Ixobrychus exilis (Gmelin & JF 1789)

.

El avetorillo panamericanu^[2] (Ixobrychus exilis) ye una especie d'ave pelecaniforme de la familia Ardeidae. La so área de distribución cubre la mayor parte del continente americanu.^[1]

Subespecies

Estrémense les siguientes subespecies:^[3]

• Ixobrychus exilis bogotensis Chapman, 1914 en Colombia
• Ixobrychus exilis erythromelas (Vieillot, 1817) de Panamá hasta Paraguái
• Ixobrychus exilis exilis (Gmelin, 1789) en Norteamérica, América Central y les Antilles
• Ixobrychus exilis limoncochae D. W. Norton, 1965 n'Ecuador
• Ixobrychus exilis peruvianus Bond, 1955 en Perú
• Ixobrychus exilis pullus Van Rossem, 1930 nel noroeste de Méxicu

Referencies

Enllaces esternos

• Wikimedia Commons acueye conteníu multimedia sobre Ixobrychus exilis .

Ar bongorz bihan Amerika a zo un evn hirc'harek, Ixobrychus exilis an anv skiantel anezhañ.

Doareoù pennañ

Boued

Annez

Al labous a gaver ar evar isspesad anezhañ^[1]:

• Ixobrychus exilis exilis, eus kreisteiz Kanada da gKreizamerika hag Antilhez,
• Ixobrychus exilis erythromelas, eus reter Panama d'ar Gwianaed, gevred Brazil ha Paraguay,
• Ixobrychus exilis pullus, e gwalarn Mec'hiko,
• Ixobrychus exilis bogotensis, e kreiz Kolombia.

Rummatadur

Liammoù diavaez

Muioc'h a restroù diwar-benn

Bongorz bihan Amerika

a vo kavet e Wikimedia Commons.

Daveennoù

El martinet menut americà (Ixobrychus exilis) és un ocell de la família dels ardèids (Ardeidae) que habita aiguamolls, pantans amb vegetació alta i sabanes humides d'ambdues amèriques. Cria a la meitat oriental dels Estats Units i localment prop de la costa occidental, Antilles, Mèxic, Guatemala, Belize, Panamà, Colòmbia, nord de Veneçuela, Trinitat, Guaiana, est d'Equador, est de Brasil, nord de Bolívia, Paraguai, nord-est de l'Argentina i costa de Perú. Les poblacions septentrionals migren cap a Mèxic i Amèrica Central per passar l'hivern.

Referències

Aderyn a rhywogaeth o adar yw Aderyn bwn bach (sy'n enw gwrywaidd; enw lluosog: adar bwn bach) a adnabyddir hefyd gyda'i enw gwyddonol Ixobrychus exilis; yr enw Saesneg arno yw Least bittern. Mae'n perthyn i deulu'r Crehyrod (Lladin: Ardeidae) sydd yn urdd y Ciconiformes.^[1]

Talfyrir yr enw Lladin yn aml yn I. exilis, sef enw'r rhywogaeth.^[2] Mae'r rhywogaeth hon i'w chanfod yn Ne America a Gogledd America.

Teulu

Mae'r aderyn bwn bach yn perthyn i deulu'r Crehyrod (Lladin: Ardeidae). Dyma rai o aelodau eraill y teulu:

Rhestr Wicidata:

Gweler hefyd

• Rhestr Goch yr IUCN

Cyfeiriadau

Die Amerikanische Zwergdommel (Ixobrychus exilis) ist eine Vogelart aus der Familie der Reiher.

Merkmale

Die Amerikanische Zwergdommel ist ein sehr kleiner Reiher mit einer Körperlänge von nur ca. 33 cm. Somit ist sie noch kleiner als die europäische Zwergdommel. Sie ist hellbraun mit kastanienbrauner Oberseite. Es liegt ein leichter Geschlechtsdimorphismus vor, da das Männchen auf Schulter und Oberkopf schwarz ist, diese Bereiche sind bei den Weibchen braun. Die Jungvögel ähneln den Weibchen, sind aber insgesamt stärker gestreift.

Vorkommen

Verbreitungsgebiet der Amerikanischen Zwergdommel

Das Verbreitungsgebiet umfasst die Niederungen Amerikas von Kanada bis Nord-Argentinien. Im Norden ihres Verbreitungsgebietes ist sie ein Zugvogel. Die dort brütenden Vögel überwintern in Florida oder Südamerika. Verirrte Exemplare wurden jedoch auch schon in Europa gesichtet. Sie bewohnt, wie die meisten Dommeln, dichte Röhrichtbestände in Feuchtgebieten.

Verhalten

Sie jagt im Röhricht kletternd nach kleinen Fischen und Insekten. Sie brütet in Schilfnestern, die gut im Röhricht versteckt sind. Dort legt das Weibchen vier bis fünf Eier. Die Jungvögel werden von den Eltern gemeinsam großgezogen. In günstigen Jahren kommt es gelegentlich zu zwei Bruten. Durch ihr verstecktes Leben im Schilf sind diese Vögel nur schwer zu beobachten. Fühlen sie sich bedroht, fliegen sie meist nicht davon, sondern klettern nur noch tiefer ins Dickicht.

Unterarten

Es sind sechs Unterarten bekannt:^[1]

• I. e. exilis (Gmelin, JF, 1789)^[2] – Die Nominatform kommt im Osten Kanada, dem Südosten und Südwesten der USA vor.
• I. e. pullus van Rossem, 1930^[3] – Diese Unterart kommt im Nordwesten Mexikos vor.
• I. e. erythromelas (Vieillot, 1817)^[4] – Diese Unterart ist im Osten Panamas über eden Norden Südamerikas bis in den Norden Boliviens und den Norden Argentiniens verbreitet.
• I. e. limoncochae Norton, DW, 1965^[5] – Diese Subspezies kommt im Osten von Ecuador vor.
• I. e. bogotensis Chapman, 1914^[6] – Diese Subspezies ist in Zentralkolumbien verbreitet.
• I. e. peruvianus Bond, 1955^[7] – Das Verbreitungsgebiet dieser Unterart ist das westliche zentrale Peru.

