Skaaldiere of krustaseë (Crustacea) is 'n groot groep geleedpotiges (Arthropoda), wat uit byna 52 000 spesies bestaan[1] en gewoonlik as 'n subfilum behandel word.[2] Die groep sluit 'n aantal bekende diere in, soos krappe, krewe, garnale, planktonkrefies en eendmossels. Die oorgrote meerderheid skaaldiere is waterliewend en kom óf in see- óf varswatergebiede voor. 'n Paar skaaldiere is egter ook aangepas om op land te lewe, soos grondkrappe en houtluise.
Alhoewel die meeste skaaldiere klein is, wissel hulle morfologie drasties en sluit hulle ook groot diere in, soos 70 cm-lange krewe en spinnekopkrappe met 'n uitgestrekte lengte van 4 m.[3]
'n Groot aantal word ook in varswater en op land aangetref. Die kreefagtiges bestaan reeds sedert die Kambrium (sowat 500 miljoen jaar gelede). Hulle word veral van ander geleedpotiges onderskei op grond van hul 2 paar voelers (antennae) en hulle spleetpote. Krappe, krewe, garnale, visluise, houtluise, eendemossels en watervlooie is almal skaaldiere.
Die Kreefagtiges (klas Crustacea) het net soos insekte 'n kop, 'n borsstuk (toraks) en 'n agterlyf (abdomen), maar het 'n baie groter verskeidenheid pote. Die skaaldiere, soos hulle ook bekend is, word onder die phylum Arthropoda geklassifiseer en bestaan reeds sedert die Kambrium (sowat 500 miljoen jaar gelede).
'n Belangrike kenmerk is die rugskild (karapaks), wat van die kop na agter uitgroei. Dit is dikwels met die borsskild vergroei tot 'n aaneengeslote harnas wat ook die dier se sye en 'n gedeelte van sy pote omhul. 'n Aantal borssegmente is ook baie keer met die kop vergroei tot 'n kopborsstuk. Die Crustacea se doppe word van tyd tot tyd vervang namate die diere groei.
Die kop bestaan uit 'n aantal segmente met 2 paar voelers asook 3 paar kaakpote (1 paar mandibels en 2 paar maksille), wat gebruik word om voedsel na die mond te bring. Hulle het ook goed ontwikkelde oë. Die ledemate van die borssegment word vir voortbeweging gebruik en die wat aan die agterlyf kan voorkom, word, benewens vir swem of loop, gebruik am die eiers te vervoer of as gryporgane by paring. Kreefagtiges het gesplete pote wat vanuit die eerste segment (protopodiet) in 'n binneste endopodiet en 'n buitenste eksopodiet vertak.
Blaaragtige aanhangels (epipodiete) met verskillende funksies kom ook dikwels aan die protopodiet voor. Met uitsondering van die voelers was die ledemate van die vroegste skaaldiere gesplete. Verskillende soorte het later hieruit ontwikkel, naamlik roeipote, swempote en looppote. Die Crustacea verskil ook inwendig van die ander geleedpotiges, naamlik die gifkaakdraers (subphylum Chelicerata) en die trageale diere (subphylum Tracheata).
Hulle het byvoorbeeld uitskeidingsorgane in die vorm van voeler- of maksilkliere wat aan die basis van die agterste voelers of aan die basis van die tweede maksille uitloop. Hulle senuweestelsel varieer van 'n eenvoudige touleerstelsel by die primitiewe Crustacea tot 'n uiters gekompliseerde stelsel by die hoëres. Sommige hoër skaaldiere het die vermoë om 'n beseerde ledemaat te amputeer.
Krappe, krewe, garnale, visluise, houtluise, eendemossels en watervlooie is almal skaaldiere. Die diere word hoofsaaklik van ander geleedpotiges onderskei op grond van die 2 paar voelers en die gesplete pote.
