb alguns assoliments importants.
A Catalunya és present a totes les comarques. És menys abundant, però, a Ponent i gairebé tot es troba a la Noguera. És l'espècie més abundant al Berguedà, l'Alt Urgell, el Ripollès, l'Alta Ribagorça, el Montsià i el Pallars Sobirà. A les cinc primeres acumula fins al 40% del total, mentre que al Pallars Sobirà és el 31,4%. Les comarques amb més pi roig són l'Alt Urgell (39.000 ha) i el Berguedà (42.000 ha), on el Pi de les Tres Branques és un exemplar famós. És el segon tipus de bosc amb un nombre més gran d'hectàrees.[7]
El pi roig (Pinus sylvestris) també conegut com a pi ros, pi rosset, pi silvestre, alaga o rojalet és un arbre del gènere dels pins (Pinus) que pertany a la divisió Pinophyta o Coniferophyta, grup ampli comunament conegut com a coníferes. Aquesta conífera, que pot arribar a 40 metres d'altura, creix en el nord d'Euràsia. La referència al color vermell o roig en el nom es deu al color de la seva escorça, d'un vermell pujat a la part alta del tronc, i bruna-vermellosa a la part inferior.
Coeden fytholwyrdd sydd i'w chanfod yn Hemisffer y Gogledd yw Pinwydden yr Alban sy'n enw benywaidd. Mae'n perthyn i'r teulu Pinaceae. Yr enw gwyddonol (Lladin) yw Pinus sylvestris a'r enw Saesneg yw Scots pine.[1] Ceir enwau Cymraeg eraill ar y planhigyn hwn gan gynnwys Pinwydden yr Alban, Ffynidwydd, Ffynidwydden Pererinbren, Pinwydden Albanaidd, Pinwydden Sgotland, Pinwydden Wyllt.
Yn yr un teulu ceir y Sbriwsen, y binwydden, y llarwydden, cegid (hemlog) a'r gedrwydden. Mae'r dail (y nodwyddau) wedi'u gosod mewn sbeiral ac yn hir a phigog. Oddi fewn i'r moch coed benywaidd ceir hadau, ac maent yn eitha coediog ac yn fwy na'r rhai gwryw, sydd yn cwympo bron yn syth wedi'r peillio.
Coeden fytholwyrdd sydd i'w chanfod yn Hemisffer y Gogledd yw Pinwydden yr Alban sy'n enw benywaidd. Mae'n perthyn i'r teulu Pinaceae. Yr enw gwyddonol (Lladin) yw Pinus sylvestris a'r enw Saesneg yw Scots pine. Ceir enwau Cymraeg eraill ar y planhigyn hwn gan gynnwys Pinwydden yr Alban, Ffynidwydd, Ffynidwydden Pererinbren, Pinwydden Albanaidd, Pinwydden Sgotland, Pinwydden Wyllt.
Yn yr un teulu ceir y Sbriwsen, y binwydden, y llarwydden, cegid (hemlog) a'r gedrwydden. Mae'r dail (y nodwyddau) wedi'u gosod mewn sbeiral ac yn hir a phigog. Oddi fewn i'r moch coed benywaidd ceir hadau, ac maent yn eitha coediog ac yn fwy na'r rhai gwryw, sydd yn cwympo bron yn syth wedi'r peillio.
Borovice lesní (Pinus sylvestris), též sosna, je jehličnatý strom z čeledi borovicovitých a významná hospodářská dřevina. Vyskytuje se na rozsáhlém areálu v Evropě a severní Asii, v ČR je původním druhem. Často je pěstována v lesích.
V rámci rozsáhlého rodu borovice patří do podrodu Pinus a v něm mezi eurasijské dvoujehličné borovice sekce Pinus.
Vzhledem k velikosti areálu tohoto druhu a s tím související variabilitou je možné jej rozčlenit členěn do různých vzájemně se vikarizujících poddruhů nebo variet. Podle posledních prací se dělí na 4 variety:
Borovice lesní je co do vzhledu velice proměnlivým a variabilním taxonem. V dobrých podmínkách může dorůst výšky až 40 metrů; na extrémních stanovištích naopak vytváří nízké jedince s pokrouceným kmenem a větvemi, někdy až keřovitého charakteru.[2] Rozeznává se mnoho různých ekotypů a klimatypů co do velikosti, tvaru koruny a zavětvení.
Kůra dolní části kmene tvoří šedohnědou, deskovitě rozpukanou borku, v horní části a u větví má barvu rezavou a odlupuje se v papírovitých šupinách, konce větví jsou pokryty kůrou zelenou. Kořenový systém je založen na existenci mohutného, do značné hloubky jdoucího hlavního kořene; boční kořeny se naopak bohatě větví do šířky, proto je dobře ukotvena v půdě a je považována za zpevňující dřevinu. Ve vichřici se zpravidla nevyvrací, ale láme. Využívá vztahy mykorhizy s více než 120 druhy hub.[2]
Jehlice jsou dlouhé 4-8 cm vyrůstají ve svazečcích po dvou z krátkých brachyblastů. Co do tvaru jsou rovné nebo poélně zkroucené, tuhé, na vrcholu špičaté. Na větvičce vytrvávají dva až tři roky.[3]
Borovice je jednodomá dřevina, i když na různých jedincích mohou převládat šištice pouze jednoho pohlaví. Kvete v dubnu až červnu, poprvé obvykle kolem 15. roku života (někdy i dříve, v zápoji naopak až mezi 30.-40. rokem). Samčí šištice jsou sírově žluté a vyrůstají na bázi letorostů, samičí růžově červené a lze je nalézt jednotlivě až po třech na koncích nejvitálnějších osluněných větviček pod vrcholovým pupenem. Pyl se šíří vzduchem (anemogamie). Po opylení upadá pylové zrno do roční dormance a samičí šištice se mění v tzv. konelety, drobné útvary velikosti zhruba lískového oříšku na nazpět ohnuté stopce. Teprve druhý rok pylové zrnko vyklíčí a nastává oplození, po němž začínají konelety dorůstat v 3-10 cm dlouhé, kuželovitě vejcovité šišky. Ty během podzimu dozrávají a začínají se otevírat, k hlavní produkci semen však dochází až v předjaří následujícího roku. Poté, obvykle během léta, prázdné šišky ze stromů opadávají.[2]
Semena borovice lesní jsou hnědá až černá, s kleštičkovitě objímavým křídlem. Semenáčky mají první jehlice posazené jednotlivě, záhy se ale objevují ve svazečcích po dvou. V mládí roste borovice zpravidla velmi rychle. Dožívá se stáří 300 až 350 (mimořádně i více) let.[3]
Dozrávající samčí šištice
Samičí šištice v prvním roce
Samičí šištice ve druhém roce
Větévka se šiškami
Semena
Semenáčky
Areál borovice lesní je největší mezi borovicemi. Zahrnuje především mírný a chladnější pás celé Eurasie; celkově sahá od Pyrenejského poloostrova (nejjižnější výskyt v pohoří Sierra Nevada) přes střední Evropu, Balkán, Skandinávii, sever Malé Asie, Kavkaz a evropskou část Ruska na Sibiř a dále až k ruskému pobřeží Ochotského moře. Těžiště jejího areálu je v oblasti Sibiře. V Evropě ji výjimečně nacházíme i ve Středomoří, ale např. se přirozeně nevyskytuje na stepích jižní Ukrajiny a v jižním Rusku nebo v oceanických nížinách Britských ostrovů a Dánska. Nejsevernější výskyt v Evropě je hlášen z Laponska. V Severní Americe je pěstována pouze lesnicky.[2]
V České republice se hojně vyskytuje především v mezofytiku po celém území. V lesích je zde zastoupena přibližně 17,5 %, což je zhruba třikrát více, než by činilo zastoupení přirozené, omezené prakticky na ostrůvky reliktních borů (viz níže). V některých lokalitách je vytlačována nepůvodními druhy borovic: v NP Podyjí borovicí černou (poznáme ji podle delších jehlic), v NP České Švýcarsko borovicí vejmutovkou (jehlice ve svazečku po pěti).
Jde o výrazně světlomilný strom, který velmi těžko toleruje zastínění. Z hlediska půdních nároků i klimatických podmínek se přizpůsobí velmi široké škále podmínek. Dobře snáší mrazy, ale i sucho a chudou půdu extrémnějších stanovišť, kde dokáže nebo nemusí hájit své postavení proti konkurenčním dřevinám; takováto stanoviště, kde borovice vytrvala od svého rozšíření v postglaciální době, se nazývají reliktní bory. V rámci střední Evropy se vyskytují např. na skalních výspách, balvanitých svazích a sutích, na píscích, pískovcových skalách a skalních městech, na příkrých srázech hlubokých říčních údolí a nebo na hadcových podkladech. Roste též místy na rašelině, kde ale vytváří pouze zakrslé, keřovité formy. Na úživnějších, bohatších stanovištích je borovice zpravidla pouze pěstována. Jde tedy o druh, jehož ekologické optimum je značně vzdáleno od optima fyziologického. Patří mezi pionýrské dřeviny.[2]
Z hlediska ekologie můžeme rozlišit několik variant, např.ː
Borovice lesní patří mezi nejvýznamnější hospodářské dřeviny. Poskytuje vynikající pružné, lehké a měkké pryskyřičnaté dřevo s výraznou kresbou letokruhů. Používá se na výdřevu v dolech nebo na výrobu pražců. Truhlářské využití je slabší vzhledem k jeho značné smolnatosti a špatné vyhladitelnosti. Je jedním z nejvhodnějších dřev na stavbu lodí. Vynikající je i jako palivo, neboť má velkou výhřevnost a dobře hoří.[3]
Pryskyřice je zdrojem terpenických látek, z nichž se vyrábí mj. kalafuna, zřídka též přísady do léčivých mastí. Éterické oleje z dřeva a jehličí se pro své antiseptické a uklidňující účinky využívají v aromaterapii a inhalačních směsích.
Je často vysazována v rekultivacích pro zpevnění sutí a písčitých půd i sadovnicky jako okrasný strom. Mladé borovičky jsou oblíbenými vánočními stromky.
Obrázky, zvuky či videa k tématu borovice lesní ve Wikimedia Commons
Galerie borovice lesní ve Wikimedia CommonsBorovice lesní (Pinus sylvestris), též sosna, je jehličnatý strom z čeledi borovicovitých a významná hospodářská dřevina. Vyskytuje se na rozsáhlém areálu v Evropě a severní Asii, v ČR je původním druhem. Často je pěstována v lesích.
Skovfyr (Pinus sylvestris L.) er et op til 30 meter højt nåletræ, der findes i nåleskove, fortrinsvis på tør, mager bund. Den findes spredt over det meste af Danmark og er hjemmehørende, selvom den i dag kun findes dyrket eller forvildet i Danmark.[1] Skovfyren genkendes let på sin kombination af relativt korte, blågrønne nåle og orange-rød bark. Træet er et lystræ, dvs. at det er lyskrævende. Træet kan blive flere hundrede år gammelt, normalt 150-300 år, med de ældste dokumenterede eksemplarer (i Sverige og Norge) på godt over 700 år. I Sogndal blev der i 2009 fundet frisk ved i fyrretræer, som døde for snart 700 år siden. Når fyrretræer dør, afgiver de harpiks, der virker konserverende, og også blev benyttet til mumificering i det gamle Egypten. Dermed har fyrretræerne modstået nedbrydning, til trods for det fugtige klima i Sogndal. Mange af de daterede træstammer viste sig at have spiret i det tidlige 1200-tal og levet i over hundrede år, inden de døde omkring 1350.[2]
Skovfyr er et stedsegrønt nåletræ med en karakteristisk lige stamme, hvoraf den nederste del som regel er grenløs. Vækstformen er kegleformet, senere dog mere paraply- eller skærmagtig og ofte assymetrisk. Hovedgrenene er først vandrette og kransstillede, senere krogede og overhængende. Barken er først lysegrøn og skællet, så grålig og ru, og til sidst opsprækket og dybt furet. Med alderen bliver barken foroven på stammen lidt skællet og næsten glat, rødgul til orangerød.
Knopperne er cylindriske og brunrøde. De er overtrukket med hvidlig harpiks. Nålene sidder parvist på små kortskud, som igen sidder spredt langs langskuddet. Nålene er korte, stive og blågrønne. Bestøvningen sker i maj-juni. Den hunlige kogle er gråbrun og bredt kegleformet. Frøene modner først 2 år efter bestøvning og spirer villigt (især på råjord).
Hovedrødderne er svære, og de når langt ned og er godt forgrenede. De meget højtliggende smårødder er helt filtagtige.
Højde x bredde og årlig tilvækst: 25 × 6 m (30 × 15 cm/år).
Skovfyr kan ikke forveksles med andre nåletræer. Der findes dog over 100 sorter fyrretræ, som kan være svære at skelne fra hinanden.
Arten er udbredt i næsten hele Europa og har en varietet i det nordlige Kina og det østlige Sibirien (Pinus sylvestris var. mongolica), og en anden varietet på Balkan-halvøen og i det nordlige Tyrkiet (Pinus sylvestris var. hamata).
Skovfyr er vokser på den magreste jord i egne med mindst nedbør i Danmark. Her har træet dannet blandede skove med Vorte-Birk (Betula pendula), Bævre-Asp (Populus tremula) og Vinter-Eg (Quercus petraea). Det er almindeligt plantet.
Skovfyr kan vokse på næsten al slags jord, men bliver ofte udkonkurreret af andre arter på kraftig jord. De oprindelige danske bestande er for længst udryddet, og de nuværende træer stammer fra norske eller skotske frøkilder. En betydelige forekomst af sådanne kan f.eks. ses i Tisvilde Hegn og tilhørende Asserbo Plantage.
Veddet er let at bearbejde og derfor meget brugt. Skovfyr har en lysgennemtrængelig krone og tåler vind. Den tåler kun beskæring i ung alder. Træet kan anvendes som spredt indblanding i læplantninger og den indre del af vildtplantninger samt i skovbryn i blanding med løvtræ.
Dets nåle er mulddannende. Frøene ædes af fugle, mus og egern.
Ved beskadigelse frigiver grene og stammer en balsam kaldet terpentin bestående af harpiksstoffer opløst i æterisk olie, så kaldt terpentinolie.
De anvendte dele er primært de unge skud samt den dampdestillerede æteriske olie fra friske nåle, skudspidser og unge grene (fyrrenåleolien). Fyrreskud indeholder C-vitamin og bitterstoffer.[3]
Der findes en række historiske henvisninger til folkemedicinsk brug af skovfyr i Danmark.[3] Harpiksholdige fyrrespåner eller fyrreknaster blev i Jylland sat på brændevin og drukket mod kolik. På Fyn dryssede man ormemel fra gammelt fyrreved i brandsår. Generelt over hele landet har man brugt te lavet på knopperne mod skørbug og hoste. Dampdestillat af nåle og unge skud (fyrrenåleolie) har været hældt i kogende vand, hvorefter man indåndede dampene mod kighoste og anden hoste samt forskellige andre former for halsbesvær.
Skud og nåleolie har antimikrobiel effekt[3] og kan anvendes indvortes mod betændelsestilstande i mund og svælg. Dråber af ekstrakt eller olie kan tilsættes varmt vand og inhaleres med vanddampen. Udvortes kan nåleolie eller ekstrakt af fyrreskud anvendes i salver mod gigtlidelser og nervesmerter (neuralgi).
Træet angribes af en bladpletsvamp, Fyrrens sprækkesvamp, som fremkalder for tidligt nålefald.
Fyrreskud-viklerens larver fremkalder hængende, slappe skud.
Skovfyr på heden i Skotland.
Skovfyr kogle
Ung skovfyr
Skovfyr (Pinus sylvestris L.) er et op til 30 meter højt nåletræ, der findes i nåleskove, fortrinsvis på tør, mager bund. Den findes spredt over det meste af Danmark og er hjemmehørende, selvom den i dag kun findes dyrket eller forvildet i Danmark. Skovfyren genkendes let på sin kombination af relativt korte, blågrønne nåle og orange-rød bark. Træet er et lystræ, dvs. at det er lyskrævende. Træet kan blive flere hundrede år gammelt, normalt 150-300 år, med de ældste dokumenterede eksemplarer (i Sverige og Norge) på godt over 700 år. I Sogndal blev der i 2009 fundet frisk ved i fyrretræer, som døde for snart 700 år siden. Når fyrretræer dør, afgiver de harpiks, der virker konserverende, og også blev benyttet til mumificering i det gamle Egypten. Dermed har fyrretræerne modstået nedbrydning, til trods for det fugtige klima i Sogndal. Mange af de daterede træstammer viste sig at have spiret i det tidlige 1200-tal og levet i over hundrede år, inden de døde omkring 1350.
Die Waldkiefer (Pinus sylvestris), auch Gewöhnliche oder Gemeine Kiefer, Wald-Föhre, Rotföhre, Weißkiefer oder Forche genannt, ist eine Pflanzenart in der Gattung der Kiefern (Pinus) aus der Familie der Kieferngewächse (Pinaceae). Um ihre Zugehörigkeit zur Gattung der Kiefern zu betonen, ist in der Botanik die Bindestrichschreibweise Wald-Kiefer verbreitet.
Die Waldkiefer ist aus forst- und holzwirtschaftlichen Gründen eine der am häufigsten angebauten Baumarten Deutschlands. Deutlich seltener kommen auch natürliche Kiefernwälder vor.
Die Waldkiefer ist ein schnellwüchsiger immergrüner Nadelbaum. Sie kann Wipfelhöhen bis 48 m[1] und Stammdurchmesser bis zu 1 m erreichen. Sie kann bis zu 600 Jahre alt werden.
Die Waldkiefer ist in der Wuchsform sehr variabel. Je nach Standort kommen schmale kegelförmige oder breite schirmförmige Kronen vor. Die Aststockwerke sind locker aufgebaut. Ältere Bäume haben oftmals eine halbkugelige Krone und einen vollholzigen langen Stamm, bei dem die unteren Äste abgestorben sind. Auf Standorten mit geringer Substratauflage, auf Felsuntergrund oder als Windflüchter an Küsten bildet die Waldkiefer eine ausladende Schirmkrone aus.
Die Borke ist in der Jugend glatt graugelb. Später bilden sich im unteren Stammbereich braunrote, tiefrissige und grobe Schuppen, im oberen Stammbereich die orange, dünne Spiegelrinde. Die Stämme der älteren Waldkiefern sind somit deutlich zweifarbig. Oft lösen sich von der Spiegelrinde glänzende Platten, die pergamentartig dünn sind.
Die mehrjährigen Nadeln sind mehr oder weniger gedreht, paarweise in einer Nadelscheide (Kurztrieb) zusammengefasst und 4 bis 7 cm lang. Ihre Farbe ist blaugrün. Die Nadeln sind meist starr und spitz, im beschatteten Kronenbereich jedoch oft weicher. Histologisch finden sich zwei Harzkanäle, die den Zentralzylinder mit den darin verlaufenden zwei Leitbündeln begleiten. Belüftung und Verdunstung werden wie bei Laubblättern über kleine Poren, die sog. Stomata, reguliert. Die Nadeln haben jedoch einen xeromorphen Bau mit eingesenkten Stomata. Außer bei Keimpflanzen stehen die Nadeln ausschließlich zu zweit an Kurztrieben. Jung sind sie von häutigen Niederblättern geschützt.
Die männlichen Blüten entstehen zahlreich um die Basis der jüngsten Langtriebe. Unreif sind sie zunächst kugel- bis eiförmig und grün-gelb. Aufgeblüht werden sie etwa zwei Zentimeter lang, sind walzenförmig und rotbraun bis braun mit gelbem Blütenstaub. Die Verbreitung des Pollens erfolgt durch den Wind oft in großen Mengen, so dass sich der gelbe Blütenstaub in der Umgebung sichtbar niederschlägt.
Am Ende der Kurztriebe stehen ein bis drei weibliche Blüten. Diese sind rötlich und werden etwa 5 bis 8 Zentimeter lang. In den weiblichen Blüten bilden sich nach der Bestäubung und Befruchtung die Samen. Die Stiele der weiblichen Zapfen biegen sich nach der Befruchtung zum Zweig hin. Blütezeit ist von April bis Mai. Die befruchteten weiblichen Zapfen sind anfangs dunkelgrün und reifen erst im November des zweiten Jahres. Die reifen, dunkelgraubraunen, eikegelförmigen Zapfen sind bis zu 8 Zentimeter lang und 3,5 Zentimeter breit. Sie sitzen zu zweit oder in Gruppen an gekrümmten Stielen. Nach Freigabe der geflügelten Samen, die durch den Wind verbreitet werden, fallen diese Zapfen als Ganzes ab.
Die Chromosomenzahl beträgt 2n = 24.[2]
Die Nadelspitzen wirken als Kondensationspunkte, das heißt, sie fördern die Taubildung und dienen so der zusätzlichen Wassergewinnung. Die Nadeln fallen gemeinsam mit dem dazugehörigen Kurztrieb ab. Gewöhnlich geschieht dies nach drei Jahren, in Gebieten von hoher Luftverschmutzung auch schon im zweiten Jahr. Außerdem bleiben die Nadeln bei Luftverschmutzung kürzer.
Die Nadeln zeigen ausgesprochene Trockenheitsanpassungen, besonders gegen Frosttrocknis. Durch stark verdickte Zellwände der Epidermis und Hypodermis sind sie ledrig-derb (Skleromorphie). Die Spaltöffnungen sind zum Transpirationsschutz eingesenkt. Zum Teil ist dies auch als Anpassung an nährstoffarme Böden zu verstehen (Peinomorphose).
Alle Zweige und der Terminaltrieb verlängern sich jährlich um einen Langtrieb. Durch das Zählen der Astquirle ist somit eine Altersabschätzung leicht möglich.
Die Pfahlwurzel reicht bis in 6 Meter Tiefe. Die Feinwurzeln bilden Ektomykorrhizen beispielsweise mit Fliegenpilz, Reizker-Arten und Butterröhrling.
Die Waldkiefer ist windblütig (unbeweglicher Typ). Der Pollen hat Luftsäcke und kann mehrere Kilometer weit fliegen. Die Blüten sind einhäusig und vormännlich. Die männlichen Blüten stehen büschelig gedrängt in der unteren Hälfte diesjähriger Langtriebe. Staubblätter sind zahlreich, spiralig angeordnet, auf je zwei Pollensäcke reduziert. Wegen der überreichen Pollenproduktion kommt es zur Hauptblütezeit oft zum Phänomen des „Schwefelregens“. Selbst in Großstädten wie Berlin kann man große Flächen des gelben, staubartigen Niederschlags finden, besonders auf Regenpfützen. Ungeachtet der Windblütigkeit stellt der Kiefernpollen eine wichtige Nahrungsquelle für Bienen dar. Die roten weiblichen Blütenstände (Zapfen) stehen seitlich an der Spitze von Langtrieben. Sie bestehen aus zahlreichen, spiralig angeordneten Deckschuppen und jeweils einer Samenschuppe mit zwei zur Achse gerichteten Samenanlagen in deren Achseln.
Nach der Bestäubung wächst der Pollenschlauch nur sehr langsam, so dass die Befruchtung erst im folgenden Jahr in den inzwischen etwas herangewachsenen, noch grünen und völlig geschlossenen Zapfen stattfindet.
Die Waldkiefer ist ab etwa 10 bis 15 Jahren blühfähig. Sie löst bei manchen Menschen Heuschnupfen aus.
Die Samen reifen im Herbst des 2. Jahres und werden erst im Frühjahr des 3. Jahres aus den Zapfen entlassen. Die Samenschuppen sind dann verholzt und haben die Deckschuppen überwachsen. Das bekannte Öffnen und Schließen der Kiefernzapfen als Wetterpropheten beruht auf hygroskopischen Bewegungen und zeigt somit unterschiedliche Witterungsverhältnisse an: Bei feuchtem Wetter quillt die Unterseite (Außenseite) der Samenschuppen stärker als die Oberseite, und der Zapfen schließt sich. Bei Trockenheit spreizen die Zapfen und entlassen den geflügelte Samen. Der Vorgang lässt sich im Experiment nachvollziehen: In Wasser eingetauchte trockene Zapfen sind nach ca. zwei Stunden geschlossen.
Die Samen werden durch den Wind als Drehflieger verbreitet. Sie liegen in zwei Formen vor: Die kurzflügelige Form hat Mindestflugweiten von 150 Metern, die langflügelige solche von ca. 1000 Metern. Daneben kommt Bearbeitungsverbreitung durch Spechte und Eichhörnchen sowie Wasserhaftausbreitung vor. Die Samen speichern fettes Öl. Sie sind Lichtkeimer. Der Keimling hat vier bis sieben Keimblätter.
Das Hauptverbreitungsgebiet umfasst Europa bis weit nach Sibirien. Es reicht im Norden bis Lappland, im Süden bis in den äußersten Nordwesten Spaniens, den Norden Portugals und in die Türkei (nordisch-eurasiatisch-kontinentales Areal). In Westeuropa (Frankreich und Schottland) ist sie verstreut anzutreffen, in den südlichen Arealteilen beinahe ausschließlich Reliktvorkommen im Gebirge, die vielfach als eigene Unterarten (oder lokale Varietäten) beschrieben worden sind (catalaunica, cretacea, iberica, nevadensis, pyrenaica, rhodopea und romanica).
In Deutschland wäre die Waldkiefer von Natur aus eine eher seltene Baumart, die auf Grund ihrer geringen Konkurrenzkraft gegenüber anderen, schattenverträglicheren Baumarten nur auf Grenzertragsstandorte beschränkt wäre. Die Waldkiefer dominiert unter mitteleuropäischen Klimaverhältnissen natürlicherweise nur auf besonders nährstoffarmen und trockenen oder nassen Standorten wie zum Beispiel auf bewaldeten Sanddünen oder in Moorrandwäldern. Da die Waldkiefer aber in ihrer Jugend sehr robust ist und auch unter schwierigen Verhältnissen noch gute Holzerträge liefert, wurde sie von den deutschen Waldbesitzern und Forstleuten seit Jahrhunderten großflächig angebaut. So ist sie heute, nach der Gemeinen Fichte, die zweithäufigste Baumart in den deutschen Wäldern. Mit 2,4 Millionen Hektar wachsen die Kiefern auf 22,9 Prozent der deutschen Waldfläche. Im Zuge des Waldumbaus werden aber Kieferreinbestände seit einigen Jahrzehnten wieder in standortgemäße Mischwälder umgewandelt. So nahm die Kiefernfläche in Deutschland zwischen 2002 und 2012 um 85.000 Hektar ab.[3] In Deutschland ist die Waldkiefer vor allem in Brandenburg, Sachsen-Anhalt, Mecklenburg-Vorpommern und Niedersachsen sowie in den nördlichen Teilen Sachsens und Bayerns anzutreffen.
Die Waldkiefer ist eine anspruchslose Baumart und tolerant gegenüber vielen Böden und Klimaten. Mit ihrem Pfahlwurzelsystem kann sie auch zu tiefer liegenden Wasserschichten vordringen. Kiefernwald wächst von Natur aus auf armen, trockenen Böden auf sandigen und moorigen Standorten sowie auf trockenen Kalkböden, da hier das Durchsetzungsvermögen anderer Baumarten geschwächt ist. Ihr Zeigerwert für magerste Waldstandorte ist jedoch ohne Bedeutung, da sie vom Menschen auch auf bessere Standorte verbracht wurde und dort bestandsbildend ist. Natürliche Kiefernwälder kommen vor allem unter subkontinentalen Klimabedingungen vor und meiden den atlantischen Westen Europas. Nach Oberdorfer ist die Waldkiefer von Natur aus vorherrschend in Gesellschaften der Verbände Dicrano-Pinion, Cytiso-Pinion oder Erico-Pinion.[2]
Forscher haben festgestellt, dass die Waldkiefer nach der Tschernobyl-Katastrophe ihr Erbgut durch verstärkte DNA-Methylierung verändert hat und sich so an die Folgen ionisierender Strahlung anpasst.[4][5]
Im Alpenraum kommen Waldkiefern mit etwas abweichenden Merkmalen vor, die als Engadiner Waldkiefer (Pinus sylvestris L. subsp. engadinensis (Heer) Asch. & Graebn.) bezeichnet werden. Vereinzelte Funde entsprechend eingeordneter Individuen liegen auch aus den Bayrischen Alpen vor. Von anderen Autoren wird die Sippe nur als Varietät der Waldkiefer betrachtet, vereinzelt auch als echte Art. Ursprung der Engadiner Waldkiefer ist offensichtlich Hybridisierung mit der verwandten Bergkiefer (Pinus mugo) und (möglicherweise stabilisierte) Rückkreuzungsschwärme mit der Waldkiefer, also eine hybridogen entstandene Sippe. Es wird neuerdings auch ins Gespräch gebracht, dass es sich bei der Engadiner Waldkiefer um direkte (primäre) Hybriden zwischen den Arten handeln könnte.[6] Die Engadiner Waldkiefer kommt besonders in präalpinen und alpinen Gesellschaften des Verbands Erico-Pinion vor.[2]
Bei der Bestimmung der Waldkiefer kann es bei oberflächlicher Betrachtung zur Verwechslung mit der Schwarzkiefer kommen. Die Arten unterscheiden sich aber im Habitus. Da beide Baumarten außerdem eine unterschiedliche Drehung der Nadeln besitzen, ist es relativ einfach, sie daran zu unterscheiden. Bei der Waldkiefer lassen sich die beiden Nadeln am Kurztrieb nicht zu „einer Nadel“ zusammenfassen, wohingegen dies bei der Schwarzkiefer problemlos möglich ist. Die Schwarzkiefer bildet im oberen Stammbereich keine Spiegelborke aus; die Farbe der Rinde ist abweichend. Die Zapfen sind farblich und in der Größe stark verschieden; auch die Nadeln sind unterschiedlich groß.