Literatur

• National Geographic Society: Field Guide to Birds of North America. Washington D.C. 1999.
• David Sibley: The North American Bird Guide. London 2000.
• Johann Friedrich Gmelin: Systema Naturae per Regna Tria Naturae, Secundum Classes, Ordines, Genera, Species, Cum Characteribus, Differentiis, Synonymis, Locis. Band 1, Nr. 2. Georg Emanuel Beer, Leipzig 1789 (online [abgerufen am 25. März 2015]).
• Frank Michler Chapman: Diagnoses of apparently new Colombian birds. In: Bulletin of the American Museum of Natural History. Band 33, Nr. 12, 1914, S. 167–192 (englisch, online [PDF; 2,7 MB; abgerufen am 21. März 2015]).
• James Bond: A New Race of Least Bittern from Peru. In: The Auk. Band 72, Nr. 2, 1955, S. 208–209 (englisch, online [PDF; 140 kB; abgerufen am 19. März 2015]).
• David Wesley Norton: Notes on some Non-Passerine Birds from Eastern Ecuador. In: Breviora. Nr. 230, 1865, S. 1–11 (online [abgerufen am 25. März 2015]).
• Adriaan Joseph van Rossem: A new Least Bittern from Sonora. In: Transactions of the San Diego Society of Natural History. Band 6, Nr. 15, 1930, S. 227–228 (online [abgerufen am 25. März 2015]).
• Louis Pierre Vieillot: Nouveau dictionnaire d'histoire naturelle, appliquée aux arts, à l'agriculture, à l'économie rurale et domestique, à la médecine, etc. Par une société de naturalistes et d'agriculteurs. Band 14. Deterville, Paris 1817 (online [abgerufen am 25. März 2015]).

Einzelnachweise

1. ↑ IOC World Bird List Storks, ibis & herons
2. ↑ Johann Friedrich Gmelin, S. 645.
3. ↑ Adriaan Joseph van Rossem, S. 227.
4. ↑ Louis Pierre Vieillot, S. 422.
5. ↑ David Wesley Norton, S. 3.
6. ↑ Frank Michler Chapman, S. 171.
7. ↑ James Bond, S. 208.

The least bittern (Ixobrychus exilis) is a small heron, the smallest member of the family Ardeidae found in the Americas.

Taxonomy

The least bittern was formally described in 1789 by the German naturalist Johann Friedrich Gmelin in his revised and expanded edition of Carl Linnaeus's Systema Naturae. He placed it with the herons, cranes, storks and bitterns in the genus Ardea and coined the binomial name Ardea exilis.^[2] Gmelin based his description on the "minute bittern" from Jamaica that had been included by the English ornithologist John Latham in his multi-volume work A General Synopsis of Birds. Latham did not specify how he had obtained the specimen.^[3] The least bittern is now one of ten species placed in the genus Ixobrychus that was introduced in 1828 by the Swedish naturalist Gustaf Johan Billberg.^[4][5] The genus name combines the Ancient Greek ixias, a reed-like plant and brukhomai, to bellow. The specific epithet exilis is Latin meaning "little" or "slender".^[6]

Six subspecies are recognised:^[5]

• I. e. exilis (Gmelin, 1789) – Breeding: east Canada and east, southwest USA. Non-breeding: Central America and West Indies
• I. e. pullus Van Rossem, 1930 – northwest Mexico
• I. e. erythromelas (Vieillot, 1817) – east Panama and north South America to north Bolivia and north Argentina
• I. e. limoncochae Norton, DW, 1965 – east Ecuador
• I. e. bogotensis Chapman, 1914 – central Colombia
• I. e. peruvianus Bond, J, 1955 – west central Peru

North American birds were formerly divided into two subspecies, eastern (I. e. exilis) and western (I. e. hesperis), but this is no longer believed to be a valid distinction.^[7][8]

The least bittern forms a superspecies with the little bittern and yellow bittern.^[9]

Cory's least bittern

A dark rufous morph, I. e. neoxenus, termed "Cory's bittern" or "Cory's least bittern" was originally described by Charles Cory as a separate species in 1885 from a specimen collected on or near the Caloosahatchee River, near Lake Okeechobee, in southwest Florida. Cory stated that the specimen was "without doubt perfectly distinct from any other known species".^[10] Further specimens followed over the next decades from Florida,^[11][12] Michigan,^[13] Illinois,^[14][15] Wisconsin,^[16] Ohio,^[17] and Ontario.^[18]

Initially, Cory's least bittern was accepted as a valid species, with Elliott Coues and Richard Bowdler Sharpe both including it in published species lists.^[15] As early as 1892, however, doubts were raised about the validity of Cory's least bittern as a separate species.^[12] Nonetheless, in 1896 Frank Chapman wrote a detailed paper supporting its retention as a valid species.^[19] Outram Bangs later argued, in 1915, that this view was wrong and proposed that Cory's should become a junior synonym of least bittern.^[20] This view eventually prevailed, with the American Ornithologists' Union removing the species from their list of North American birds in 1923,^[21] although others held dissenting views until at least 1928.^[22]

Cory's least bittern was once fairly common, but it is now exceptionally rare, with only five sightings since 1950.^[23] More than 50% of the historical records are from the Toronto region of Ontario.^[7] Initially known only from the North American subspecies exilis, it was first recorded in the South America subspecies erthyromelas in 1967.^[24]

Description

South Padre Island, Texas

The least bittern is one of the smallest herons in the world, with perhaps only the dwarf bittern and the black-backed bittern averaging smaller in length.^[9] It can measure from 28 to 36 cm (11 to 14 in) in length, and the wingspan ranges from 41 to 46 cm (16 to 18 in). Body mass is from 51 to 102 g (1.8 to 3.6 oz), with most least bitterns weighing between 73 and 95 g (2.6 and 3.4 oz), making this perhaps the lightest of all herons.^[25] A recent manual of avian body masses cites another species in this genus, the stripe-backed bittern, as having a mean body mass slightly lower than the least bittern, which is credited with a mean mass of 86.3 g (3.04 oz).^[26]

The bird's underparts and throat are white with light brown streaks. Its face and the sides of the neck are light brown; it has yellow eyes and a yellow bill. The adult male is glossy greenish-black on the back and crown; the adult female is glossy brown on these parts. They show light brown parts on the wings in flight.