Die meeste skaaldiere word in die see aangetref, veral aan die kus 01 in die boonste watervlakke van die oseane. 'n Groot aantal kom egter ook in varswater voor, byvoorbeeld in mere of riviere tot 5 000 m bo seevlak. Sommige leef egter op land. Enkele tropiese krappe en sommige landkrappe voer 'n amfibiese bestaan. Die volwasse diere leef naamlik op land, maar lê hulle eiers in die water. Houtluise van die orde Isopoda is egter ware landdiere.
Hoewel die meeste houtluise in vogtige gebiede leef, kom sommige selfs in woestyne voor. Die seekakkerlak (Ligia dilatata) is 'n voorbeeld hiervan: hulle kom algemeen op Suid-Afrikaanse kuste voor, meestal in die omgewing van die hoogwatermerk. Sekere Crustacea parasiteer op spesies van hul eie orde asook op walvisse of visse. By skaaldiere is die geslagte gewoonlik geskei.
Tweeslagtigheid (hermafroditisme) kom egter ook voor en partenogenese, dit wil sê embriovorming sonder voorafgaande bevrugting, geskied by die mosselkrewe van die subklas Ostracoda en by enkele houtluise. Mannetjies en wyfies verskil gewoonlik aansienlik in bou en grootte. Die mannetjies van die hoër skaaldiere is meestal groter as die wyfies, terwyl die omgekeerde die geval is by die laer skaaldiere.
'n Kenmerkende eienskap van die Crustacea is die verskillende larvale stadia. Die naupliuslarwe, 'n ongesegmenteerde organisme, ontwikkel uit die bevrugte eier. Die organisme het sy naam te danke aan die naupliusoog, 'n sentraal geleë liggevoelige orgaantjie. Die larwe het 3 paar aanhangsels soortgelyk aan die 2 paar voelers en die eerste paar kaakpote van die volwasse skaaldier. Die onderskeie larvale stadia gaan gepaard met 'n reeks vervellings, waarna die dier se liggaam elke keer verder ontwikkel. Sommige skaaldiere bring 'n aantal larvale stadia in die eier deur en klein skaaldiertjies wat reeds baie soos die volwassenes lyk, broei direk uit die eiers. Die meeste larwes swem vryelik rand en het ooreenkomstig hulle lewenswyse talryke aanhangsels wat hulle dryfvermoë aanhelp.
Meer as die helfte van alle skaaldiere word tot die hoër kreefagtiges gereken (sowat 35 000 spesies is beskryf). Die groepe behoort tot die subklas Malacostraca. In teenstelling met ander kreefagtiges wat dikwels meer as 40 liggaamsegmente het, het die diere altyd 19 segmente. Die hoër skaaldiere verskil onder mekaar egter baie in vorm, lewenswyse en gedrag. Hulle kan swem of loop of passief in waterstrome meegevoer word. Een van die opvallendste kenmerke van 'n groot aantal hoër skaaldiere, is die knypers aan die pote van die borsstuk.
Die knypers word gebruik om voedsel na die mond te bring, as wapens en om ʼn maat tydens paring vas te hou. Malacostraca eet byvoorbeeld allerlei planktondeeltjies wat in die water of op die bodem voorkom, seewiere, vrugte of dooie plante- en dierreste. In die meeste gevalle is hulle sintuie, senuweestelsel en inwendige organe besonder goed ontwikkel.
Die subklas Malacostraca bestaan uit 14 ordes wat in 6 superordes geklassifiseer word, naamlik Phyllocarida, Hoplocarida, Syncarida, Eucarida, Pancarida en Peracarida. Net uiters primitiewe hoër kreefagtiges behoort tot die Phyllocarida en word gegroepeer onder die orde Leptostraca. Lede van die orde het 'n bolvormige skild of pantser wat die kop en borsstuk beskerm, en die agterlyf eindig in 'n sogenaamde stertvurk. Laasgenoemde ontbreek by ander hoër kreefagtiges.