Viele auf der Waldkiefer lebende Insektenarten werden aus forstwirtschaftlicher Sicht in Mitteleuropa immer noch als Schädlinge angesehen. Es entspricht zwar der Tatsache, dass das in manchen Jahren vermehrte Auftreten einiger Arten zu ökonomischen Einbußen in der Forstwirtschaft führen kann, es sollte jedoch noch mehr als bisher, gerade im Hinblick auf den in den letzten Jahren bedrohlich voranschreitenden Artenrückgang, auch ein Blick auf die ökologischen Zusammenhänge gelegt werden. Viele Insektenarten, die noch vor wenigen Jahren als Forstschädlinge angesehen wurden, sind heute in Deutschland und vielen anderen europäischen Staaten so selten geworden, dass sie unter strengen Artenschutz gestellt werden mussten. Andere sind bereits verschollen oder ausgestorben. Nachfolgend werden einige Arten beschrieben, die auf die Waldkiefer als Nahrungspflanze angewiesen sind.
Die Kiefernschütte ist die wichtigste Kiefernkrankheit. Hauptsächlich junge Bäume und Kiefernkulturen werden davon betroffen. Auslöser ist der Schadpilz Lophodermium seditiosum.
Das Diplodia-Triebsterben wird durch den Schadpilz Sphaeropsis sapinea ausgelöst. Er befällt die jungen Triebe während des Austriebs und bringt sie zum Absterben. Seit 2017[7] wird die Krankheit großflächig in Deutschland zum Problem, denn durch die ständig wärmer werdenden Sommer in Verbindung mit großer Trockenheit, sind die Bäume geschwächt und für den Pilz anfällig geworden.[8]
Der Kiefernrindenblasenrost, eine durch Rostpilze in Europa weit verbreitete Kiefernkrankheit, ist die Ursache dafür, dass bei alten Kiefern der obere Teil der Krone oberhalb des befallenen Rindenbereichs abstirbt und als trockener Zopf aus der grünen Krone herausragt (Zopftrocknis). Wegen der starken Verharzung des Rindenbereiches und auch des Holzes im Befallsbereich (Verkienung) heißt diese Krankheit auch Kienzopf.
Das Triebschwinden wird durch den Schadpilz Cenangium ferruginosum verursacht, der in Mitteleuropa weit verbreitet ist und dort hauptsächlich die Waldkiefer besiedelt.
Zurzeit unternimmt die Europäische Union erhebliche Anstrengungen, die Einschleppung des Kiefernholznematoden (Bursaphelenchus xylophilus) zu verhindern. Die in Nordamerika heimische Art wird durch Holzhandel und Verpackungsholz verbreitet. Die Waldkiefer ist gegen den Schädling extrem empfindlich, so dass gewaltige Schäden drohen. Die Art ist bereits nach Portugal eingeschleppt worden. Seit Anfang 2010 müssen z. B. alle Europaletten behandelt werden, um die Ausbreitung zu stoppen.
In Europa werden Waldkiefern häufig in plantagenartigen Monokulturen bewirtschaftet, um den hohen Bedarf an Bau- und Industrieholz zu decken. Auf besseren Standorten können diese Bestände später mit Laubbaumarten unterbaut werden, wodurch das Bestandesinnenklima erheblich verbessert wird. Kiefernreinbestände werden im Allgemeinen nach Erreichen des Wirtschaftszieles im Kahlschlag genutzt.
Da sich die Betriebsform der Kahlschlagswirtschaft mit der regelmäßigen Folge von Nadelholzreinbeständen in der Vergangenheit als wenig stabil gegenüber den zunehmenden biotischen und abiotischen Belastungen erwiesen hat, werden die Kiefernbestände in Mitteleuropa heute oftmals im Schirmhiebsverfahren genutzt. Unter den verbleibenden lockeren Schirm werden dann Laubbäume gepflanzt, die später den Folgewald bilden sollen. Auf armen Standorten ist auch das Verfahren der Kiefernnaturverjüngung möglich.
Kiefern produzieren Harz, das bei Verletzungen der Rinde den Wundabschluss bildet und den Baum vor Infektion mit Pilzkrankheiten schützt. Aus dem Harz der Kiefern, dem Rohbalsam, können durch Destillation Terpentinöl und Kolophonium gewonnen werden. In Deutschland ist die Harzgewinnung (Pecherei) heute nicht mehr üblich. In Österreich gibt es noch harzverarbeitende Betriebe.[9]
In der Forstwirtschaft werden die Waldkiefern nach einer Wachstumszeit (Umtriebszeit) von 80 bis 140 Jahren bzw. nach Erreichen einer bestimmten Stärke (ca. 35 oder 40 Zentimetern Brusthöhendurchmesser) geerntet.
Waldkiefern liefern ein wichtiges Nutzholz und werden als Bauholz (auch in Form von Konstruktionsvollholz und Brettschichtholz), als Gartenholz (meist kesseldruckimprägniert), für Möbel, Massivholzdielen und Hobeldielen, Profilholz, Leisten usw. genutzt.
In der in Europa verwendeten Norm für Handelshölzer (DIN EN 13556) hat die Waldkiefer das Kurzzeichen PNSY.
Einige Produkte aus Kiefernbestandteilen haben angeblich Heilwirkung.
Kiefernnadelöl (Oleum pini silvestris) ist das aus frischen Nadeln oder Zweigspitzen destillierte ätherische Öl. Es wird vor allem als schleimlösendes Mittel bei Bronchitis verwendet. Es besteht u. a. aus Pinen, aber sein typischer Geruch stammt von dem hohen Gehalt an Bornylacetat.
Terpentinöl wirkt hautreizend, antiseptisch und wird deshalb zu Einreibungen bei rheumatischen Erkrankungen verwendet. Bei längerer Einwirkung treten allerdings schmerzhafte Hautentzündungen auf, ebenso geschwürige Veränderungen und tiefgreifende Gewebezerstörungen. Hierfür ist besonders das delta-3-Caren verantwortlich. Auch Bronchospasmen können verstärkt werden. Terpentinöl besteht aus Pinen, Camphen, β-Phellandren, δ-3-Caren und Limonen als Hauptinhaltsstoffen.
Kiefernrindenextrakte enthalten entzündungshemmende Stoffe, die z. B. gegen Arthritis eingesetzt werden könnten.
Echter Kiefernhonig geht auf die Ausscheidungen von Schild- und Rindenläusen zurück, die an den Nadeln saugen (Honigtauwaldtracht). Eine große Kiefer kann mehrere Kilogramm Honig pro Jahr liefern.
Aus dem verkienten Holz lässt sich sogenannter Kienspan gewinnen, der früher als Leuchtmittel in Bergwerken verwendet wurde.
Auf einer Schildmauer der Ruine von Schloss Auerbach im Odenwald wächst eine Waldkiefer, die in luftiger Höhe allein auf dem Bauwerk wurzelt. Trotz der sehr kargen Lebensbedingungen hat sie ein Alter von mehr als 300 Jahren und eine Höhe von sieben Metern erreicht – ein eindrucksvoller Beleg für die ausgeprägte Anspruchslosigkeit der Pflanze.
Waldkiefern sind in europäischen Ländern als Weihnachtsbaum beliebt, werden in Deutschland allerdings nur selten dafür verwendet. Sie behalten ihre Nadeln bis weit in den Januar, sind jedoch etwas schwieriger zu schmücken als andere Nadelbäume.
In Deutschland war die Waldkiefer Baum des Jahres im Jahr 2007.[10]. In Österreich, als Rotföhre bezeichnet, wurde sie im Jahr 2022 vom Kuratorium Wald zum Baum des Jahres erkoren.[11]
Die Waldkiefer (Pinus sylvestris), auch Gewöhnliche oder Gemeine Kiefer, Wald-Föhre, Rotföhre, Weißkiefer oder Forche genannt, ist eine Pflanzenart in der Gattung der Kiefern (Pinus) aus der Familie der Kieferngewächse (Pinaceae). Um ihre Zugehörigkeit zur Gattung der Kiefern zu betonen, ist in der Botanik die Bindestrichschreibweise Wald-Kiefer verbreitet.
Die Waldkiefer ist aus forst- und holzwirtschaftlichen Gründen eine der am häufigsten angebauten Baumarten Deutschlands. Deutlich seltener kommen auch natürliche Kiefernwälder vor.
Bijeli bor (lat. Pinus sylvestris), obični bor, bjelobor, sosna[1] je četinarska golosjemenjača, stablašica iz porodice Pinaceae.
Bijeli bor je stablašica, koja dostigne visinu i do 40 m, rijeđe i do 48 m, promjera do 100 cm; dugog je debla u mladosti etažnog rasporeda grana, zaobljene krošnje, a u starosti i na stijenama često kišobranaste krošnje.[1] Drvo i ostali organi biljke obiluju smolnim kanalima (smolom). Zbog širokog areala, opisano je mnogo geografskih oblika i raznih fenotipova.[2][3]
Kora ovog drveta, na gornjem dijelu debla i na ograncima je tanka, crvenkastožuta, a osipa se u tankim ljuskama, u krošnji i višim dijelovima do 18% promjera. Donji dio debla ima sivosmeđu, duboko izbrazdanu, debelu koru debljine do 35 mm.[1] Debla starijih stabala su crvenkasta i tanka, vrlo smolasta. Uobičajeni atribut "bijeli" dobio je zbog primjetno svjetlije kore i iglica u odnosu na crni bor. Iglice su dugačke,
Razvijenost korijenovog sistema ovisi o tipu podloge i dubini tla, ali redovno ima jaku glavnu žilu. Jedino mu pupovi nisu smolasti; jajasto su valjkasti i zaobljeni. Ljuske su priljubljene sa više-manje slobodnim vrhovima, dužine 2–6 mm. Iglice su na kratkim izdancima, po dvije u bjeličastom rukavcu; duge su 4–8 cm, a široke do 2 mm. Tanke su i savitljive, šiljate, često blago uvijene (usukane), svijetlosivzelenkaste do zelene ili tamnozelene. Ostaju na granama 2-3 godine, na višim nadmorskim visinama i duže. Cvjetovi bijelog bora su jednospolni. Muški su jajasti, sumpornožuti, dugi do 1 cm; ženski su u vidu malih smeđih ili crvenih šišarki.
Jajasto-čunjaste šišarke su svjetlosmeđe ili sivkaste, sa izraženom kratkom drškom na kojoj vise; često su asimetrične, duge 3–8 cm, široke 2–3 cm, rombastog štitića, bez šiljka. Apofiza je ravna ili piramidno izvučena, sa vršnom grbicom.[4].
Sjemenke su tamnosmeđe, duge oko 3–4 mm, sa 3-4 puta dužim prozirnim krilcetom koje ih obuhvata, kao kliještima i od njega se lahko odvaja. Sazrijevaju u oktobru druge godine, a ispadaju u proljeće treće godine. Klije sa 4-8, a najčešće sa 6 kotiledona.
Bijeli bor najbolje uspijeva na pozicijama sa puno svjetlosti, što ga ograničava i smanjuje mu konkurentnost prema ostalim vrstama drveća. Veoma je prilagodljiv je na ekološke uvjete temperature, vlage i tla; zahvaljujući tome i ima tako širok i raznolik areal. Doživi čak i do 250 godina. Početak plodonošenja je između 10-e i 20-e godine na osami, a 20 godina kasnije u sastojini. Mlade biljke su osjetljive na snijeg. Dobro podnosi mraz, sušu i zimske studeni i zagađenja.
Bijeli bor raste u širokom području Evrope i Sjeverne Azije, na Kavkazu, Krimu, Pirinejskom i Balkanskom poluotoku.[1] U Bosni i Hercegovini i okolnim Balkanskim državama, ovo je autohtona vrsta drveća u pojasu srednih i viših mezofitskih šuma. Ima veliki privredni značaj.
Drvo obične borovine je jedričavo, svijetle smeđastocrvene srčike i žućkaste do crvenkastobijele bjeljike. Bjeljika znatno široka u mlađeg drveta, sa oštrim prelazom između zona ranog i kasnog drveta. Smolni kanali teško uočljivi. Drvo sjajno i ima miris terpentina. Udio pora oko 67%.
Drvo lako 0,59 g/cm3, jako se uteže, meko na pritisak, vlak i savijanje je počvrsto, na smicanje i udarac čvrsto, lako se cijepa, elastično je i trajno drvo.[1] Trajnost mu je, bez vještačkih dodataka radi zaštite: 20-70 godina na zemlji, 90-120 godina pod krovom, 250-500 godina pod vodom, 700-900 godina u stalno suhom, a djelomično u zemlji kao stub ili prag 7-8 godina.
Drvo bijelog bora upotrebljava se kao građevno i stolarsko drvo, građevna stolarija, podovi, željeznički pragovi, rudničko drvo, stupovi i šipovi, jarboli, antene i celulozno drvo. Obrađuje se lako i dobro, katkad mu je potrebna saponifikacija. Sporedni proizvod su smola, dobijena smolarenjem i ekstrakcijom iz starih panjeva, katran, terpentinsko ulje i kora za štavljenje. Zbog trajnosti srčike, ubotrebljava se u vodogradnjama i građevinskoj stolariji.[1]
Greške drveta bijelog bora su: usukanost, kvrgavost, zasmoljenost i modrenje. Od gljivica napadaju ga: Ceratostomella, Trameter, Armillaria merulius, Polyporus, Lophodermium seditiosum, a od insekata Xyloterus, Monochamus, Xyleborus i Sirex.[1]
Bijeli bor (lat. Pinus sylvestris), obični bor, bjelobor, sosna je četinarska golosjemenjača, stablašica iz porodice Pinaceae.
De geweune pynboom (Pinus sylvestris L.) is a sôorte pynboom die inêems is in Euroazje, goande van West-Europa toe an ôostlik Siebeerje, in 't zuudn toe an de Kowkoazuus en Anatoolje, en in 't nôordn a stik binn de poolsirkle in Skandienoavje. In 't nôordn van zyn gruujgebiéd, ist y te vienn van de zêespeegle toe an 1 000 meetrs, binst dat y in 't zuudn van zyn gruujgebiéd e boom is uut 't ooggebergte, gruujnde tusschn 1 200 – 2 600 meetres ogte. Y is gemakklik 't êrkenn deur de kombienoasje van zyn reedlik korte, blow-groene noaldn en d' oranje-rôo schusse [1][2][3][4].
De geweune pynboom is 'n altydgroene koniefeereboom die gruujt toe 'n ogte van 35 m [5] en mêt e stamme-deurmeetre toe 1 meetre otn vulwassn is; uutzoendrlik kan y 45 m ooge wordn en 1,7 meetre dikke zyn ip styf vruchtboare groendn. De grotst bekende boom, die in Estland stoat, is méér of 210 joar oed en mit 46,6 meetrs [6]. De schusse is dikke, schubachtig doenkre bruun-grysde ip 't oenderste van de troenke, en dinne, schilfrachtig en oranje ip 't boovnste stamgedêelde en ip de takkn. 't Uutzichte (de habitus) van e volwassn boomn êt 'n eign karaktre deur de lange, koale en rechte troenke mêt an de top 'n ofgevlakte massa koniefeere-noaldn. De boomn kunn normoal 150–300 joar oed wordn. D' oedste bekende ekzemploarn gruujn in Lapland (nôordlik Finland), en zyn mêer of 760 joar [1][2][3][7].
De scheutn zyn licht bruun, vôgns e spieroalsgewys geschikt patrôon. Ip vulwassn boomn zyn de noaldn blowachtig groene, dikkers doenkre groene toe doenkre gilwe-groene in de wientre, 2,5 toe 5 cm lank en 1-2 mm breed, geschikt in bunndls van twêe in e bluuvnde scheede an de boazies. Ip kloeke joenge boomn kunn de noaldn twi kêers zo lank zyn, ensomtyds vôornkommn in bundls van drié of viere an de toppn van sterke scheutn. De noaldn bluuvn twêe toe vier joar stoan by warmre kliemoatn, en toe neegn joar in subarktiesche streekn. Zoajliengn toe êen joar oed droagn zjuuveniele noaldn; dedeeze stoan allêene (nie per twêe), 2–3 cm lank, ofgeplat, mêt e gezoagde bôord [1][3][7].
De zoadkeegls zyn rôod by de bestuuvienge, tonne blêek bruun, bolvormig en mê 4 – 8 mm deurmeetre in undre êeste joar, uutgruujnde toe de vulle grôote in undre twidde joar, puntig ovoied-kôoniesch, groene, tonne groen-grysde toe bruun-gilwe by rypte, 3 - 7,5 cm lank. De keegl-schubbn ên e platte toe pyramiedoale apophysis, mêt e klêene stekkr ip de umbo. De zoadn zyn zwartachtig, 3–5 mm lank mêt e blêekbruune 12 – 20 mm lange vleugle en ze wordn losgeloatn ot de keegls oopn goan in de lente 22–24 moandn achtre de bestuuvienge. De stuufmeel-keegles zyn gilwe, somtyds rôoze, 8 – 12 mm lank; de verspreidienge van 't stuufmeel gebeurt in 't middn of no 't ende van de lente [1][3][7].
Mêer of 100 varjeteitn van Pinus sylvestris zyn beschreevn deur de botaniekrs, mo dr zyn dr mo drie of viere die teegnwôordig anveird zyn. Ze verschilln mo winnig van uutzicht, mo z' ên duudlikkr verschilln ip geeneetisch gebiéd en no soamnstellienge van undre hars. Popuuloasjes uut 't uuterste westn van Schotland zyn geeneetiesch verschillnd van dedeeze uut de reste van Schotland en nôordlik Europa, mo nie genoeg vo te kunn deuregoan vor 'n ofzoendrlikke botoaniesche varjeteit. Boomn in 't uutrste nôordn van 't gruujgebied woarn vroegr somtyds bekeekn lik var. lapponica, mo de verschilln liggn an de gruujplatse en zyn nie geeneetisch bepoald [1][2][4][8][9][10][11][12][13][14].
De geweune pynboom (Pinus sylvestris L.) is a sôorte pynboom die inêems is in Euroazje, goande van West-Europa toe an ôostlik Siebeerje, in 't zuudn toe an de Kowkoazuus en Anatoolje, en in 't nôordn a stik binn de poolsirkle in Skandienoavje. In 't nôordn van zyn gruujgebiéd, ist y te vienn van de zêespeegle toe an 1 000 meetrs, binst dat y in 't zuudn van zyn gruujgebiéd e boom is uut 't ooggebergte, gruujnde tusschn 1 200 – 2 600 meetres ogte. Y is gemakklik 't êrkenn deur de kombienoasje van zyn reedlik korte, blow-groene noaldn en d' oranje-rôo schusse .
Pedäi (lat. Pínus sylvéstris) on ainosvihandu puu, kudai kuuluu Pedäipereheh (Pinaceae). Luonnos pedäi kazvau Jevroupas da Aazies.
Pedäi voi olla 40 metrii korgevuttu. Sen rungo voi olla 0,5-1,2 metrii levevytty. Kaikis suurimat puut kazvetah Itämeren suvirannikol, net ollah 45-50 metrii korgevuot. Pedäi kukkiu kezäkuul, sen andimet kypsetäh tossu libo kolmandennu vuon.
Pedäjiä käytetäh rakendamizes. Valutetah sit tervua da d’oktii. Pedäi on hyvä tervehyöle. Lehtenkandazis luajittuu juomistu juvvah rygimizeh da bronhoin taudiloih. Lehtenkandazii otetah talvel libo kevättalvel da kuivatah niilöi. Pedäjän havus da käbylöis luajitah pedäjän voidu, kudai on kibuu da spazmoin vastah, käytetäh sidä maksankivitaudiloih. Pedäjän voidu vie käytetäh ingal’atsieloin luadijes. Pedäjän havus luajitah pedäiekstraktu, kudamua käytetäh rungua pestes ihon hyväkse.
Pedäi (lat. Pínus sylvéstris) on ainosvihandu puu, kudai kuuluu Pedäipereheh (Pinaceae). Luonnos pedäi kazvau Jevroupas da Aazies.
Pinastro (Pinus pinaster) esas pino sovaja, (marolitorala) de qua onu extraktas terpentino.
O pin royo u pin roi (Pinus sylvestris (L., 1758)), ye un árbol de fuella perén d'o chenero Pinus, en a familia Pinaceae, amplament distribuito per Europa y Asia. En a Peninsula Iberica se troba en os pisos oromediterranio y montano d'as montanyas, per tener preferencia per os puestos de clima frido. En Aragón, ye la especie de pin dominadera en os Pireneus. O nombre popular, cheneral per tot Aragón, demana d'a color royisca d'a suya crosta.
Pueden creixer dica fer 30 metros d'altaria, gosando creixer dica 6 metros en os primers 10 anyos de vida. A suya forma ye piramidal quan son chovens, pero se torna irregular en os eixemplars viellos. As fuellas (agullas) son simples, naixendo.-ie de dos en dos, més curtas que no en altras especies de Pinus, d'entre 3 y 7 cm de lonchitut. Creixen bien anisolatos, pero en as selvas siempre puyan escando la luz, per lo que gosan deformar-se manifestando piroleras chiquetas en alto de tot d'un tranco finet que s'enfila bien alto; ixo fa que muitos eixemplars d'estes mas chovens se troncen quan quedan anisolatos p. ex. quan en tirando la madera y se tallan os altros árbols d'arredol. En a silvicultura tradicional de l'Alto Aragón esto se miraba de privar quitando-los-ie totz en corrols, ta que no i quedesen eixemplars anisolatos.
Pineta de pins royos.
Flors.
Crosta
Pin anisolato.
Pinus sylvestris
Simients.
Niedo de bruixas (estructura patolochica) d'una rama.
Pinus sylvestris (лат. Pinus sylvestris) – Pinaceae семьяысь Евразияын будӥсь пужым. Ӝуждалаез ог 25 м, модослэн диаметрез 1 м.
Pošės (luotīnėškā: Pinus sylvestris) īr spīglioutis medis, katros muokslėškā prėgol pošėniu augalū šėimā. Aug smėltingūs, švėisiūs vėitūs, anā tink prastas, nederlingas dėrvas. Būn nuognē skėrtėnga augoma ė skvarmas - katras aug medies būn tėisės, aukštas, vuo katras aug laukūs, pamedies, liūnūs - krėivas, žemas. Paprastos augoms 25–40 m, sīkēs lėgė 50 m. Ėšgiven aple 500–600 metu.
Pošės ī patsā gausiausis medis Lietovuo. Žemaitėjuo pošīnu nie daug. Pats daugoms anūm ī Dzūkėjuo, Aukštaitėjuo, prī jūras.
Pošėis medėina tink būdavuojėmou, rakondu, baldu dėrbėmou, puopėriou. Ėš sakū dėrbams terpentėns, degots. Kāp liekvarsts nauduonamė pošėis pomporā, kankuoriežē. Kor aug pošis, tē uors būn čīstos.
Aple kėtas pošis veiziekat: pošis.
Pěskowa chójca (Pinus sylvestris) jo bom ze swójźby chójcowych rostlinow (Pinaceae).
ilustracija
lěs (Sierra de Guadarrama, Špańska)
góla (Bramborska, Nimska)
Pěskowa chójca jo bom, kótaryž dośěgnjo wusokosć wót 40 m. Jeje krona ma kjaglojty abo předešćnikojty zrost.
Škóra jo nanejmjenjej w kronje zarzocerwjena a dolnem źělu štoma jo śamno-bruna.
Jegły su zwětšego jaden raz wokoło wóski wjertane. Jich nutśikowny bok jo módrozeleny. A wóni stoje pó dwěma na krotkich wurostkach a dośěgnu dłujkosć wót 3 až 7 cm.
Kwiśo wót maja až junija, mjaztym kwiśenje w starstwje wót 30 až 70 lět zachopina. Njelicobne proški maja dwa powětšowej měcha, a togodla su wjelgin lažke.
Šyški su kulojte až jajojte, na bazy zwětšego kśiwe a dośěgnu dłujkosć wót 2,5 až 6 (7) cm. Semjenja akle w drugem lěśu pó kwiśenju zezdrjaju.
Rosćo w pśiroźe na skałach, łukach, w nagłych zwisach a tymjenjach. Preferujo skerje śoplejše, suche zemja a pótrjebujo wjele swětła.
Pěskowa chójca (Pinus sylvestris) jo bom ze swójźby chójcowych rostlinow (Pinaceae).
Scots pine (Pinus sylvestris L.) is a species o pine native tae Europe an Asie, rangin frae wastren Europe tae eastren Siberie, sooth tae the Caucasus Moontains, an north tae well inside the Arctic Circle in Scandinavie.
Scots pine (Pinus sylvestris L.) is a species o pine native tae Europe an Asie, rangin frae wastren Europe tae eastren Siberie, sooth tae the Caucasus Moontains, an north tae well inside the Arctic Circle in Scandinavie.
Zwëczajnô sosna abò chójka (Pinus silvestris L.) – to je wiedno zeloné drzéwiã z rodzëznë sosnowatëch (Pinaceae). Na Kaszëbach òna je nôczãscé spòtikónym drzewã. To biwają szlagùtë dobré na balczi. Colemało chójczi rosną abò w jednorodnëch drzéwiãcëznach (bòrë sosnowé, chòjnë) abò miészónëch - z bùkã abò daną.
Zwëczajnô sosna abò chójka (Pinus silvestris L.) – to je wiedno zeloné drzéwiã z rodzëznë sosnowatëch (Pinaceae). Na Kaszëbach òna je nôczãscé spòtikónym drzewã. To biwają szlagùtë dobré na balczi. Colemało chójczi rosną abò w jednorodnëch drzéwiãcëznach (bòrë sosnowé, chòjnë) abò miészónëch - z bùkã abò daną.
Li såvadje sapén[1] u pin silvesse[2], c' est èn åbe sapinrece ki vént naturelmint el Walonreye (end a co dins l' Hôte Fagne), et crexhe bén coxhou.
Dins on plantisse, i monte foirt hôt.
No d' l' indje e sincieus latén : Pinus sylvestris
Il a on topet d' coxhes tot ådzeu, nén simetrikes.
I vént bén so les setchès teres, ossu sol castinne.
Il a des ptitès rondès carotes.
Li såvadje sapén u pin silvesse, c' est èn åbe sapinrece ki vént naturelmint el Walonreye (end a co dins l' Hôte Fagne), et crexhe bén coxhou.
Dins on plantisse, i monte foirt hôt.
No d' l' indje e sincieus latén : Pinus sylvestris
Η δασική πεύκη, δασόπευκο ή λιάχα (επιστημονική ονομασία Pinus sylvestris, Πεύκη η αγρία) είναι ένα είδος πεύκου ιθαγενές στην Ευρώπη και την Ασία, από την Πορτογαλία και τη βόρεια Νορβηγία, μέχρι τον Καύκασο και την ανατολική Σιβηρία. Βρίσκεται σε μερικά όρη της βορείου Ελλάδας[1]. Πρόκειται για το πιο διαδεδομένο κωνοφόρο μετά τον κοινό γιουνίπερο.[2] Στα βόρεια, το είδος ζει σε χαμηλό υψόμετρο, από το επίπεδο της θάλασσας μέχρι τα χίλια μέτρα, ενώ στα νότια είναι είδος μεγάλου υψομέτρου, ζώντας στα 1.200 με 1.600 μέτρα. Αναγνωρίζεται από τις σχετικά μικρές πρασινομπλέ βελόνες και το πορτοκαλοκόκκινο κορμό του.[2][3]
Η δασική πεύκη είναι αειθαλές δέντρο με κιτρινοκόκκινο φλοιό και μεγάλο ύψος που φτάνει και τα 40 μέτρα και διάμετρο κορμού το ενάμισι μέτρο. Ένα δέντρο είχε διάμετρο κορμού στο ύψος του στήθους 4,5 μέτρα και ένα άλλο ύψος 50 μέτρα.[2] Ο φλοιός στον κατώτερο κορμό είναι καφεγκρί, ενώ το ανώτερο μέρος και τα κλαδιά είναι πορτοκαλί. Τα κουκουνάρια του είναι μικρά και ωοειδή, χρώματος γκριζοκάστανου. Ο κορμός του ίσιος με μεγάλες ρωγμές. Όταν είναι γέρικο γυμνώνεται αφήνοντας μία τούφα στην κορυφή του. Συνήθως ζουν 150 με 300 χρόνια, αν και κάποια δέντρα στη Σουηδία είχαν ηλικία 700 ετών και ένα άλλο στην ανατολική Λαπωνία είχε το 2007 ηλικία 764 ετών.[2][4]
Οι βλαστοί είναι χρώματος ανοικτού καφέ και είναι διατεταγμένοι σπειροειδώς. Στα ώριμα δέντρα τα φύλλα («βελόνες») έχουν χρώμα ανοικτό μπλε-πράσινο, συχνά πιο σκούρο πράσινο με σκούρο κίτρινο-πράσινο το χειμώνα, μήκος 2,5 έως 5 εκατοστά και ένα με δύο χιλιοστά πλάτος, και παράγονται σε δέσμες των δύο με μια μόνιμη γκρι θήκη· στα ακμαία νεαρά δέντρα τα φύλλα μπορεί να είναι διπλάσια σε μέγεθος, και μερικές φορές εμφανίζονται σε δέσμες των τριών ή τεσσάρων στις άκρες των ισχυρών βλαστών. Ο χρόνος που ένα φύλλο παραμένει στο δέντρο κυμαίνεται από δύο έως τέσσερα χρόνια σε θερμότερα κλίματα μέχρι έως και εννέα χρόνια στις υποαρκτικές περιοχές. Δενδρύλια μέχρι ενός έτους φέρουν νεανικά φύλλα· αυτά είναι ενιαία (όχι σε ζεύγη), μήκους 2-3 cm, επίπεδα, με ένα οδοντωτό περιθώριο.[2]
Οι κώνοι σπόρων είναι κόκκινοι κατά την επικονίαση, στη συνέχεια είναι ανοιχτοί καφέ, στρογγυλοί και με διάμετρο 4-8 mm το πρώτο έτος, και φτάνουν στο πλήρες μέγεθός τους τον δεύτερο χρόνο. Κατά την ωριμότητα είναι μυτεροί, ωοειδείς-κωνικοί, πράσινοι και στη συνέχεια γκρι-πράσινοι με κίτρινο-καφέ, και έχουν μήκος 3 έως 7,5 cm. Οι φολίδες του κώνου έχουν μία επίπεδη ως πυραμιδοειδή απόφυση, με ένα μικρό αγκάθι στην άκρη του σπονδύλου. Οι σπόροι είναι μαυριδεροί, με μήκος τρία έως πέντε χιλιοστά. Απελευθερώνονται όταν οι κώνοι ανοίγουν την άνοιξη 22-24 μήνες μετά τη γονιμοποίηση. Οι κώνοι με τη γύρη είναι κίτρινοι, περιστασιακά ροζ, με μήκος 8 με 12 χιλιοστά. Η γύρη απελευθερώνεται στα μέσα έως τα τέλη της άνοιξης.[2]
Το ξύλο του είναι γνωστό με την ονομασία κόκκινη ξυλεία, ερυθρωπό εσωτερικά και σκληρό, και χρησιμοποιείται ως πρώτη ύλη για την παρασκευή ξυλοπολτού για χαρτί, στις οικοδομικές κατασκευές και στη ναυπηγική.