These birds make cooing and clucking sounds, usually in early morning or near dusk.

Behavior

South Padre Island - Texas

The least bittern is an elusive bird. They spend much time straddling reeds. When alarmed, the least bittern freezes in place with its bill pointing up, turns its front and both eyes toward the source of alarm, and sometimes sways to resemble wind-blown marsh vegetation. This is perhaps a predator-avoidance behaviour, since its small size makes the bittern vulnerable to many potential predators. Thanks to its habit of perching among the reeds, the least bittern can feed from the surface of water that would be too deep for the wading strategy of other herons. The least bittern and much larger and different-looking American bittern often occupy the same wetlands but may have relatively little interaction because of differences in foraging habits, preferred prey, and timing of breeding cycles. The least bittern arrives on its breeding grounds about a month after the American bittern and leaves one or two months earlier. John James Audubon noted that a young captive least bittern was able to walk with ease between two books standing 4 cm (1.6 in) apart. When dead, the bird's body measured 5.7 cm (2.2 in) across, indicating that it could compress its breadth to an extraordinary degree.

Breeding

These birds nest in large marshes with dense vegetation from southern Canada to northern Argentina. The nest is a well-concealed platform built from cattails and other marsh vegetation. The female lays four or five eggs, in extreme cases from two to seven. The eggs are pale blue or green. Both parents feed the young by regurgitating food. A second brood is often produced in a season.

These birds migrate from the northern parts of their range in winter for the southernmost coasts of the United States and areas further south, travelling at night.

Food and feeding

They mainly eat fish, frogs, crustaceans and insects, which they capture with quick jabs of their bill while climbing through marsh plants.

Status

The numbers of these birds have declined in some areas due to loss of habitat. They are still fairly common but are more often heard than seen. As the species has a large range and a large total population, the International Union for Conservation of Nature has assessed its conservation status as being of "Least Concern". The least bittern is protected under the Migratory Bird Treaty Act of 1918.^[27] A Least Bittern was saved in Bushwick Brooklyn on October 8th by Bennington Show Producer Chris Stanley. He named the bird Bushy and after taking it to a bird rescue he will take it into his home.

References

La Eta botaŭro (Ixobrychus exilis) estas malgranda vadbirdo de la ardea familio de Ardeedoj. Nome ĝi estas la plej malgranda ardeo troviĝabta en Ameriko.

Eta botaŭro en Florido.

Aspekto

Tiu estas unu el plej malgrandaj ardeoj de la mondo, kun eble nur la Nana botaŭro kaj la Nigradorsa botaŭro averaĝe iom pli malgrandaj laŭ longo.^[1] Tiu fajna botaŭro povas esti 28 al 36 cm longa, kun enverguro de 41 al 46 cm. La pezo estas de 51 al 102 g, kun plej birdoj inter 73 kaj 95 g, kio faras tiun eble la plej malpeza el ĉiuj ardeoj.^[2] La subaj partoj kaj gorĝo de tiu birdospecio estas blankecaj kun helbruna strieco. Ties vizaĝo kaj kolflankoj estas helbrunaj; ĝi havas flavecajn irisojn kaj flavan bekon. Maskla plenkreskulo estas brile verdecnigra en dorso kaj krono; ina plenkreskulo estas brile bruna en tiuj partoj. Ili montras helbrunajn partojn en flugiloj dumfluge.

Kutimaro

Tiu Eta botaŭro estas ofte kaŝema birdo. Ili pasas multan tempon rajdante kareksojn. Kaze de alarmo, la Eta botaŭro frostoŝtoniĝas surloke kun beko indikante supren kaj fronto kaj ambaŭ okuloj al la fonto de alarmo, kaj foje balanciĝas por ŝajniĝi ventomovata marĉa vegetaĵaro. Tio estas eble predantevita kutimo, ĉar ties malgrando faras tiun botaŭron atakebla de multaj eventualaj predantoj. Danke al sia kutimo ripozi inter kareksoj, la Eta botaŭro povas manĝi el la akvosurfaco kio estus tro profunda por la vadbirda strategio de aliaj ardeoj. La Eta botaŭro kaj la multe pli granda kaj diferencaspekta Nordamerika botaŭro ofte okupas la samajn humidejojn, sed povas havi relative malmultan interagadon pro diferencoj en manĝokutimaro, preferataj predoj, kaj tempo de reproduktaj cikloj. La Eta botaŭro alvenas al siaj reproduktejoj ĉirkaŭ unu monaton post la Nordamerika botaŭro, kaj eliras unu aŭ du monatojn pli frue. John James Audubon notis, ke juna kaptiva Eta botaŭro kapablis piediri facile inter du libroj starantaj 4 cm aparte. Mortinta, la birda korpo estis 5.7 cm larĝa, indike ke ĝi povis premi sian larĝon eksterordinarege.

Ekologio

Tiuj birdoj nestumas en grandaj marĉoj kun densa vegetaĵaro el suda Kanado al norda Argentino. La nesto estas bone kaŝita platformo konstruita el tifaoj kaj alia marĉa vegetaĵaro. La ino demetas 4 aŭ 5 ovojn, malplej ofte eĉ el 2 al 7. La ovoj estas hele bluaj aŭ verdecaj. Ambaŭ gepatroj nutras la idojn per regurgitado de manĝo. Ofte oni produktas duan ovodemetadon en la reprodukta sezono.