Die Hoplocarida het net 1 orde, naamlik Stomatopoda (hottentotsgotkrewe) - diere met sterk agterlywe en tang, buigsame pote, wat soos hottentotsgotte lyk. Squilla mantis word byvoorbeeld op baie Suid-Europese markte aangetref. Die spesie is 'n groot dier wat goed swem en garnale, visse en weekdiere eet. Die prooi word met ʼn blitsige beweging van die 2e kaakpoot gevang, Die Syncarida is primitiewe Malacostraca sonder 'n rugskild. Die voorste segment van die borsstuk is ook nie met die kopstuk vergroei nie, Die 2 grootste en vernaamste ordes van hoër kreefagtiges word onder die Eucarida geklassifiseer, naamlik Decapoda en Euphausiacea.
Wikiwoordeboek het 'n inskrywing vir skaaldier.Skaaldiere of krustaseë (Crustacea) is 'n groot groep geleedpotiges (Arthropoda), wat uit byna 52 000 spesies bestaan en gewoonlik as 'n subfilum behandel word. Die groep sluit 'n aantal bekende diere in, soos krappe, krewe, garnale, planktonkrefies en eendmossels. Die oorgrote meerderheid skaaldiere is waterliewend en kom óf in see- óf varswatergebiede voor. 'n Paar skaaldiere is egter ook aangepas om op land te lewe, soos grondkrappe en houtluise.
Alhoewel die meeste skaaldiere klein is, wissel hulle morfologie drasties en sluit hulle ook groot diere in, soos 70 cm-lange krewe en spinnekopkrappe met 'n uitgestrekte lengte van 4 m.
'n Groot aantal word ook in varswater en op land aangetref. Die kreefagtiges bestaan reeds sedert die Kambrium (sowat 500 miljoen jaar gelede). Hulle word veral van ander geleedpotiges onderskei op grond van hul 2 paar voelers (antennae) en hulle spleetpote. Krappe, krewe, garnale, visluise, houtluise, eendemossels en watervlooie is almal skaaldiere.
Vėžiagyviai (Crustacea) – gana gausi rūšių skaičiumi nariuotakojų (Arthropoda) grupė (aprašyta apie 50 000 rūšių), kuri išskiriama į atskirą potipį. Šios grupės atstovams būdinga labai didelė formų įvairovė, atsiradusi prisitaikant prie skirtingų ekologinių nišų ir skirtingo gyvenimo būdo. Didžioji dauguma vėžiagyvių yra vandens gyvūnai, bet taip pat yra ir sausumoje gyvenančių rūšių.
Kūną sudaro dvi pagrindinės dalys – galvakrūtinė ir pilvelis. Jis padengtas chitinine danga, kuri tarnauja kaip apsauginis šarvas. Galvakrūtinę dengia chitininis šarvas – karapaksas. Kiekviename segmente, išskyrus paskutinį, dažniausiai yra galūnių pora. Virškinimo sistema paprastai atsiveria burnos anga. Žarnos skirstomos į priekinę, vidurinę bei užpakalinę. Analinė anga atsiveria telsone, paskutiniame narelyje. Priekinės ir užpakalinės žarnos vidus padengtas chitinine kutikula. Daugelis vėžiagyvių specializuojasi mitybos atžvilgiu: planktoniniai dažniausiai minta augaliniu planktonu bei bakterijomis, bentosiniai – plėšrūs, detritofagai – minta augalų ir gyvūnų liekanomis. Smulkūs vėžiagyviai (žandakojai, kiautavėžiai) kvėpuoja visu kūno paviršiumi arba galūnėmis, kurios nėra diferencijuotos. Kiti turi specializuotus kvėpavimo organus – pakitusias plokščias kojas arba specialias žiaunas. Vėdarėlių, kaip ir kitų sausumos vėžiagyvių dangos audinių vamzdeliai yra įsiterpę į kūno vidų ir sudaro kažką panašaus į trachėjų sistemą. Šiuos vamzdelius skalauja hemolimfa ir paima iš jų