Die Getreidewanze (Aelia acuminata), auch Spitzling genannt, ist eine Wanze aus der Familie der Baumwanzen (Pentatomidae).
Die Wanzen werden 7,8 bis 9,3 Millimeter lang.[1] Namensgebend für die Art ist ihr langgestreckter, zugespitzter Kopf, der charakteristisch für die Art ist. Ihr Körper ist gelblich-weiß gefärbt und trägt auf der Oberseite mehrere braune Streifen. Der Körper ist fein punktförmig strukturiert, wobei diese Punkte auf den hellen Körperpartien hell und auf den dunklen Körperpartien dunkel gefärbt sind. Neben der Kopfform sind für die Art außerdem zwei kleine schwarze Flecken an den Schenkeln (Femora) der mittleren und hinteren Beine charakteristisch. Ihr Pronotum ist plattenartig verbreitert.[2]
Die Art ist in ganz Europa, mit Ausnahme des hohen Nordens, bis Nordafrika sowie im Osten bis Sibirien und über Zentralasien bis in den Norden Chinas verbreitet. Sie ist in Mitteleuropa weit verbreitet und meist häufig und tritt in den Alpen bis etwa 1300 Meter über Meereshöhe auf. Besiedelt werden eine große Zahl verschiedener sonniger bis halbschattiger Lebensräume mit unterschiedlicher Feuchtigkeit und Bodenzusammensetzung. Die Art meidet jedoch kühle und zu feuchte Lebensräume.[1]
Die Getreidewanze saugt an vielen verschiedenen Arten von Süßgräsern (Poaceae), wie z. B. vor allem an Schwingel (Festuca), Rispengräsern (Poa), Straußgräsern (Agrostis), Knäuelgräsern (Dactylis), Lolch (Lolium) und Trespen (Bromus). Die Weibchen legen ihre Eier an die Blätter der Nahrungspflanzen unterhalb der Ähre ab. Die Gelege bestehen aus ca. zwölf Eiern, die in Doppelreihen abgelegt werden. Die Nymphen treten von Mai bis Juli auf, seltener auch bis in den September. Die adulten Tiere der neuen Generation treten ab Juli auf. Sie sind im Herbst sehr flugaktiv und sitzen häufig auf krautigen Pflanzen und Gehölzen. Gelegentlich kann man auch in Mitteleuropa noch von September bis November, also vor der Überwinterung Paarungen beobachten. Die Art galt in der ersten Hälfte des 20. Jahrhunderts als Getreideschädling, insbesondere an Weizen, hat diese Bedeutung aber heute praktisch vollständig verloren.[1]
Die Getreidewanze (Aelia acuminata), auch Spitzling genannt, ist eine Wanze aus der Familie der Baumwanzen (Pentatomidae).
Aelia acuminata, common name bishop's mitre, is a species of shield bug belonging to the family Pentatomidae.[1]
This species is present in most of Europe, in North Africa and in Northern Asia (excluding China).[2][3]
These shield bugs mainly inhabit dry meadows and fields of cereals.[4] They occurs in the Alps up to about 1300 meters above sea level.
Aelia acuminata can reach a length of 5–9 millimetres (0.20–0.35 in).[4] These bugs have a slightly elongated body, with a pointed head (hence the species name acuminata). The basic body color is light brown with darker brown longitudinal. The nymphs are already rather similar to the adults, although they are still wingless.
Aelia acuminata is a univoltine species. They have five nymphal stages in their development. Adults overwinter in litter or thickets. These bugs are herbivorous, feeding on various wild grasses and cereals. They suck many different types of grasses (Poaceae), mainly Festuca, Poa, Agrostis, Dactylis, Lolium and Bromus species. They can cause significant damage in cereal fields.
Mating. Video clip
Nymph.
Adults feeding on Phalaris arundinacea
Museum specimen
Nymph, first stage
Nymph, last instar
Aelia acuminata, common name bishop's mitre, is a species of shield bug belonging to the family Pentatomidae.
Aelia acuminata es una especie de chinche hedionda (familia Pentatomidae), un hemíptero heteróptero.
Heteróptero de 9 mm de longitud. Fácil de identificar por las franjas longitudinales negroamarillentas. Cabeza puntiaguda hacia adelante.
Succiona la savia de los cereales, lo que causa la caída de los nuevos brotes. Tienen cinco estadios ninfales en su desarrollo.
En toda Europa y norte de África, tienen una distribución regular y a nivel local incluso frecuente, sobre todo en el sureste de Europa.