Tiuj birdoj migras el la nordaj partoj de siaj teritorioj vintre al la plej sudaj marbordoj de Usono kaj areoj pli sude, veturante nokte.

Ili manĝas ĉefe fiŝojn kaj insektojn, kiujn ili kaptas per rapidaj lanĉoj de siaj bekoj dum grimpado tra la marĉa plantaro.

La nombroj de tiu birdospecio malpliiĝis en kelkaj areoj pro habitatoperdo. Ili estas sufiĉe komunaj, sed estas pli ofte aŭdataj ol vidataj. Ili preferas plie forfuĝi perpiede kaj kaŝiĝi ol ekflugi. Tiuj birdoj produktas kverajn kaj klukajn sonojn, kutime frumatene aŭ ĉe krepusko.

Taksonomio kaj nomenklaturo

Flave, someraj reproduktejoj; verde, la tutan jaron; blue, nur vintrejoj

La Eta botaŭro estis origine priskribita en 1789 de J. F. Gmelin baze sur specimenoj el Jamajko.^[3]

La Eta botaŭro formas superspecion kun la Malgranda botaŭro kaj kun la Ĉina botaŭro.^[3]

Estas kvin agnoskitaj subspecioj.^[3][4]

• exilis: en norda kaj centra Ameriko kaj Karibio
• pullus: en nordokcidenta Meksiko
• erythromelas: en orienta Panamo kaj ĉe orientaj marbordoj de Sudameriko suden al Paragvajo
• bogotensis: en Kolombio
• peruvianus: en Peruo

Birdoj el Ekvadoro estas foje atribuitaj al sesa subspecio, limoncochae:^[3] Nordamerikaj birdoj estis iam dividataj en du subspecioj, orienta exilis kaj okcidenta hesperis, sed tio ne estas plu konsiderata valida distingo.^[4][5]

Eta botaŭro de Cory

Malhela ruĝecbruna morfo, "neoxenus", termine "Botaŭro de Cory" aŭ "Malgranda botaŭro de Cory" estis origine priskribita de Cory kiel separata specio en 1885, el specimeno kolektita en aŭ ĉe la rivero Kalusahaĉi, ĉe la Lago Okiĉobi, en sudokcidenta Florido; Cory asertis, ke la specimeno estis "sendube perfekte distinga el ĉiu ajn alia konata specio".^[6][7] Pliaj specimenoj sekvis la venontaj jardekoj, el Florido,^{[8][9][10][11]} Miĉigano,^[12][13] Ilinoiso,^[14][15] Viskonsino,^[16] Ohio^[17] kaj Ontario.^{[18][19][20][21][22]}

Dekomence la Eta botaŭro de Cory estis akceptata kiel valida specio, kaj Elliott Coues kaj Richard Bowdler Sharpe inkludis ĝin en publikitaj specilistoj.^[15] Tamen, jam en 1892, stariĝis duboj pri la valideco de la Eta botaŭro de Cory kiel separata specio.^[9] Tamen, en 1896, Frank Chapman verkis detalan artikolon subtenante ties retenon kiel valida specio.^[23] Outram Bangs poste asertis en 1915, ke tio estas malprava, kaj proponis, ke la birdo de Cory estu frua sinonimo de la Eta botaŭro.^[24] Tiu vidpunkto eventuale venkis, kaj la American Ornithologists' Union formovis la iaman specion el sia listo de nordamerikaj birdoj en 1923,^[25] Kvaknam aliaj plu malkonsentis ĝis almenaŭ 1928.^[26]

La Eta botaŭro de Cory estis iam sufiĉe komuna, sed ĝi estas nune escepte rara, kun nur kvin vidaĵoj ekde 1950.^[27] Pli ol 50 % el la historiaj vidaĵoj estas el la Toronta regiono de Ontario.^[4] Dekomence konata nur el nordamerika subspecio exilis, ĝi estis unuafoje registrita ankaŭ en la sudamerika subspecio erthyromelas en 1967.^[28]

Protektostatuso

La Eta botaŭro estas protektita laŭ la Traktato de Migrantaj Birdoj de 1918.[2]

Referencoj

El avetorillo panamericano^[2]​ o huairavillo de dorso negro^[3]​ (Ixobrychus exilis) es una especie de ave pelecaniforme de la familia Ardeidae. Su área de distribución cubre la mayor parte del continente americano.^[1]​

Subespecies

Se distinguen las siguientes subespecies:^[4]​

• Ixobrychus exilis bogotensis Chapman, 1914 en Colombia
• Ixobrychus exilis erythromelas (Vieillot, 1817) de Panamá hasta Paraguay
• Ixobrychus exilis exilis (Gmelin, 1789) en Norteamérica, América Central y las Antillas
• Ixobrychus exilis limoncochae D. W. Norton, 1965 en Ecuador
• Ixobrychus exilis peruvianus Bond, 1955 en Perú, con registros de algunos ejemplares en Chile que probablemente sean de esta subespecie.^[5]​
• Ixobrychus exilis pullus Van Rossem, 1930 en el noroeste de México

Referencias

Ixobrychus exilis Ixobrychus generoko animalia da. Hegaztien barruko Ardeidae familian sailkatua dago.

Erreferentziak

Kanpo estekak

• World Bird Names

Ikus, gainera

• Ixobrychus
• Ardeidae

Amerikanpikkuhaikara (Ixobrychus exilis) on amerikkalainen haikaralaji.

Levinneisyys ja elinympäristö

Amerikanpikkuhaikarat pesivät marskimailla alueella, joka ulottuu eteläisestä Kanadasta pohjoiseen Argentiinaan.

Euroopassa lintu on havaittu ainakin kerran; Islannissa syyskuussa 1970. Lisäksi Marokosta on yksi havainto maaliskuulta 1988. ^[3]

Elintavat

Amerikanpikkuhaikarat ovat piilottelevia lintuja, jotka mieluummin pakenevat jalkaisin piilotellen kasvillisuuden seassa kuin lentäen. Lintu onkin helpompi kuulla kuin nähdä.