Η δασική πεύκη, δασόπευκο ή λιάχα (επιστημονική ονομασία Pinus sylvestris, Πεύκη η αγρία) είναι ένα είδος πεύκου ιθαγενές στην Ευρώπη και την Ασία, από την Πορτογαλία και τη βόρεια Νορβηγία, μέχρι τον Καύκασο και την ανατολική Σιβηρία. Βρίσκεται σε μερικά όρη της βορείου Ελλάδας. Πρόκειται για το πιο διαδεδομένο κωνοφόρο μετά τον κοινό γιουνίπερο. Στα βόρεια, το είδος ζει σε χαμηλό υψόμετρο, από το επίπεδο της θάλασσας μέχρι τα χίλια μέτρα, ενώ στα νότια είναι είδος μεγάλου υψομέτρου, ζώντας στα 1.200 με 1.600 μέτρα. Αναγνωρίζεται από τις σχετικά μικρές πρασινομπλέ βελόνες και το πορτοκαλοκόκκινο κορμό του.
Миян пожум (лат. Pinus sylvestris) – быдмассэзлӧн пожум котырись пожум увтырын (Pinus субувтырын) торья вид. Пожумыс быдмӧ 25 метра вылына да овлӧ 1 метра кыза диаметрын. Пожум пантасьӧ Евразияын.
Миян пожум (лат. Pinus sylvestris) – быдмассэзлӧн пожум котырись пожум увтырын (Pinus субувтырын) торья вид. Пожумыс быдмӧ 25 метра вылына да овлӧ 1 метра кыза диаметрын. Пожум пантасьӧ Евразияын.
Хво́я звыча́йная[1] (сынонім: сасна[1]) (па-лацінску: Pinus sylvestris) — вечназялёнае іглічнае дрэва роду хвоя сямейства хваёвых.
Дрэвы вышынёй да 40 м, з круглявай кронай і прамым ствалом, пакрытым чырвона-бурай або шараватай карою. Лісьце (ігліца) разьмяшчаецца парамі на скарочаных парастках, іголкападобнае, цьвёрдае, шчыльнае, гладкае, шыза-зялёнае, з унутранага боку плоскае, звонку выпуклае.
Цьвіце ў канцы траўня — пачатку чэрвеня. Пасьля апладненьня пупышкі разрастаюцца і дранцьвеюць.
Хвоя зьяўляецца асноўнай лесаўтваральнай пародаю ў лясах Беларусі. Умовы росту — ад сухіх пясковых выдмаў да верхавых балотаў. Найвялікшыя масівы на Нарачана-Вялейскай, Верхнянёманскай, Полацкай, Палескай нізінах і Цэнтральнабярэзінскай раўніне.
У народнай мэдыцыне выкарыстаюць маладыя парасткі або суквецьці зь нявысыпаным пылком. Пылок настойваюць на сьпірту, заварваюць у кіпеню або настойваюць з кіпячым малаком, дадаючы мёд, алей, часам яйкі, і ўжываюць пры захворваньні лёгкіх.
Сьвежую смалу (жывіцу) заліваюць вадой і вытрымліваюць на сонцы напрацягу 9 дзён, пасьля чаго п’юць пры захворваньні лёгкіх. Маладыя (чырвоныя) пупышкі настойваюць на гарэлцы альбо вадзе і п’юць пры болях у сэрцы. Робяць ванны з ігліцы; заварваюць пылок як гарбату і п’юць пры рэўматызме; жывіцай заліваюць раны; верхнюю жоўтую плёнку ад кары галін прыкладваюць да ран ці болек.
На 2013 год найвялікшая хвоя Беларусі расла каля вёскі Сушчава ў Віцебскім раёне. Яе вышыня складала каля 30 мэтраў, дыямэтар — 140 сантымэтраў, узрост — каля 250 гадоў[2].
— сховішча мультымэдыйных матэрыялаў
Хво́я звыча́йная (сынонім: сасна) (па-лацінску: Pinus sylvestris) — вечназялёнае іглічнае дрэва роду хвоя сямейства хваёвых.
Дрэвы вышынёй да 40 м, з круглявай кронай і прамым ствалом, пакрытым чырвона-бурай або шараватай карою. Лісьце (ігліца) разьмяшчаецца парамі на скарочаных парастках, іголкападобнае, цьвёрдае, шчыльнае, гладкае, шыза-зялёнае, з унутранага боку плоскае, звонку выпуклае.
Цьвіце ў канцы траўня — пачатку чэрвеня. Пасьля апладненьня пупышкі разрастаюцца і дранцьвеюць.
Хвоя зьяўляецца асноўнай лесаўтваральнай пародаю ў лясах Беларусі. Умовы росту — ад сухіх пясковых выдмаў да верхавых балотаў. Найвялікшыя масівы на Нарачана-Вялейскай, Верхнянёманскай, Полацкай, Палескай нізінах і Цэнтральнабярэзінскай раўніне.
У народнай мэдыцыне выкарыстаюць маладыя парасткі або суквецьці зь нявысыпаным пылком. Пылок настойваюць на сьпірту, заварваюць у кіпеню або настойваюць з кіпячым малаком, дадаючы мёд, алей, часам яйкі, і ўжываюць пры захворваньні лёгкіх.
Сьвежую смалу (жывіцу) заліваюць вадой і вытрымліваюць на сонцы напрацягу 9 дзён, пасьля чаго п’юць пры захворваньні лёгкіх. Маладыя (чырвоныя) пупышкі настойваюць на гарэлцы альбо вадзе і п’юць пры болях у сэрцы. Робяць ванны з ігліцы; заварваюць пылок як гарбату і п’юць пры рэўматызме; жывіцай заліваюць раны; верхнюю жоўтую плёнку ад кары галін прыкладваюць да ран ці болек.
Хыр- анлă сарăлнă хыр йышшинчи хыр йăхĕнчи йывăç. Еворпăпа Азире ӳсет.
Ытти чĕлхĕсемпе: бел. Сасна звычайная, полх. Бял бор, кат. Pi roig, чех Borovice lesní, дан. Skov-Fyr, ним. Waldkiefer, акăл. Scots Pine, эспер. Arbara pino, исп. Pino silvestre, эст. Harilik mänd, финн. Mänty, фр. Pin sylvestre, хорв. Obični bor, т.-луж. Pĕskowa chójna, вгр. Erdeifenyő, исл. Skógarfura, итал. Pino silvestre, яп. ヨーロッパアカマツ, лит. Paprastoji pušis, гол. Grove den, норв. Furu, пол. Sosna zwyczajna, рум. Pinul de pădure, словен. Rdeči bor, шв. Tall, туркк. Sarıçam, укр. Сосна звичайна, китай 歐洲赤松 теççĕ.
Мужские шишки
Женская шишка
Сосна обыкновенная. Ботаническая иллюстрация из книги О. В. Томе Flora von Deutschland, Österreich und der Schweiz, 1885, Gera (ним.)
Семена
Кора взрослого дерева в нижней части ствола. Нидерланды
Побег с шишками разного возраста
Урлă касса илнĕ
Сеянцы сосны обыкновенной. Польша.
Хыр- анлă сарăлнă хыр йышшинчи хыр йăхĕнчи йывăç. Еворпăпа Азире ӳсет.
Ытти чĕлхĕсемпе: бел. Сасна звычайная, полх. Бял бор, кат. Pi roig, чех Borovice lesní, дан. Skov-Fyr, ним. Waldkiefer, акăл. Scots Pine, эспер. Arbara pino, исп. Pino silvestre, эст. Harilik mänd, финн. Mänty, фр. Pin sylvestre, хорв. Obični bor, т.-луж. Pĕskowa chójna, вгр. Erdeifenyő, исл. Skógarfura, итал. Pino silvestre, яп. ヨーロッパアカマツ, лит. Paprastoji pušis, гол. Grove den, норв. Furu, пол. Sosna zwyczajna, рум. Pinul de pădure, словен. Rdeči bor, шв. Tall, туркк. Sarıçam, укр. Сосна звичайна, китай 歐洲赤松 теççĕ.
Ҡарағай (рус. Сосна обыкнове́нная, лат. Pínus sylvéstris) —ҡарағай һымаҡтар (Pinaceae) ғаиләһенән ылыҫлы ағас. Бейеклеге 30-40 м-ға етә. Һеркәһе май-июнь айҙарында оса, орлоғо икенсе йыл ҡышҡыһын өлгөрә.
Ҡарағай таулы ерҙә лә, һаҙлыҡта ла үҫеүсән. Тәбиғи шарттарҙа Европа һәм Азияла үҫә. Башҡортостанда киң таралған ағас.
Ҡарағай (рус. Сосна обыкнове́нная, лат. Pínus sylvéstris) —ҡарағай һымаҡтар (Pinaceae) ғаиләһенән ылыҫлы ағас. Бейеклеге 30-40 м-ға етә. Һеркәһе май-июнь айҙарында оса, орлоғо икенсе йыл ҡышҡыһын өлгөрә.
Pinus sylvestris, the Scots pine (UK), Scotch pine (US) or Baltic pine,[2] is a species of tree in the pine family Pinaceae that is native to Eurasia. It can readily be identified by its combination of fairly short, blue-green leaves and orange-red bark.
Pinus sylvestris is an evergreen coniferous tree growing up to 35 metres (115 feet) in height[3] and 1 m (3 ft 3 in) in trunk diameter when mature,[4] exceptionally over 45 m (148 ft) tall and 1.7 m (5+1⁄2 ft) in trunk diameter on very productive sites. The tallest on record is a tree over 210 years old growing in Estonia which stands at 46.6 m (153 ft).[5] The lifespan is normally 150–300 years, with the oldest recorded specimens in Lapland, Northern Finland over 760 years.[6][7][8][9]
The bark is thick, flaky and orange-red when young to scaly and gray-brown in maturity, sometimes retaining the former on the upper portion.[4][8][7] The habit of the mature tree is distinctive due to its long, bare and straight trunk topped by a rounded or flat-topped mass of foliage.[6][7][8][9]
The shoots are light brown, with a spirally arranged scale-like pattern. On mature trees the leaves ('needles') are a glaucous blue-green, often darker green to dark yellow-green in winter, 2.5–5 centimetres (1–2 inches) long and 1–2 millimetres (1⁄32–3⁄32 in) broad, produced in fascicles of two with a persistent gray 5–10 mm (1⁄4–3⁄8 in) basal sheath. On vigorous young trees the leaves can be twice as long, and occasionally occur in fascicles of three or four on the tips of strong shoots. Leaf persistence varies from two to four years in warmer climates, and up to nine years in subarctic regions. Seedlings up to one year old bear juvenile leaves; these are single (not in pairs), 2–3 cm (3⁄4–1+1⁄4 in) long, flattened, with a serrated margin.[6][8][9]
The seed cones are red at pollination, then pale brown, globose and 4–8 mm (5⁄32–5⁄16 in) in diameter in their first year, expanding to full size in their second year, pointed ovoid-conic, green, then gray-green to yellow-brown at maturity, 3–7.5 cm (1+1⁄8–3 in) long. The cone scales have a flat to pyramidal apophysis (the external part of the cone scale), with a small prickle on the umbo (central boss or protuberance). The seeds are blackish, 3–5 mm (1⁄8–3⁄16 in) in length with a pale brown 12–20 mm (1⁄2–13⁄16 in) wing and are released when the cones open in spring 22–24 months after pollination. The pollen cones are yellow, occasionally pink, 8–12 mm (5⁄16–15⁄32 in) long; pollen release is in mid to late spring.[6][8]
Over 100 Pinus sylvestris varieties have been described in the botanical literature, but only three or four are now accepted.[10] They differ only minimally in morphology, but with more pronounced differences in genetic analysis and resin composition. Populations in westernmost Scotland are genetically distinct from those in the rest of Scotland and northern Europe, but not sufficiently to have been distinguished as separate botanical varieties. Trees in the far north of the range were formerly sometimes treated as var. lapponica, but the differences are clinal and it is not genetically distinct.[6][7][11][12][13][14][15][16][17][18]
Before the 18th century, the species was more often known as 'Scots fir' or 'Scotch fir'. Another, less common name is European redwood.[2]
The timber from it is also called red deal[20] or yellow deal, the name "deal" being adopted from an archaic unit of volume used to measure wood.
Pinus sylvestris is the only pine native to northern Europe,[21][22] ranging from Western Europe to Eastern Siberia, south to the Caucasus Mountains and Anatolia, and north to well inside the Arctic Circle in Fennoscandia. In the north of its range, it occurs from sea level to 1,000 m (3,300 ft), while in the south of its range it is a mountain tree, growing at 1,200–2,600 m (3,900–8,500 ft) altitude.[6][7][8][11]
The species is mainly found on poorer, sandy soils, rocky outcrops, peat bogs or close to the forest limit. On fertile sites, the pine is out-competed by other tree species, usually spruce or broad-leaved trees.[23]
The tree spread across Britain and Ireland after the Last Glacial Maximum. Pollen records show that pine was present locally in southern England by 9,000 years ago having entered from northeast France and that it had spread as far north as the Lake District and North Pennines 500 years later.
It was present in Ireland over 8,800 years ago but absent from Wales at that time which suggests that the pine in Ireland had a separate Iberian origin or contained surviving populations, although evidence towards its survival is lacking.[14] Pine expanded into Scotland between 8,000 and 8,500 years ago either from an independent refuge, from Scandinavia (via Doggerland) or from Ireland. As the climate warmed it became extinct from most of Britain and Ireland around 5,500 years ago except in Scotland, Kielder in England and The Burren in County Clare, Ireland.
The Irish and western Scottish populations went through a massive decline around 4,000 years ago which ultimately led to the practical extinction of the Irish population between 2,000 and 1,000 years ago. It was replaced by large areas of blanket bog in western Scotland and Ireland though the reasons for its decline and extinction in England are not clear, but it may have been influenced by human activities.[24]
In Britain it now occurs naturally only in Scotland. Historical and archaeological records indicate that it also occurred in Wales and England until about 300–400 years ago, becoming extinct there due to over-exploitation and grazing; it has been re-introduced in these countries. Similar historical extinction and re-introduction applies to Ireland, Denmark and the Netherlands.[8][11][9][25] Whether it truly became extinct in England is unknown. It has been speculated that it may have survived wild long enough for trees used in cultivation in England to derive from native (rather than imported) sources.[26] Shakespeare (in Richard II) was familiar with the species in the 1590s, as was Evelyn in the early 1660s (Sylva), both around the time when the pine was thought to become extinct in England, but when landowners were also beginning ornamental and forestry planting.[26]
The pine formed much of the Caledonian Forest, which once covered much of the Scottish Highlands. Overcutting for timber demand, fire, overgrazing by sheep and deer, and even deliberate clearance to deter wolves have all been factors in the decline of this once great pine and birch forest. Only comparatively small areas – 17,000 hectares (42,000 acres), only just over 1% of the estimated original 1,500,000 ha (3,700,000 acres)[27] – of this ancient forest remain, the main surviving remnants being at Abernethy Forest, Glen Affric, Rothiemurchus Forest, and the Black Wood of Rannoch. Plans are currently in progress to restore at least some areas and work has started at key sites.[8][9]
It forms either pure forests or mixes with Norway spruce, common juniper, silver birch, European rowan, Eurasian aspen and other hardwood species. In central and southern Europe, it occurs with numerous additional species, including European black pine, mountain pine, Macedonian pine, and Swiss pine. In the eastern part of its range, it occurs with Siberian pine, among others.[7][8]
In 2020, black spot needle blight was found on hundreds of Pinus sylvestris var. mongolica trees in four forest farms in northeastern China. It first appeared on the upper part of the needles, and then the needles became withered and gradually showed light black spots, although they still remained green. As the fungal disease progressed, the needles eventually died and turned gray with many dark black spots. The fungus was identified as Heterotruncatella spartii (within the family Sporocadaceae) based on morphology and molecular methods.[28]
Pinus sylvestris is an important tree in forestry. The wood is used for pulp and sawn timber products. A seedling stand can be created by planting, sowing, or natural regeneration. Commercial plantation rotations vary between 50 and 120 years, with longer rotations in northeastern areas where growth is slower.
In Scandinavian countries, the pine was used for making tar in the preindustrial age. Some active tar producers still exist, but that industry has almost ceased.[9][12] The pine has also been used as a source of rosin and turpentine.
The wood is pale brown to red-brown, and used for general construction work. It has a dry density around 470 kg/m3 (varying with growth conditions), an open porosity of 60%, a fibre saturation point of 0.25 kg/kg, and a saturation moisture content of 1.60 kg/kg.[12] The pine fibres are used to make the textile known as vegetable flannel,[29] which has a hemp-like appearance, but with a tighter, softer texture.[30]
The pine has also been widely planted in New Zealand and much of the colder regions of North America; it was one of the first trees introduced to North America, in about 1600.[31] It is listed as an invasive species in some areas there, including Ontario,[32] Michigan.[33] It has been widely used in the United States for the Christmas tree trade, and was one of the most popular Christmas trees from the 1950s through the 1980s. It remains popular for that usage, though it has been eclipsed in popularity, by such species as Fraser fir, Douglas-fir, and others. Despite its invasiveness in parts of eastern North America, the pine does not often grow well there, partly due to climate and soil differences between its native habitat and that of North America, and partly due to damage by pests and diseases; the tree often grows in a twisted, haphazard manner if not tended to (as they are in the Christmas tree trade).[7][21] The pines may be killed by the pine wood nematode, which causes pine wilt disease. The nematode most often attacks trees that are at least ten years old and often kills trees it infects within a few weeks.[34]
The pine was grown and used extensively in the coal mining regions of Flanders, Belgium. It was used to fortify the tunnelling and preferred for its cracking sound when in need of replacing. Large patches of forest, mostly containing the species, are still scattered over the countryside.
Several cultivars are grown for ornamental purposes in parks and large gardens, of which 'Aurea',[35] 'Beuvronensis',[36] 'Frensham',[37] and 'Gold Coin'[38] have gained the Royal Horticultural Society's Award of Garden Merit.[39]
The Scots pine is the plant badge of Clan Gregor. It is the national tree of Scotland.[40]
Leaves and cones, Poland
Seedling with flattish, unfascicled leaves
Wood
Bark on a mature specimen
Looking up in the branch structure
Pine releasing pollen on a windy day in Sweden
Pinus sylvestris, the Scots pine (UK), Scotch pine (US) or Baltic pine, is a species of tree in the pine family Pinaceae that is native to Eurasia. It can readily be identified by its combination of fairly short, blue-green leaves and orange-red bark.
La arbara pino (Pinus sylvestris) estas arbospecio. Ĝi havas pinglojn duope starantajn (dupingla), kiuj ĝenerale longas 4-5 cm kaj estas grizverdaj. La trunko kaj branĉoj de la junaj arboj estas ruĝetaj. La specio alkutimiĝis al preskaŭ ĉiu grundotipo. Ĝi taŭgas por arbarumigi montaran aŭ sablan teron. Multkotiledona planto.
Tiu palearktisa specio estas ankaŭ orname uzata en parkoj kaj ĝardenoj. Ekzistas pluraj kultivaroj kiaj : Albyns, Aurea, Beuvronensis, Bonna, Compressa, Doone Valley, Drath, Fastigiata, Globosa viridis, Gold Coin, Hibernia, Jeremy, Moseri, Repens, Sandringham, Saxatilis, Watereri [1].
La arbara pino (Pinus sylvestris) estas arbospecio. Ĝi havas pinglojn duope starantajn (dupingla), kiuj ĝenerale longas 4-5 cm kaj estas grizverdaj. La trunko kaj branĉoj de la junaj arboj estas ruĝetaj. La specio alkutimiĝis al preskaŭ ĉiu grundotipo. Ĝi taŭgas por arbarumigi montaran aŭ sablan teron. Multkotiledona planto.
El pino silvestre (Pinus sylvestris), también conocido como pino de Valsaín, pino serrano, pino albar, pino del Norte, pino rojo o pino bermejo,[2] es una especie arbórea que pertenece a la familia Pinaceae, género Pinus. Esta conífera, que puede alcanzar los 30 metros de altura, crece ampliamente por toda Eurasia. Las referencias al color rojo o bermejo se debe a su corteza, de un rojo subido en la parte alta del tronco, y pardorrojiza en la parte inferior.
El pino silvestre es un árbol muy común en el hemisferio norte, extendiéndose por Eurasia en regiones relativamente frías. Se distribuye desde Escocia y España por el oeste hasta el extremo este de Siberia por el este; y desde Laponia por el norte hasta Sierra Nevada (España) y las montañas del Cáucaso por el sur. En el norte, su área de distribución se encuentra entre el nivel del mar y los 1000 m de altitud, mientras que en el sur se desarrolla en altitudes comprendidas entre los 800 y los 2401 msnm. El pino silvestre se encuentra cultivado ampliamente en Nueva Zelanda y en muchas de las regiones más frías de Norteamérica. Se encuentra catalogado como una "especie invasora" en algunas zonas norteamericanas como Ontario y Wisconsin.
El pino silvestre puede llegar a medir 30 m de altura por unos 5 metros de circunferencia, llegando a crecer 6 metros de alto en 10 años. Su copa es de forma cónica de joven para luego de adulto pasar a ser irregular, ancha y deprimida, de joven presenta un tronco vestido que de adulto pasa a ser desnudo.
Las hojas son simples, agrupadas de dos a dos, aciculares, rígidas, punzantes, cortas, de a 3 a 7 cm de longitud, de sección semicircular, redondeadas en el dorso, finalmente dentadas. Las flores o estróbilos femeninos son conos de forma oblonga, de color castaño, apófisis poco saliente, desprovisto de umbo espinoso, pequeños, de 3 a 6 cm de largo, reunidos en grupos de 2 a 3, caedizos, ya que apenas maduran. Los piñones, que son las semillas, son diminutos, dotados de un ala.
Soporta pleno sol, no así con la sombra; se adapta a todo tipo de suelo menos a los anegados pero sí a los húmedos, cuanto más fértiles y profundos mayor es el desarrollo, resiste la sequía. No tolera la contaminación y no vive mucho tiempo en competencia con otras especies que lo superen en altura. Resisten inviernos muy fríos.
El pino silvestre es un árbol importante en la silvicultura. La madera se utiliza para papel y productos de madera aserrada. Un plantón puede ser creado por siembra o regeneración natural. Las rotaciones de plantaciones comerciales varían entre 50 y 120 años, con rotaciones más largas en áreas donde el crecimiento es más lento.
En los países escandinavos, el pino silvestre se utilizaba para la fabricación de alquitrán en la era preindustrial. Todavía existen algunos productores de alquitrán activos, pero la industria ha cesado en su mayoría. El pino también se ha utilizado como fuente de colofonia y trementina.
La madera es de color marrón claro a marrón rojizo, y se utiliza para trabajos de construcción en general. Tiene una densidad seca de alrededor de 470 kg/m3 (variando con las condiciones de crecimiento), una porosidad abierta de 60%, un punto de saturación de fibra de 0,25 kg / kg y un contenido de humedad de saturación de 1,60 kg/kg. Las fibras de pino silvestre se utilizan para hacer la materia textil conocida como la franela vegetal, que tiene una apariencia del cáñamo, pero con una textura más apretada, más suave.
Se ha utilizado extensamente en los Estados Unidos para el comercio del árbol de Navidad, siendo uno de los árboles de Navidad más populares entre los años 1950 y los años 1980.
El pino silvestre también se cultiva para fines ornamentales en parques y jardines de Europa, así como para la reforestación.
El aceite esencial es responsable de su acción como antiséptico, expectorante, diurético uricosúrico, acciones reforzadas por la brea vegetal. Además es antiviral, antipirético, inmunoestimulante y vasoprotector capilar. En uso tópico el aceite esencial produce un efecto rubefaciente.
Indicado para afecciones respiratorias: gripe, resfriados, sinusitis, faringitis, laringitis, traqueitis, bronquitis, asma. Cistitis, uretritis, prostatitis, reumatismo (en uso interno y externo), gota, heridas, parodontopatías, vulvovaginitis. Brea, en uso tópico: psoriasis.[3]
Las masas de pino silvestre de la península ibérica constituyen el límite suroccidental de su área de distribución mundial, con núcleos de extensión limitada y gran valor biogeográfico. Ejemplos de estas poblaciones marginales son las localizadas en sierra Nevada y sierra de Baza, Cordillera Cantábrica (Pinar de Lillo en Puebla de Lillo, León y el pinar de Velilla del Río Carrión), sierra de Gredos y sierra de Guadarrama. Los estudios paleobotánicos realizados en estas montañas no solo reconocen el origen natural de esas formaciones sino que también registran una disminución importante del área de distribución de los pinos montanos (incluyendo también a (P. nigra y P. uncinata) durante los últimos milenios.
En todas las turberas de montaña y alta montaña de Asturias y Cantabria (Alsa-Molledo) aparecen registros polínicos de importancia al menos hasta la Edad Media, lo que demuestra la presencia de pinares de entidad, que fueron quemados y talados en la Edad Moderna. En fechas históricas muy recientes, se ha extinguido en Cantabria y Asturias. En Cantabria aparecen troncas subactuales (restos de troncos de pinos antiguos) en Campoo de Yuso y Herbosa, lo que demuestra su carácter autóctono y óptimo para estas áreas forestales. En Asturias existían a principios del siglo XX a orillas del lago de Somiedo y en Cantabria en las comarcas de Campoo, Alto Nansa y Liébana en los pisos altitudinales donde casi han desaparecido arrasados por el fuego y las talas antiguas.
En el parque natural de Redes (Asturias), perduran pies aislados en su piso superior.
Diversos autores han planteado el colapso del urogallo cantábrico como consecuencia a medio plazo de la erradicación de las masas autóctonas de pino silvestre en la Cordillera Cantábrica, al resultar subóptimos los bosques caducifolios y exponerle a mayores riesgos naturales a estas tetraónidas por su escasa cobertura foliar. Las repoblaciones efectuadas desde el siglo XIX han buscado cambiar esta destrucción antigua, con algunos logros importantes.
Pinus sylvestris fue descrita por Carlos Linneo y publicado en Species Plantarum 2: 1000. 1753.[4]
Su nombre procede del latín pinus (pino). En inglés dicha raíz (pine) penetra a través del francés pin; en el siglo XVIII esta especie era conocida en Inglaterra como «Scots Fir» (del danés fyr), pero «fir» se restringe actualmente a los abetos, que incluyen tanto al género Abies como a Pseudotsuga (Abeto de Douglas).
sylvestris: epíteto latino que significa ‘de los bosques, silvestre’.[5]
Castellano: Valsaín, aznacho, aznallo, escupineiro, pinabete, pineda de carboneros, pinete, pino, pino Valsaín, pino albal, pino albar, pino albar silvestre, pino balsain, pino balsaín, pino bermejo, pino blancal, pino blanco, pino blanquillo, pino borde, pino bravo, pino bravío, pino brozno, pino carrasco, pino chopo, pino común, pino cortezudo, pino cortezuelo, pino de Balsain, pino de Escocia, pino de Valsaín, pino de balsaín, pino enebral, pino gallego, pino maderable, pino maderero, pino nebral, pino negral, pino negro, pino real, pino rojal, pino rojo, pino royal, pino royano, pino royo, pino serrano, pino silvestre, piñal, teda.[8]
El pino silvestre (Pinus sylvestris), también conocido como pino de Valsaín, pino serrano, pino albar, pino del Norte, pino rojo o pino bermejo, es una especie arbórea que pertenece a la familia Pinaceae, género Pinus. Esta conífera, que puede alcanzar los 30 metros de altura, crece ampliamente por toda Eurasia. Las referencias al color rojo o bermejo se debe a su corteza, de un rojo subido en la parte alta del tronco, y pardorrojiza en la parte inferior.
See artikkel räägib puuliigist; taimeperekonna kohta vaata artiklit Mänd (perekond); talurahva majapidamisriista kohta vaata Mänd (etnograafia); perekonnanime kohta vaata Mänd (perekonnanimi). Harilik mänd, pedajas (Pinus sylvestris) on männiliste sugukonda männi perekonda kuuluv okaspuu, kõige levinum männiliik. Ta kuulub kaheokkaliste mändide hulka (alamperekond Pinus).
Mänd talub hästi äärmuslikke kasvutingimusi, kuid on samas valgusnõudlik. Selle puitu hinnatakse heade mehaaniliste omaduste tõttu kõrgelt.
Harilik mänd on Eesti ainus looduslik männiliik ja ühtlasi levinuim puu Eesti metsades. Metsa, kus mänd on arvukaim puuliik, nimetatakse männikuks. Eesti metsamaa pindalast hõlmasid männikud 2009. aastal 719 800 hektarit.[3]
Harilik mänd on levinud Euroopas ja Aasias Hispaaniast ja Šotimaa rannikult kuni Venemaa kaguosa, Ohhoota mereni (8° lp kuni 140° ip). Ta on mändidest kõige suurema levilaga: levila läänepiirist kuni idapiirini on umbes 14 000 km.[4] Põhja-Ameerikas on männile lähedasim liik vaigumänd.