Aelia acuminata es una especie de chinche hedionda (familia Pentatomidae), un hemíptero heteróptero.
Vilja-nokislutikas (Aelia acuminata) lutikaliste alamseltsi kuuluv putukaliik.
Putukat on ka Eestis.[1]
Vilja-nokislutikas (Aelia acuminata) lutikaliste alamseltsi kuuluv putukaliik.
Putukat on ka Eestis.
Aelia acuminata est une espèce de " punaises des céréales " de la famille des Pentatomidae, de la sous-famille des Pentatominae, de la tribu des Aelini et du genre Aelia.
L'espèce Aelia acuminata a été décrite par le naturaliste suédois Carl von Linné en 1758, sous le nom initial de Cimex acuminatus.
Larve Stade V
Cette espèce est commune en Europe, de la péninsule ibérique juqu'en Sibérie centrale, Chine, Mongolie et Pakistan. Sa limite nord se situe en Suède et Finlande autour du 66° Nord et sa limite Sud est en Afrique du Nord, aux abords du Sahara[2] . Elle est présente jusque 1 950 m d'altitude[3] . On la trouve dans de nombreux biotopes mais affectionne particulièrement les milieux herbeux riche en graminés[3].
La punaise des blés s'alimente sur de nombreux graminés (fétuque, pâturin, ivraie, orge etc ...)[3] et pique surtout les grains en formation. Elle peut causer des dégâts sensibles dans les champs de céréales d'Europe méridionale et d'Afrique du Nord.
Aelia acuminata est une espèce de " punaises des céréales " de la famille des Pentatomidae, de la sous-famille des Pentatominae, de la tribu des Aelini et du genre Aelia.
Smailiagalvė skydblakė (Aelia acuminata) – skydblakių (Pentatomidae) šeimos blakių rūšis.
Kūno ilgis 7-10 mm. Suaugusios blakės kūnas yra ovalo formos, pilkai geltonos spalvos. Galvos ir priešnugarės kraštai neaštrūs, aptakūs. Galva ištempto trikampio formos. Skydelis taip pat trikampio formos ir uždengia ⅔ pilvelio. Priešnugarė su skersine įduba ir 3 išilginiais iškilumais. Patino lytinė dalis su giliu iškirpimu. Ant antros ir trečios poros kojų šlaunų išorinės dalies yra didelės juodos dėmės. Lervos panašios į suaugusius individus, tik mažesnės ir neturi sparnų. Kiaušinėliai apvalios (suspausto rutulio) formos, apie 1 mm ilgio, iš pradžių šviesiai žalios spalvos, vėliau – patamsėja.
Suaugusios blakės dažniausiai žiemoja rugių laukuose tarp augmenijos liekanų, daugiamečių varpinių žolių pievose, po nukritusiais lapais miškuose, pamiškėse. Iš žiemos miego blakės atsibunda balandžio mėnesio viduryje, kai vidutinė paros oro temperatūra būna 5-10° C. Pavasarį, pabudusios iš žiemos miego, blakės nemėgsta staigių temperatūros šuolių ir gausių kritulių. Palankiausia vidutinė oro temperatūra yra 22-25° C ir 60-80 % drėgnumas. Sausros metu, šios blakės užmiega „vasaros miegu“ (liepos – rugpjūčio mėn.). Pavasarį blakės pradeda maitintis varpinių augalų pievose, kuriose gausu valkūno (Agropyron sp.) ir dirsės (Bromus sp.) šeimos augalų. Kai sužaliuoja javai, šios blakės pradeda maitintis jais. Ieškodamos tinkamo maisto jos gali nuskristi 40-60 km. Blakės maitinasi ir vystosi ant 85 rūšių mitybinių augalų, ypač mėgsta daugiametes varpines žoles. Iš kultūrinių augalų labiausiai mėgsta žiemkenčius ir vasarinius javus, rugius, taip pat maitinasi miežiais ir avižomis. Ant pažeistų augalų lapų, pažeistose vietose, iš pradžių atsiranda bespalvės dėmės, vėliau lapai pradeda gelsti. Ypač pavojingi pažeidimai stiebo pagrinde – besiformuojantis augalas pradeda vysti ir dažniausiai žūva. Gegužės viduryje blakės pradeda poruotis ir deda kiaušinėlius. Embrionas vystosi 6-8 dienas. Blakės vystymąsis turi 5 stadijas, lervos stadija tęsiasi 45-60 dienų. Pirmos stadijos blakutės yra mažai aktyvios, maitinasi toje pačioje vietoje, kurioje ir išsirito iš kiaušinėlio. Vėlesnių stadijų lervos yra žymiai aktyvesnės. Birželio mėnesį blakės „persikrausto“ į kviečių laukus. Suaugusios blakės dažniausiai maitinasi vegetatyvinėmis augalo dalimis, lervos – nesubrendusiais grūdais. Blakės praduria augalo audinius, įšvirkčia virškinimo fermentus, kurie paverčia mitybinę medžiagą skysta mase, kurią blakės jau gali susiurbti. Kai derlius yra nuimamas, blakės vėl sugrįžta į varpinių augalų pievas. Čia jos maitinasi iki šalčių, čia ir žiemoja. Blakės žiemojimui pradeda ruoštis kai šviesusis paros metas sutrumpėja iki 12-17 valandų ir vidutinė oro temperatūra nukrenta iki 20° C. Per metus būna 1-2 generacijos, o pietuose (Vidurinėje Azijoje) netgi 3 kartos.