Lisääntyminen

Amerikanpikkuhaikara munii hyvin piilotettuun, osmankäämeistä ja muista marskimaiden kasveista rakennettuun pesään 4 tai 5 munaa, joita molemmat emot hautovat. Laji pesii yleensä kahdesti kesässä.

Ravinto

Amerikanpikkuhaikarat syövät kaloja ja hyönteisiä, joita ne nappaavat nokallaan nopein iskuin.

Lähteet

Tämä artikkeli tai sen osa on käännetty tai siihen on haettu tietoja muunkielisen Wikipedian artikkelista.
Alkuperäinen artikkeli: en:Least Bittern

Ixobrychus exilis

Le Petit Blongios (Ixobrychus exilis) est une espèce d'oiseaux aquatiques appartenant à la famille des Ardeidae. C'est le plus petit héron que l'on peut trouver en Amérique du Nord et en Amérique du Sud.

Description

Le ventre et la gorge de l'oiseau sont de couleur blanche avec des stries brun clair. La tête et le côté du cou sont brun clair. Les yeux sont jaunes. Le mâle adulte est noir vert brillant sur le dos et la couronne alors que la femelle adulte est brun brillant à ces endroits-là. En vol, les oiseaux montrent des parties brun clair sur les ailes.

Reproduction

Ces oiseaux nichent dans les marais très touffus et denses en végétation du Sud du Canada jusqu'au Nord de l'Argentine. Le nid est une plateforme construite à partir de brindilles et autre végétation trouvée dans le marais. La femelle pond 4 à 5 œufs. Les deux parents nourrissent les petits avec de la nourriture régurgitée. Deux couvées peuvent avoir lieu en une saison.

Migration

Ces oiseaux migrent en hiver (de l'hémisphère nord) du Nord vers les côtes sud des États-Unis et parfois encore plus au Sud. Ils se déplacent la nuit.

Répartition

Carte de répartition de l'espèce.
En jaune : zones de nidification ;
En vert : zones d'habitat permanent ;
En bleu : zone occupée par des populations non nicheuse.

Alimentation

Ils se nourrissent essentiellement de poissons et d'insectes qu'ils capturent par un mouvement rapide de leur bec tout en marchant entre les plantes du marais.

Comportement

Ils préfèrent fuir à patte tout en restant cachés que de prendre leur envol.

Voix

Ils émettent leur cris à la tombée de la nuit ou tôt le matin.

Protection

Le nombre de ces oiseaux a diminué à certains endroit car leur habitat naturel a été détruit. Ils sont encore assez communs mais plus souvent entendus que vus.

Le Petit Blongios est protégé par la Loi sur la convention concernant les oiseaux migrateurs.

Il tarabusino minore americano (Ixobrychus exilis (J.F. Gmelin, 1789)) è un uccello della famiglia Ardeidae, diffuso nel Nuovo Mondo.^[2]

Distribuzione e habitat

Note

Nykštukinio baublio paplitimas

Nykštukinis baublys arba blyškusis baublys (lot. Ixobrychus exilis, angl. Least Bittern, vok. Amerikanische Zwergdommel) – garninių (Ardeidae) šeimos paukštis.

Paplitimas

Veisiasi centrinėje ir rytinėje JAV dalyse, o žiemoja Floridoje, Meksikoje ir Centrinėje ir Pietų Amerikoje.

Sistematika

Yra 5 porūšiai:

• Ixobrychus exilis exilis, paplitęs Centrinėje Amerikoje ir Karibų jūros regione;
• Ixobrychus exilis pullus, paplitęs Meksikos šiaurės vakaruose;
• Ixobrychus exilis erythromelas, paplitęs rytų Panamoje ir nuo rytinių Pietų Amerikos pakrančių iki Paragvajaus;
• Ixobrychus exilis bogotensis, paplitęs Kolumbijoje;
• Ixobrychus exilis peruvianus, paplitęs Peru.

Išvaizda

Smulkiausias garninis paukštis: kūno ilgis 28 -36 cm, atstumas tarp sparnugalių 41 – 46 cm, o sveria 51 – 110 g.

Suaugusio patino nugara žvilganti, žalsvai juoda. Sparnai yra pilkai rudi, plasnojamosios plunksnos juosvos, apkraštuotos rudai. Uodega žalsvai juoda. Kūno apačia tamsiai geltona. Pilvas ir pauodegys yra balsvi. Pakaušis yra žalsvai juodas, galvos šonai ir kaklas rusvai raudoni. Smakras ir gerklė – balsvi. Kaklo priekis – tamsiai geltonas, išmargintas išilginiais, rusvais dryžiais. Snapas 4 cm ilgio, oranžinis. Rainelė gelsva. Tarp akių ir žiočių yra raudona oda. Kojos yra žalsvai geltoni, o pėdos geltonos.

Patelė panaši į patiną, bet pakaušis ir nugaros viršus yra tamsiai rudi. Kūno apačioje yra tamsūs dryžiai. Sparnai šviesesni.

Jauniklių pakaušis rusvas, nugara išmarginta dryžiais. Snapas rožinis ar gelsvas, snapo galiukas yra tamsus.

Biologija

Aptinkamas tankia augmenija apžėlusiuose gėlo ar sūraus vandens pelkynuose, nendrėmis apaugusiuose stovinčio vandens telkiniuose, mangrovėse. Baikštus. Pajutęs pavojų vertikaliai išsitempia, pakelia snapą į viršų, plunksnas priglaudžia prie kūno ir stovi nejudėdamas arba, vėjui judinant nendrių stiebus, juda kartu su nendrėmis. Būdamas rusvos spalvos nendrynuose jis beveik nepastebimas. Braido retai. Vaikšto laibais, ilgais kojų pirštais suimdamas kelis vandens augalų stiebus. Perskrisdamas trumpus atstumus kaklo neįtraukia, o kojos tabaluoja^[2]. Skrisdamas ilgus atstumus įtraukia kaklą ir ištiesia kojas. Balsas – žemas „koo koo koo“.

