Perception Channels: tactile ; chemical
IUCN Red List of Threatened Species: least concern
The growth of the Nile perch is very fast during the first year. The rate then decreases during the second, third, fourth and fifth years.
The introduction of the Nile Perch to Lake Victoria has caused serious ecological problems. The richness and diversity of endemic cichlid species is rapidly declining. Over 300 native species have already been driven to extinction due to the feeding patterns of the Nile perch (Schofield, 1999). Although for the time being the strong increase of L. niloticus seems to be a favorable development for the fishing industry, the final consequences may be very serious for future fish production in the lake (Goudswaard and Witte, 1984). Since the increase of Nile perch, the accelerated decline in diversity has altered the food web structure and caused ecological changes due largely to human actions, which have profound socioeconomic effects (Kitchell and Schindler, 1997). The continuing degradation of Lake Victoria's ecological functions has serious long-term consequences for the ecosystem services it provides and may threaten social welfare in the different countries bordering its shores (Verschuren and Johnson, 2002). Also since the increase of Nile perch, smaller scale fishing companies have been hurt significantly.
Nile perch are silver in color with a blue tinge. They have a distinctive dark black eye with a bright yellow outer ring. Nile perch are usually seen around 2-4 kg, but have been caught and seen at sizes up to 200 kg (the largest at 232 kg). They average around 85-100 cm but can grow to 193 cm. The females are generally larger than males. The preopercle and pre-orbital bones are armed with spines, with a large spine on the free edge of the operculum.
Range mass: 232 (high) kg.
Average mass: 2-4 kg.
Range length: 193 (high) cm.
Average length: 85-100 cm.
Other Physical Features: ectothermic ; heterothermic ; bilateral symmetry
Sexual Dimorphism: female larger
Nile perch live up to the age of 16 years. There is a higher mortality rate for males than females.
Typical lifespan
Status: wild: 16 (high) years.
Average lifespan
Status: captivity: 7.8 years.
Nile perch are found in many different types of fresh water. They prefer warm, tropical waters (27°N – 7°S) where they grow to large sizes and occur in high densities. Adult Nile perch occupy all habitats in lakes and rivers (10-60 m in depth) where there is enough oxygen with the exception of rocks, swamps, and the pelagic zone. Small juveniles are restricted to shallow near-shore environments (Luna, 2002; Queensland Government, 2002).
Range depth: 0 to 60 m.
Habitat Regions: tropical ; freshwater
Aquatic Biomes: lakes and ponds; rivers and streams
Wetlands: marsh
Lates niloticus (Nile perch) is widespread throughout the Ethiopian Region of Africa, occurring commonly in all major river basins including Nile, Chad, Niger, Senegal and Volta. The nilotic population penetrates northwards well into the geographical limits of the Mediterranean Region and is present in the waters of Lake Mariout situated in the Nile Delta. Southwards the distribution includes parts of the Congo Basin. The most common place to find the Nile perch is in Lake Victoria where the species was introduced in 1962.
Biogeographic Regions: nearctic (Introduced ); ethiopian (Introduced , Native )
The diet of Nile perch consists of fishes, insects, crustacea and mollusks. The type of prey ingested by the predator depends on the predator size, prey availability and abundance within a given habitat (Ogari, 1984). Juvenile Nile perch feed on copepods, prawns in the genus Caridina, fish fry, small gastropods, and bivalves. As the fish matures and moves to greater depths haplochromine cichlids constitute over 95% of their food consumption. Occasional items found in the Nile perch's diet include smaller fish in the genera Barbus, Clarias, Haplochromis, Lates, Oreichromis, and Xenoclarias. Besides crustacean zooplankton, invertebrate prey includes snails, clams, and insects (odonate larvae, aquatic Hemiptera, mayflies in the genus Povilla, and larvae of phantom midges (Chaoborus). Fish in the genus Rastrineobola are very common in the diet in terms of occurrence, and are second to haplochromines (Acere, 1985). As Nile perch grow larger, they take larger prey. Nile perch less than 80 cm tend to feed on smaller fishes than those greater than 80 cm. This demonstrates that the predator is capable of shifting to other sizes of prey when more suitable sizes become scarce (Ogutu-Ohwayo, 1984).