Ši blakė randama Vakarų, Centrinėje ir Rytų Europoje, Vidurinėje Azijoje.
Natūralūs entomofagai (priešai): Microphanurus vassilievi , Microphanurus cultratus, Cystogaster globosa, Helomyia lateralis, Cylindromyia auriceps, Cylindromyia intermedia, Rhodogune rotundatum.
Smailiagalvė skydblakė (Aelia acuminata) – skydblakių (Pentatomidae) šeimos blakių rūšis.
Kūno ilgis 7-10 mm. Suaugusios blakės kūnas yra ovalo formos, pilkai geltonos spalvos. Galvos ir priešnugarės kraštai neaštrūs, aptakūs. Galva ištempto trikampio formos. Skydelis taip pat trikampio formos ir uždengia ⅔ pilvelio. Priešnugarė su skersine įduba ir 3 išilginiais iškilumais. Patino lytinė dalis su giliu iškirpimu. Ant antros ir trečios poros kojų šlaunų išorinės dalies yra didelės juodos dėmės. Lervos panašios į suaugusius individus, tik mažesnės ir neturi sparnų. Kiaušinėliai apvalios (suspausto rutulio) formos, apie 1 mm ilgio, iš pradžių šviesiai žalios spalvos, vėliau – patamsėja.
Suaugusios blakės dažniausiai žiemoja rugių laukuose tarp augmenijos liekanų, daugiamečių varpinių žolių pievose, po nukritusiais lapais miškuose, pamiškėse. Iš žiemos miego blakės atsibunda balandžio mėnesio viduryje, kai vidutinė paros oro temperatūra būna 5-10° C. Pavasarį, pabudusios iš žiemos miego, blakės nemėgsta staigių temperatūros šuolių ir gausių kritulių. Palankiausia vidutinė oro temperatūra yra 22-25° C ir 60-80 % drėgnumas. Sausros metu, šios blakės užmiega „vasaros miegu“ (liepos – rugpjūčio mėn.). Pavasarį blakės pradeda maitintis varpinių augalų pievose, kuriose gausu valkūno (Agropyron sp.) ir dirsės (Bromus sp.) šeimos augalų. Kai sužaliuoja javai, šios blakės pradeda maitintis jais. Ieškodamos tinkamo maisto jos gali nuskristi 40-60 km. Blakės maitinasi ir vystosi ant 85 rūšių mitybinių augalų, ypač mėgsta daugiametes varpines žoles. Iš kultūrinių augalų labiausiai mėgsta žiemkenčius ir vasarinius javus, rugius, taip pat maitinasi miežiais ir avižomis. Ant pažeistų augalų lapų, pažeistose vietose, iš pradžių atsiranda bespalvės dėmės, vėliau lapai pradeda gelsti. Ypač pavojingi pažeidimai stiebo pagrinde – besiformuojantis augalas pradeda vysti ir dažniausiai žūva. Gegužės viduryje blakės pradeda poruotis ir deda kiaušinėlius. Embrionas vystosi 6-8 dienas. Blakės vystymąsis turi 5 stadijas, lervos stadija tęsiasi 45-60 dienų. Pirmos stadijos blakutės yra mažai aktyvios, maitinasi toje pačioje vietoje, kurioje ir išsirito iš kiaušinėlio. Vėlesnių stadijų lervos yra žymiai aktyvesnės. Birželio mėnesį blakės „persikrausto“ į kviečių laukus. Suaugusios blakės dažniausiai maitinasi vegetatyvinėmis augalo dalimis, lervos – nesubrendusiais grūdais. Blakės praduria augalo audinius, įšvirkčia virškinimo fermentus, kurie paverčia mitybinę medžiagą skysta mase, kurią blakės jau gali susiurbti. Kai derlius yra nuimamas, blakės vėl sugrįžta į varpinių augalų pievas. Čia jos maitinasi iki šalčių, čia ir žiemoja. Blakės žiemojimui pradeda ruoštis kai šviesusis paros metas sutrumpėja iki 12-17 valandų ir vidutinė oro temperatūra nukrenta iki 20° C. Per metus būna 1-2 generacijos, o pietuose (Vidurinėje Azijoje) netgi 3 kartos.
