nomes no trilho de navegação
Guidance for identification
Cystodermella cinnabarina is a basidiomycete fungus of the genus Cystodermella. Its fruiting body is a small agaric bearing a distinctive reddish-coloured grainy cap. It occurs in coniferous and deciduous forests throughout the world. Prior to 2002, this species belonged to genus Cystoderma, subsection Cinnabarina, under the name Cystoderma cinnabarinum which is still sometimes applied. Another often used synonym is Cystoderma terreyi.
The species was first described as Agaricus granulosus var. cinnabarinus by German botanist Johannes Baptista von Albertini and the American Lewis David de Schweinitz in 1805.[2] The species has also been known variously as Agaricus terreyi (Berkeley and Broome, 1870),[3] Armillaria cinnabarina (Kauffman, 1922),[4] Lepiota cinnabarina (Karsten, 1914),[5] and Cystoderma terreyi (Harmaja, 1978).[6]
The cap is hemispherical in shape at first, becoming convex and finally flat with maturity, and reaching a diameter of up to 8 cm (3.1 in). The cap cuticle is cinnabar, brick-red or rusty orange and densely covered with fine granules. The flesh is white to pallid, with a mild fungoid taste and barely discernible smell. The gills are white to cream, dense and emarginate or adnate. A finely cottony partial veil covers the gills in immature specimens, tearing away to leave behind a delicate ring. The stem is white above the ring, and scaly below, with dark orange squamules. The stem is up to 6 cm (2.4 in) tall and 1.5 cm (0.6 in) in diameter, sometimes bulbous in the base and hollow.
The basidiospores are oval, hyaline, and non-amyloid, with dimensions of 3.5–5 by 2.5–3.5 µm. The spore print is white.[7][8] The basidia (spore-producing cells) are club-shaped, and 17–24 by 4–5 µm. C. cinnabarina always has cells called cheilocystidia—cystidia that are present on the edges of gills, which in this species are spear-shaped. This microscopic feature may be used to help distinguish it from the similar-coloured C. adnatifolia[9] and C. granulosa, which also bear non-amyloid spores, but lack cystidia.[8]
Species of Cystoderma (including orange-capped species such as Cystoderma amianthinum) have amyloid spores, in comparison to non-amyloid spores in C. cinnabarina and species of Cystodermella in general. This is determined by staining tissue with chemicals in the amyloid reaction—all Cystodermella species show a negative reaction (spores remain colourless).[10]
Cystodermella cinnabarina is found fruiting in coniferous and deciduous forests,[11] on ground among moss, grass and litter. Being a saprotrophic fungus, it decays dead organic matter. It has been recorded under pine (Pinus nigra, Pinus pinea), oak, spruce (Picea orientalis), fir (Abies cephalonica) and chestnut (Castanea sativa) in Greece and Turkey.[8][12] Fruiting bodies appear solitary or in small groups, during the summer and autumn.[7] It is widely distributed around the world on continents including Asia, Africa, Europe and North America, though in many places it is uncommon.[8][13] The preliminary red data list of threatened British fungi lists Cystodermella cinnabarinum under the IUCN "Near Threatened" status.[14]
Cystodermella cinnabarina has been variously described as inedible,[11][13] though harmless,[15] and even edible[7][16] regionally, for example, in Hong Kong.
Cystodermella cinnabarina is a basidiomycete fungus of the genus Cystodermella. Its fruiting body is a small agaric bearing a distinctive reddish-coloured grainy cap. It occurs in coniferous and deciduous forests throughout the world. Prior to 2002, this species belonged to genus Cystoderma, subsection Cinnabarina, under the name Cystoderma cinnabarinum which is still sometimes applied. Another often used synonym is Cystoderma terreyi.
Punaryhäkäs (Cystodermella cinnabarina) on havu- ja lehtimetsissä kasvava sieni. Sen itiöemä on pieni helttasieni, jossa on helposti erottuva punertava lakki. Ennen vuotta 2002 se kuului Cystoderma-sukuun Cystoderma cinnabarinum-nimisenä. Nimeä käytetään vieläkin joissain yhteyksissä. Toinen usein käytetty nimi on Cystoderma terreyi.
Laji kuvattiin ensi kerran saksalaisen kasvitieteilijä Johannes Baptista von Albertinin ja yhdysvaltalaisen Lewis David von Schweinitzin teoksessa Agaricus granulosus var. cinnabarinus. Laji on tunnettu myös nimillä Agaricus terreyi (Berk. ja Broome, 1870), Armillaria cinnabarina (Kauffman, 1922), Lepiota cinnabarina (Karsten, 1914) sekä Cystoderma terreyi (Harmaja, 1978).