Läbi aegade on kirjeldatud üle 140 männi alamliigi ja teisendi. Tänapäeval tunnistatakse neist üksnes kolme-nelja. Morfoloogias erinevad nad minimaalselt, kuid geenide analüüsimisel ja männivaigu tekkes on leitud rohkem erinevusi. Sealhulgas eristati vanasti levila põhjaosas alamliik P. sylvestris lapponica, mida tänapäeval enam ei tehta. Tänapäeval tunnustatud teisendid on järgmised:
Männi levila tõmbub Lääne-Euroopas koomale. Hispaanias ja Šotimaal on säilinud üksikud asurkonnad. Iirimaal, Inglismaal, Madalmaades ja Taanis on mänd loodusest kadunud. Šotimaal, kus männikute kunagisest pindalast on säilinud napilt 1%, on välja surnud varem männikutes elanud karu, hunt, ilves, põder ja metssiga.[6] Inglismaal suri mänd välja umbes 16. sajandil, kuid Shakespeare seda puud tundis ja Richard II-s ka nimetas.[7]
Harilik mänd kasvab nii pika kui lühikese päeva ja nii pika kui lühikese vegetatsiooniperioodi tingimustes. Oluline on, et kasvuperioodil oleks keskmine temperatuur üle 10 °C ja ööpäevaste temperatuuride summa üle 1200 °C. Miinimumtemperatuur kasvualal võib olla kuni −60 °C, maksimum ulatuda aga kuni 40 °C ja isegi kõrgemale. Ta kasvab nii korrapäraste kui ka ebakorrapäraste sademetega piirkondades. Levila kõige kuivemates Kesk-Aasia steppides (Kasahstan, Mongoolia ja Põhja-Hiina) sajab aastas kohati vaid kuni 200 mm. Kõige sademeterohkem piirkond asub Šotimaa lääneosas, kus aasta keskmine sademete hulk on 2000 mm. Kõige paremat kasvu näitab harilik mänd piirkondades, kus aastas sajab 500–700 mm. Levila aasta keskmine õhutemperatuur on 3–15 °C. Kõige külmemad kasvukohad asuvad Siberis igikeltsa lõunapiiril.[4]
Mänd talub hästi äärmuslikke kasvutingimusi, nii kuivust ja kuuma kui liigniiskust ja karmi külma. Mändi võib leida nii kuivadel liivaluidetel, nõmmedel kui ka niisketes soodes ja rabades. Ta kasvab nii happelisel mullal kui ka karbonaadirikkal pinnasel, nii looaladel kui murenenud graniidil. Muldadest on esindatud liivmullad, turvasmullad, leetmullad, gleimullad jt.[4]
Mägedes kasvab ta enamasti lõunanõlvadel ja kasvukoha kõrgus ulatub tavaliselt 1000–1200 m. Levila lõunaosas Kaukaasias kasvab ta isegi kuni 2600 m kõrgusel.[5] Mänd on valgusnõudlik puu ja vajab kasvamiseks ohtralt valgust. Sellepärast kuivavad ja laasuvad alumised oksad kergesti, eriti väheviljakatel muldadel.
Puu kasvab tavaliselt kuni 40, harva kuni 50 m kõrguseks, tüve läbimõõt on kuni 1,5 m. Tüve koor on allosas korbatunud, ülaosas aga kestendav ja oranžikaspruun. Korp hakkab intensiivsemalt arenema üle 100 aasta vanustel puudel.[8]
Võra kuju on väga varieeruv, sõltudes puu vanusest, kasvukohast ja muudest tingimustest. Mõnevõrra sõltub see ka piirkonna genotüübist. Lõuna pool on puud okslikumad ja laiema võraga, põhja pool saledamad, peenemate okste ja kitsama võraga. Lagedal kasvades jäävad puud madalaks ja oksad ulatuvad madalale. Metsas laasuvad männid tugevalt ja säilib ainult võra tipuosa. Noortel mändidel hakkavad alumised oksad laasuma 8–10 aasta vanuselt ja okste armid hakkavad kinni kasvama 40 aasta vanuselt.[8].
Pungad on piklikmunajad, teravneva tipuga, punakaspruunid ja enamasti vaigused. Noored võrsed on rohekad, hiljem pruunid, karvadeta.[8]
Okkad on peensaagja servaga, sise- ja välisküljel asuvate õhulõheribadega, kahekaupa kimbus. Nende pikkus on 3–7 cm, olles jõulistel noorpuudel isegi kuni 10 cm. Okkad püsivad võrsetel tavaliselt 3 aastat, soojemas merelises kliimas 2 ning kontinentaalse kliimaga aladel 4–6 (harva kuni 9) aastat.[4]
Männi juurestik on väga plastiline. Sügavamas ja värskes liivmullas moodustuvad võimas peajuur, mis rajab tee otse alla sügavale mulla sisse ja rohkesti vertikaalseid külgjuuri. Juured võivad liivmullas ulatuda kuni 2,7 m sügavusele[9]. Horisontaalsed juured on enamasti kuni 25 cm paksuses ülemises mullahorisondis. Väga väheviljakatel liivmuldadel moodustub männil lühike peajuur ja üsna pikad maapinnalähedased külgjuured, mis võivad võrastikust tunduvalt kaugemale ulatuda. Rasketel savimuldadel ei ulatu horisontaalsuunas arenevad külgjuured tavaliselt puu võrast kaugemale. Veega küllastunud muldade tõttu on soodes ja rabades puudel kesiselt arenenud maapinnalähedased juured. Hästi arenenud juurestiku tõttu esineb tormiheidet vaid õhukestel ja veega küllastunud muldadel. Soodsates kasvukohtades esineb üldjuhul ainult tormimurdu.[8]
Harilik mänd on ühekojaline okaspuu ja paljuneb looduslikult seemnete abil. Viljakandvus algab küllaltki varakult: valgusküllases kasvukohas 10–15 aasta, puistus 25–35 aasta vanuselt. Levila põhjaosas algab viljakandvus hiljem, lõunaosas varem. Head seemneaastad korduvad 3–4, karmimates kasvupiirkondades kuni 7 aasta järel. Levila lõunaosas esineb häid seemneaastaid sagedamini ja põhjaosas harvemini. Raieküpse puistu seemnesaak on tavaliselt 6–10 (harva kuni 12) kg/ha, levila lõunaosas tavaliselt kuni 19 (harva kuni 40) kg/ha.[8]
Isasõied on kollakad ning nende pikkus on 5–6 mm ja läbimõõt 3–4 mm.[8] Nad koosnevad paljudest spiraalse asetusega ja soomusjatest tolmukatest ning asetsevad tihedate kogumikena noore pikkvõrse alusel. Tolmukate alaküljel on kaks pikuti avanevat tolmukotti,[8] millest väljuvad kahe õhupõiega varustatud tolmuterad. Need kanduvad tuule abil väga kaugele, isegi kuni 900 km kaugusele. Tolmlemine toimub tavaliselt mai lõpus ja juuni alguses, sõltuvalt kasvukoha kliimast.[8] Levila põhjaosas, Siberi taigas võib tolmlemine toimuda ka juuni teises pooles, harva isegi juuli alguses. Tolmlemise kestus (4–5 päevast kuni 10–11 päevani) sõltub kliimast ja on piirkonniti erinev.[10]
Õietolmu rohkuse tõttu on tolmlemise ajal mändide lähedal asuvad veekogud kollaka kirmega kaetud. Tolmlemisega ühel ajal on okaste kõige intensiivsem kasvuperiood.[8]
Kuna männi isaskäbide tolmukotid ja noorte emaskäbide soomused avanevad erinevatel aegadel, toimub mändide vahel võõrtolmlemine. Pärast tolmlemist isaskäbid kuivavad ja varisevad.[11]
Emasõisikud on ümarad, punakad ja püstised. Nende pikkus on 5–6 mm. Noortes emaskäbides on seemnealgmed ja neist arenevad pärast tolmlemist ja viljastamist seemned. Käbid viljastuvad tolmlemisele järgneva aasta kevadel. Seemned valmivad sama aasta sügisel, seega kulub õitsemisest seemnete valmimiseni umbes 18 kuud. Käbid on valminult munajad, 3–7 cm pikad, läbimõõduga 2–3 cm, läikivpruunid või tuhmhallid. Nende apofüüs on rombjas, tömpjas või terav. Küpsenud seemned on munajad, hallikad, pruunid või mustjad, sageli kirjud, tiivakesega ja 12–20 mm pikad ja pääsevad puitunud käbide avanenud soomustest välja alles kolmanda aasta kevadel. Seemne mass on 3–9 mg. Seemne suurus sõltub kasvukoha kliimast ja mullastikust. Suuremad seemned kasvavad parematel pinnastel ja levila lõunaosa soojemas kliimas, väiksemad aga levila põhjaosas või kehvematel muldadel. Seemnete idanevus on väga suur, sageli üle 90%. Seemnete varisemine algab enamasti kevadtalvel ja kestab kogu kevade, vähesel määral ka suve alguses. Eestis variseb suurem osa seemnetest mais. Pärast seemnete varisemist jäävad tühjad käbid veel paariks aastaks puudele rippuma.[8]
Seemned võivad idaneda ja männitõusmed tärgata kogu kasvuperioodi jooksul. Piisava soojuse ja mulla niiskuse korral toimub see tavaliselt 2–3 nädalat pärast seemnete varisemist või külvamist.[10] Tõusmetel on 4–7 idulehte. Esimesel aastal on juveniilsed okkad ühekaupa spiraalselt. Teisel aastal on osa okkaid endiselt ühekaupa, ülejäänud kahekaupa kimbus. Kolmandal, osade bioloogide arvates teisel [12], eluaastal tekib esimene oksamännas ja edaspidi saab nende järgi kuni 40-aastaste puude vanust määrata. 40–50 aasta vanustel puudel aga hakkavad männased kinni kasvama. Kõrguse juurdekasvu maksimumpiiri (kuni 1 m aastas[4]) saavutavad männid tavaliselt 10–25 (40) aasta vanuselt. Viljakatel muldadel kasvavad puud 70–80 aastaga kuni 30 m kõrguseks, seejärel väheneb juurdekasv oluliselt. Rabades jäävad männid kiduraks ega kasva rohkem kui mõne meetri kõrguseks. Hea tootlikkusega puistu tagavara on 600–700 tm/ha.[8] Noored võrsed kasvavad maist kuni juuli alguseni. Tüve radiaalsuunaline kasv kestab tavaliselt augusti lõpuni.[4]
Emasõis
Isasõisikud
Pungad ja noor käbi
Seeme
Esimese aasta seemikud
Mänd on kuusest mõnevõrra pikemaealisem.
Loomulik mändide iga sõltuvalt kasvutingimustest on tavaliselt 200–300 (meie kliimas enamasti 300–400) aastat.[3]
Eesti vanimaks männiks peetakse Lääne-Virumaal Vihula vallas Pedassaare külas kasvavat ligi 470-aastast Pedassaare mändi (ümbermõõt 3,56 m (1999) ja kõrgus 14 m).[3]
Põhja-Soomest on leitud isegi 810-aastane elus mänd ja 1029-aastane surnud puu.[13]
Hariliku männi puit on heade mehaaniliste omaduste tõttu väärtuslik tarbepuit. Maltspuit on kollakasvalge, lülipuit punakaspruun ja hakkab intensiivsemalt tekkima pärast 40. eluaastat[14]. Kvaliteetsel puidul on ühtlase laiusega aastarõngad, mis tekivad siis, kui puu kasvab kuivadel ja keskmise viljakusega muldadel. Viljakatel või niisketel muldadel kasvavate mändide puit on oluliselt kesisemate mehaaniliste omadustega.
Puitu kasutatakse laialdaselt kergetes ja rasketes ehituskonstruktsioonides, raudteeliiprite, sildade, mastide ja postide, vineeri, kastide ja konteinerite, platvormide, laminaadi, mööbli, puugaasi, küttepuude jm valmistamisel. Keemiatööstus toodab männivaigust tarbeaineid, näiteks tärpentini ja kampolit. Männipuidust saab utmisel ka puupiiritust. Männikasvusid (Pini gemma) ja männioksi (Pini turiones) kasutatakse droogina.[15] Männiokastest toodetakse männiõli (Pini sylvestris aetherolum), C- ja B-vitamiini, loomasöödana kasutatavat okkajahu ja okkapastat[4][8]. Läänemere piirkonnas kasutatakse männipuitu laialdaselt ümarpalkmajade valmistamisel. Suure vaigusisalduse tõttu mänd paberipuuks ei sobi ja sellest valmistatakse eelkõige sulfaattselluloosi. Männikoorepulbrit kasutatakse merevees oleva naftareostuste likvideerimisel, sest see pulber imab küll naftat, kuid mitte vett.[14]
Männipuidus on keskmiselt 4,8% vaiku ja sellel on head säilivusomadused. Välistingimustes maapinnaga kontaktis olev puit säilib keskmiselt 7–8 aastat, lageda taeva all olev puit 60 (40–85) aastat ja varjualuses olev puit 100 ja rohkemgi aastat.[16] Maltspuidus sisalduv vaik on vedel, lülipuidus aga tardunud. Soojal aastaajal niiske maltspuit sinetub mikroseente mõjul, mille tagajärjel on puit välisviimistluseks kõlbmatu.[14]
Männipuidu keskmine tihedus on vahemikus 330–890 kg/m³, niiskusesisalduse 15% korral 520 kg/m³.[17]
Mehaanilised omadused niiskusesisalduse 12% korral[18] Omadus Väärtus Elastsusmoodul 10 900 MPa Paindetugevus 91,0 MPa Survetugevus pikikiudu 50,0 MPa Nihketugevus pikikiudu 9,1 MPa Tõmbetugevus pikikiudu 95,0 MPaHarilikul männil on suur dekoratiivne tähtsus. Ta on oluline ilupuu liivmuldadega parkides ning USA-s ja Kanadas kasvatatakse teda küllaltki palju jõulupuude istandikes. Samuti on ta oluline õhu puhastaja. Männid koguvad õhust tolmu ja eraldavad fütontsiide, mis on antibakteriaalse toimega. Tähtis on hariliku männi võime kasvada pioneerliigina liivastel ja kivistel muldadel, kus ta oma varisega (kuivanud ja mahakukkunud okkad, oksad ja käbid) parandab pinnase kvaliteeti. Teda kultiveeritakse laialdaselt puidu saamiseks, looduslike tuuletõkete moodustamiseks, steppides ja liivastel aladel erosiooni peatamiseks. Populaarsest puust on aretatud palju kultivare.[4][8] Mände pole soovitatav istutada suurtesse linnadesse ja tööstuspiirkondadesse, sest nende saastetaluvus on keskmine.[14]
Harilik mänd on Eestis pärismaine puu. Ta on Eesti ainus looduslik männiliik ja levinuim puu metsades.
Männikud katavad 35,0% Eesti metsamaadest ja männi kogutagavara osakaal meie metsade puidust on 31,8% (2007. aasta andmed). Kõige suurem on männikute osakaal maakonna metsadest Saare maakonnas (59,8%), järgnevad Hiiu maakond (48,3%) ja Harju maakond (47,7%).[19]
Eesti ja ühtlasi kogu maailma kõrgeim mänd kasvab Põlva maakonnas Räpina vallas Ootsipalus. 2015. aasta novembris mõõdeti selle puu kõrguseks 46,6 meetrit.[20][21]
On ka andmeid, et XX sajandi keskel raiuti Kõrgepalu kandis umbes 50 m kõrgune puu[14]. Sõltuvalt maa viljakusest (boniteedist) on küpsete mändide kõrgus väga erinev. Rabamännid võivad paarisaja-aastaselt olla vaid mõne meetri kõrgused, aga hea drenaažiga parasniisketel saviliivmuldadel ulatub küpsete männikute kõrgus 40 meetrini (jänesekapsa-pohla kasvukoht). Eestis kasvavad männid keskeltläbi umbes 30 meetri kõrguseks.
Eesti jämedaima tüvega männid (inimese rinnakõrguselt mõõdetuna) on Jaani-Hansu mänd (447 cm, 1999) ja Kõrgepalu mänd (450 cm).[22] Järgnevad Kuldi-Jüri pettäi ja Peedi mänd.
Jämedaima tüvega mändide statistikat vaadeldakse harilikult rinnakõrguselt (1,3 m) mõõdetud andmete alusel, seetõttu ei saa loetleda mitut põlismändi, näiteks Padaoru mänd – tema ümbermõõt 0,5 kõrgusel on 5,20 m (1998).[3]
Läbi ajaloo on eestlased kasutanud palju männipuitu. Vanasti ajasid eestlased männist palju tõrva. Männipuit on väärtuslik tarbepuit. Sellest valmistatakse ehitisi, mööblit, laevu ja paberit. Samas on männikuid väga palju istutatud ja külvatud.
Eestis kasvavad boniteedilt parimad männimetsad Kagu-Eestis Põlvamaal ja Võrumaal.
Fred Pussi kogutud andmetel moodustavad männid Eesti pühadest puudest 15 protsenti, pühapuude hulgas on mändidest rohkem ainult tammesid (25 protsenti valimist).[23]
Eesti rahvausundis ja matusekombestikus on tuntud ja kasutatud mände ristipuudena, kuigi ristipuid on teistestki liikidest.
Eestis on kõige levinumad mesipuud ehk puud, mille sees elavad metsmesilased, just männid.[24]
Meemetsade tähtsus Euroopas hakkas kaduma 16. sajandil, kui Ameerikast hakati sisse vedama roosuhkrut. Eesti kaks viimast tarupedajat on looduskaitse all. Nad asuvad Võrumaal Antsla valla Kaika küla Mändiku talu lähedal.[24] Vanade mändide tüveõõnsusi asustavad ka vapsikud jt putukad.
Vana, vigastusi trotsiv mänd Aude külas (59° 9′ 47″ N, 24° 15′ 12″ E)
Eesti jämedaima männi Jaani-Hansu männi tüvi
Ühe Eesti kõrgematest, umbes 43–44 m kõrge ja 220 aastat vana männi tüvi Järvseljal (2003)
Umbes 360-aastane Järvselja kuningamänd (2003)
Männitüved Põrguhavva soos
Karr männi tüvel Karula rahvuspargis
Kahar pettai Väike-Veerksu külas
Kuuski massiliselt kahjustav seenhaigus, mida põhjustab seen kuuse-juurepess, on ka mändidel küllaltki levinud. Mändidel põhjustab seen männi-juurepess juuremädanikku. Seen võib kahjustada igas vanuses puid. Eriti vastuvõtlikud sellele haigusele on endistel põllumaadel kasvavad 25–35-aastased puud[4]. Haigus kahjustab puude juuri, põhjustades puude juurdekasvu vähenemist, puu kvaliteedi langust ja hukkumist. Nõrgestatud puude hulgas esineb sageli tuuleheidet ja neid asustavad erinevad kahjurputukad. Juuremädanikku põhjustavad mändidel ka külmaseened (Armillaria spp.). Nakatunud puude tüvel ja juurtel esineb rohke vaigujooks, juured mädanevad ning seetõttu puu juurdekasv pidurdub ja võra hõreneb. Haigusest nõrgestatud puid ründavad omakorda mitmesugused kahjurputukad, põhjustades puu kuivamist. Juuremädanikku põhjustab ka põleseen (Rhizina undulata), mis kahjustab põlendikele istutatud noori puid ja kuivadel luidetel kasvavaid männikuid. Okaspuu-võrsevähki põhjustab seen Gremmeniella abietina. Selle haiguse tagajärjel kuivavad võrsed koos pungadega. Nakatunud noored puud üldjuhul hukkuvad, vanadel puudel tekivad võrsehaavandid.[25]
Seenhaigustest esinevad sageli veel männi-koorepõletik (põhjustajaks seen Endocronartium pini), mis hävitab puu niint tavaliselt tüve ülaosas, tekitades tüvele aastatega laieneva tugeva vaigujooksuga haavandi, ja männitaelik, mis kahjustab eriti vanu puid.
Viimastel aastatel on meie männikutes olulist kahju tekitanud punavöötaud, mida tekitab seen Mycosphaerella pini, ja pruunvöötaud, mida põhjustab seen Mycosphaerella dearnessii. Nakatunud puudel kuivavad mändide vanemad okkad, mis tagavad puule eluvõime ja juurdekasvu. Mitme aasta jooksul väljalangevate okaste tõttu puu nõrgeneb ja võib hukkuda teiste seenhaiguste või üraskite ründe tõttu.[26]
Okaste väljalangemist põhjustavatest seenhaigustest esineb meil veel lumepudetõbi, mida tekitab mikroseen harilik lumehallik (Phacidium infestans), ja männipudetõbi, mida põhjustab tõve-pigihuul (Lophodermium seditiosum).[27]
Männikärsakad (Hylobius spp) ja männi-juureürask (Hylastes brunneus) kahjustavad noori männiistikuid raiesmikel 2–3 aastat pärast metsa langetamist. Männikärsakad toituvad tüve koorest. Männi-juureüraskid toituvad juurekaelast ja peajuurest. Tähnikpihklane (Pissodes castaneus) ja latipihklane (Pissodes piniphilus) kahjustavad eelkõige teiste kahjurputukate või seenhaiguste nõrgestatud noori puid. Kõige suuremat majanduslikku kahju tekitavad männikutes aga ürasklased, kes uuristavad käike koores või puidus. Mände kahjustavatest ürasklastest on Eestis esindatud hiidürask (Dendroctonus micans), kahekidane ja neljakidane võraürask (Pityogenes bidentatus ja P. quadridens), männi-kooreürask (Ips sexdentatus) ning suur- ja väike-säsiürask (Tomicus piniperda ja T. minor). Pungasid ja võrseid kahjustavad mähkurlaste männi-virvemähkur, männi-vaigumähkur ja männi-ladvamähkur röövikud. Männivaksiku (Bupalus piniaria) vastsed toituvad igas vanuses mändide okastest. Korduvate rünnete korral puud nõrgenevad ning muutuvad vastuvõtlikuks teistele kahjurputukatele ja haigustele. Punaka männivaablase (Neodiprion sertifer) vastsed toituvad männi vanadest okastest, hariliku männivaablase (Diprion pini) röövikud aga ka noortest okastest.[25]
Ohtlikuks peetakse ka ümarussi männi-laguuss (Bursaphelenchus xylophilus).
Põder toitub kuni keskealiste mändide koorest ja noorte mändide võrsetest, mille käigus ta murrab tihti puu ladva. Suuri kahjustusi esineb soode lähedal kasvavates noorendikes. Noori puid kahjustavad samuti metskitsed. Hiired närivad väikeste mändide tüve alaosa koort lume all või tihedas rohus. Lumerohkel talvel murduvad lume raskuse all sageli suurte puude oksad ja väikeste puude ladvad.[14] Suurt kahju männikutele võivad tekitada ka metsapõlengud, olles samas vajalikud männimetsade taastekkeks.
Lõuna-Eestis on levinud männi rahvapärased nimetused pedajas, petäi, pedakas, pettäi.
Mänd on ilmselt laensõna, mis on laenatud lätlaste, leedulaste esivanematelt. Algselt tähendas sõna "mänd" noore okaspuu, harilikult männi ladvast valmistatud köögiriista, mida kasutati toidu segamisel.[3] Põhja-Eestis on levinud ka nimetused männi, männa, männ.
Põlismändide puhul kasutatakse ka nimetusi ong või hong.
Eestis on hariliku männi nimetustest moodustatud perekonna- ja kohanimesid. Mänd, Pedak ja Pedajas on üsna levinud perekonnanimed. Tuntud on näiteks Heljo Mänd.
Douglas Wells kirjutas oma raamatus "Jänki seiklused Hiiumaal", et enamiku hiidlaste perekonnanimi tuleb männipuust, alates maavanemast, kelleks tollal oli Tarmo Mänd, ja lõpetades tema enese naisega (Männiste).
Vanade kreeklaste jaoks olid männikäbid meheliku viljakuse sümboliks.
Männioks oli ka Eesti NSV vapil. Mändi on kujutatud ka Elva linna vapil ja Nõmme linnaosa sümboolikas.[28]
Mänd on ka Tallinna Saksa Gümnaasiumi logol.[29]
Esoteerika valdkonnas on mändi kirjeldatud laineliselt ja tasahilju tugevneva energiaga puuna, mille energiat peetakse nii võimsaks, et ei soovitata südamehaigetel männimetsas sagedasi jalutuskäike ette võtta.[3]
Indiaanlaste kombestikku olevat kuulunud enne raskeid katsumisi (näiteks lahingusse minnes) seista seljaga vastu männitüve ja käsi laiali hoides männipuu energiat endasse koguda. Tugevaim energia olevat valgusküllastel küngastel üksikult kasvavatel mändidel.[3]
Harilik mänd, pedajas (Pinus sylvestris) on männiliste sugukonda männi perekonda kuuluv okaspuu, kõige levinum männiliik. Ta kuulub kaheokkaliste mändide hulka (alamperekond Pinus).
Mänd talub hästi äärmuslikke kasvutingimusi, kuid on samas valgusnõudlik. Selle puitu hinnatakse heade mehaaniliste omaduste tõttu kõrgelt.
Harilik mänd on Eesti ainus looduslik männiliik ja ühtlasi levinuim puu Eesti metsades. Metsa, kus mänd on arvukaim puuliik, nimetatakse männikuks. Eesti metsamaa pindalast hõlmasid männikud 2009. aastal 719 800 hektarit.
Pinu gorria edo ler gorria (Pinus sylvestris) Pinaceae familiaren espezie bat da. Beste pinu espezie batzuetatik erraz desberdindu daiteke bere hosto motz urdin-berdexka eta enbor-azal laranjari erreparatuz.
Eurasian jatorria[2] du, baina banaketa muga Iberiar penintsulan topatzen duenez bertan ez da oso espezie ugaria. Gainera, Iberiar penintsulan pinu honen beherakada ikusi izan da azken urteotan.
Honako azpiespezie eta aldaera ditu:
Pinu gorria 35 metrorainoko zuhaitza dugu, eta enborrak metro baterainoko diametroa izan dezake. Gainera pinu gehienak bezala hazkuntza azkarrekoa da eta urtean bataz beste 60 cm hazten da. Forma konikoko adakera eta enbor zuzena du gaztetan baina heldutan forma irregular, zabal eta eroria du, 5 metrorainoko zabalerakoa. Adakera zabal eta enbor estu hori direla eta, zuhaitzak itxura nahiko soila hartzen du behealdean, ez baitu hostotzarik bertan; baina nahiko biribildua goialdean.
Enbor azala lodia da, ezkataduna eta kolore gris ilun edo marroikoa enborraren oinarrian baina ezkataduna eta laranja kolorekoa enborraren goialdean eta adarretan.
Pinu gorriaren hostoen kimuak kolore marroi argikoak dira, eta kiribilean hazten dira. Zuhaitz helduetan hosto edo orratz hauek kolore urdin-berdekoak dira (hori ilun edo berde ilunak neguan), glaukoak, azikulatuak, zurrunak eta 2,5-5 cm x 2,1 mm-koak. Hosto hauek ebaketa semizirkularra dute, biribildua azpialdean eta horzduna muturrean. Pinu gorriaren hostoak binakako faszikuluetan hazten dira eta zorro basal gris iraunkorra izaten dute, 5-10 mm-koak.
Zuhaitz indartsu eta gazteetan hostoak bi aldiz handiagoak izan daitezke eta hiruko edo lauko faszikuluetan lotu. Aldiz hosto gazteak (<1 urte) banaka hazten dira, 2-3 cm-ko luzera dute, leunak dira eta ertz zerratua dute. Hostoen iraunkortasuna aldakorra da, 2-4 urtekoa klima epeletan baina 9 urterainokoa eskualde subartikoetan.
Pinuak monoikoak dira, hau da, lore ar eta emeak dituzte baina zuhaitz berdinaren baitan. Pinuaren loreak kono motako infloreszentziatan multzokatzen dira, arren kasuan polen konoak eta emeen kasuan hazi konoak deiturikoak.
Pinu gorriaren konoek forma oblongoa dute, gaztaina kolorekoak dira (berdeak gaztetan eta gorriak polinizazio garaian) eta irtengunerik gabeko apofisidunak. Ez dute arantzarik unboan eta txikiak dira, 4-8 mm-ko diametroa dute lehen urtean baina bigarren urtean handitzen dira 3-8 cm-ko luzera lortu arte eta euren itxura oboideo-koniko karakteristikoa. 2-3 konoetako taldeetan hazten dira eta oso erorkorrak dira.
Kono arrak zuhaitzaren oinarrian garatzen dira eta helizean kokatzen diren mikrosporofilo ugariz eraturik daude. Pinu gorriaren polen konoak horiak dira, aldizka arrosak. Estamineek pedikulu txiki bat eta bi polen-zaku dituzte (mikrosparangio deiturikoak, zeinetan dauden polenaren ama zelulak). Polen aleek bi zaku aerifero dituzte.
Kono emeak (estrobiloak) ezkata obulifero batzuez eratuta daude, non bakoitzak bi obulu dituen. Zuhaitzaren goialdean kokatzen dira eta bertan gertatzen da ernalkuntza.
Pinu gorriaren pinaburuak ez dira oso nabarmenak. Ia simetrikoak dira, forma konikokoak eta distiratsuak. Eseriak edo subeseriak izaten dira. Apofisia ere ez dute oso nabaria.
Pinaziak, oso txikiak dira, 3-5 mm-koak eta kolore marroi argikoak. Alde batetik eta bestetik hegal artikulatua dute, 12-20 mm-koa.
Pinu gorria Europako iparraldean du berezko banaketa eta baso puruak eratzen ditu bertan. Erresuma Batuari dagokionean, egun soilik Eskozian aurkitzen bada ere (bertako zuhaitz nazionala da), erregistro fosilak bere antzinako (duela 300-400 urte) agerpena frogatu du Gales eta Ingalaterran ere, eta Irlandan, Danimarkan eta Herbehereetan ere antzeko desagertze bat eman dela uste da.