Minta smulkia žuvimi, stambiais vabzdžiais, vėžiagyviais, varliagyviais, smulkiais graužikais ir smulkiomis gyvatėmis, kitų rūšių paukščių kiaušiniais ir jų jaunikliais. Grobio ieško stovėdamas ant nulenktų nendrių ir snapą nuolat kaišiodamas į vandenį^[3].

Monogamai. Lizdą krauna patinas iš augalų stiebų. Virš lizdo iš aukštų vandens augalų supintas kupolas. Lizdas virš vandens, pritvirtintas prie augalų stiebų. Dėtyje 2 – 5 melsvai ar žalsvai balti kiaušiniai. Inkubacija 19 – 20 dienų. Peri abu tėvai. Atrytu skrandžio turiniu jauniklius maitina abu tėvai. Įsibrovėlius patinas gąsdina ištempdamas kūną ir taip atrodydamas didesnis. 6 dienų jaunikliai jau patys gali pasprukti nuo pavojaus^[4]. Apsiplunksnuoja po 25 dienų. Per metus dvi vados.

Šaltiniai

Nuorodos

• Nykštukinis baublys – Ixobrychus exilis. Wildlife Journal Junior. anglų k.
• South Dakota Birds, Birding, and Nature. anglų k.
• The Cornell Lab of Ornithology. Neotropical birds anglų k.
• Nykštukinio baublio balsas anglų k.

De Amerikaanse woudaap (Ixobrychus exilis) is een vogel uit de familie der Ardeidae (Reigers en roerdompen).

Verspreiding en leefgebied

Deze soort komt voor van de oostelijke en zuidwestelijke Verenigde Staten tot zuidoostelijk Brazilië en telt 6 ondersoorten:

• Ixobrychus exilis exilis: oostelijk Canada, de oostelijke en zuidwestelijke Verenigde Staten.
• Ixobrychus exilis pullus: noordwestelijk Mexico.
• Ixobrychus exilis erythromelas: van oostelijk Panama en noordelijk Zuid-Amerika tot noordelijk Bolivia en noordelijk Argentinië.
• Ixobrychus exilis limoncochae: oostelijk Ecuador.
• Ixobrychus exilis bogotensis: centraal Colombia.
• Ixobrychus exilis peruvianus: het westelijke deel van Centraal-Peru.

Externe link

• Avibase

Pygmerørdrum (Ixobrychus exilis) er en fugl i hegrefamilien.

Inndeling

Inndelingen under følger HBW Alive og er i henhold til Martínez-Vilalta & Motis (2018).^[1] Norske navn på artene følger Norsk navnekomité for fugl og er i henhold til Syvertsen et al. (2008, 2017).^[2][3] Navn og beskrivelser i parentes er ikke offisielle, men kun foreløpige beskrivelser.

• Pelecaniformes, pelikanfugler
  • Threskiornithidae, ibisfamilien
  • Ardeidae, hegrefamilien (19 slekter, 69 arter)
    • Zonerodius (monotypisk)
    • Tigriornis (monotypisk)
    • Tigrisoma (3 arter)
    • Agamia (monotypisk)
    • Cochlearius (monotypisk)
    • Zebrilus (monotypisk)
    • Botaurus (4 arter)
    • Ixobrychus, (smårørdrummer), (10 arter)
      • I. involucris, striperørdrum (monotypisk)
      • I. exilis, pygmerørdrum
      • I. minutus, dvergrørdrum
      • I. dubius, svartryggrørdrum (monotypisk)
      • I. novaezelandiae, australdvergrørdrum (utdødd)
      • I. sinensis, okerrørdrum (monotypisk)
      • I. eurhythmus, orientrørdrum (monotypisk)
      • I. cinnamomeus, kanelrørdrum (monotypisk)
      • I. sturmii, skiferrørdrum (monotypisk)
      • I. flavicollis, gulhalsrørdrum
    • Gorsachius, (dvergnatthegrer), (3 arter)
    • Calherodius (monotypisk)
    • Nycticorax, (typiske natthegrer), (5 arter)
    • Nyctanassa, (amerikanske natthegrer), (2 arter)
    • Butorides (monotypisk)
    • Ardeola, (damhegrer), (6 arter)
    • Bubulcus (monotypisk)
    • Ardea (14 arter)
    • Syrigma (monotypisk)
    • Pilherodius (monotypisk)
    • Egretta (12 arter)
  • Scopidae, skyggefuglfamilien
  • Balaenicipitidae, treskonebbfamilien
  • Pelecanidae, pelikanfamilien

Noter

• A. brachyrhyncha og A. plumifera ble tidligere regnet som underarter av A. intermedia (duskhegre), men disse er nå skilt ut som selvstendige arter. De er imidlertid ikke navngitt på norsk enda.
• Kritthegre og hvithalshegre ble tidligere av og til regnet til Ardea, men disse er nå plassert i Egretta

Referanser

Eksterne lenker

• (en) Pygmerørdrum – oversikt og omtale av artene i WORMS-databasen
• (en) Pygmerørdrum i Encyclopedia of Life
• (en) Pygmerørdrum i Global Biodiversity Information Facility
• (en) Pygmerørdrum hos Fossilworks
• (en) Pygmerørdrum hos Fauna Europaea
• (en) Pygmerørdrum hos NCBI
• (en) Pygmerørdrum hos ITIS
• (en) Kategori:Ixobrychus exilis – bilder, video eller lyd på Wikimedia Commons
• (en) Ixobrychus exilis – galleri av bilder, video eller lyd på Wikimedia Commons
• Ixobrychus exilis – detaljert informasjon på Wikispecies

Denne ornitologirelaterte artikkelen er foreløpig kort eller mangelfull, og du kan hjelpe Wikipedia ved å utvide den.
Det finnes mer utfyllende artikkel/artikler på .