deguonį. Vėžiagyvių kraujotaka skiriasi įvairiose jų grupėse. Tie, kurie kvėpuoja visu kūno paviršiumi, kraujotakos sistemos neturi, o kvėpuojantys pakitusiomis galūnėmis dažniausiai turi širdį arba širdį ir trumpą aortą (šakotaūsiai ir kiti). Jei kraujagyslių nėra, hemolimfa cirkuliuoja sinusais ir lakūnomis. Stambiausių vėžiagyvių (dešimtkojai) kraujagyslių sistema gerai išvystyta. Patys primityviausi vėžiagyviai turi kopėtinio tipo nervų sistemą, kuri panaši į daugiašerių kirmėlių nervų sistemą. Vidaus sekrecijos liaukų veikla tiesiogiai susijusi su nervų sistema ir jutimo organais. Akys būna dviejų tipų: paprastos (nauplijinės) ir sudėtinės (facetinės). Chitininė kūno danga trukdo vėžiagyviams justi aplinką, lietimo funkciją atlieka gausūs įnervinti šereliai, kurie dažniausiai būna išsidėstę ant čiuopiklių, antenų, galūnių. Kai kurie turi pusiausvyros organus. Daugelis vėžiagyvių skirtalyčiai, tačiau pasitaiko ir hermafroditų (ūsakojai ir kai kurios krevetės). Būdinga heterogonija – vasarą dauginasi partenogenetiniu būdu, o rudenį, atsiranda patinai bei patelės ir dedami apvaisinti kiaušiniai. Gonados porinės, neretai tarpusavyje susiliejusios. Išvedamieji latakai atsiveria atskirai[1].
Kai kurie vėžiagyviai dauginimosi periodu (langustai) iki nerštaviečių migruoja šimtus kilometrų. Migruoja ir omarai bei kai kurios krabų rūšys. Vislumas – labai nevienodas. Langustai deda iki 1,5 mln. kiaušinių, kai kurie krabai iki 3 mln. Vystosi didžioji dalis su metamorfoze: iš kiaušinėlio išsirita lerva – nauplijus, kuri paprastai turi 3 poras galūnių ir 1 paprastą akį. Nauplijus praeina keletą stadijų, virsta suaugusiu gyvūnu. Iš langustų ir omarų kiaušinėlių išsirita mizidinė lerva. Kai kurių dešimtakojų vėžių vystymasis – tiesioginis[1].
Bentosu ir planktonu mintantys vėžiagyviai daugiausiai gyvena jūrų ir vandenynų sublitoralinėje zonoje (iki 250 m gylio), kur daug maisto. Gausiausi vandenyno planktoniniai vėžiagyviai – krevetės, kurios laikosi dideliais būriais. Antarkties vandenyne aptinkami dideli būriai nedidelių vėžiagyvių – eufauzidų, kuriais minta ūsuotieji banginiai. Litoralėje gausu krabų bei kitų vėžiagyvių. Smukieji vėžiagyviai (dafnijos, ciklopai) yra žuvų mailiaus maistas. Tarp vėžiagyvių yra daug parazitinių formų, kurių sandara būna stipriai pakitusi. Parazituoja bestuburius, žuvis, vandens žinduolius[1].
Vėžiagyviai sujungti į savo sistematinę grupę daugiausia pagal tai, jog beveik visiems jiems vystymosi pradžioje būdinga nauplijaus lervos stadija, nors nemažai rūšių ją pabaigia dar prieš išsirisdamos iš kiaušinio. Nauplijaus stadijos iš tiesų neturi tik vienas parazitinių žandakojų poklasis, Pentastomida.
Anksčiau buvo išskiriama viena vėžiagyvių klasė, dabar susmulkinta į keletą savarankiškų klasių:
Pirmą kartą terminas Crustacea panaudotas Pierre Belon, Guillaume Rondelet ir kitų XVI a. gamtininkų darbuose. Tačiau vėliau jis nebebuvo naudojamas, pavyzdžiui, Karlas Linėjus savo Systema Naturae vėžiagyvius priskyrė prie Aptera – nesparnuotų nariuotakojų. Pirmą sykį vėl jis buvo panaudotas Morten Thrane Brünnich knygoje Zoologiæ Fundamenta[2], tačiau Brünnich vėžiagyviams priskyrė ir chelicerinius.