Ši blakė randama Vakarų, Centrinėje ir Rytų Europoje, Vidurinėje Azijoje.
Natūralūs entomofagai (priešai): Microphanurus vassilievi , Microphanurus cultratus, Cystogaster globosa, Helomyia lateralis, Cylindromyia auriceps, Cylindromyia intermedia, Rhodogune rotundatum.
De mijterschildwants (Aelia acuminata) is een wants uit de familie schildwantsen (Pentatomidae). Andere benamingen zijn mijterwants, bisschopswants of streepwants.
De mijterschildwants heeft een iets langwerpig lichaam dat met enige fantasie lijkt op een mijter. De kleur is lichtbruin met over de hele bovenzijde van het lichaam lichtere en donkere dunne lengtestrepen. Deze soort leeft van grassen en kan zowel schade aanrichten in hooivelden als nuttig zijn door aan (onkruid)grassen te zuigen in de akkerbouw. Deze soort is zeer algemeen in grote delen van Europa, en komt ook voor in Azië en in Afrika. De maximale lengte is ongeveer 9 millimeter. Hij lijkt heel veel op de in Nederland veel zeldzamere Aelia klugii, kleine mijterschildwants. Volwassen exemplaren kunnen goed vliegen en zijn ook snelle lopers, met name als ze opgewarmd zijn door de zon.
Er kunnen per jaar meerdere keren eitjes worden afgezet, en er wordt vermoed dat de vrouwtjes allemaal op ongeveer hetzelfde tijdstip eitjes afzetten, ondanks dat ze ver van elkaar leven. Deze synchronisatie komt overigens wel meer voor in de insectenwereld, het bekendste voorbeeld zijn de periodieke cicaden. De nimfen lijken al direct op de ouderdieren, hoewel nog vleugelloos.
Er zijn maar weinig verschillen tussen beide wantsen. De kleine mijterschildwants (Aelia klugii) Hahn 1833 mist de duidelijke zwarte stippen aan de onderzijde van de midden- en achterdijen, die de mijterschildwants (Aelia acuminata) heeft.
kleine mijterschildwants (Aelia klugii)
kleine mijterschildwants (Aelia klugii)
In Europa buiten Nederland zijn nog meer mijterschildwantsen. Namelijk:
De mijterschildwants (Aelia acuminata) is een wants uit de familie schildwantsen (Pentatomidae). Andere benamingen zijn mijterwants, bisschopswants of streepwants.
Lednica zbożowa (Aelia acuminata) – gatunek owada z rzędu pluskwiaków. Osiąga długości 8-10 mm, wybarwiony na żółto z czarnymi paskami na głowie i przedpleczu. Postacie dorosłe zimują w ściółce lub zaroślach. W ciągu roku występuje jedno pokolenie. Jest roślinożerny, przebywa na różnych dziko rosnących trawach i zbożach. Czasami może wyrządzać znaczne szkody. Występuje w Europie, Północnej Afryce i Azji.
Lednica zbożowa (Aelia acuminata) – gatunek owada z rzędu pluskwiaków. Osiąga długości 8-10 mm, wybarwiony na żółto z czarnymi paskami na głowie i przedpleczu. Postacie dorosłe zimują w ściółce lub zaroślach. W ciągu roku występuje jedno pokolenie. Jest roślinożerny, przebywa na różnych dziko rosnących trawach i zbożach. Czasami może wyrządzać znaczne szkody. Występuje w Europie, Północnej Afryce i Azji.
Cimex acuminata Linnaeus, 1758
Žitna stenica (znanstveno ime Aelia acuminata) je vrsta stenice iz družine ščitastih stenic, razširjena po vsej Evropi in po Severni Afriki ter Zahodni Aziji (zahodni Palearktiki). Je zelo pogosta v vsem območju razširjenosti in najbolj razširjen predstavnik svojega rodu.