O socoí-vermelho (Ixobrychus exilis) é uma espécie de socó que ocorre da América do Norte à Argentina e em grande parte do Brasil. Tal espécie chega a medir até 28 cm de comprimento, possuindo plumagem castanha, sendo que o macho possui faixa negra nas partes superiores. Também é conhecido pelos nomes de garça-vermelha, socó-mirim e socó-vermelho.^[3]

Descrição

Ilha South Padre - Texas

O socoí-vermelho é uma das menores garças do mundo, com talvez apenas o garçote e o Ixobrychus dubius tendo média menor em comprimento.^[4] Pode medir de 28 a 36 centímetros de comprimento, e a envergadura varia de 40 a 45 centímetros. A massa corporal é de 50 a 100 gramas, com a maioria dos bitterns pesando entre 73 e 95 gramas, tornando esta talvez a mais leve de todas as garças.^[5] Um manual recente de massas corporais de aves cita outra espécie deste gênero, o socoí-amarelo, como tendo uma massa corporal média ligeiramente inferior à do socoí-vermelho, que é creditado com uma massa média de 86,3 gramas .^[6]

Taxonomia e nomenclatura

O socoí-vermelho foi originalmente descrito em 1789 por JF Gmelin com base em espécimes da Jamaica.^[7]

O socoí-vermelho forma uma superespécie com a garça-pequena e o Ixobrychus sinensis.^[7]

Existem cinco subespécies amplamente reconhecidas.^[7]

• I. e. exilis (Gmelin, JF, 1789) : no norte e na América Central e no Caribe
• I. e. pullus van Rossem, 1930 : no noroeste do México
• I. e. erythromelas (Vieillot, 1817) : no leste do Panamá e ao redor da costa leste da América do Sul ao sul do Paraguai
• I. e. bogotensis Chapman, 1914 : na Colômbia
• I. e. peruvianus Bond, 1955 : no Peru

Os pássaros do Equador às vezes são atribuídos a uma sexta subespécie, I. e. limoncochae Norton, DW, 1965 .^[7] Os pássaros norte-americanos eram divididos anteriormente em duas subespécies, oriental (I. e. exilis) e ocidental (I. e. hesperis), mas não se acredita mais que essa seja uma distinção válida.^[8]

Status

A ave tem um grande alcance e uma grande população total, e a União Internacional para a Conservação da Natureza avaliou seu status de conservação como sendo de "pouco preocupante". O socoí-vermelho é protegido pela Lei do Tratado de Aves Migratórias de 1918.^[9]

Referências

Amerikansk dvärgrördrom^[2] (Ixobrychus exilis) är en liten häger som förekommer i både Nord- och Sydamerika.^[3]

Utseende och läte

Amerikansk dvärgrördrom är en av världens minsta hägrar, bara något större än pygmérördrom och svartryggig dvärgrördrom.^[4]

Den mäter 28–36 centimeter i längd och 41–46 centimeter i vingbredd. De flesta amerikanska dvärgrördrommar väger mellan endast 73 och 95 gram, vilket gör arten till den till näst lättaste av alla hägrar, bara tyngre än strimryggig dvärgrördrom.^[5]

Fågelns undersida och strupe är vita med ljusbruna längsgående strimmor. Ansiktet och sidan av halsen är ljusbrun och ögonen är gula, liksom näbben. Den vuxna hanen är glansigt grönsvart på rygg och krona, medan honan är glansigt brun på dessa kroppsdelar. I flykten syns ljusbruna fält på vingarna. Tidig morgon och i skymning avger den sitt kuttrande och kluckande läte.

Utbredning och systematik

Amerikansk dvärgrördrom delas in i fem underarter:^[3]

• Ixobrychus exilis exilis – förekommer från södra Kanada till Centralamerika och Västindien
• Ixobrychus exilis pullus – förekommer i nordvästra Mexiko
• Ixobrychus exilis erythromelas – förekommer från östra Panama till Guyanaregionen, sydöstra Brasilien och Paraguay
• Ixobrychus exilis bogotensis – förekommer i centrala Colombia (minskar på grund av förstörelse av livsmiljöer)
• Ixobrychus exilis peruvianus – förekommer i västra delen av centrala Peru

Ofta urskiljs även underarten limoncochae med utbredning i östra Ecuador.^[6]

Förekomst i Europa

Amerikansk dvärgrördrom är en mycket sällsynt gäst i Europa med sju fynd i Azorerna och ett på Island, 17 september 1970 i Vestmannaeyjar.^[7]

Släktskap

DNA-studier visar att amerikansk dvärgrördrom är avlägset släkt med andra dvärgrördrommar i Ixobrychus, faktiskt närmare rördrommarna i Botaurus.^[8] Dessa forskningsresultat har dock ännu inte lett till några taxonomiska förändringar.^[6][3]

Ekologi

Amerikansk dvärgrördrom är en undvikande fågel som tillbringar mycket tid i täta vassfält. Den föredrar att springa undan eller gömma sig före att flyga. Liksom andra rördrommar fryser den när den störs eller oroas, riktar näbben rakt upp och vänder sig mot hotet. Syftet tros vara att göra sig så osynlig som möjligt. Den har även observerats svaja från sida till sida för att härma vassrör som blåser i vinden.

Fågeln häckar i stora våtmarker med tät växtlighet. Boet är en väldold plattform byggd av kaveldun och annan våtmarksväxtlighet. Honan lägger fyra till fem blekblå eller gröna ägg, sällsynt två till sju. Båda föräldrarna matar ungen. Den hinner ofta lägga ytterligare en kull.

Amerikansk dvärgrördrom lever av fisk, grodor, kräftdjur och insekter som den fångar medan den klättrar genom vegetationen.