Šiuo metu yra aprašyta beveik 52 000 vėžiagyvių rūšių[3], manoma, kad neaprašytų gali būti iki šimto kartų daugiau.[4].
Yra sukauptas didelis kiekis vėžiagyvių fosilijų, pradedant tokiais gyvūnais, kaip Perspicaris ar Canadaspis iš Kambro vidurio Burgeso skalūnuose.[5] Iš Kambro periodo pabaigos jau randama daugumos didžiųjų vėžiagyvių grupių (žiaunakojai, žandakojai, kiautavėžiai, parazitiniai Pentastomida ir kt.) fosilijos. Vyksta debatai, ar šio periodo kiautavėžiai tikrai gali būti priskiriami kiautavėžiams; jei ne – pirmieji kiautavėžiai būtų iš Ordoviko periodo.
Daugiausiai vėžiagyvių pradedama rasti nuo Karbono periodo[5], tame tarpe – pirmieji kumidai ir lygiakojai (isopoda), taip pat – Tesnusocaris goldichi , vienintelis žinomas išnykusio Enantiopoda būrio atstovas.
Pirmieji dešimtkojai vėžiai aptinkami Triaso periode[6][7], tuo tarpu pirmieji krabai – Juros periode[8]. Pirmosios omarų fosilijos aptiktos Kreidos periode. [9]
Kol kas nėra rasta fosilinių krilio vėžiagyvių.
Daug vėžiagyvių rūšių yra naudojamos maistui. Jie yra gaudomi tiek mėgėjų, tiek pramoniniu būdu. Daugiausiai tai dešimtkojai vėžiai – krabai, omarai, krevetės. Per metus jų sugaunama apie 10 000 000 tonų.[10] Maždaug 80% maistui naudojamų vėžiagyvių yra sugaunama Azijoje, vien Kinijoje – apie 50%.[10]
Iš ne dešimtkojų, daugiausiai valgomas krilis (Euphausiacea). Jų per metus pagaunama maždaug 118 000 tonų.[10]
Vėžiagyviai maistui taip pat yra auginami nelaisvėje. Komercinis vėžiagyvių auginimas prasidėjo aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Ilgą laiką buvusi populiariausia rūšis – didžioji tigrinė krevetė (Penaeus monodon), 2009 m. nelaisvėje jų buvo užauginta maždaug 770 000 tonų, viso už 3 650 000 000 JAV dolerių.[11] 2004 m. ją pralenkė baltakojė blyškioji krevetė (Litopenaeus vannamei) (pasaulyje viso užauginta 1 116 000 tonų[12]). Apie 75% užauginama Azijoje (daugiausia – Kinijoje ir Taivane), likę 25% – daugiausiai Pietų Amerikoje, pagrinde – Brazilijoje.
Iš gėlavandenių rūšių, populiariausia maistui auginti didžiąsias upines krevetes (Macrobrachium rosenbergii) ir gauruotažnyplius krabus (Eriocheir sinensis). 2003 m. pasaulyje viso užauginta 230 000 tonų, iš kurių 130 000 – Kinijoje.
Į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos keturios vėžiagyvių rūšys, iš kurių viena laikoma išnykusia[13][14]:
Vėžiagyviai (Crustacea) – gana gausi rūšių skaičiumi nariuotakojų (Arthropoda) grupė (aprašyta apie 50 000 rūšių), kuri išskiriama į atskirą potipį. Šios grupės atstovams būdinga labai didelė formų įvairovė, atsiradusi prisitaikant prie skirtingų ekologinių nišų ir skirtingo gyvenimo būdo. Didžioji dauguma vėžiagyvių yra vandens gyvūnai, bet taip pat yra ir sausumoje gyvenančių rūšių.
_-_Oberer_Brauner_Jura_-_Bissingen_unter_Teck.jpg)