Iberiar penintsulari dagokionean, espezie honen banaketak bertan topatzen du muga eta beraz, soilik zenbait eskualdeetan topa daiteke, esaterako, Sierra Nevadan eta Sierra de Bazan, Kantaurialdean eta Gredosko mendilerroan. Gainera, Iberiar penintsulan pinu honen beherakada ikusi izan da azken urteotan.
Lur txiroetan ondo hazten da eta eguzki asko behar du, baita ura ere (normalean desizozteetatik eratorritakoa). Tenperatura hotzak behar ditu eta ondo hazten da elurtutako guneetan, baina itsas mailatik (eskualde hotzetan) 1000 metrora aurki daiteke, 1200-1600 metrora bere banaketaren hegoaldeko eskualdean.
Pinu gorriaren loreak udaberri erdialdera agertzen dira eta polinizazioa udaberri bukaeran ematen da. Pinaburuak udazkenean agertzen dira baina pinaziek bi urte behar izaten dituzte heltzeko.
Pinu gorriaren zura zelulosa egiteko erabiltzen da eta beraz, pinu honen landaketa handiak egin dira. Finlandian eta Eskandinavian pinu honen erretxina izugarri erabili zen aro pre-industrialean zehar eta egun, oraindik badira alkaterna ekoizle batzuk ere. Pinu hau ere trementina iturri bezala ere erabili da. Pinu gorriaren egurra marroi-gorrixka da eta eraikuntza lanetan erabiltzen da.
Pinu gorriak eratutako basoak nahiko desberdinak izaten dira latitudearen arabera. Esate baterako, ipar Europan baso mistoak eratzen ditu Picea abies, Juniperus communis, Betula pendula, Sorbus aucuparia, Populus tremula eta zur gogorreko beste zenbait espezierekin. Europa erdialde eta hegoaldean Pinus nigra, Pinus uncinata, Pinus peuce eta Pinus cembra-rekin aurki daiteke. Azkenik, ekialdean, Pinus sibirica-rekin eratzen ditu basoak.
Pinu honek gainera, bizkarroi ugari izan ohi ditu, onddoen artean arruntenak Armillaria melea, Armillaria tabescens eta Fomitopsis pinicola; eta intsektuen artean, Pineus pini, Cedrobium sp. eta Nysius sp. afidoak, eta Thaumetopoea pityocampa pinu-beldarra. Mihura (Viscum album) ere pinu gorriaren adarretan hazi ohi da.
Pinu gorria edo ler gorria (Pinus sylvestris) Pinaceae familiaren espezie bat da. Beste pinu espezie batzuetatik erraz desberdindu daiteke bere hosto motz urdin-berdexka eta enbor-azal laranjari erreparatuz.
Eurasian jatorria du, baina banaketa muga Iberiar penintsulan topatzen duenez bertan ez da oso espezie ugaria. Gainera, Iberiar penintsulan pinu honen beherakada ikusi izan da azken urteotan.
Honako azpiespezie eta aldaera ditu:
Pinus sylvestris subsp. nevadensis (Christ) Rivas Mart., A.Asensi, Molero Mesa & F.Valle → Lekua: Sierra Nevada. Pinus sylvestris var. catalaunica Gaussen → Lekua: Katalunia. Pinus sylvestris var. hamata → Lekua: Balkanak eta Turkiako iparraldea. Pinus sylvestris var. iberica Svoboda → Lekua: Guadarramako mendilerroa. Pinus sylvestris var. lapponica → Lekua: Finlandia, Norvegia, Suedia eta iparraldeko Errusia. Pinus sylvestris var. mongolica → Lekua: Mongolia, ipar-mendebaldeko Txina eta hegoaldeko Siberia. Pinus sylvestris var. sylvestris → Lekua: Eskozia, ekialdeko Espainia eta iparraldeko Asia. Pinus sylvestris var. pyrenaica Svoboda → Lekua: Pirinioak.Mänty eli metsämänty (Pinus sylvestris) on mäntyjen (Pinus) sukuun kuuluva havupuu, joka kasvaa luonnonvaraisena Euraasiassa.
Männystä käytettyjä nimityksiä suomen kielessä ovat myös länsimurteissa käytetty honka ja itämurteissa käytetty petäjä. Honka tarkoitti vanhan kansan kielessä tarkemmin vanhaa pystyyn kuivunutta mäntyä ja petäjä suureksi kasvanutta mäntyä.[2]
Mänty on ikivihreä puu, jonka neulaset pysyvät puussa yleensä 3–5 vuotta. Vanhin neulasvuosikerta varisee pois puusta syksyllä. Neulaset ovat pareittain kääpiöversoissa. Mänty kasvaa 15-30 metriä korkeaksi,[3] harvoin 40-metriseksi. Karuilla seuduilla se jää usein huomattavasti matalammaksi. Mänty elää tavallisesti 200–300-vuotiaaksi, mutta yli 600-vuotiaita yksilöitä tunnetaan.[3] Suomen tiettävästi vanhin mänty on iältään noin 780 vuotta.[4]
Mänty on tuulipölytteinen ja paljassiemeninen. Männyn kukinta-aika sijoittuu kesäkuun alkupuolelle ja sen siitepöly on keltaista ja värjää paikoin vesiä. Männyn kävyt ovat kartiomaisia, lyhyitä ja melko pieniä. Kävyn ja siemenen kehitys kestää kaksi kesää.
Männyllä on voimakkaat juuret, jotka pureutuvat syvälle maahan. Isolla männyllä on paksu, suoraan alaspäin työntyvä pääjuuri. Arvellaan, että mikäli pääjuuri vahingoittuu esimerkiksi istutuksen yhteydessä, mänty jää kitukasvuiseksi. Sienistä muun muassa voitatti elää symbioosissa männyn kanssa.
Vanhoissa, vähintään 150 vuoden ikäisissä männyissä on kilpikonnankuvioinen paksu kaarna eli niin sanottu kilpikaarna, joka suojaa puuta metsäpaloilta. Kaarnassa voi näkyä metsäpalojen aiheuttamia haavautumia eli palokoroja.
Männyn levinneisyysalue ulottuu Espanjasta Keski-Euroopan kautta Pohjoismaihin ja itäiseen Siperiaan. Se on ollut aiemmin tavallinen myös Britteinsaarilla, mutta liikahakkuiden takia jäljellä on enää hajanaisia alkuperäisesiintymiä Skotlannissa. Mänty on karujen olosuhteiden puu, joka kestää kylmää, kuivuutta ja ravinteiden niukkuutta, mutta valokasvina edellyttää paljon valoa. Levinneisyysalueen pohjoisosissa mänty kasvaa merenpinnan tasolta 1 000 metrin korkeudelle, mutta eteläosissa se on korkeiden vuoristoalueiden puu, kasvaen 1 200–2 500 metrin korkeudella.
Metsämännystä on olemassa kolme virallisesti hyväksyttyä muunnosta: var. mongolica Mongoliassa sekä läheisillä Etelä-Siperian ja Kiinan alueilla, var. hamata Balkanilla, Pohjois-Turkissa ja Kaukasuksella sekä tavallisin muunnos var. sylvestris muualla männyn levinneisyysalueella. Suomessa mänty muodostaa lähes puolet maan puustosta, ja se kasvaa kaikkialla maassa korkeimpia tuntureita ja uloimpia saaristoluotoja lukuun ottamatta.
Mänty on tärkeä puulaji metsätaloudessa ja metsäteollisuudessa. Metsänviljelyssä kiertoaika on 50–120 vuotta, pisin esiintymisalueen koillisosissa, missä kasvu on hitainta. Mäntymetsiä voidaan uudistaa kylvämällä tai istuttamalla tai luontaisesti uudistamalla. Suomessa mänty oli tärkeä raaka-aine tervanpoltossa ennen teollistumisen aikaa. Nälkävuosina männyn jälsi- ja nilakerroksesta tehtiin pettujauhoja.
Männyn puuaines on pehmeähköä. Sydänpuu on lahonkestävää ja selvästi pintapuuta tummempaa.[5] Puuaines on väriltään vaaleanruskeasta punaruskeaan. Mäntyä käytetään rakennuspuuna ja se sopii hyvin ulkorakenteisiin. Sitä käytetään myös paperipuuna ja huonekalujen valmistukseen.[5]
Mänty eli metsämänty (Pinus sylvestris) on mäntyjen (Pinus) sukuun kuuluva havupuu, joka kasvaa luonnonvaraisena Euraasiassa.
Männystä käytettyjä nimityksiä suomen kielessä ovat myös länsimurteissa käytetty honka ja itämurteissa käytetty petäjä. Honka tarkoitti vanhan kansan kielessä tarkemmin vanhaa pystyyn kuivunutta mäntyä ja petäjä suureksi kasvanutta mäntyä.
Pinus sylvestris
Le Pin sylvestre (Pinus sylvestris) est une espèce d'arbres de la famille des Pinaceae originaire d'Europe moyenne et septentrionale, d'Asie du Nord jusqu'en Sibérie orientale, ainsi que des montagnes du nord du Moyen-Orient. C'est une espèce à grande amplitude écologique et climatique, notamment l'une des plus importantes de la forêt boréale d'Eurasie.
Son bois, lorsqu'il provient d'Europe du Nord ou de Russie, est souvent commercialisé sous l'appellation « pin du Nord ». L'ancienne appellation courante avant le XXe siècle était celle de « pin de Riga ».
C'est un arbre élancé au long tronc nu, dont la longévité est en général de 150 à 200 ans mais qui peut exceptionnellement vivre plus de 600 ans[1]. Il peut atteindre 40 mètres de haut mais ne dépasse pas la plupart du temps 25 mètres. Il se reconnaît notamment à la couleur orangée à gris jaunâtre dans la partie supérieure du houppier de son écorce, dans la partie haute du tronc de l'arbre adulte, les rhytidomes devenant gris en vieillissant[2].
La tige du jeune pin sylvestre est d'abord verte puis devient progressivement brun clair. Les bourgeons d'hiver sont ovales ou ovoïdes et font 15 millimètre de long. Ils sont rouge-bruns et contiennent peu ou pas de résine[2].
Les feuilles sont des aiguilles de taille assez courte à moyenne, faisant de 4 à 7 cm de longueur sur les arbres adultes et souvent un peu plus sur les jeunes spécimens. Elles sont groupées par lots de deux (« géminées ») avec une gaine commune à leur base. Ces aiguilles sont assez épaisses et de couleur vert bleuté ou vert grisâtre, et sont typiquement torsadées[2]. Au niveau microscopique, l'aiguille est constituée d'un mince hypoderme, de vaisseaux résinifères et de deux faisceaux vasculaires.
Comme la plupart des conifères, cette espèce est monoïque, avec des cônes mâles et femelles distincts mais présents sur le même individu. Les cônes sont situés à la base des rameaux lorsqu'ils sont mâles, et à leur extrémité lorsqu'ils sont femelles. Ils sont solitaires ou regroupés par groupes de 2 à 5 cônes. Ils sont de forme ovoïde à conique et font de 3 à 7 cm de long pour 2-3 cm de large. D'abord d'un vert intense, ils deviennent ensuite brun-rouge. Chaque écaille du cône porte 2 ovules à sa base. Une fois le cône mûr, les écailles s'écartent les unes des autres et libèrent des graines ovoïdes de 3 à 5 mm de longueur, chacune étant dotée d'une aile qui fait trois fois sa taille : la dispersion des graines se fait alors par anémochorie[2].
Dans sa biochimie aromatique entrent le tanin, la résine, l'acide primarique, l'acide primarinique, le pinipicrine, 40 % et 13 % de terpènes, Alpha-Pinène et béta-pinène, 25 à 30 % de limonène et de l'acétate de bornyle[3].
Forêt de Tronçais, France
Écorce de pin sylvestre
Inflorescences
Jeune cône
Bois à aubier différencié, canaux résinifères bien visibles, maillure incolore[4]
Le pin sylvestre est une espèce eurasiatique. Son aire de répartition naturelle est extrêmement large. On le trouve des sierra du Sud de la péninsule Ibérique à la mer d'Okhotsk, des Highlands écossaises à la Mandchourie, des montagnes de Turquie jusqu'à l'extrême Nord sibérien là où la taïga cède à la toundra. En France, il est présent à l'état naturel en montagne dans les Vosges, le Massif central, les Pyrénées et les Alpes, en plaine, seulement dans la forêt de Haguenau[5],[6],[7] en Alsace. De façon espacée et souvent mêlée à d'autres conifères comme l'épicéa, le sapin ou le mélèze, mais aussi des feuillus comme le bouleau ou le hêtre. Résistant à la sécheresse, au froid le plus intense, à la tempête, il couvre toute la masse septentrionale du continent eurasiatique, où selon l'habitat il prend des formes de port extrêmement diversifiées.
C'est une espèce commune des montagnes d'Europe occidentale, notamment dans l'étage montagnard sec. Il se développe également à des altitudes de plus en plus basses au fur et à mesure qu'augmente la latitude. Il a été beaucoup planté dans des parcs ou utilisée pour le reboisement, parfois loin de son aire d'origine.
Largement utilisé en reboisement, il s'est également naturalisé dans des régions où il n'était pas indigène ou dont il avait naturellement disparu. Dans les Landes de Gascogne par exemple, il est acclimaté par François Batbedat à la fin du XVIIIe siècle[8],[9],[10] où il est cependant moins adapté que le pin maritime et donc absent du massif landais[11]. En France, c'est aujourd'hui une essence importante en sylviculture dans les massifs montagneux, dans les forêts du Bassin parisien (enrésinement) et en Bretagne. C'est aussi une essence importante en Belgique et aux Pays-Bas, dans toute l'Allemagne (surtout la plaine du Nord où il est l'essence majoritaire), ou encore dans les îles Britanniques. Il a également été introduit en Amérique du Nord et en Nouvelle-Zélande, bien que son importance commerciale y soit moindre.
Le pin sylvestre est une essence de lumière. Il est sensible au vent mais ne craint pas les périodes de sécheresse. Il est peu sensible au froid et il s'adapte à la plupart des sols et substrats, bien qu'il se développe moins bien sur les sols alcalins (calcaire).
Il peut pousser jusqu'à 2 000 m d'altitude dans les Alpes centrales.
L'espèce n'est pas considérée comme étant menacée en France. Elle est classée Espèce de préoccupation mineure (LC) par l'UICN.
Il existe une cinquantaine de variétés de pins sylvestres décrites. La plupart du temps, il existe des intermédiaires entre les différentes variétés: les variations sont continues plutôt que brutales. Ces différences reflètent des adaptations aux conditions locales qui peuvent énormément différer les unes des autres étant donné l'amplitude géographique du Pin sylvestre.
La variété mongolica Litv. est particulièrement différente des autres. On la trouve à l'extrême est de l'aire de répartition des pins sylvestres. Elle est caractérisée par des longues aiguilles (jusqu'à 12 cm), un tronc lisse gris verdâtre et des bourgeons bruns pales.
Il existe également des pins sylvestres hybrides, notamment avec Pinus mugo et Pinus nigra.
C'est une essence majeure pour l'économie forestière et du bois en Europe, particulièrement en Europe du Nord (Suède, Finlande, pays baltes) et en Europe de l'Est (Pologne, Biélorussie, Russie, etc.)
On l'utilise surtout comme bois d’œuvre dans la construction et dans la fabrication de pâte à papier. Son bois est utilisé pour produire du déroulage de contreplaqué et dans la charpente. On en tire aussi de l'essence térébenthine.
C'est une des essences européennes de bois résineux les plus couramment employées pour la menuiserie et la charpenterie.
En Belgique, on retrouve sous l'appellation commerciale « PNG » (contraction des appellations française et néerlandaise : Pin du Nord/Noords grenen) des bois équarris issus du Pin sylvestre. Mais il arrive que ce même pin sylvestre soit appelé sapin rouge ou sapin rouge du nord (abrégé SRN), dénomination commerciale qui couvre une partie de la famille des pinacées qui compte 220-250 espèces réparties en 11 genres. On peut aussi pour ce bois se référer à la dénomination commerciale anglaise[12], « european redwood » suivie de la provenance du bois : la même espèce de bois, lorsque son aire de répartition est grande, et c'est le cas pour le pin sylvestre, peut donner des qualités de bois très différentes, en fonction notamment du climat.
Les bourgeons, et parfois la résine, sont utilisés pour leurs propriétés diurétiques, balsamiques[réf. nécessaire], expectorantes et antiseptiques bronchiques[3]. Ils sont utilisés sous forme d'essence, d'huile essentielle, voire de décoction, notamment pour produire des sirops ou des pastilles contre la toux[13]. L'huile essentielle de pin sylvestre est tonique et hypertensive, et reconnue depuis Hippocrate et l'Antiquité grecque pour soigner les malades de l'appareil respiratoire[3].
Par distillation sèche, il donne des huiles essentielles très utilisées contre la calvitie[réf. nécessaire].
La résine est utilisée pour différents usages comme pour les remèdes, le colmatage des récipients et des bateaux avec la poix, et l'éclairage des habitations (torches). Les feuilles effilochées peuvent donner de la « laine » (rembourrage) pour des « coussins médicaux ».
Pinus sylvestris
Le Pin sylvestre (Pinus sylvestris) est une espèce d'arbres de la famille des Pinaceae originaire d'Europe moyenne et septentrionale, d'Asie du Nord jusqu'en Sibérie orientale, ainsi que des montagnes du nord du Moyen-Orient. C'est une espèce à grande amplitude écologique et climatique, notamment l'une des plus importantes de la forêt boréale d'Eurasie.
Son bois, lorsqu'il provient d'Europe du Nord ou de Russie, est souvent commercialisé sous l'appellation « pin du Nord ». L'ancienne appellation courante avant le XXe siècle était celle de « pin de Riga ».
O piñeiro rubio ou piñeiro silvestre (Pinus sylvestris L.) é unha árbore ximnosperma da familia das pináceas, de folla perenne. As acículas son moi curtas en comparación co piñeiro bravo (de 4 a 6 cms. de lonxitude), ao igual que as piñas (de 5 a 6 centímetros). Os piñóns raramente pasan os 5 mm. e a súa á abrangue entre os 12 e 17 mm. Recibe o seu nome común da cor encarnada da súa casca na parte superior do tronco (nas partes máis baixas ten tonalidade parda), a súa principal característica distintiva.
Especie clímax en Galiza no Cuaternario, na actualidade só se atopa nas zonas máis altas grazas a labores de repoboación. A súa madeira é de boa calidade.
Árbore moi común no Hemisferio Norte, estendéndose por Eurasia en rexións relativamente frías. Vai dende Escocia (tamén chamado piñeiro de Escocia) e a Península Ibérica polo oeste até Siberia e as montañas do Cáucaso polo leste, e dende Laponia polo norte até Serra Nevada polo sur. No norte da súa distribución espállase dende o nivel do mar até os 1.000 m, mentres que no sur se desenvolve nas montañas en altitudes comprendidas entre os 800 e os 2.400 msnm. Atópase cultivado amplamente en Nova Zelandia e en moitas das rexións máis frías de América do Norte. Atópase catalogado como unha "especie invasora" nalgunhas zonas norteamericanas, nas que se inclúe Ontario e Wisconsin.
O piñeiro rubio pode acadar os 30 m de altura por uns 5 metros de circunferencia, chegando a crecer 6 metros de alto en 10 anos. A súa copa é de forma cónica de novo para despois de adulto pasar a ser irregular, larga e deprimida, de novo presenta un tronco vestido que de adulto pasa a ser espido.
As follas son simples, agrupadas de dúas en dúas, aciculares, rexas, punzantes, curtas, de a 3 a 7 cm de lonxitude, de sección semicircular, arredondadas no dorso, finalmente dentadas. As flores ou estróbilos femininos son conos de forma oblonga, de cor castaña, apófise pouco saínte, desprovista de umbo espiñento, pequenos, de 3 a 6 cm de longo, reunidos en grupos de 2 a 3, caedizos, xa que apenas maduran. Os piñóns, que son as sementes, son miúdos, dotadas dunha á.
Atura o pleno sol, non así coa sombra; adáptase a todo tipo de solo agás os asolagados mais si os húmidos, mellor canto máis fértiles e profundos que garantes un bo desenvolvemento, resiste a seca. Non atura a polución e non vive moito tempo en competencia con outras especies que o superen en altura. Resiste invernos moi fríos.
Pinus sylvestris foi descrita por Carl von Linné e publicado en Species Plantarum 2: 1000. 1753.[2]
O seu nome xenérico procede do latín pinus (piñeiro). O nome específico sylvestris: epíteto latino que significa "dos bosques, silvestre, bravo".[3]
Exemplar de piñeiro rubio
Piñas de piñeiro rubio
O piñeiro rubio ou piñeiro silvestre (Pinus sylvestris L.) é unha árbore ximnosperma da familia das pináceas, de folla perenne. As acículas son moi curtas en comparación co piñeiro bravo (de 4 a 6 cms. de lonxitude), ao igual que as piñas (de 5 a 6 centímetros). Os piñóns raramente pasan os 5 mm. e a súa á abrangue entre os 12 e 17 mm. Recibe o seu nome común da cor encarnada da súa casca na parte superior do tronco (nas partes máis baixas ten tonalidade parda), a súa principal característica distintiva.
Especie clímax en Galiza no Cuaternario, na actualidade só se atopa nas zonas máis altas grazas a labores de repoboación. A súa madeira é de boa calidade.
Obični bor ili bijeli bor (lat. Pinus sylvestris) je crnogorična vrsta drveća iz porodice Pinaceae.
Raste u širokom području Europe i Sjeverne Azije. U Hrvatskoj je autohtona vrsta drveća u području viših mezofitskih šuma.
Visok je do 40 m. Drvo obiluje smolom. Ima mnogo formi i geografskih oblika.
Kora je na gornjem dijelu debla i na ograncima tanka, crvenkastožuta, a ljušti se u tankim ljuskama. Donji dio debla ima sivosmeđu, izbrazdanu, debelu koru. Debla starijih stabala su crvenkasta i tanka.
Korijenov sustav ima jaku žilu srčanicu.
Pupovi nisu smolasti. Po obliku su jajasto-valjkasti i zaobljeni. Ljuske su priljubljene sa više-manje slobodnim sesastim vrhovima, a duge su 6-2 mm.
Iglice (četine) stoje na kratkim izbojcima po dvije u bjeličastom rukavcu, duge 4 do 8 cm i do 2 mm široke. Gipke su i tanke, šiljate, često blago uvijene (usukane), svijetlosivo-zelene, zelena ili tamnozelene boje. Ostaju na granama 2-3 godine, a na višim nadmorskim visinama i duže.
Cvjetovi su jednospolni. Muški cvjetovi su jajasti, sumpornožuti, do 1 cm dugi, a ženski su u obliku malih smeđih ili crvenih šišarica.
Šišarke (češeri) su svjetlosmeđi ili sivkasti, sa izraženom kratkom drškom na kojoj vise. Jajasto-čunjastog su oblika, često asimetrične, 3 do 8 cm duge i 2-3 cm široke, rombična štitića, bez šiljka. Apofiza je ravna ili piramidalno izvučena, sa grbicom na vrhu.
Sjeme je tamnosmeđe, 3-4 mm dugo, sa 3-4 puta dužim prozirnim kriocetom koje obuhvaća sjeme kao kliještima i od njega se lako odvaja. Sazrijeva u listopadu druge godine, a ispada u proljeće treće godine. Klije sa 4 do 8, a najčešće sa 6 supki.
Voli puno svjetlosti, što ga ograničava i smanjuje mu konkurentnost prema ostalim vrstama drveća. Prilagodljiv je na ekološke uvjete temperature, vlage i tla. Doživi do 250 godina. Počinje plodonositi između 10-te i 20-te godine na osami, a 20 godina kasnije u sastojini. U mladosti je osjetljiv na snijeg. Dobro podnosi mraz, sušu i zimske studeni i zagađenja.
Atlas drveća i grmlja, Čedomir Šilić
Obični bor ili bijeli bor (lat. Pinus sylvestris) je crnogorična vrsta drveća iz porodice Pinaceae.
Pěskowa chójna (Pinus sylvestris) je štom ze swójby chójnowych rostlinow (Pinaceae). Dalše ludowe mjena su šlejsa, holanska borojca a łučwowy štom.
ilustracija
lěs (Sierra de Guadarrama, Španiska)
lěs (Braniborska, Němska)
Pěskowa chójna je štom, kotryž docpěwa wysokosć wot 40 m. Jeje króna ma kehelojty abo předešćnikojty zróst.
Skora je zmjeńša w krónje zerzawočerwjena a delnim dźělu zdónka je ćěmno-bruna.
Jehły su zwjetša jedyn raz wokoło wóski wjerćane. Jich znutřkowny bok je módrozeleny. A wone steja po dwěmaj na krótkich wurostkach a docpěwaja dołhosć wot 3 hač 7 cm.
Kćěje wot meje hač junija, mjeztym kćěw w starobje wot 30 hač 70 lět započina. Njeličomne próški maja dwaj powětrowej měchaj, a tohodla su jara lochke.
Hable su kulojte hač jejkojte, na bazy zwjetša křiwe a docpěwaja dołhosć wot 2,5 hač 6 (7) cm. Symjenja hakle w druhim lěću po kćěwje dozrawja.
Rosće w přirodźe na skałach, łukach, w nahłych zwisach a tymjenjach. Preferuje skerje ćopliše, suche pódy a potrjebuje wjele swětła.
Pěskowa chójna (Pinus sylvestris) je štom ze swójby chójnowych rostlinow (Pinaceae). Dalše ludowe mjena su šlejsa, holanska borojca a łučwowy štom.
Skógarfura (fræðiheiti: Pinus sylvestris) er barrtré af þallarætt. Tegundin er útbreidd um stóran hluta Norður-Evrópu og Síberíu austur til Mongólíu.
Skógarfura er eina upprunalega barrtré Norður-Evrópu og myndaði mikla skóga í álfunni á öldum áður. Tegundin er hins vegar útdauð mjög víða vegna skógeyðingar af manna völdum. Skógarfuran er einkennistré Skotlands vegna þess hve ráðandi hún var í hinu upprunalega skoska skóglendi sem síðar eyddist að mestu og þekur í dag aðeins 1% landsins.
Skógarfuran náði nokkurri útbreiðslu á Íslandi vegna skógræktar. Hins vegar minnkaði notkun hennar í skógrækt hérlendis upp úr 1960 vegna lúsafaraldrar sem herjaði einkum á hana.
Skógarfura (fræðiheiti: Pinus sylvestris) er barrtré af þallarætt. Tegundin er útbreidd um stóran hluta Norður-Evrópu og Síberíu austur til Mongólíu.
Skógarfura er eina upprunalega barrtré Norður-Evrópu og myndaði mikla skóga í álfunni á öldum áður. Tegundin er hins vegar útdauð mjög víða vegna skógeyðingar af manna völdum. Skógarfuran er einkennistré Skotlands vegna þess hve ráðandi hún var í hinu upprunalega skoska skóglendi sem síðar eyddist að mestu og þekur í dag aðeins 1% landsins.
Il pino silvestre (Pinus sylvestris L., 1753), conosciuto anche come pino di Scozia[1], è un albero sempreverde della famiglia delle Pinaceae. È una specie arborea di primaria importanza nel settore forestale e selvicolturale.
Ha una forma espansa caratteristica, con chioma espansa di un gradevole colore verde glauco. La ramificazione è verticillata in gioventù, poi più irregolare. Il suo legname è modesto, apprezzato in falegnameria.
Alto fino a 40 metri, foglie aghiformi.
Alla base degli alberi adulti è bruna-rossastra e si stacca a placche. Nelle parti più giovani dei rami e del tronco il colore tende al rosso-marrone. A maturità è grigia.
Aghiformi, sempreverdi, raggruppati in mazzetti di due aghi (raramente tre o quattro), lunghe circa 3-5 cm (talvolta fino a 10 cm), di colore verde glauco, ritorti e con guaine brunastre alla base.
È una specie monoica[2], ma spesso in alcuni esemplari prevalgono nettamente gli sporofilli maschili o femminili[3]. Gli studiosi stigmatizzano questa singolare peculiarità con il termine "sub-dioicismo" che non ha l'equivalente in italiano; tutt'al più si può affermare che Pinus sylvestris ha una tendenza al dioicismo, anche se rimane una specie monoica, come del resto tutte le piante appartenenti al genere Pinus. Gli sporofilli maschili (microsporofilli) formano piccoli coni sessili, penduli, di colore giallo, alla base dei getti dell'anno, quelli femminili (macrosporofilli) formano invece coni rossastri, globosi e generalmente isolati, eretti all'impollinazione, in seguito pendenti e trasformantisi in strobili (pigne) ovali, lunghi circa 3-7 cm, con cortissimo picciolo. Inizialmente verdi, poi grigio-marroncine scure, le pigne si trovano in coppie o in gruppi sugli steli ricurvi. Esse maturano e liberano i semi in tre anni.
Il pino ha un sistema di radici a fittone con radici laterali che si approfondano e si allontanano orizzontalmente con cui può penetrare in profondità anche in strati acquiferi.
Nonostante l'enorme areale, le caratteristiche morfologiche rimangono piuttosto uniformi e le variazioni tra individui nella popolazione (intrapopolazionali) sono più ampie delle variazioni tra popolazioni (interpopolazionali). Tuttavia sono state descritte più di 140 sottospecie, varità e forme botaniche. Normalmente vengono accettate tre varietà che risultano debolmente distinguibili a livello morfologico[4]:
Inconfondibile per gli aghi corti riuniti a due, di colore glauco e soprattutto ritorti a elica; nonché per la corteccia giovanile color rosso mattone. Il portamento è simile al pino marittimo (Pinus pinaster) dal quale si distingue però completamente per il colore della corteccia e delle foglie, che sono più corte e leggermente avvolte, e per gli strobili più piccoli. Nelle forme mature può ricordare il pino da pinoli (Pinus pinea) dato che la chioma è presente solo nel terzo apicale del fusto.
