Karpuotoji meškapėdė (lot. Peltigera aphthosa, angl. Green dog lichen, felt lichen, freckle pelt) – meškapėdinių (Peltigeraceae) šeimos kerpių rūšis, paplitusi šiaurės pusrutulio vidutiniuose, šiaurės rajonuose, poliarinėse ekosistemose. Pietiniuose pakraščiuose užima alpinio klimato zonas.
Kerpė turi didelį, kartais viršijantį 1 m plotį gniužulą. Jis padalintas į skiltis iki 10 cm ilgio ir 6 cm pločio. Būdinga ryški žalia spalva išblykšta sausėjant. Gniužulo paviršius padengtas mažytėmis cefalodėmis, kurias sudaro vienas iš melsvabakterių simbiontų Nostoc. Kitas yra Coccomyxa. Tai jie vykdo fotosintezę, o Nostoc taip pat atlieka azoto fiksaciją. Kerpė daug gamina reprodukcinių vaisiakūnių. Mikobiontas (Ascomycete) sudaro didžiąją dalį gniužulo, o dumblių komponentas šioje struktūroje teužima 3–5 proc.
Nustatyta, kad karpuotosios kerpės absorbavo aliuminį ir silicį iš 1980 m. JAV išsiveržursio ugnikalnio Šv. Elenos kalne išmestų pelenų.
Lietuvoje rūšis įtraukta į Raudonąją knygą,[1] priklauso „nulinės“ kategorijos rūšiai, kai Lietuvoje ji yra už savo arealo ribų. Buvo žinoma 1 radavietė Trakų rajone. Nuo 1930 m. Lietuvoje daugiau neaptikta.
Karpuotoji meškapėdė (lot. Peltigera aphthosa, angl. Green dog lichen, felt lichen, freckle pelt) – meškapėdinių (Peltigeraceae) šeimos kerpių rūšis, paplitusi šiaurės pusrutulio vidutiniuose, šiaurės rajonuose, poliarinėse ekosistemose. Pietiniuose pakraščiuose užima alpinio klimato zonas.
.jpg)
Kerpė turi didelį, kartais viršijantį 1 m plotį gniužulą. Jis padalintas į skiltis iki 10 cm ilgio ir 6 cm pločio. Būdinga ryški žalia spalva išblykšta sausėjant. Gniužulo paviršius padengtas mažytėmis cefalodėmis, kurias sudaro vienas iš melsvabakterių simbiontų Nostoc. Kitas yra Coccomyxa. Tai jie vykdo fotosintezę, o Nostoc taip pat atlieka azoto fiksaciją. Kerpė daug gamina reprodukcinių vaisiakūnių. Mikobiontas (Ascomycete) sudaro didžiąją dalį gniužulo, o dumblių komponentas šioje struktūroje teužima 3–5 proc.
Nustatyta, kad karpuotosios kerpės absorbavo aliuminį ir silicį iš 1980 m. JAV išsiveržursio ugnikalnio Šv. Elenos kalne išmestų pelenų.
Lietuvoje rūšis įtraukta į Raudonąją knygą, priklauso „nulinės“ kategorijos rūšiai, kai Lietuvoje ji yra už savo arealo ribų. Buvo žinoma 1 radavietė Trakų rajone. Nuo 1930 m. Lietuvoje daugiau neaptikta.