Lakki on puoliympyrän, joka muuttuu kuperaksi, muotoinen ja sen halkaisija on enintään 8 cm. Lakin pinta on sinooperin, tiilenpunaisen tai ruosteen värinen. Pinnalla on myös hienoja rakeita. Malto on valkoista, miedon makuista ja melkein hajutonta. Heltat ovat kermanvalkoisia ja niitä on tiheästi. Jalka voi olla jopa 6 cm pitkä ja halkaisijaltaan 1,5 cm ja rakenteeltaan sipulimainen ja ontto.
Punaryhäkästä löytää kesällä ja syksyllä yksittäisinä tai ryppäinä havu- ja lehtimetsistä useimmiten sammalten ja ruohon keskeltä.[1] Se on hajottajasieni. Lajia on havaittu Kreikassa ja Turkissa männyn, tammen, kuusen sekä kastanjan lähettyviltä. Punaryhäkäs on levinnyt Aasiaan, Eurooppaan, Afrikkaan ja Pohjois-Amerikkaan, vaikka se on monin paikoin harvinainen. Kansainvälinen luonnonsuojeluliitto on antanut sille statuksen "silmälläpidettävä laji".[2]
Punaryhäkäs on kuvattu syömäkelvottomana, mutta harmittomana. Sitä kuitenkin syödään joillakin alueilla, kuten Hongkongissa.
Punaryhäkäs (Cystodermella cinnabarina) on havu- ja lehtimetsissä kasvava sieni. Sen itiöemä on pieni helttasieni, jossa on helposti erottuva punertava lakki. Ennen vuotta 2002 se kuului Cystoderma-sukuun Cystoderma cinnabarinum-nimisenä. Nimeä käytetään vieläkin joissain yhteyksissä. Toinen usein käytetty nimi on Cystoderma terreyi.
Cinoberinė šlakabudė (lot. Cystoderma cinnabarinum, sin. C. terreyi) – pievagrybinių (Agaricaceae) šeimos, šlakabudžių (Cystoderma) genties grybų rūšis.
Spygliuočių, lapuočių, mišrieji miškai, tarp samanų.
Vasara, ruduo.
Kepurėlė grūdėta, lakšteliai balsvi, kotas pašiurpęs, su žiedu.
Vaisiakūniai nedideli. Kepurėlė 3–6 cm skersmens, iš pradžių kūgiška, vėliau iškili, senų paplokščia, kartais netaisyklingai išlankstytais kraštais, retai didesnė, smulkiai grūdėta, karpota, geltonai, oranžiškai raudona. Lakšteliai gelsvai balti, dantytais pakraščiais, priaugtiniai. Kotas 4–8×0,4–1 cm, su žiedu, žemiau jo kepurėlės spalvos, prie kepurėlės baltas, grūdėtas, žvynuotas, prie lakštelių tik baltai taškuotas, į pagrindą storėjantis. Trama plona, gelsva, rusva, be ypatingo kvapo ir skonio. Sporos mažos, 3,5–5×2,5–3,5 μm, neamiloidinės.
Būdingi požymiai: kepurėlė ir kotas grūdėti, šiurkštūs, geltonai oranžiškai raudoni.
Auga pavieniui, retai grupelėmis. Valgoma, bet menkavertė, kai kurie mikologai nurodo, kad nevalgoma. Labai dažna.
Lietuvos grybų atlasas, Vincentas Urbonas, Kaunas, Lututė, 2007, ISBN 978-9955-692-59-1, 209 psl.
Cinoberinė šlakabudė (lot. Cystoderma cinnabarinum, sin. C. terreyi) – pievagrybinių (Agaricaceae) šeimos, šlakabudžių (Cystoderma) genties grybų rūšis.
Augimo vietaSpygliuočių, lapuočių, mišrieji miškai, tarp samanų.
Augimo laikasVasara, ruduo.
Pagrindiniai požymiaiKepurėlė grūdėta, lakšteliai balsvi, kotas pašiurpęs, su žiedu.
Vaisiakūniai nedideli. Kepurėlė 3–6 cm skersmens, iš pradžių kūgiška, vėliau iškili, senų paplokščia, kartais netaisyklingai išlankstytais kraštais, retai didesnė, smulkiai grūdėta, karpota, geltonai, oranžiškai raudona. Lakšteliai gelsvai balti, dantytais pakraščiais, priaugtiniai. Kotas 4–8×0,4–1 cm, su žiedu, žemiau jo kepurėlės spalvos, prie kepurėlės baltas, grūdėtas, žvynuotas, prie lakštelių tik baltai taškuotas, į pagrindą storėjantis. Trama plona, gelsva, rusva, be ypatingo kvapo ir skonio. Sporos mažos, 3,5–5×2,5–3,5 μm, neamiloidinės.