È una pianta colonizzatrice con poche pretese nei riguardi del terreno e della necessità di acqua. È una specie adattabile che preferisce terreni calcarei tra cui quelli argillosi, ma cresce molto bene sia in terreni vulcanici che acidi in generale. Resiste al freddo (microterma) ed al secco; è spiccatamente una pianta eliofila.
Il pino silvestre predilige terreni morbidi e areacei della zona temperata settentrionale. Ci sono però anche altre specie di Pinus sylvestris ai margini settentrionali dei tropici. Specie diffusa in varie zone d'Italia del centro-nord. Usato anche nei parchi e nei giardini. È diffuso nelle Alpi, nonché nell'Europa centrale e settentrionale. In Italia cresce solitamente a quote comprese tra i 400 e 1400 metri (anche se sporadicamente può spingersi fino a 1800-1900 m), e in Piemonte, Lombardia ed Emilia è presente anche a quote relativamente basse (colline del Basso Monferrato e Novarese in popolazioni residue, Langhe; alta pianura asciutta fra il Ticino e l'Adda, in particolare nel Parco del Ticino, Parco delle Groane, parco della Pineta di Appiano Gentile e Tradate e parco della Brughiera briantea, Appennino Emiliano fra i 300 e gli 800 m). Presente in Toscana e in Emilia-Romagna sulle montagne dell'Appennino Tosco-Romagnolo e anche a quote collinari. Forma sia boschi puri che misti, solitamente con l'abete rosso o l'abete bianco. In pianura forma boschi puri o misti con la betulla, il pioppo tremolo o la farnia.
Lo stesso argomento in dettaglio: Olio essenziale di pino. Nella medicina popolare gli aghi di pino venivano utilizzati come tali per ottenere dei fomenti.
Attualmente, da essi si ottiene, per distillazione, un olio essenziale, ricco in monoterpeni, che ha azione balsamica, sedativa della tosse ed antinfiammatoria. Ad uso topico ha azione antinfiammatoria e decontratturante. Talvolta l'olio essenziale di pino può determinare effetti irritativi sulle mucose o sulla cute soprattutto quando viene utilizzato tramite aerosol.
Gli impieghi del pino silvestre sono variabili. Il legname del pino silvestre si utilizza per costruzioni edilizie e navali, serramenti, strumenti musicali, mobilio, imballaggi, pasta da carta, lavori idraulici ecc.
Il pino silvestre (Pinus sylvestris L., 1753), conosciuto anche come pino di Scozia, è un albero sempreverde della famiglia delle Pinaceae. È una specie arborea di primaria importanza nel settore forestale e selvicolturale.
Paprastoji pušis (Pinus sylvestris) – pušinių (Pinaceae) šeimos, pušų (Pinus) genties spygliuotis visžalis medis.
Paprastoji pušis po paprastojo kadagio yra labiausiai paplitęs spygliuotis pasaulyje. Ji savaime išplitusi beveik visoje Europoje, Mažosios Azijos šiaurinėje dalyje, Kaukaze, Sibire, Mongolijoje, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose beveik iki Ochotsko jūros.
Tai vienintelė pušų genties rūšis ir labiausiai savaime paplitusi medžių rūšis Lietuvoje. Mūsų šalyje pušynai užima daugiau kaip 38,1 % Lietuvos miškų ploto. Didžiausi jų plotai yra rytų, pietryčių ir pietų Lietuvoje, taip pat vakarų Lietuvoje apie pajūrį. Po ledynmečio augusių medžių rūšys žinomos tik apytikriai pagal durpynuose nusėdusių žiedadulkių analizę, tad iš to sprendžiant, ir prieš 5 tūkstančius metų Lietuvos miškuose labiausiai buvo paplitę pušys, kurios anuo metu sudarydavo 20–30 proc. visų medynų ploto.
Auga miškuose, pelkėse. Mėgsta šviesias vietas, pakenčia įvairias klimatines sąlygas. Auga įvairiuose dirvožemiuose, tačiau labiausiai mėgsta jaurinius smėlio dirvožemius ir kalvotą reljefą. Bet retai pasitaiko žemumose, kuriose vyrauja derlingi dirvožemiai.
Medis auga greitai ir užauga apie 25–40 m, kartais iki 45–50 m aukščio ir iki 0,5–1,2 m, kartais iki 1,7 m skersmens kamienu. Aukščiausios paprastosios pušys dažniausiai užauga pietinėje Baltijos jūros pusėje.
1. „Kiauneliškio dviviršūnė pušis“ yra aukščiausia pušis Lietuvoje ir trečias pagal aukštį Lietuvos medis – 44 metrų aukščio[1], 66 cm skersmens arba 2,08 m apimties, 10 ktm tūrio šiek tiek pasvirusi ir maždaug 30 metrų aukštyje išsišakojusi į dvi viršūnes pušis, auganti Kiauneliškio gamtiniame rezervate. Manoma, kad medžiui apie 200 metų. 2006 metų kovo mėn. 22 d. iš Kauno atvykęs miško genetinių išteklių specialistas į pušį įkopė ir išmatavo, bet tik 2014 metais buvo pripažinta aukščiausia Lietuvos pušimi.
2. „Punios šilo pušis“ yra antra pagal aukštį Lietuvos pušis. Ji auga Alytaus rajono savivaldybėje, Nemuno kilpų regioniniame parke, Punios šile. Jos aukštis 42,5 metrai, kamieno skersmuo 65 cm. Manoma kad jai apie 175 metai. Oficialiai aukščiausia buvo laikoma iki 2014 metų, nors nuo 2006 metų jau buvo žinoma kita aukštesnė – Kiauneliškio dviviršūnė pušis.
Storiausia Lietuvos paprastoji pušis - Rumšiškių miško pušis, 160 cm kamieno skersmens ir 400 cm apimties.
Paprastoji pušis gyvena 300–400, dažnai sulaukia iki 500–600 metų. Suomijoje auga paprastoji pušis, kuriai kaip teigiama yra 780 metų[2]. Kitai senai paprastajai pušiai mažiausiai 711 metų, kuri išgyveno per 1413, 1507, 1596 ir 1771 metų gaisrus – ji auga Švedijos Muddus nacionaliniame parke.
Seniausia derėjusi vaisius pušis buvo sulaukusi 654 metų amžiaus, bet buvo nupjauta dar 1913 m. Dalarno lėno Svärdsjö apylinkėse, Švedijoje. Beje, kaip teigiama, apie tai nėra dokumentiškai patvirtinančių šaltinių.
Medžio ilgas vegetavimas priklauso nuo dirvožemio, aplinkos gamtinių ir kitų sąlygų. Lietuvoje paprastosios pušys legaliai ir nelegaliai pjaunamos sulaukusios apie 50–70 metų amžiaus, tad senų ir stambių pušų ūkiniuose miškuose aptinkama retai.
Jaunos pušies laja kūgiška, vėliau ritiniška, senos gali būti skėtiška arba netaisyklinga. Kamienas dažniausiai tiesus, tačiau pavieniui augančių pušų dažnai kreivas bei sakingas. Subrendusių medžių kamieno apatinėje dalyje žievė stora, išilgai giliai suaižėjusi, pilkai ruda, liemens viršutinės dalies ir šakų plona, raudonai gelsva, sluoksniuota. Ūgliai žalsvi, vėliau pilkai rudi. Pumpurai kūgiški ir ritiniški, 6–12, kartais 20 mm ilgio, nusmailėję ir padengti rausvai rudais žvynais, paprastai sakingi. Spygliai išsidėstę po 2, 4–8 cm ilgio, 1,5 mm pločio, aštriai smailėjantys, kiek įviji, melsvai ar pilkai žali, smulkiais dantytais kraštais. Ant šakelių spygliai išsilaiko 2–3 metus. Žydi gegužę–birželį. Vyriški kankorėžiai susibūrę grupėmis prie jaunų ilgaūglių pagrindo. Moteriški kankorėžiai pilkai rudi, kūgiški, 2,5–7 cm ilgio, 2,8–3,5 cm pločio, išsidėstę pavieniui arba po 2–3 grupėje. Kankorėžiuose sėklos sunoksta po 17–18 mėnesių, tai yra subręsta kitų metų rugsėjo–spalio, o išbyra kovo–gegužės mėnesiais. Auga įvairiuose, bet labiausiai paplitusi jauriniuose smėlio dirvožemiuose (iš derlingesnių ją išstumia kitos rūšys).
Remiantis skirtingais, oficialiais autoriais tyrinėjusiais šią pušies rūšį, išskiriami 3–6 skirtingi jos regioniniai varietai:
Vasario–kovo mėnesiais geriausias laikas rinkti pušų pumpurus.
Pumpurai renkami nuo jaunų medžių šoninių šakų, neliečiant viršūninių stiebo ir šakų pumpurų. Pumpurų grupelės (po 5–109 pumpurus) atskiriamos su neilgesnėmis kaip 3 mm šakelių liekanomis. Surinkti pumpurai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu palėpėje ar kitoje perpučiamoje patalpoje. Apšildomose džiovyklose nedžiovinami. Iš 2 kg šviežių pumpurų gaunama 1 kg sausos žaliavos.
Gerai išdžiovintų pumpurų paviršius rudas, lūžyje – žalsvas, kvapas primenantis sakus, skonis – karstelėjęs.
Sakų kvapas gerina kvėpavimą, kraujo, medžiagų apykaitą. Pušų ošimas ramina centrinę nervų sistemą, kelia nuotaiką. Pušyno ore gausu eterinių junginių, naudingų žmonėms, sergantiems plaučių ligomis. Tačiau pušų žiedadulkės erzina kvėpavimo takus ir jautriems žmonėms gali sukelti alergiją.
Gydymui naudojami pušies spygliai, kankorėžiai, jauni ūgliai, sakai ir jos produktai – terpentinas, derva, kanifolija. Spygliuose yra daug vitaminų, todėl jų nuoviru gydo podagrą, skatina prakaitavimą, inhaliacijos padeda atsikosėti. Ypač naudingi pavasarį surinkti spygliai. Jie malšina skausmą, dezinfekuoja, padeda iš inkstų pasišalinti akmenims.
Gydymas pušų „medumi“. Tai puikus vaistas gydantis bronchinę astmą, dusulį, skrandžio ir žarnyno ligas bei stiprinantis organizmą po sunkių ligų. Pušų medaus patariama gerti dirbantiems sunkų fizinį bei protinį darbą.
Žalius pušų kankorėžius reikia rinkti gegužės mėnesį, kol jie dar nesubrendo. 70–80 žalių kankorėžių suberti į emaliuotą puodą, užpilti 1 litru vandens ir virti valandą laiko. Tada šiltą nuovirą nukošti ir į jį suberti 1 kg cukraus, pavirti kol cukrus ištirps, tada įpilti truputį citrinos rūgšties, kad sirupas nesusicukruotų. Laikyti vėsioje vietoje, sandariame inde.
Pušų medaus vartoti po 1 valgomąjį šaukštą, užgeriant vandeniu 3 kartus per dieną, pusę valandos prieš valgį.
Pušies gydomųjų preparatų negalima vartoti žmonėms su aukštu kraujo spaudimu, sergant inkstų, kepenų ligomis bei turintiems jai alergiją.
Sodinamos parkuose, pakelėse, prie sodybų, pajūriuose, poilsiavietėse. Taip pat tai labai svarbus ir plačiai naudojamas miškų ūkyje medienos šaltinis. Auginant pramoniniu būdu kertamos 50–120 metų amžiaus (šaltuose rajonuose senesnės). Naudojama statybos pramonėje, iš paprastųjų pušų gaminamas popierius, baldai, išgaunami sakai, iš kurių distiliuojamas terpentinas, kuris plačiai naudojamas kaip tirpiklis, lakų gamyboje bei medicinoje. Seniau buvo naudojamos deguto gamybai, dabar ši pramonės šaka beveik išnykusi. Pušų spygliais žiemą minta kurtiniai, ūgliais – briedžiai, sėklomis – geniai, voverės.
Paprastosios pušys į orą išskiria baktericidinių savybių turinčių fitoncidų, tad oras pušynuose daug švaresnis nei kituose miškuose.
Paprastoji pušis dažnai minima lietuvių ir kitų aisčių genčių mitologijoje.
Požymiai
Kankorėžiai
Nesubrendęs kankorėžis
Vyriškieji žiedai
Paprastosios pušies daigeliai
Keleto metų paprastosios pušies medeliai
Paprastoji pušis (jaunas medis)
Paprastoji pušis iš Cairngorm nacionalinio parko (Škotija)
Paprastosios pušys (Suomija)
Margojo genio iškirstas uoksas
25–35 metų paprastosios pušies kamieno skersinis pjūvis
Iš paprastosios pušies surenkami sakai
Paprastosios pušies kelmas, praėjus vienai dienai nuo nukirtimo
Dvi kairėje lentos iš paprastosios pušies, dešinėje viena lenta iš paprastosios eglės
Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai
Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)
Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas
Paprastoji pušis (Pinus sylvestris) – pušinių (Pinaceae) šeimos, pušų (Pinus) genties spygliuotis visžalis medis.
Parastā priede (Pinus sylvestris L.) ir vienmāju priežu dzimtas skujkoks. Plašāka izplatīta kokaugu suga Latvijā. Parastās priedes mūža ilgums ir 200-500 gadu. Tā var sasniegt līdz 40 m augstumu. Priedes spēj pielāgoties dažādām vides temperatūrām un augsnes mitrumam un auglībai - tā sastopama gan sausās kāpās, gan auglīgās augsnēs, gan purvos, tai ir plaša ģeogrāfiska izplatība [1]. Atkarībā no dzīves vietas, priedei var būt atšķirīgs izskats: sausos mežos augušām priedēm raksturīgs garš, tievs stumbrs, savukārt purvos augušās ir īsas un līkas. Klajumā augušām priedēm vainags ir sazarotāks, tās ir īsākas nekā mežā augušās [2] Tām ir gara mietsakne, kas ļauj noturēties arī smiltīs, turklāt tiek klāt dziļajiem pazemes ūdeņiem. Parastā priede sāk ziedēt 10-25 gadu vecumā.
Parastā priede ir izvēlēta par 2017. gada koku Latvijā.[3] Tā ir ļoti plaši izplatīta un aizņem 38% Latvijas mežu kopplatības[4].
Priedes saknes veido simbiozi ar mikorizas sēnēm. Šīs savstarpēji labvēlīgāss attiecības palīdz kokam uzņemt barības vielas un veicina tā augšanu [5]
Priežu pumpuru preparātiem piemīt dezinficējošas un diurētiskas īpašības, bez tam tie sekmē organisma atkrēpošanu. Tēju un uzlējumu lieto augšējo elpošanas ceļu iekaisumu slimību ārstēšanai. Ārīgi lieto inhalācijām, peldēm, kā arī nervu, sirds un asinsvadu slimību ārstēšanai. Priežu skujas izmanto vitamīnu dzērienu pagatavošanai un zāļu iegūšanai. Skuju ēterisko eļļu lieto ārīgi ierīvējumos pret podagru un reimatismu. Tā ietilpst arī preparāta pinabīna sastāvā. Tēju gatavo, ņemot 1 ēdamkaroti drogas uz 1 glāzi verdoša ūdens. No parastās priedes iegūst terpentīnu, balzamu, kolofoniju, darvu, ogli un citus produktus, kurus izmanto kā medicīnā, tā arī citās tautas saimniecības nozarēs. Terpentīns ietilpst dažādu preparātu, piemēram, olimetīna, enatīna un citu preparātu sastāvā. No terpentīna gatavo terpīnhidrātu, kamparu un dažādas smaržas, kuras izmanto parfimērijā. Kolofoniju un priežu balzamu lieto plāksteros. Darvu izmanto medicīnā kā dezinficējošu līdzekli pret dažādām ādas slimībām. Terpentīnu inhalāciju veidā lieto augšējo elpošanas ceļu iekaisumu un kā dezinficējošu un atkrēpošanas līdzekli bronhītu ārstēšanai. To izmanto dažādās ziedēs kā kairinošu un sāpes atvelkošu līdzekli. Aktivēto ogli lieto kā absorbentu pret rūgšanas un pūšanas procesiem zarnās, gāzu uzkrāšanos, saindēšanos ar alkaloīdiem un citām vielām, lai gan praktiski šim nolūkam izlieto galvenokārt bērzu, liepu vai citu lapu koku ogli. Priežu pumpuri ietilpst dažu jaukto tēju sastāvā.
Parastā priede (Pinus sylvestris L.) ir vienmāju priežu dzimtas skujkoks. Plašāka izplatīta kokaugu suga Latvijā. Parastās priedes mūža ilgums ir 200-500 gadu. Tā var sasniegt līdz 40 m augstumu. Priedes spēj pielāgoties dažādām vides temperatūrām un augsnes mitrumam un auglībai - tā sastopama gan sausās kāpās, gan auglīgās augsnēs, gan purvos, tai ir plaša ģeogrāfiska izplatība . Atkarībā no dzīves vietas, priedei var būt atšķirīgs izskats: sausos mežos augušām priedēm raksturīgs garš, tievs stumbrs, savukārt purvos augušās ir īsas un līkas. Klajumā augušām priedēm vainags ir sazarotāks, tās ir īsākas nekā mežā augušās Tām ir gara mietsakne, kas ļauj noturēties arī smiltīs, turklāt tiek klāt dziļajiem pazemes ūdeņiem. Parastā priede sāk ziedēt 10-25 gadu vecumā.
Parastā priede ir izvēlēta par 2017. gada koku Latvijā. Tā ir ļoti plaši izplatīta un aizņem 38% Latvijas mežu kopplatības.
Priedes saknes veido simbiozi ar mikorizas sēnēm. Šīs savstarpēji labvēlīgāss attiecības palīdz kokam uzņemt barības vielas un veicina tā augšanu
De grove den (Pinus sylvestris) is een soort van het geslacht Den uit de dennenfamilie (Pinaceae). De grove den wordt ook wel 'pijnboom' genoemd. Een vliegden is een door natuurlijke uitzaaiing verspreide grove den. Vroeger werden deze bomen mastbomen genoemd.
De bladen van de grove den zijn naaldvormig en staan met twee tegelijk op korte loten. De den heeft ook lange loten met verspreid staande naalden. De lange loten zorgen voor de lengtegroei. De grijsgroene naalden zijn gedraaid en kunnen tot 8 cm lang worden.
De den is van een spar en de zilverspar te onderscheiden onder andere omdat de den korte loten heeft met de naalden bij elkaar staand en bij de sparren verspreid op de lange loten. Ook heeft de den ronde naalden en de spar platte, driehoekige of vierhoekige.
De grove den kan 25-35 m hoog worden en heeft een penwortel, waarmee ook uit grotere diepte water opgenomen kan worden. Bij de bosbouw wordt de grove den na 80 tot 120 jaar gekapt. De bomen kunnen echter veel ouder worden. In Zweden staat een zevenhonderdjarige boom.[1]
Jonge bomen hebben een kegelvormige kroon. Oudere bomen hebben een meer schermvormige kroon en een hoge stam. De onderste takken zijn afgestorven en zitten deels nog aan de stam vast. De jonge schors aan de top van de boom is glad en grijsgeel van kleur. Op oudere leeftijd wordt er een ruwe plaatvormige schors gevormd. De plaatjes van de schors zijn vrij klein.
De jonge kegels zijn groen en kleuren later donkergrijsbruin. De kegels kunnen tot 7 cm lang worden en zitten twee aan twee of in groepjes aan kromme steeltjes. Bij beschadiging van de boombast komt er kleverig hars met een karakteristieke geur uit, wat de wond beschermt tegen infecties.
De grove den is algemeen in Europa. Met name in de koudere regionen, zoals Scandinavië, gedijt de grove den goed. In het hooggebergte groeit hij tot op een hoogte van ongeveer 2000 meter. De boom komt voor in vrijwel geheel Europa; Engeland/Ierland en de westkust van Frankrijk uitgezonderd, evenals Zuid-Spanje en ten zuiden van de Alpen. Vervolgens algemeen in Centraal-Azië beneden de boomgrens tot aan het voorgebergte van de Himalaya en Noord-China.
De boom was in Nederland inheems op hoogveen, maar door veenafgravingen en ontginningen zijn de oorspronkelijke inheemse bomen verdwenen. Later is de grove den veel aangeplant op arme zandgronden met plantgoed uit buitenlands zaad. Het omstreeks 1515 aangelegde Mastbos is het oudste in Nederland aangeplante bos met onder meer de grove den. Vanaf de 19e eeuw zijn heidevelden en zandverstuivingen op bijvoorbeeld de Veluwe en in Drenthe ermee beplant. Het hout was in het verleden in trek als mijnhout.
De grove den is een pioniersoort die goed groeit op voedselarme gronden zoals droge zandgronden. In Nederland zijn tussen 2001 tot 2006 door Alterra bosinventarisaties verricht waar uit bleek dat een derde van het Nederlandse bos bestond uit aanplant van grove den. Dat komt in totaal neer op 1049 km².
Eind mei 2006 is een van de oudste grove dennen, de tussen de 355 tot 405 jaar oude boom bij Wolfheze, omgevallen. De boom had een stamomtrek van 430 cm.[2]
De grove den is een kensoort voor het verbond van de naaldbossen (Dicrano-Pinion).
Timmerhout van de grove den wordt 'grenen' genoemd. In Engelstalige landen spreekt men ook van (European) redwood.
Van oudsher is de boom een belangrijke leverancier van terpentijnolie, hars en teer. Terpentijnolie wordt gebruikt bij het schilderen om de verf te verdunnen.
Noord-Europese colofonium wordt gewonnen uit de hars van de grove den.
In Nederland is de grove den vooral in de 19e eeuw aangeplant op arme zandgronden als mijnhout en om de zandverstuivingen, die waren ontstaan door overbegrazing van de heide, tegen te gaan.
Mannelijke bloeiwijze
Vrouwelijke bloeiwijze
Takje met de verschillende bloeiwijzen
Denneappels
Zaden
Bast
Grenenhout
Winning van hars
Een cultivar (kweekvorm) is Pinus sylvestris 'Watereri'.
De grove den (Pinus sylvestris) is een soort van het geslacht Den uit de dennenfamilie (Pinaceae). De grove den wordt ook wel 'pijnboom' genoemd. Een vliegden is een door natuurlijke uitzaaiing verspreide grove den. Vroeger werden deze bomen mastbomen genoemd.
Furu, fure eller toll (Pinus sylvestris), ofte kalla tolle i Midt-Noreg,[1] er ein planteart i furuslekta (Pinus). Denne arten er den einaste naturleg vilveksande furuarten i Noreg.
Furu finst frå Storbritannia i vest, til Sibir i aust, Kaukasusfjella i sør, og Nord-Noreg i nord. I nord veks ho frå havnivå opp til 1000 moh; i sør veks ho frå 1200 til 2600 moh. Ho finst i heile Noreg.
Furua vert opp til 35 meter høg. Einskilde tre i særleg gunstig jord har vorte opp til 45 meter. Gamle tre har grov og mørkbrun skorpebork nedst og tynn, lyst raudlet bork høgare opp. Hokonglane sit på stutte skaft, er spisse, og går frå gulbrune til gråbrune i farge ettersom dei mognast.
Nålene er lange, og sit parvis i knippe.
Furu er eit treslag med mange bruksområde, og er difor viktig for skogbruket. Det blir avverka store mengder furu i Noreg kvart år til bruk i industrien som materiale til bygg- og møbelproduksjon, papirmasse, og framstilling av tjære og terpentin.
Furuveden er særs rik på kvae. Tidlegare produserte ein såkalla alved ved å la kvista og toppkappa furustammer stå att på rot over fleire år slik at kvaa trekte opp frå rota og ut i veden. Slik vart mesteparten av virket impregnert og eigna seg såleis ypparleg som kledningsmateriale for hus og andre bygningar.
I Vesterålen veks dei eldste trea i Noreg. Det eldste av desse furutrea er frå år 1228, medan daude trestubbar går heilt tilbake til år 877.
Wikimedia Commons har multimedia som gjeld: Furu Furu, fure eller toll (Pinus sylvestris), ofte kalla tolle i Midt-Noreg, er ein planteart i furuslekta (Pinus). Denne arten er den einaste naturleg vilveksande furuarten i Noreg.
Furu (Pinus sylvestris) er et bartre (Pineales) i furuslekten (Pinus) og tilhører furufamilien (Pinaceae). Arten er eneste furutre som vokser vilt i Norge. Blomstene er vindbestøvet og kommer i midten av juni (to uker etter grana). Det tar 2 år fra blomstring til frøet er modent. Frøet er festet til en klype på frøvingen.
For en detaljert og overordnet fylogeni for furuplantene, se: Bartrær.
Det er beskrevet 100 påståtte varianter, men bare 3–4 av disse er allment akseptert. Selv lappfuru er genetisk et tvilstilfelle. De viktigste variantene og underartene er:
Furu kan bli inntil 40 meter høy og er opprett med ofte glissen nedre stamme og greinene konsentrert i en rund krone i toppen av treet. Barken er rødbrun og danner tynne flak som detter av. Hvert år vokser det ut et nytt toppskudd og en ny greinkrans. Nålene (30–70 mm) er lange og sitter to sammen, de blir 3–5 år gamle. Konglene er opprette, sitter gjerne tre sammen, og er først klargrønne og deretter matt mellombrune. De åpnes etter to år. Rota vokser, når den har mulighet, nedover og kalles pælerot. Dette gjør at den tåler mer vind enn gran før den velter. Det er funnet furuer som er over 800 år gamle. Norges eldste kjente furu vokste i Forfjorddalen på Hinnøya.
Lappfuru er nordlig, den vokser på Nordkalotten i Norden. Den har en karakteristisk smal trekrone. Nålene er 20–50 mm lange, sitter på i inntil 9 år, og er grovere enn hos vanlig furu.
Pinus sylvestris var. hamata har mer fyldig og frisk nålevekst hele året, den blir ikke glissen og matt om vinteren. Konglene har ofte en tydeligere pyramideform enn hos andre varianter.
Pinus sylvestris var. mongolica er en sentral- og østasiatisk form som vokser i det sørlige Sibir, Mongolia, og i det nordvestlige Kina. Nåleveksten er mattgrønn eller blekgrønn, mens friske nye skudd er grågrønne. Nålene kan bli inntil 12 cm lange i sjeldne tilfeller. Konglenes skall er tykkere enn på de andre variantene.
Nevadafuru er en iberisk variant som vokser i fjellkjeden Sierra Nevada og kanskje også i andre områder av Spania
Nålene og konglene
Minitall
Skadd furu
Ei monumental furu
Furu med merkelig vekst
Enslig høy furu, Bærum
P. s. var. hamata
Nevadafuru, ssp. nevadensis
Oljet finérplate av furu
Furutrær vokser vilt i Europa og Asia. Den er spesielt utbredt i Øst-Europa, på den skandinaviske halvøya og i sentrale deler av Russland. Den innvandret til Norge like etter siste istid for ca. 10 000 år siden, og har den maksimale utbredelsen som er mulig under de klimaforholdene vi har nå. Vi finner den over hele landet og helt nord til Børselv i Finnmark som nordligste forekomst. I Sør-Norge vokser den så høyt som 1 000 meter over havet.
Furu er en nøysom tresort som trives på næringsfattige sandmoer og andre steder med lite jord. Der konkurrerer den ut alle andre treslag, blant annet fordi den har spesialiserte røtter som henter opp vann fra store dyp og på den måten unngår å tørke ut. På fuktigere og mer næringsrik mark blir den utkonkurrert av gran fordi furua er mer lyskrevende; den er avhengig av mye lys for å kunne spire og vokse. Derfor er furuskogen mye lysere og åpnere enn granskogen.
Furu er den nest største volumprodusenten av treslagene i Norge, 31% av tømmervolumet i skogen er furu. Furuvirke har et vidt spekter av bruksområder, kjerneveden (malmen) gjør at det er motstandsdyktig mot råte. Ytre veden kan gjøres motstandsdyktig mot råte ved varmebehandling (termofuru), tilføring av teknisk harpiks ved polymerisering av trykkimpregnert furfural alkohol (kebone), eller ved å konvertere hydroksylgrupper til asetylgrupper slik at den motstår vann og skadelige organismer (titanwood), i tillegg til trykkimpregnering med salt eller oksid av kobber (tidligere også krom og arsen), eller diverse antisoppmidler (superwood).
I motsetning til granvirke kan det trykkimpregneres; alle stolpene vi bruker til kraftoverføring er av furu. En stor del av de lyse møblene vi har er laget av helved furu, eller er belagt med finer av furu. Furu blir brukt til cellulose, papir, skurlast, fiberplater, finer, snekkervirke, juletrær, lafting, tjærebrenning og ved.
I Sogndal ble det i 2009 funnet frisk ved i furutrær som døde for snart 700 år siden. Når furuer dør, avgir de harpiks som virker konserverende, og også ble brukt til mumifisering i det gamle Egypt. Dermed har furutrærne motstått nedbrytning, til tross for det fuktige klimaet i Sogndal. Mange av stammene som ble datert, viste seg å ha spirt på tidlig 1200-tall og levd i over hundre år før de døde omkring 1350.[1]
Furu utgjør en stor del av elgens og storfuglens vinterføde. Flere insekter liker og er avhengige av furu, blant andre vanlig furubarveps (Diprion pini), furuskuddmøll (Exoteleia dodecella), rød furuskuddvikler (Rhyacionia buoliana), furuspinner (Dendrolimus pini), furufly (Panolis flammea) og furumåler (Bupalus piniaria).
Mange sopper lever av furu, blant andre furuas knopp- og greintørkesopp (Gremmeniella abietina), furuskyttesopp (Lophodermium seditiosum) og to typer rustsopper Endocronartium pini og Cronartium falccidum, som forårsaker tyritopp.