Status och hot

Arten har ett stort utbredningsområde och en stor population med stabil utveckling.^[1] Utifrån dessa kriterier kategoriserar internationella naturvårdsunionen IUCN arten som livskraftig (LC).^[1]

Noter

1. ^ [a b c] Birdlife International 2012 Ixobrychus exilis Från: IUCN 2015. IUCN Red List of Threatened Species. Version 2015.4 www.iucnredlist.org. Läst 2016-02-01.
2. ^ Sveriges ornitologiska förening (2017) Officiella listan över svenska namn på världens fågelarter, läst 2017-02-14
3. ^ [a b c] Clements, J. F., T. S. Schulenberg, M. J. Iliff, D. Roberson, T. A. Fredericks, B. L. Sullivan, and C. L. Wood (2015) The eBird/Clements checklist of birds of the world: Version 2015 http://www.birds.cornell.edu/clementschecklist/download, läst 2016-02-11
4. ^ del Hoyo, Josep; Elliott, Andrew; Sargatal, Jordi, reds (1992). Handbook of the Birds of the World. Volume 1: Ostrich to Ducks. Lynx Edicions. ISBN 978-84-87334-10-8
5. ^ CRC Handbook of Avian Body Masses, 2nd Edition by John B. Dunning Jr. (Editor). CRC Press (2008), ISBN 978-1-4200-6444-5.
6. ^ [a b] Gill, F & D Donsker (Eds). 2016. IOC World Bird List (v 6.4). doi : 10.14344/IOC.ML.6.4.
7. ^ Tarsiger.com Fynd av amerikansk dvärgrördrom i Västpalearktis
8. ^ Päckert, M., J. Hering, E. Fuchs, P. Barthel, and W. Heim (2014), Genetic barcoding confirms first breeding record of the Yellow Bittern, Ixobrychus sinensis, (Aves: Pelecaniformes, Ardeidae) in the Western Palearctic, Vert. Zool. 25, 251-260.

Externa länkar

• Wikimedia Commons har media som rör amerikansk dvärgrördrom.
  Bilder & media
• Wikispecies har information om Ixobrychus exilis.
  Artförteckning
• Bilder och filmer på Internet Bird Collection
• Läten på xeno-canto.org

Ardetta exilis
Ardetta neoxena
Ixobrychus exilis neoxenus
Ixobrychus neoxenus

Ixobrychus exilis balıkçılgiller (Ardeidae) familyasından bir kuş türü. Amerika'da yaşar.

Fiziksel özellikleri

Küçük bir balıkçıl olan bu kuşun boyu 28 ila 36 cm, kanat açıklığı da 41 ila 46 cm arasındadır. Ağırlığı 51 ila 102 gram arasındadır ama kuşların çoğu 73 ila 95 gram arasında yer alır. Alt tüyleri ve boğazı açık kahverengi çizgili beyaz renklidir. Yüzü ve boynunun yanları açık kahverengidir. Gözleri ve gagası sarıdır. Erişkin erkeğin sırtı ve tepesi parlak yeşilimsi siyah renktedir. Erişkin dişinin sırtı ve tepesi ise parlak kahverengidir. Uçarken kanatlarının altında açık kahverengi tüyler görünür.

Alt türleri

Tanınmış beş alt türü bulunur:

• exilis: Kuzey ve Orta Amerika ile Karayipler
• pullus: Meksika'nın kuzeybatısı
• erythromelas: Panama'nın doğusu ile Paraguay'a kadar Güney Amerika'nın doğu kıyıları.
• bogotensis: Kolombiya
• peruvianus: Peru

• 1 Опис
• 2 Поширення
• 3 Спосіб життя
• 4 Розмноження
• 5 Збереження
• 6 Примітки
• 7 Посилання

1. ↑ BirdLife International (2012). Ixobrychus exilis: інформація на сайті МСОП (версія 2013.2) (англ.) 26 November 2013
2. ↑ Фесенко Г. В. Вітчизняна номенклатура птахів світу. — Кривий Ріг : ДІОНАТ, 2018. — 580 с. — ISBN 978-617-7553-34-1.

Ixobrychus exilis là một loài chim trong họ Diệc.^[1]

Chú thích

Tham khảo

• Dữ liệu liên quan tới Ixobrychus exilis tại Wikispecies

Bài viết liên quan đến chim này vẫn còn sơ khai. Bạn có thể giúp Wikipedia bằng cách mở rộng nội dung để bài được hoàn chỉnh hơn.

• x
• t
• s

Гнездовой ареал Места круглогодичного обитания

• 1 Описание
• 2 Ареал и места обитания
• 3 Размножение
• 4 Питание
• 5 Примечания
• 6 Литература

コヨシゴイ（小葦五位、学名:Ixobrychus exilis）は、ペリカン目サギ科に分類される鳥類の一種である。

分布[編集]

北アメリカ（カナダ南東部、アメリカ）から南アメリカ（ペルー東部からアルゼンチン北部まで）に広く分布する。北アメリカで繁殖した個体は、冬季、メキシコ南部からコロンビアにかけて渡り越冬する。

形態[編集]

体長約28-36cm。サギ科の中で最も小さな種の一つである。雄は頭上と背中、肩羽、尾が光沢のある黒色で、顔と頸が赤褐色、喉が褐色がかった白色、胸から腹にかけては淡く黄色がかった茶色である。肩羽には白い筋が入る。雌は頭上と背中が暗い茶褐色で、肩羽と喉に褐色がかった白い縞が入る。嘴は黄色で、足は緑がかかった黄色である。

生態[編集]

沼地や河川の周辺の茂みの中に生息する。

魚類、両生類、甲殻類、軟体動物、昆虫類を捕食する。

水辺の木やアシ原に番いで営巣するが、まれに小さなコロニーを形成することもある。1腹4-6個の卵を産み、抱卵期間は16-17日である。雌雄とも雛に給餌する。雛は25-26日で巣立ちする。

関連項目[編集]

• サギ

参考文献[編集]

• 『世界の動物｜分類と飼育　コウノトリ目+フラミンゴ目』、財団法人東京動物園協会、1985年、37頁