Podobno kot ostali predstavniki rodu Aelia ima podolgovato telo z zašiljeno konico glave. Osnovna barva je svetlorjava z vzdolžnimi temnejšimi progami. Odrasli merijo 7,5 do 9,5 mm v dolžino. Od ostalih, zelo podobnih predstavnikov istega rodu jo je možno ločiti po paru črnih pik na srednjem in zadnjem paru nog.
Prehranjuje se z različnimi vrstami trav, preferira bilnice (rod Festuca), latovke (Poa), šopulje (Agrostis) in nekaj drugih rodov, v odsotnosti običajnih hranilnih rastlin pa napada tudi nasade žit, zaradi česar velja za škodljivca v pridelavi žita.
Žitna stenica (znanstveno ime Aelia acuminata) je vrsta stenice iz družine ščitastih stenic, razširjena po vsej Evropi in po Severni Afriki ter Zahodni Aziji (zahodni Palearktiki). Je zelo pogosta v vsem območju razširjenosti in najbolj razširjen predstavnik svojega rodu.
Podobno kot ostali predstavniki rodu Aelia ima podolgovato telo z zašiljeno konico glave. Osnovna barva je svetlorjava z vzdolžnimi temnejšimi progami. Odrasli merijo 7,5 do 9,5 mm v dolžino. Od ostalih, zelo podobnih predstavnikov istega rodu jo je možno ločiti po paru črnih pik na srednjem in zadnjem paru nog.
Prehranjuje se z različnimi vrstami trav, preferira bilnice (rod Festuca), latovke (Poa), šopulje (Agrostis) in nekaj drugih rodov, v odsotnosti običajnih hranilnih rastlin pa napada tudi nasade žit, zaradi česar velja za škodljivca v pridelavi žita.
Довжина тіла на 7-10 міліметрів. На задньому стегні дві чорні цяточки.
Зимують дорослі клопи в лісах, лісосмугах під опалим листям та в підстилці. Масовий виліт з місць зимівлі відбувається при температурі вище +18..+19 °C, що збігається з фазою кущення або виходу в трубку озимої пшениці, а ярої — у фазі 3-4 листків. Через один-два тижні самки відкладають яйця в два рядки на стебла і листя хлібних злаків, бур'янів, а також в інші місця. Плодючість у середньому 100—300 яєць при максимумі 340—550. Ембріональний розвиток триває 6-12 днів. Тривалість розвитку личинок становить 20-50 днів, за цей період вони проходять п'ять віків. Масове закінчення їх розвитку збігається з періодом фази молочної і початком воскової стиглості. Переселення клопів у місця зимівлі починається у період збирання озимих. Чисельність їх зумовлюється життєздатністю, яку можна визначити за їх масою. За цим показником можна прогнозувати загибель клопів у зимовий період. При середній масі самця і самки 100—110 мг на період стійкого похолодання смертність їх становить 30-60%, при 111—125 — 15-30%, а понад 125 мг — не перевищує 10-12%. На розмноження клопів, крім погодних умов і стану кормової бази, впливають й ентомофаги. Із них найбільш масові — яйцеїди (теленоміни), ураження яєць ними становить 38-66%. Проте вони більшою мірою уражують яйця пізніх строків відкладання.
У шкодочинності клопів простежуються, головним чином, два фенологічних періоди. Перший — охоплює фази сходів, кущення (ярий ячмінь), виходу рослин у трубку (озима пшениця). Шкоди завдають дорослі перезимувалі клопи. Пошкоджені рослини засихають, а у період колосіння утворюють повну або часткову білоколосицю, що призводить до значних втрат урожаю. Другий період охоплює фази молочної, воскової та повної стиглості зерна. Шкодять личинки третього-четвертого віків, а також окрилені клопи. Пошкодження 2-3% зерна вже викликає погіршення хлібопекарських, технологічних і смакових якостей. Середня чисельність личинок 3-5 особин на 1 м2 вже небезпечна для збереження кондицій врожаю сильної й цінної пшениці. Погіршуються також посівні якості зерна пшениці та ячменю. Схожість зерна зменшується при пошкодженні його більше як на 5% і відповідно при чисельності личинок не менше 10 особин на 1 м2. Особливо це відчувається при пошкодженні зародка. Зовнішні ознаки пошкодженого зерна: на поверхні залишається слід уколу у вигляді темної крапки, навколо якої утворюється світло-жовта пляма; іноді на зерні в межах плями без сліду уколу утворюються вдавленості або зморшки. Консистенція ендосперму в зоні плями крихка, яскраво-біла і при уколі голкою або надавлюванні нігтем легко розпадається.