Furu (Pinus sylvestris) er et bartre (Pineales) i furuslekten (Pinus) og tilhører furufamilien (Pinaceae). Arten er eneste furutre som vokser vilt i Norge. Blomstene er vindbestøvet og kommer i midten av juni (to uker etter grana). Det tar 2 år fra blomstring til frøet er modent. Frøet er festet til en klype på frøvingen.
For en detaljert og overordnet fylogeni for furuplantene, se: Bartrær.
A l'é na conìfera àuta fin-a a 35-40 m, con na scòrsa 'd color bin caraterìstich che a va dal maròn al groson, chërpà a scaje. Le feuje (fàite a uje) a son a cobie, piate, longhe da 3 a 7 cm, ëd color verd bleu.
Le fior masculin-e a smijo dle rape giàune, a fiorisso a magg ma a dròco an pressa. Le fior feminin-e a son dle pigne vërde, che an tre agn a muro vnisend longhe da 4 a 7 cm, d'un color dal gris al maròn.
Ël pin a chërs an tuta la fassa temperà d'Euròpa e d'Asia. Ant le region meridionaj a chërs mach an montagna.
A ven coltivà sia për dovrelo da bòsch da costrussion, dzortut për ij travaj da minusié e ant le costrussion navaj, sia coma pianta ornamental.
A l'é na conìfera àuta fin-a a 35-40 m, con na scòrsa 'd color bin caraterìstich che a va dal maròn al groson, chërpà a scaje. Le feuje (fàite a uje) a son a cobie, piate, longhe da 3 a 7 cm, ëd color verd bleu.
Le fior masculin-e a smijo dle rape giàune, a fiorisso a magg ma a dròco an pressa. Le fior feminin-e a son dle pigne vërde, che an tre agn a muro vnisend longhe da 4 a 7 cm, d'un color dal gris al maròn.
Ël pin a chërs an tuta la fassa temperà d'Euròpa e d'Asia. Ant le region meridionaj a chërs mach an montagna.
NotissieA ven coltivà sia për dovrelo da bòsch da costrussion, dzortut për ij travaj da minusié e ant le costrussion navaj, sia coma pianta ornamental.
Multimedia w Wikimedia Commons Sosna zwyczajna, pospolita (Pinus sylvestris L.) – gatunek wiecznie zielonego drzewa z rodziny sosnowatych (Pinaceae). Występuje powszechnie na terenach Europy Północnej i Środkowej (również górskich) oraz Syberii Wschodniej.
Zasięg sosny zwyczajnej rozciąga się od Wielkiej Brytanii i Portugalii na zachodzie po Serbię, Kaukaz aż do Morza Ochockiego na wschodzie, na północy sięgając krańców Półwyspu Skandynawskiego. W południowej i zachodniej Europie zasięg ten jest poprzerywany, natomiast w środkowej i wschodniej zwarty. Na północnych obszarach zasięgu jest drzewem niżowym, na południowych występuje w położeniach górskich.
W Wielkiej Brytanii sosna zwyczajna występuje naturalnie tylko na terenie Szkocji, chociaż z historycznych zapisów wynika, że rosła także w lasach Irlandii, Walii i Anglii. Została wytrzebiona ok. 300–400 lat temu, w wyniku nadmiernego wyrębu. Podobne fakty miały miejsce w Niemczech i Holandii, gdzie gatunek ten jest reintrodukowany.
Jako źródło drewna sosna zwyczajna uprawiana była także poza zasięgiem występowania – w Nowej Zelandii i w chłodnych rejonach Ameryki Północnej. Dzięki dużej tolerancji ekologicznej przedostała się z upraw leśnych do naturalnych ekosystemów. W części stanów USA (w regionie Wielkich Jezior i Nowej Anglii) naturalizowana[1], w innych uznana za gatunek inwazyjny, zagrażający rodzimym gatunkom (m.in. w Ontario i Wisconsin).
W liściach (igłach) znajduje się od 3 do 13 przewodów żywicznych, położonych pod skórką. Przewody żywiczne otoczone są grubościenną sklerenchymą. Skórka złożona jest z małych, grubościennych komórek.
Sosna zwyczajna jest gatunkiem jednopiennym, jednak często na poszczególnych pędach, gałęziach i nawet całych drzewach kwiaty są tej samej płci. Kwiaty pojawiają się od połowy maja do połowy czerwca. Kwiaty męskie wyrastają w miejsce igieł, najczęściej w dolnych partiach korony drzewa. Kwiaty żeńskie zlokalizowane są najczęściej w górnej części korony, ale mogą wyrosnąć na każdym odpowiednio nasłonecznionym pędzie.
Sosna jest wiatropylna. Pylenie następuje wczesnym latem. Pyłek unosi się na wietrze dzięki pęcherzykom powietrza – każde ziarno pyłku ma 2 pęcherzyki. Drzewa produkują duże ilości pyłku: kwiat wytwarza ok. 157 tys., kwiatostan ok. 5,8 mln ziaren pyłku[4][5]. Wiosną, po około roku od zapylenia, dochodzi do zapłodnienia. Nasiona dojrzewają jesienią tego samego roku, wypadają z szyszek następnej wiosny.
Nasiona zachowują zdolność kiełkowania przez 3 lata (75–95%). Kiełkują w ciągu 3–6 tygodni od wysiewu. Siewki mają różną liczbę liścieni, zazwyczaj ok. 5 (3–9). W pierwszym roku z pąka szczytowego wyrasta pęd z młodocianymi pojedynczymi igłami, a jesienią opadają liścienie. Dorosłe igły na krótkopędzie wyrastają w ciągu kolejnego roku.
Tworzy lasy mieszane oraz czyste bory sosnowe zarówno tajgi jak i obszarów górskich Europy w strefie umiarkowanej chłodnej, o klimacie kontynentalnym. Na północy towarzyszą jej świerk pospolity, brzoza brodawkowata, jarząb pospolity oraz osika, na południu dodatkowo sosna czarna, kosodrzewina i limba. Na wschodnich krańcach zasięgu występuje razem z limbą syberyjską.
W Polsce jest najpospolitszą z krajowych sosen, tworzy zespoły borów sosnowych (sośniny) (Pinetum) (jako gatunek dominujący), występuje również często w borach mieszanych (Pino–Quercetum). W lasach gospodarczych często sadzi się lite drzewostany sosny pospolitej zwane też monokulturami sosnowymi. W lasach mieszanych zajmuje bardziej nasłonecznione i suchsze zbocza. Jej naturalny zasięg występowania nie obejmuje jedynie Bieszczadów.
Toleruje różne gleby: piaszczyste, gliniaste, także podłoże zawierające łupki i granit, występuje także na torfowiskach. Może rosnąć na glebach o pH od 4 do 7, ale preferuje 4,5–6 pH[1]. Jest odporna na mrozy i dobrze znosi susze, ale jako gatunek światłożądny źle znosi zacienienie.
Na północnych krańcach zasięgu jest typowym gatunkiem niżowym, rośnie na wysokościach od poziomu morza do 1000 m n.p.m. Na południu jest drzewem górskim i rośnie na wysokościach 1200–2500 m n.p.m. W Tatrach rośnie pojedynczo lub w niewielkich grupach do wysokości 1580 m n.p.m.
Dwuletnie igły sosny zwyczajnej są jednym z najlepszych bioindykatorów roślinnych.
Pomimo szerokiego zasięgu występowania sosna zwyczajna jest wyjątkowo jednolita morfologicznie. Obserwowane różnice są większe w obrębie populacji niż pomiędzy nimi[6]. Kilkaset lat badań tego gatunku[1] przyniosło opisanie ponad 140 podgatunków i odmian, najczęściej bez wystarczających przesłanek. Powszechnie zaakceptowano (w 1998 roku) trzy odmiany, chociaż różnice między nimi są nieznaczne[6]:
Wymienia się także kilka dodatkowych odmian, które potencjalnie mogą zostać zaakceptowane w przyszłości. Populacje hiszpańskie, czasem traktowane jako P. s. var. nevadensis H. Christ lub P. s. var. iberica Svoboda, są genetycznie odmienne i wymagają dalszych badań nad ustaleniem dokładnej systematyki.
Sosna zwyczajna dostosowując się do warunków środowiska wykształciła na terenie Polski szereg cennych ekotypów:
Sosna zwyczajna ma status ochrony LR/LC w Czerwonej księdze gatunków zagrożonych[7]. Oznacza to, że należy do gatunków wymagających najmniej uwagi (LC), spośród gatunków w niskim stopniu narażonych na wymarcie (LR).
Poszczególne okazy drzew mogą być objęte ochroną jako pomniki przyrody. Przykłady pomnikowych sosen zwyczajnych:
Drewno sosny zwyczajnej stanowi jeden z najważniejszych materiałów budulcowych i wykorzystywane jest powszechnie w meblarstwie oraz stolarstwie. Służy także do pozyskiwania celulozy i jako opał. Niegdyś przeznaczane było na surowiec kopalniakowy i słupy teleenergetyczne.
Właściwości drewna sosny zwyczajnej są zbliżone do innych gatunków sosen. Najlepsze właściwości ma surowiec pozyskiwany z drzew w wieku 80–120 lat. Drewno tej sosny jest łatwe w obróbce, żywiczne i niezbyt ciężkie.
Jako roślina lecznicza sosna zwyczajna wykorzystywana była od dawna. Doceniano dobroczynny wpływ tych drzew na organizm, zalecając spacery po nagrzanych słońcem, pachnących żywicą lasach sosnowych.
Wiele gatunków owadów żyje w szczelinach kory sosny zwyczajnej i stanowi istotne źródło pożywienia dla ptaków zamieszkujących lasy sosnowe np. dla sikory czubatki (Parus cristatus).
Niektóre szkodniki:
Do częściowo szkodliwych ptaków, ze względu na wysoką liczebność, można zaliczyć wróblowate i zięby, które niszczą w szkółkach liścienie kiełkujących nasion oraz zjadają wysiane nasiona. Również szereg gatunków dzięciołów, a także krzyżodziób wyjada nasiona, wyłuskując je z szyszek. Często spotykane są setki wyłuszczonych szyszek sosnowych pod drzewami, na których dzięcioły w rozwidleniu gałęzi lub spękaniach kory umocowują zerwane szyszki dla łatwiejszego wydobycia z nich nasion (tzw. kuźnia dzięcioła). Szkody te w plantacjach nasiennych mogą nabrać istotnego znaczenia. Poza tym, z nieznanych dotąd przyczyn, dzięcioły powodują, przez nakłuwanie dziobem kory na zupełnie zdrowych strzałach sosen, powstawanie pierścieniowatych, dobrze widocznych nabrzmień (prawdopodobnie robią to podczas suszy w poszukiwaniu wody). Dzięcioł potrafi także wykuć liczne dziuple w zdrowych drzewach, z których tylko jedna służy do gniazdowania.
Igły i pąki sosen chętnie zjadają głuszce oraz cietrzewie. Powoduje to deformacje drzew, jednak szkody te nie mają znaczenia gospodarczego w Polsce, ze względu na bardzo niską liczebność tych ptaków w naszych lasach.
Sosna zwyczajna, pospolita (Pinus sylvestris L.) – gatunek wiecznie zielonego drzewa z rodziny sosnowatych (Pinaceae). Występuje powszechnie na terenach Europy Północnej i Środkowej (również górskich) oraz Syberii Wschodniej.
Pinus sylvestris, conhecido popularmente como pinheiro-de-casquinha[1], é uma espécie de pinheiro originária do Velho Mundo, mais precisamente da região da Eurásia.
Dá ainda pelos seguintes nomes comuns: pinheiro-de-riga[2] (também grafado pinho-de-riga[3]), pinheiro-escocês[4], pinheiro-silvestre[5], pinheiro-da-flandres[6] (também grafado pinho-da-flandres[7]) e pinho-nórdico[8].
Pertence ao tipo fisionómico dos fanerófitos, destaca-se pelo seu grande porte, podendo ascender até aos quarenta metros de altura.[9] À sua madeira é reconhecido grande valor económico, tendo sido muito utilizado em campanhas de reflorestação, mormente com o escopo de proteger e reconstituir os solos.[10]
Medra em florestas de pinheiros e abetos e em matorrais, em zonas montanhosas, privilegiando os em solos de substracto ácido.[6][9]
O Pinus sylvestris L. é uma das duas espécies do género Pinus de que os botânicos não têm dúvidas em classificar como autóctones no território continental português. Sendo que se pode encontrar nas zonas do Nordeste Montanhoso e do Nordeste Leonês, com especial destaque para a Serra do Gêres, onde se encontra o maior aglomerado de espécimes autóctones.[6]
Com efeito, é importante assinalar que, apesar da grande expansão que esta espécie conheceu até à época romana, presentemente, em larga medida devido à pressão antrópica, os espécimes autóctones circunscrevem-se apenas ao Gerês.[10]
Além das populações autóctones, há ainda populações exóticas, que se encontram nas serras das demais zonas supra indicadas, incluindo também o Gerês.[11]
Houve também plantações de material recolhido nas populações autóctones do Gerês, e actualmente estão a fazer-se novas de núcleos estudados geneticamente.[11]
Com efeito, é importante assinalar a grande expansão que esta espécie conheceu até à época romana.[10]
No séc. XVIII, no documento da Memória Paroquial de Campo do Gerês, redigido em 1758 pelo abade Custódio José Leite, é feita menção a uma variedade de pinheiro que se entende que deverá corresponder à P. sylvestris.[12] O documento foi escrito no rescaldo do terramoto de 1755, tendo sido elaborado tendo por base um questionário eclesiástico que tinha por escopo fazer um levantamento das características dos locais onde se encontravam as abadias do reino.[12] Quando confrontado com uma questão a respeito da flora do local da abadia, Custódio José Leite, que se encontrava na região do gerês, relatou que havia[12]:
«muitas árvores silvestres com bem a ser carvalhos, cerquinhos e verinhos e alguns pinheiros que nam são dos mansos nem dos que chamamos bravos, pois criam huma folha muito miuda»
De acordo com estudiosos, como Manuel Fernandes, esta alusão reportar-se-á ao pinheiro-silvestre, com grande grau de probabilidade.[11]
Ulteriormente, o naturalista alemão Heinrich Friedrich Link, aquando da sua estadia no Gerês, em 1798[13], menciona a ocorrência de pinheiros silvestres, quando nota a presença de:
«árvores nórdicas, que não se encontram nas planícies e nas montanhas mais baixas de Portugal».
Ainda no mesmo período histórico, no registos do Mosteiro de Tibães, encontram-se informações relativas aos primeiros esforços envidados para fomentar a plantação desta espécie de pinheiro, na segunda metade do séc. XVIII. Com efeito, no documento Estado do Mosteiro relativo ao triénio 1787-1789 consta que [14]
“Semeou-se hum pinhal de Flandes [sic] ao redor do muro novo”.
Um dos nomes comuns do P. sylvestris [15] é pinheiro-da-Flandres, aludindo à região da Europa donde a sua madeira era importada (Flandres), durante este período histórico.[11]
Mais tarde, no séc. XIX, na obra «Memória de J. Bonifácio de Andrada e Silva», o autor homónimo, que fora intendente-geral das Minas e Metais do Reino, tendo sido considerado o primeiro silvicultor português[16], assinala a presença de pinheiros-de-casquinha em três localidades do vale do Tejo, denominadamente na quinta dos Chavões, no Cartaxo; em Aveiras de Cima, na Azambuja, onde fora introduzido por iniciativa de Domingos Vandelli; e ainda, para rematar, outro pinhal deste género em Samora Correia, no concelho de Benavente.[15]
No mesmo documento é feita ainda referência a uma sementeira «em hum sitio da serra do Marão», realizada em 1800, com semente «mandada vir do Norte» pelo Ministro Rodrigo de Sousa Coutinho[15].
Para além destes locais, o botânico Félix Brotero faz menção, também, à presença dalguns pinheiros-de-casquinha no Jardim Botânico da Ajuda, em 1827.[17] Por seu turno, o primeiro Administrador Geral das Matas, Luís Varnhagen, em 1836, deu conta de se terem tentado fazer duas sementeiras experimentais de pinheiros-de-casquinha no pinhal de Leiria, entre 1825 e 1826, das quais se granjearam maus resultados.[18]
Trata-se de uma espécie em perigo, de acordo com o IUCN.[9]
Pinus sylvestris, conhecido popularmente como pinheiro-de-casquinha, é uma espécie de pinheiro originária do Velho Mundo, mais precisamente da região da Eurásia.
Pinul de pădure (Pinus sylvestris L.) este unul din cele mai răspândite conifere din Eurasia.
Acest arbore poate atinge 25 - 30 m înălțime uneori chiar 40-50 m și un diametru de 1 - 1,4 m; înrădăcinarea este variabilă în funcție de solul pe care vegetează; tulpina mai puțin dreaptă decât la celelalte rășinoase, scoarța formeaza un ritidom gros, cenușiu. Lemnul acestuia este maro-închis, foarte rezistent. Frunzele sunt aciforme, lungi de 4 cm, grupate câte două. Conurile au o formă conică, pedunculate, de culoare cenușie și o lungime de până la 8 cm. Apofiza este rombică, cu umbelic nemucronat. Coroana, inițial piramidală, devine la vârste inaintate tabulara cu ramuri neregulat ramificate.
Reproducere sexuata.Se realizeaza prin seminte ,fecundarea are loc in ovule,iar prezenta apei nu este o conditie necesara pentru ca gametii masculini sa ajunga la oosfere.
Sunt răspândiți în Eurasia, din nordul Scoției până în Mongolia. Pinul silvestru sau comun este arborele cu cea mai mare amplitudine ecologică dintre toate speciile forestiere indigene. Pinul silvestru este o specie pioniera, iubitoare de lumină și foarte puțin pretențioasă față de condițiile climatice și edafice, apare pe soluri cu regim hidrologic foarte diferit, de la cele nisipoase expuse uscaciunii excesive, până la cele din turbării.
Pinul de pădure (Pinus sylvestris L.) este unul din cele mai răspândite conifere din Eurasia.
Borovica lesná (staršie: borovica sosna, (?) borovica sosnová; skrátene: sosna; Pinus sylvestris alebo Pinus silvestris) je ihličnatý strom s mohutným, hlboko idúcim hlavným koreňom a široko rozostretou až plochou korunou.
Má vysoko posadenú korunu a dorastá do výšky 20 až 40 m. Ihlice sú dlhé 4-8 cm, vyrastajú vo zväzkoch po dvoch z brachyblastu. Kvitne v máji a júni. Vajcovito-kužeľovité šišky sú visiace, nedozreté zelené, dozreté sivohnedé, 3-6 cm dlhé a 2-3 cm široké a semená sú krídlaté. Samčie šišky sú žltkasté, samičie sú červenkasté, zvyčajne párovité na konci vetví.
Areál borovice lesnej zahŕňa mierny a chladnejší pás celej Eurázie; južné hranice areálu sa nachádzajú približne na 45º a 50º s. š., na sever sa vyskytuje až po polárny kruh. V Európe sa výnimočne nachádza aj v Stredomorí, ale napr. v južnej Ukrajine a Rusku sa prirodzene nevyskytuje. Najsevernejší výskyt borovice sosnovej je Laponsko. V Severnej Amerike je pestovaná iba lesnícky.
Commons ponúka multimediálne súbory na tému Borovica lesná
Wikidruhy ponúkajú informácie na tému Borovica lesná
Wikislovník ponúka heslo Borovica lesná
Borovica lesná (staršie: borovica sosna, (?) borovica sosnová; skrátene: sosna; Pinus sylvestris alebo Pinus silvestris) je ihličnatý strom s mohutným, hlboko idúcim hlavným koreňom a široko rozostretou až plochou korunou.
Rdeči bor (znanstveno ime Pinus sylvestris) je iglasto in zelo veliko drevo. Velik je do 40 m, pogosto zakrivljen v levo. Spada med borovke. Dočaka starost 600 let. Krošnjo ima sploščeno v obliki dežnika.
Iglice: Po dve, dolgi 4-7 cm, trde in priostrene. Ploska stran je večinoma zelena, obokana stran pa temno zelena. So modro zelene in gosto rasle.
Cvetovi: Moška in ženska socvetja.
Plodovi: Storži so dolgi 3-7 cm. Rdeči bor ima zelo velike storže. Nasprotno od rdečega ima črni bor majhne storže.
Lubje/Deblo: je temno rjavo, razpokano. V območju vej je rdečkasto. Deblo je na samem pogosto skrivljeno, v sestojih dolgo, ravno na spodnjem delu nima vej.
Wikimedijina zbirka ponuja več predstavnostnega gradiva o temi: Rdeči borRdeči bor je zelo pomemben tudi v mitologiji. Je simbol nesmrtnosti (na vzhodu) in izpričana resnica (na zahodu), Japonci verjamejo, da v krošnjah živijo božanstva, je simbol neomajne moči odločnosti in pročakovanja. Pri Kitajcih pomeni življenjsko moč, ljubezen in zakonsko moč. Stari grki so ga imeli za simbol nesmrtnosti rastlinskega življenja, povezovali so ga z Dionizom, borov storž je bil sestavni del amuleta nesmrtnosi. Bor je bil posvečen boginji Kibeli. Druidi so kurili borov les ob sončevem obratu za privabljanje sonca. Bil je njihov simbol svetlobe. Na Prekmurju pa nastopa pri borovem gostuvanju.
Wikivrste vsebujejo še več podatkov o temi: Rdeči borTall eller fura (Pinus sylvestris) är ett träd inom tallsläktet och familjen tallväxter. Arten är utbredd i Eurasiens tempererade områden.
Tallen kom till Skandinavien omkring 7500 f.Kr. som det första av de stora barrträden. Den växte då förmodligen tillsammans med asp, björk, rönn och sälg i de höglänta delarna av Götaland. Den art av tall som växer i de nordligaste delarna av Sverige kan ha kommit österifrån omkring 1 000 år senare. Störst spridning av arten skedde under den atlantiska värmeperioden 6000-3000 f.Kr. då klimatet var 2-4 grader varmare än dagens. Tallen är idag Härjedalens landskapsträd. [1]
Tallen är ett av de mer imponerande barrträden i Europas norra delar genom sin stam, som vid gynnsam växt blir mastlikt smärt och rak och kvistfri ända upp till den av ett fåtal stora grenar uppburna kronan. Dess höjd går till över 30 meter. I sin övre hälft har den gulröd bark. Tallens barrdräkt är mera grå- eller blågrön än granens. Tallen kännetecknas av den starka dimorfismen (gestaltolikheten) mellan skotten: barren sitter två och två (hos andra arter i släktet tallar upp till fem) på små kortskott som dessutom bär några hinnaktiga lågblad av brungrå färg. Dessa kortskott utgår från långskott som bär strödda blad som är förkrympta till fjäll. De egentliga tallarna igenkänns också på kottarnas fjäll, som är tjockare mot spetsen och där liksom tvärt avhuggna med en vårta i mitten. Tallkotten mognar först året efter att den blommat ut.
Till sin blomning är tallen sambyggare och vindblommig liksom granen, men honblomman, som även på tallen har purpurröda fjäll, är inte större än en ärta och hanblommorna (de små gula, axlika ståndarsamlingarna) sitter här talrikt hopade till en avlång blomställning kring grenarna. Tallen är känd för sin oerhörda rikedom på ståndarmjöl, som under blomningsperioden övertäcker mark och vattensamlingar i skogen likt ett svavelgult pulver (en företeelse som i folkmun fått namnet svavelregn). I länder där tallen växer mera spridd än i Skandinavien, har man funnit tallpollen på vattensamlingar flera mil från närmaste växande tallar. Genom undersökningar vid svenska fyrar har man funnit att barrträdspollen förs av vindarna tiotals mil ut till havs. Utvecklingstiden från tallblomma till moget tallfrö är relativt lång, två och ett halvt år.[2]
Tallen har en så kallad pålrot och trivs på nära nog all slags mark, men som högstammig skog (timmerskog) företrädesvis på varm, torr, mager jordmån, till exempel det på högre belägna ställen i mellersta Skandinavien så allmänt utbredda morän- eller krossgruset. Lingon och renlav är karaktärsväxter för den högväxta, ljusa tallskogen. På myrar blir tallen dvärgartat liten och kallas martall. En sådan kan fortfarande vid 50 års ålder vara endast av manshöjd och ha en stam som inte är grövre än en vanlig spatserkäpp. I folktron tänkte man sig att maran hade ridit trädet, vilket kan förklara namnet. Även i skärgårdsmiljö förekommer martallar. Till skillnad från martallar i myrmark är dessa påtagligt formade av vind och är ofta mycket lågväxta, så kallade kryptallar.
Tallen kan bli mycket gammal. De äldsta påträffas vanligen i skyddade områden (nationalparker, naturreservat, biotopskydd) genom att tallen i övriga skogsområden normalt avverkas vid en ålder av 90–150 år,[3] för att utnyttjas som träråvara. Den äldsta tall som påträffats i Sverige var en tall på Hornslandet som 2004 var 757 år gammal.[4] En tall i Norra Österbotten i Finland var 1029 år när den föll 1879.[5] Tallar kan nå en höjd av drygt 40 meter och få en stamomkrets på över fyra meter.[6]
Stora delar av Europas norra och östra delars yta är skog, och därav är barrskog den vida övervägande delen. Tallen är näst granen det vanligaste trädet i den svenska skogen. Tall avkastar sämre än gran på goda marker, men används på marker med låg bonitet, där den har en högre produktion. Tall är mer ljuskrävande än granen och har ett mer djupgående rotsystem och högre stormfasthet.
År 1919 gjorde furuskogarna skogsbruket till en av Sveriges huvudnäringar. De svenska landskap där det stora skogsbruket och sågverksrörelsen hade sina främsta tillhåll var Värmland, Dalarna, Hälsingland, Medelpad och Ångermanland, där upp till 80 procent av landarealen är skogklädd. Från dessa trakter kom den största delen av Sveriges trävaruexport. Denna var så stor, att skogsprodukterna 1919 till sitt värde utgjorde mer än hälften av hela exporten. Motsvarande gäller även ett antal andra länder i Europas norra delar.
Tallen är mycket betydelsefull för ekonomierna i Estland, Finland och Sverige. Virke från tall kallas furu. Furu är fastare och hårdare än granvirke och är genom sin kådhalt mycket varaktig, särskilt tallens kärnved. Furuvirke förädlas till olika produkter, varav kan nämnas all slags inomhus- och utomhusmöbler. Även faner utan synlig kvist skärs av furu. Byggindustrier använder byggnadsvirke samt träfönster, dörrar, panel och lister av furu. I Sverige är timmer från tall den vanligaste råvaran för impregnerade trävaror, varav kan nämnas sliprar och ledningsstolpar.
Tallved med mycket kåda, tjärved, används för tillverkning av tjära och terpentin. Fetved används med fördel till utvändiga snickerier. Av tallbarr kan eterisk olja framställas. Av äldre tallars bark brukar barn tillverka barkbåtar.
Nya årsskott, tallstrunt, kan ätas från maj till juni. Av barren och den gröna innerbarken kan man göra en c-vitaminrik dekokt. Sockerhalten är dock ganska låg. Mjuka rötter från unga tallar, som är mindre än 50 centimeter höga, kan ätas efter kokning. Tall betraktas som en av de 14 viktigaste vilda växterna i en överlevnadssituation.[7]
Förr användes innerbarken även till barkbröd.
Kådan är antiseptisk, antibakteriell och är även effektiv mot vissa svampinfektioner. Torkad tallkåda mals till pulver och blandas med alkohol. De aktiva ämnena i kådan löses i alkoholen och lösningen kan silas efter ett par veckor. Tallkåda var förr en av de aktiva ingredienserna i deodorant. Tallbarrsolja kan utvinnas igenom ångdestillering av tallbarr och har liknande egenskaper.
Tallstrunt användes också som naturläkemedel: Skotten stormkokades och ångorna andades in. Det var verksamt mot slemhosta och luftrörskatarr.[källa behövs]
Tall eller fura (Pinus sylvestris) är ett träd inom tallsläktet och familjen tallväxter. Arten är utbredd i Eurasiens tempererade områden.
Sarıçam (Pinus sylvestris), çamgiller (Pinaceae) familyasından Avrupa'nın hemen her yerinde, Kafkaslar, Sibirya ve Kuzey Asya'da yayılış gösteren çam türü.
Adını, levhalar halinde ayrılan gövde kabuğunun tilki sarısı renginden alır. Narin gövdeli, sivri tepeli ve ince dallı bir ağaçtır. Yetişkin bireylerinin boyu 40 metreyi aşar. İğne yaprakları ikili, mavi-yeşil, kıvrık, sık dizilmiş, genellikle 4–5 cm uzunlukta, uçları sivri, genellikle 2-3 yıl, nadir olarak da 4-5 yıl ömrü vardır. Kozalakları mat gri-kahverengi, konik, kısa veya uzun saplı uçları aşağıya doğru yönelmiş, tek veya 2-3'ü bir arada, 3–7 cm uzunluk ve 2–4 cm genişliktedir. Tohumları gri veya siyahımsı yumurta biçimindedir.
Uygun yerlerde hızlı gelişir. Soğuk iklim ve rüzgara karşı dayanıklı, bol güneş ister. Kumlu ve killi topraklarda gelişebilir. Nisbi nemi çok düşük olan iklimlerde ve kuru topraklarda gelişemez. Kazık kökleri sayesinde fırtınalara dayanıklıdır.
Türkiye'de Batı ve Doğu karadeniz'de güneye bakan yamaçlarda, Doğu Anadolu Bölgesi'nde Sarıkamış'da, Güney Marmara, Yozgat, Sivas, Kırşehir ve güneydeki sınırını Kayseri Pınarbaşı'da yapar. Türkiye'de sarıçamların kapladığı alan 757.426 hektardır.
Sarıçam (Pinus sylvestris), çamgiller (Pinaceae) familyasından Avrupa'nın hemen her yerinde, Kafkaslar, Sibirya ve Kuzey Asya'da yayılış gösteren çam türü.