Būdingi požymiai: kepurėlė ir kotas grūdėti, šiurkštūs, geltonai oranžiškai raudoni.
Auga pavieniui, retai grupelėmis. Valgoma, bet menkavertė, kai kurie mikologai nurodo, kad nevalgoma. Labai dažna.
Capel fin a 8 cm, da baross a rusnent groson, granulos. Lamele motobin s-ciasse, ciàire. Gamba àuta fin a 6 cm e larga fin a 1 cm, silìndrica-clavà, con n'armila granulosa-fiocosa dël midem color, ciàira a la sima.
A chërs për tèra ant ij bòsch.
A venta mai mangé un bolè trovà se un a l'é nen un bon conossidor dij bolè!
Sensa anteresse alimentar.
Capel fin a 8 cm, da baross a rusnent groson, granulos. Lamele motobin s-ciasse, ciàire. Gamba àuta fin a 6 cm e larga fin a 1 cm, silìndrica-clavà, con n'armila granulosa-fiocosa dël midem color, ciàira a la sima.
AmbientA chërs për tèra ant ij bòsch.
Comestibilità A venta mai mangé un bolè trovà se un a l'é nen un bon conossidor dij bolè!
Sensa anteresse alimentar.
Ziarnóweczka cynobrowa (Cystodermella cinnabarina (Alb. & Schwein.) Harmaja) – gatunek grzybów należący do rodziny pieczarkowatych (Agaricaceae)[1].
Pozycja w klasyfikacji według Index Fungorum: Cystodermella, Agaricaceae, Agaricales, Agaricomycetidae, Agaricomycetes, Agaricomycotina, Basidiomycota, Fungi[1].
Synonimów naukowych ma ponad 20. Niektóre z nich[2]:
Po raz pierwszy takson ten zdiagnozowali w 1805 r Albertini i Schweinitz jako odmianę pieczarki (Agaricus granulosus var. cinnabarinus). Obecną, uznaną przez Index Fungorum nazwę nadał mu w 2002 r. Harmaja[2]:
Nazwę polską nadał Władysław Wojewoda w 2003, wcześniej gatunek ten znany był pod polską nazwą ziarnówka cynobrowa[3].
Średnica 3-8 cm, u młodych okazów półkulisty lub dzwonkowaty, później łukowaty, na koniec płasko rozpostarty. Brzeg kapelusza długo pozostaje podwinięty. Powierzchnia ziarnista, w kolorze od żywopomarańczowego przez cynobrowoczerwony do ceglastoczerwonego,, na słońcu blaknie do żółtopomarańczowego[4].
Gęste i przy trzonie nieco wykrojone ząbkiem. U młodych owocników białe, u starszych ochrowożółte[4].
Wysokość 4-8 cm, grubość do 1 cm, walcowaty i nieco rozszerzony dołem. Posiada nietrwały, biały, kosmkowato-łuskowaty pierścień. Powierzchnia pod pierścieniem od ochrowożółtej do bladopomarańczowej pokryta cynobrowymi kosmkami i łuskami, nad pierścieniem białawo-włóknista, ale bez łuseczek[4].
W kolorze od białego do żółtawego, po uszkodzeniu nie zmienia barwy. Smak niewyraźny, zapach bardzo slaby[4].
Biały. Zarodniki eliptyczne, gładkie, nieamyloidalne, o rozmiarach 4-5 x 2.5-3 μ. Występują cystydy[5]
Występuje w Ameryce Północnej i w Europie[5]. W Polsce gatunek rzadki. Znajduje się na Czerwonej liście roślin i grzybów Polski. Ma status R – potencjalnie zagrożony z powodu ograniczonego zasięgu geograficznego i małych obszarów siedliskowych. Znajduje się na czerwonej liście gatunków zagrożonych także w Holandii, Danii, Anglii, Niemczech[6].
Grzyb naziemny. Rośnie w lasach iglastych i mieszanych, na trawie, wśród mchów, także na obrzeżach dróg leśnych[4]. Owocniki pojawiają się od lipca do października[3].
Grzyb jadalny[4]. Saprotrof[5].
.JPG)
Ziarnóweczka cynobrowa (Cystodermella cinnabarina (Alb. & Schwein.) Harmaja) – gatunek grzybów należący do rodziny pieczarkowatych (Agaricaceae).