Сосна звичайна (Pinus sylvestris L.) — високе 25-50 м дерево родини соснових (Pinaceae), займає майже третину лісів України (в основному на Поліссі).
Латинська назва — Pinus sylvestris.
Серед місцевих українських назв зафіксована соснина у Славутському районі Хмельницької області[1]. У Ківерцівському районі Волинської області вживають слово паросель, в селах Ківерцівського, Шацького районів Волинської області, Дубровицького району Рівненської області, на Підляшші поширена назва хвійка, у Володимирецькому районі Рівненської області використовується спільнокореневе слово хвоїна[2].
Дерево з конусоподібною або пірамідальною кроною і моноподіальним, кільчастим гілкуванням (так звані «мутовки»). Оскільки це світлолюбиве дерево, нижні його гілки відмирають, очищаючи стовбур. У сприятливих умовах висота сосни досягає 40 м, а діаметр — 1-1,5 м. Дерева, що виросли в густому лісі, мають стрункі, майже циліндричні стовбури і невеличку, високопідняту крону з тонкими гілками. Кора червонувато-бура, лускувата. Молоді пагони зеленуваті, пізніше — жовтувато-сірі.
Коренева система сосни — стрижнева, але розміри та галуження кореня залежать від умов її зростання. На болотах коріння сосни знаходиться біля самої поверхні, кожне дерево ніби сидить на купині. Так дерево рятується від надмірної кількості вологи. На бідних і сухих ґрунтах дерево утворює величезну поверхневу кореневу систему, глибиною до 30-40 м, і радіусом до 15-20 м, і живиться за рахунок роси і конденсованої вологи. На багатих і пухких ґрунтах стрижневий корінь сосни проникає на глибину 60-ти та більше метрів.
Коріння сосни оповите чохлами з грибкових ниток, що утворюють мікоризу.
Укорочені пагони несуть дві хвоїнки 4,5-7 см завдовжки, зверху випуклі темно-зелені, знизу — жолобчасті, загострені, часто скручені, що тримаються 3-5 років.
Рослина однодомна. Чоловічі шишечки колосоподібно зібрані при основі молодих видовжених пагонів, містять велику кількість лусок, які мають по два пиляки. У верхній частині молодих пагонів з'являються червонуваті поодинокі жіночі шишечки. Вони складаються з насінних лусок, які сидять у пазухах слаборозвинутих покривних лусок. Кожна насінна луска містить два насінних зачатки. Запліднення відбувається через рік після запилення.
Стиглі шишки яйцеподібно-видовжені (3-7 см завдовжки), сіруватобурі, матові. При достиганні насіння луски дерев'яніють, розсуваються і воно висипається. Насіння чорнувате, плямисте або білувате, з крилом, що у 2-3 рази більше за нього.
Сосна звичайна є основною лісоутворюючою породою в Українському Поліссі. Створює чисті і мішані ліси. Світлолюбна, морозостійка рослина. Запилюється у травні. Поширена на Поліссі, в північній частині Лісостепу, зрідка на піщаних терасах рік північної частини Степу. Вона займає близько 35 % державного лісового фонду України. Основні райони заготівлі — Житомирська, Волинська, Рівненська і Львівська, частково Київська, Чернігівська області.
В культурах трапляється: сосна веймутова — P. strobus L. — дерево з зеленувато-сірою корою, хвоя тоненька, м'яка, розміщена по п'ять на укорочених пагонах; сосна Банкса — P. banksiana Lamb., яка відзначається короткою (2-4 см) скрученою хвоєю і дуже зігнутими гачкуватими шишками, які іноді розміщуються прямо на стовбурах.
Деревинна, смоло-, танідо- і пилконосна, жиро- і ефіроолійна, волокниста, вітамінозна, лікарська, фарбувальна, фітонцидна, декоративна і фітомеліоративна рослина.
Насіння сосни містить 30 % олії[3].
Широке поширення, великі запаси деревини сосни свідчать про велике народногосподарське її значення.
Деревина сосни звичайної з рожевуватим або бурувато-червоним ядром і жовтувато-білою заболонню, яка особливо різко виділяється після висихання; деревина її легка, м'яка, трохи блищить, малосучкувата, добре розколюється, легко обробляється, смолиста, стійка проти гниття, проте швидко втрачає природний колір, буріє і часом уражається синявою. У вигляді круглого лісу вона є основним будівельним матеріалом як у сільськогосподарському, так і в промисловому та житловому будівництві; використовуються також на телеграфні й телефонні стовпи, на портові споруди, дамби, греблі, набережні, мости. Соснові пиломатеріали (дошки, бруси) широко застосовують у будівництві (ферми, балки, крокви, сходи, віконні коробки, одвірки, підлоги тощо).
Деревина сосни йде на виготовлення щипкових музичних інструментів (балалайки, мандоліни), на клавіатурні дощечки на виробництво фанери, діжок для малоцінних матеріалів, сухих і напіврідких продуктів (смола, дьоготь) і під рибу.
Останнім часом деревина сосни все ширше використовується в целюлозно-паперовій промисловості, але в меншій мірі, ніж деревина ялини. Деревина сосни містить до 54 % целюлози, технічний вихід її становить до 39 %, вміст смоли — до 3,5 %, деревинні волокна довгі (2,6-4,4 мм). 3 деревини сосни шляхом сухої перегонки одержують деревинний оцет і дьоготь, а в перегонному апараті лишається вугілля, з якого виробляють активоване вугілля. Дьоготь і активоване вугілля використовують у медицині. Крім того, активоване вугілля застосовують для знебарвлення рідин, видалення з них запахів. Ним заповнюють протигази.
Дрова з сосни звичайної добре горять, особливо із старих дерев, які містять багато смоли. 3 пневого і кореневого соснового осмолу екстракцією його трісок бензином чи іншими розчинниками або перегонкою з водяною парою одержують так званий екстракційний або паровий скипидар. Проте якість його нижча від скипидару із живиці. Сухою перегонкою соснового пневого осмолу одержують сухоперегінний сирець скипидару — найнижчий із його сортів. З соснового пневого осмолу одержують також каніфоль.
Із сосни звичайної збирають живицю, з якої одержують скипидар і каніфоль. Скипидар використовують на виробництво лаків, фарб, парфумів, технічної камфори, яка необхідна для виробництва пластмас, кінофотоплівок, штучних тканин, вибухівки, а також у гумовій і фармацевтичній промисловості. Каніфоль сосни використовують для проклейки паперу, виготовлення дешевого лаку, грампластинок, сургучу, а також як домішку до бетону. Нею натирають смички струнних музичних інструментів.
Низькі сорти каніфолі йдуть на виготовлення мастил. Живицю, смолу, скипидар і каніфоль застосовують також у медицині. З насіння сосни звичайної пресуванням або екстрагуванням одержують жирну висихаючу олію, яку використовують для виробництва оліфи. З хвої сосни внаслідок перегонки з водою одержують ефірну олію, яку застосовують у медицині. Після видалення ефірної олії з хвої сосни одержують соснову або лісову вовну. Вихід волокна 35 %. Його використовують у суміші з відходами бавовнику (40 % соснової вати, 60 % відходів бавовнику) або з вовною для одержання пряжі, з якої виготовляють фланель і ковдри. Соснова вата з домішкою паперових ниток йде на виготовлення матів і підстилок, а з коноплями і льоном — мотузків і канатів. Соснова вата — гарний набивний матеріал для матраців і подушок. у науковій медицині використовують бруньки, живицю, смолу і продукти сухої перегонки деревини — дьоготь і вугілля.
Бруньки містять смолу, ефірну олію, дубильні речовини, вітамін С тощо. Застосовують як відкашлювальний, сечогінний і дезинфікуючий засіб при хворобах верхніх дихальних шляхів, для ванн. Концентрат вітаміну С, виготовлений з хвої сосни, використовують для лікування цинги; хлорофіл-вітамінну пасту — для лікування ран, опіків; паста входить також до складу протиастматичної мікстури Траскова. Скипидар (терпентинова олія), який одержують з живиці і смоли, використовують безпосередньо (у вигляді інгаляцій для дезинфекції дихальних шляхів) і в складі мазей при ревматизмі, невралгіях, подагрі; з нього готують терпингідрат (відкашлювальний і сечогінний препарати). Живицю (терпентин) і каніфоль застосовують тільки у пастирях, дьоготь — зовнішньо, зокрема він входить до складу мазі від корости. 3 активованого вугілля виготовляють карболен, який вживають при утворенні великої кількості газів у шлунку та кишечнику. У народній медицині, крім того, використовують бруньки сосни при рахіті і золотусі, хвою — у вигляді ванн при рахіті і подагрі. Дьоготь використовують для лікування хвороб шкіри (екземи, лускатого лишаю та корости).
Сосна звичайна — танідоносна рослина. Її кора містить 4-10 % танідів (при доброякісності 37,2-53,86 %). Із збільшенням віку вміст танідів у корі зменшується. Сосна звичайна утворює багато пилку і клею. Пилок у неї великий, тому бджоли збирають його неохоче. Влітку на сосні часто з'являється падь. Молоді пагони і шишки дають червону фарбу. Як декоративна рослина сосна звичайна рекомендується для поодиноких і групових насаджень, а також масивів у парках і лісопарках, використовується на новорічні ялинки. Вона має декоративні різновидності (пірамідальну, плакучу тощо).
Як фітонцидна рослина вона має санітарно-гігієнічне значення: під впливом парів скипидару повітря в соснових насадженнях іонізується, а деякі хвороботворні бактерії (стафілококи) гинуть. Сосна веймутова рекомендується для масивів, чистих і мішаних груп, поодиноких насаджень у парках і лісопарках. Особливо ефективні поєднання її з ялиною, ялицею, а також з дубом, липою і кленом звичайним.
Сосна звичайна має важливе лісомеліоративне значення. Вона здатна рости на піщаних неродючих ґрунтах, невибаглива до вологи, швидкоросла. Сосна — незамінна порода для залісення пісків. Засоленості ґрунтів і забруднення повітря газами вона не витримує.
Із хвої сосни виготовляють хвойно-вітамінне борошно — вітамінний корм для сільськогосподарських тварин. За поживністю І кг хвойно-вітамінного борошна дорівнює 0,25-3 кормовим одиницям. В ньому міститься багато провітаміну A, D, вітаміни групи В та вітаміни К, Е, С, а також макро- і мікроелементи — кальцій, фосфор, залізо, кобальт, манган, цинк, молібден і нікель. Використовують хвойно-вітамінне борошна як профілактичний засіб проти захворювань на авітамінози та проти гельмінтозних захворювань у тварин.
Хвою сосни можна згодовувати тваринам і не розмеленою, але перед вживанням її слід обробляти водяною парою і давати після іншого корму (коровам не більше 5 кг, коням 3-4 кг), а свіжу необроблену можна давати коровам 2 кг на добу. При поїданні великої кількості хвої сосни у тварин з'являється кривава сеча.
Бруньки сосни для лікувальних цілей заготовляють до початку їх розпускання (лютий-березень), найкраще під час рубок догляду. Секаторами зрізують з молодих дерев бруньки з гілочками довжиною до 3 см, не чіпаючи центрального пагона. Сушать сировину на горищах з достатньою вентиляцією, розстеливши тонким шаром на папері або тканині, часто перемішуючи. Не дозволяється сушити їх у печах, бо при цьому розплавляється і випаровується смола. Сировину пакують у фанерні ящики вагою по 25 кг. Зберігають в упакованому вигляді в сухих, добре провітрюваних приміщеннях на стелажах або підтоварниках.
Для виробництва жирної олії з насіння шишки збирають з початку зими до весни, бо з настанням перших весняних дощів вони розкриваються і насіння швидко висипається з них. Збирати шишки доцільно із зрубаних дерев під час лісозаготівель. Врожайні роки бувають у середньому один раз у три роки, рідше раз у п'ять років. Насіння добувають з шишок на насіннєсушарках (сонячних, вогневих, парових).
Для виробництва хвойно-вітамінного борошна на лісосіках під час рубок заготовляють соснові гілочки (лапки). Під час промислової переробки хвої важливим є збереження її якості (особливо провітаміну А), від чого залежить сортність борошна. Найдоступнішим є метод змочування. У прив'яленій хвої, яка не втратила здатності вбирати воду, відбувається відновлення провітаміну А (каротину). При постійному рясному змочуванні хвої у ній добре зберігається провітамін А. У хвої, що дуже підв'яла і втратила здатність вбирати воду, відновлення цього провітаміну не відбувається.
Хвою сосни підсушують у сушарках при температурі 50-90° або 350—400° С, потім подрібнюють на дробарках або млинах. Зберігають хвойне борошно у темних, прохолодних приміщеннях у закритій тарі, бо під впливом світла руйнується провітамін А. Але вміст його у хвойному борошні зменшується не так інтенсивно, якщо обробити його антиоксидантом сантохіном. Вологість хвойного борошна при зберіганні не повинна перевищувати 15 %. Живицю (терпентин) одержують шляхом підсочки сосни. Для цього на стовбур живого дерева наносять рани (кари), внаслідок чого перерізаються горизонтальні і вертикальні смоляні ходи, з яких витікає прозора смола — живиця, більша частина якої стікає в спеціальний посуд. Підсочуються стиглі дерева діаметром від 18 см і більше. За тривалістю підсочки розрізняють довгострокові (10-15 років), короткострокові (2-7 років) і одноразові — у рік рубки. Підсочку ведуть з застосуванням хімічних стимуляторів смоловиділення або без них. Останнім часом все ширше впроваджуються у виробництво нові хімічні стимулятори, які дозволяють збільшити вихід живиці на 40—45 %. Збирають живицю спеціально підготовлені працівники за існуючими інструкціями.
Хвою дерев масово вражає гусінь совки соснової, шовкопряда соснового.
Сосна звичайна (Pinus sylvestris L.) — високе 25-50 м дерево родини соснових (Pinaceae), займає майже третину лісів України (в основному на Поліссі).
Pinus sylvestris là một loài thực vật hạt trần trong họ Thông. Loài này được Carl von Linné miêu tả khoa học đầu tiên năm 1753.[1]
Pinus sylvestris là một loài thực vật hạt trần trong họ Thông. Loài này được Carl von Linné miêu tả khoa học đầu tiên năm 1753.
Широкораспространённое дерево Евразии, начиная с Испании и Великобритании и далее на восток до бассейна реки Алдан и среднего течения Амура в Восточной Сибири. На севере сосна обыкновенная растёт вплоть до Лапландии, на юге встречается в Монголии и Китае.
Образует чистые насаждения и растёт вместе с елью, берёзой, осиной, дубом; малотребовательная к почвенно-грунтовым условиям, занимает часто непригодные для других видов площади: пески, болота. Приспособлена к различным температурным условиям. Отличается светолюбием, хорошо возобновляется на лесосеках и пожарищах, как основной лесообразователь широко используется в лесокультурной практике во всех климатических зонах. На севере ареала поднимается на высоту до 1000 м над уровнем моря, на юге до 1200—2500 м над уровнем моря.
Pinus sylvestris L., 1753, Species Plantarum 2: 1000[5].
В разных частях ареала учёными выделены разновидности сосны обыкновенной, а также морфологические и экологические формы — экотипы, которые бывают характерны для определённых районов произрастания.
В настоящее время учёными рассматриваются 3 действительных подвида сосны обыкновенной:
В связи с широким ареалом сосны обыкновенной, простирающимся на значительно экологически отличных районах, данный вид характеризуется весьма значительным количеством, до 30 выделяемых экологами, экотипов. Например, в бассейне реки Ангара произрастает ангарская сосна — экотип сосны обыкновенной.
Формирование в естественных условиях отличительных экотипов способствовало появлению большого количества научных названий-синонимов вида, которые в настоящее время имеют статус nom. illeg. или nom. inval. и не используются в систематике.
Древесина сосны обыкновенной очень смолиста и прочна, используется в жилищном и гидротехническом строительстве, в столярных и плотницких работах, для изготовления шпона, фанеры.
Сосновые опилки служат сырьём для производства гидролизного спирта.
Высокая смолистость древесины препятствует получению из неё целлюлозы.
Запас древесины в средневозрастных сосняках I—III бонитета — 330—600 м³/га[9].
Корни, очень гибкие в свежем состоянии, становятся крепкими и упругими при высыхании; из них изготавливают различную плетёную утварь, например, плетёные сосуды[3].
Сосна является источником множества веществ и продуктов, широко используемых человеком.
Смола — живица, образующаяся в смоляных ходах, пронизывающих древесину и кору в горизонтальном и вертикальном направлениях, и добываемая при подсочке, является ценным сырьём для химической промышленности. Собранную живицу плавят и фильтруют, освобождая от воды и посторонних примесей. Очищенная живица называется терпентином. При перегонке с водяным паром из живицы отгоняется около 25 % эфирного масла, называемого живичным скипидаром, после очистки которого получают очищенное терпентинное масло. После отгонки эфирного масла остаётся смола — канифоль. Скипидар и канифоль могут быть подвергнуты более глубокой переработке с целью получения лаков, растворителей, ароматизаторов, клеящих веществ, люстров и других продуктов. Количество смолы и скипидара зависит от возраста деревьев, характера почвы и климатических условий. Канифоль, получаемая при переработке живицы, применяется в мыловаренной, бумажной, резиновой и лакокрасочной промышленности, а также для натирания смычков и струн музыкальных инструментов.
При сухой перегонке древесины и пней вначале получают скипидар лучшего качества, затем технический, дёготь и древесный уксус. В перегонном котле остаётся уголь.
Почки сосны обыкновенной (лат. Turiones Pini) в качестве лекарственного сырья заготовляют зимой или ранней весной (февраль — март), срезая секаторами или ножами в виде коронок с остатком стебля около 3 мм, сушат на чердаках или под навесами с хорошей вентиляцией, разложив тонким слоем на бумаге или ткани (нельзя сушить на чердаках под железной крышей и в сушилках[10]). Применяют как дезинфицирующее, противокашлевое, диуретическое средство в сборах и для ванн.
Хвою сосны (лат. Folium Pini) собирают в виде «лапок» на лесосеках во время рубок. Хвоя содержит до 1 % эфирного масла, до 0,2 % аскорбиновой кислоты, смолу, дубильные вещества[10]. Из хвои, молодых побегов и шишек получают сосновое масло (Oleum Pini), которое входит в состав препаратов «Пинабин» и «Фитолизин», применяемых как противовоспалительные и спазмолитические средства и при почечнокаменной болезни. Масло используют для ингаляций при заболеваниях лёгких и для освежения воздуха в служебных и жилых помещениях, больничных палатах, детских садах, школах, в саунах. Из хвои производят сосновый экстракт для укрепляющих ванн.
Очищенная живица сосны обыкновенной — терпентин (лат. Terebinthina communis) применяется для производства пластырей. Масло терпентинное очищенное (скипидар) (лат. Oleum Terebinthinae rectif icatum) широко применяется в медицине.
Широкораспространённое дерево Евразии, начиная с Испании и Великобритании и далее на восток до бассейна реки Алдан и среднего течения Амура в Восточной Сибири. На севере сосна обыкновенная растёт вплоть до Лапландии, на юге встречается в Монголии и Китае.
Образует чистые насаждения и растёт вместе с елью, берёзой, осиной, дубом; малотребовательная к почвенно-грунтовым условиям, занимает часто непригодные для других видов площади: пески, болота. Приспособлена к различным температурным условиям. Отличается светолюбием, хорошо возобновляется на лесосеках и пожарищах, как основной лесообразователь широко используется в лесокультурной практике во всех климатических зонах. На севере ареала поднимается на высоту до 1000 м над уровнем моря, на юге до 1200—2500 м над уровнем моря.
歐洲赤松（學名：Pinus sylvestris）是一種分佈在西起大不列顛和伊比利亞半島，東至東西伯利亞及高加索山脈，北達拉普蘭之間，廣大範圍的樹種。在北部，其生長高度為海平面至海拔1000公尺，在南方則以高山植物方式呈現 (1200-2500公尺)。
在英倫三島中，目前只有蘇格蘭有原生的歐洲赤松，但最晚到三、四百年前，在英格蘭、愛爾蘭和威爾斯仍然能發現其蹤影—後者由於伐木過度而消失，但近年又重新引進回來。類似的消失和重植的過程也出現在丹麥和荷蘭。
成熟高度為35公尺，少數至40公尺。樹幹部樹皮粗糙，呈暗灰棕色，成鱗狀；樹枝的皮簿且成層狀，呈橘色。成樹樹幹長、直、無枝，而枝葉長於樹頂，樹冠呈圓形或扁平狀。
成樹的葉 (松針)長3至5公分，藍綠色，成對出現。幼樹針長是成樹的兩倍，且在粗壯的芽尖上以三至四支一組出現。毬果長3至7公分，呈尖卵形。
在植物學文獻中曾經記載了超過100個亞種，但至少只承認三種：典型的原变种（var. sylvestris） (由蘇格蘭、伊比利半島到中西伯利亞)、var. hamata (分佈在巴爾幹半島、北土耳其及高加索)，以及樟子松（var. mongolica） (在蒙古、南西伯利亞和中國西北部)。分佈在西班牙南部的var. nevadensis可能是一個不同的品種。
是北歐唯一的原生松樹，單獨成林，或與歐洲雲杉、歐洲白樺、花楸、歐洲山楊與其他硬木混合生長。在中南歐再附以歐洲黑松、馬其頓松、歐洲山松和瑞士石松。在其分佈範圍的東部則與西伯利亞紅松等樹共生。
木色淺棕到紅棕色，用於一般的建築工程。其乾密度為470 公斤/立方公尺 (視生長情況而有變化)，開孔度60%，纖維飽和點為0.25 公斤/公斤，飽和水氣量為1.60 公斤/公斤。
是蘇格蘭的國樹，也是一度覆蓋蘇格蘭高地大部分地區的喀里多尼亞森林的主要樹種。過度砍伐、山火、過度放牧，以為驅除狼而清理森林都使森林衰落，至今只有少數林區倖存包括Affric谷地、Rothiemurchus森林和Rannoch黑森林。至少在部份地區正採取復原措施。
目前此樹亦引進到紐西蘭和北美洲比較寒冷的地區，在後者部分地區，例如安大略和威斯康辛州，已被列為入侵樹種。
英語中的松樹是拉丁語pinus經過法語pin轉寫而來的；在18世紀以前稱為"Scots Fir" (來自丹麥語的fyr)，但今天fir只用於冷杉屬 (Abies)和金錢松屬 (Pseudotsuga)的樹種。
又稱里加松、挪威松或蒙古松。注意拼寫英語名稱時不要寫成 "Scotch"，在蘇格蘭這是一種冒犯行為，應該避免（"Scotch"是指威士忌酒）。
是11月10日出生人士的誕生花，其花語為「大器晚成」。
_-_Trj%C3%A1b%C3%B6rkur_-_Wachth%C3%BCttelkamm_(Rax).JPG)
.jpg)
_tussen_bloeiende_heide._Locatie,_Schaopedobbe_(Schapenpoel)_02.jpg)
_-_Trj%C3%A1b%C3%B6rkur_-_Wachth%C3%BCttelkamm_(Rax).JPG)
_-_Trj%C3%A1b%C3%B6rkur_-_Wachth%C3%BCttelkamm_(Rax).JPG)
_pu%C5%A1is.JPG)
.jpg)
|access-date=中的日期值 (帮助)
维基百科中的醫療相关内容仅供参考，詳見醫學聲明。如需专业意见请咨询专业人士。 歐洲赤松（學名：Pinus sylvestris）是一種分佈在西起大不列顛和伊比利亞半島，東至東西伯利亞及高加索山脈，北達拉普蘭之間，廣大範圍的樹種。在北部，其生長高度為海平面至海拔1000公尺，在南方則以高山植物方式呈現 (1200-2500公尺)。
在英倫三島中，目前只有蘇格蘭有原生的歐洲赤松，但最晚到三、四百年前，在英格蘭、愛爾蘭和威爾斯仍然能發現其蹤影—後者由於伐木過度而消失，但近年又重新引進回來。類似的消失和重植的過程也出現在丹麥和荷蘭。
分類 界 : 植物界 Plantae 門 : 球果植物門 Pinophyta 綱 : マツ綱 Pinopsida 目 : マツ目 Pinales 科 : マツ科 Pinaceae 属 : マツ属 Pinus 種 : ヨーロッパアカマツ P. sylvestris 学名 Pinus sylvestrisヨーロッパアカマツ（学名：Pinus sylvestris）は、ヨーロッパからアジアの、イギリス、スペインから東はシベリア、南はコーカサス山脈、北はラップランドにかけて分布するマツの1種である。北方では標高0mから1000m程度に、南方では1200mから2600m程度の高地に分布する[3][4][5][6]。 木材としてはレッドパイン、ノルウェーパイン、スコッチパイン、リガパインなどと呼称される。(名称に関しての詳細は下記参照)
常緑針葉樹で通常、高さ25m、幹の直径は1m程度にまで育つが、高さ35－45m、幹の直径1.7mに達するものもある（エストニアでは46mの高さの樹齢220年の木も見つかっている）。樹皮は、幹の近くでは濃い灰色から茶色で厚いのに対して、梢の近くや枝ではオレンジに近い色で薄い。成木が密集する地域では、真直ぐで長い幹の上に丸い、または平らな形の大きな樹冠が乗っている特徴的な形をしている。平均寿命は150－300年であるが、スウェーデンにある最古の木は樹齢700年を超えている[3][7][6][4]。
芽は薄い茶色で、螺旋状の鱗のような模様がある。成木の葉(針葉)は青緑色で粉に覆われ、冬にはしばしば暗い緑あるいは黄緑になる。長さは2.5 - 5cm、太さは1 - 2mmで2本ずつ束になり、基部は永続性で5 - 10mmの灰色の葉鞘に覆われる。成長盛りの若い木では2倍程の長さの葉が3、4枚ずつ束になっていることもある。葉の寿命は、暖かい気候では2 - 4年だが亜寒帯では9年程度に達する。発芽後１年までの実生は初生葉をつけ、これは単独（2本組になっていない）で長さ2 - 3cmで扁平であり、鋸歯を持つ[3][7][6]。
松かさは受粉期には赤く、後に4 - 8mmの大きさの薄い茶色の球形になる。2年目以降は3 - 7.5cmの円錐形になり、色は緑から灰色がかった緑、黄色がかった茶色に変わっていく。松かさにはピラミッド型の突起があり、突起の先端には棘がある。種子は黒く、3 - 5mmの大きさで、12 - 20mmの薄茶色の羽根がついている。受粉から22 - 24ヶ月後には松かさが開き、種子が飛び出す。雄球花は8 - 12mmの黄色で、春の初めから中頃に花粉が放出される[3][7][6]。
かつては100種以上の変種が記載されたが、現在認められているのは3、4種類だけである。これらは形態的にはあまり違わないが、遺伝子や松脂の組成の面で違いがある。スコットランド西部のヨーロッパアカマツは、遺伝的に他の北ヨーロッパやスコットランドの他の場所のものとは異なっているが、別種とはされていない。また極北のものはかつて ver. lapponica という変種に分類されたが、遺伝的には違いがない[3][4][5][8][9][10][11][12][13][14]。
ヨーロッパアカマツは北ヨーロッパに自生する唯一のマツで、単相林か、もしくはオウシュウトウヒ、ヨーロッパシラカバ、セイヨウナナカマド、ヨーロッパヤマナラシなどの広葉樹と複相林を作る。さらに中央から南ヨーロッパでは他のマツと一緒に生えることもある[6][4]。
ブリテン諸島では現在はスコットランドのみで自生するが、300 - 400年前にはアイルランド、ウェールズ、イングランドにも自生した。これらは過剰な開発のために絶滅したが、人工的な再導入が進められている。同様の絶滅から再導入の歴史は、デンマークやオランダでも見られる[7][5][6][15]。
ヨーロッパアカマツはスコットランドの国木となっており、かつてはスコットランドの高地はほぼこの木で占められていた。しかし過伐採、山火事、ヒツジやアカシカの過放牧によって個体群が減少し、現在ではごく狭い地域（最盛期の150万haの1%にあたる17000ha）だけが残っている。いくつかの地域で自生地の復元計画が立てられ、実行に移されている[7][6]。
ヨーロッパアカマツは林業にとって重要な木であり、パルプや用材に用いられる。苗木は植林、播種、天然更新などによる。商業的な植林は50 - 120年の周期で行われ、北方ほど成長が遅いため周期は長くなる。フィンランドでは、産業革命以前にはヨーロッパアカマツからタールが作られていた。現在でも若干のタール製造業者が残っている[7][8]。
建築用材にも使われ、密度は約470kg/m3、開放気孔率は60%、繊維飽和点は0.25 kg/kg、飽和含水量は1.60 kg/kgである[8]。
ヨーロッパアカマツはまた、ニュージーランドや北アメリカでも大規模に植林され、カナダのオンタリオ州やアメリカ合衆国のウィスコンシン州などでは外来種のリストに載っている。アメリカ合衆国ではクリスマスツリーの木として広く用いられ、1950年代から1980年代までは最もポピュラーなクリスマスツリーだった。現在でも盛んに用いられているが、その主役の座をダグラスファーやフレーザーファー等に譲りつつある。北アメリカの東部では気候や土壌、また伝染病などの関係でよく育たない[16][4]。
"Pine"（パイン、マツ）という英単語は、ラテン語のピヌス ("pinus") に由来するフランス語のパン ("pin") が語源である。18世紀以前は、この木はデンマーク語の "fyr" に由来する "Scots Fir" や "Scotch Fir" として知られていた。しかし "Fir" という言葉は現代英語ではモミ属の木に限定して用いられている。
その他 "Riga Pine" （リガパイン）および "Norway Pine" （ノルウェイパイン）といった名で呼ばれることがあり、変種 var. mongolica は "Mongolian Pine" （モンゴルマツ、樟子松）と呼ばれることがある。"Scotch Pine"（スコッチパイン）は名前のバリエーションの1つで、主に北アメリカで使われる[17]。和名では、ヨーロッパアカマツやオウシュウアカマツと呼ばれる[2]。