Animal Foods: fish; insects; mollusks; aquatic crustaceans; zooplankton
Primary Diet: carnivore (Piscivore )
The Nile perch acts as a major predator in its native and introduced habitats.
Nile perch have been observed with several different kinds of parasites, Lernea (region after the operculum), arguilids (in the gills), and various nematodes (throughout the body).
The Nile perch has yielded an increase in total fishery, and fishery-related employment has increased dramatically. Since the increase of Nile perch, larger factory fishing companies have thrived greatly.
Positive Impacts: food
Nile perch are sexually dimorphic. The male has only anal and urogential openings just anterior to the anal fin, whereas the female has a genital orifice separate from the urinary opening. They become sexually mature at the age of 3 years. Males dominate the sex ratio up to 80 cm TL, while the females are dominate at 80 cm TL and above (Asila and Ogari, 1988). Ovulation takes place in the spring with the rising water temperature. Spawning is usually done in sheltered areas, but can also occur in open waters.
Breeding season: Breeding peaks from March to June.
Range number of offspring: 3,000,000 to 15,000,000.
Average number of offspring: 9,000,000.
Average gestation period: 20 hours.
Average age at sexual or reproductive maturity (female): 3 years.
Average age at sexual or reproductive maturity (male): 3 years.
Key Reproductive Features: iteroparous ; seasonal breeding ; gonochoric/gonochoristic/dioecious (sexes separate); sexual ; fertilization (External ); oviparous
Average age at sexual or reproductive maturity (female)
Sex: female: 912 days.
Parental Investment: no parental involvement
There are 141 species of fish recorded in the Senegal River, most of which are native; however, there are no endemic species of fish in the Senegal Basin. Among the larger native benthopelagic taxa are: the 170 centimetre (cm) North African Catfish (Clarias gariepinus), the 149 cm Electric Catfish (Malapterurus electricus), and the 92 cm African Carp (Labeo coubie).
Some of the larger native demersal fishes of the Senegal Basin are: the 204 cm Aba (Gymnarchus niloticus). the 200 cm Nile Perch (Lates niloticus), the 183 cm Sampa (Heterobranchus longifilis), and the 150 cm Cornish Jack (Mormyrops anguilloides).
Pelagic native fishes in the Senegal River include the 65 cm True Big-scale Tetra (Brycinus macrolepidotus) and the 16 cm Ansorge Fangtooth Pellonuline (Odaxothrissa ansorgii)
Nil xanısı, ( Latinca: Lates niloticus) Xanıkimilər dəstəsinin Latidae fəsiləsinə aid balıq növü. Xüsusilə Nil çayı və Nil hövzəsindəki göllərdə, həmçinin Volta çayı, Seneqal çayı, Çad gölü və Viktoriya gölü kimi digər Afrika çay və göllərində yayılmışdır. Nil xanısının orta ölçüləri — uzunluğu 45-65 sm, çəkisi 10-20 kq-dır. Maksimum uzunluğu 200 sm, çəkisi isə 200 kq ola bilir. Bədəninin rəngi adətən gümüşü boz olur və beli uzunu gümüşü mavi rəngli zolaqlar keçir. Yırtıcı balıq olan Nil xanısı, kiçik balıqlar və xərçəngkimilərlə qidalanır. Yetkin Nil xanıları suyun dərinliklərində üzməyi seçdikləri halda, balacalar daha çox suyun dayaz yerlərində üzürlər. Bəzi xanıkimilərdə olduğu kimi Nil xanısının da qəlsəmə qapağında iti bir sümük çıxıntısı var. Həmçinin bu çıxıntılara gözləri və qəlsəmələri arasında da rast gəlmək olar. Onlar kiçik və tikan şəklindədirlər. 1950-1960-cı illərdə azalmaları müşahidə olunan Nil xanıları, çox aqressiv və təcavüzkar balıqlardır. Beləki, onlar yayıldıqları bölgələrdə 200-ə yaxın endemik növün nəslinin azalmasına səbəb olmuşdur. Məhz, bu xüsusiyyətinə görə Dünya Təbiəti Qoruma Təşkilatı (IUCN) "Təbiətə ən çox ziyan vuran 100 canlı növü"nün siyahısını tərtib edərkən, həmin siyahıda ilk yeri Nil xanısına vermişdilər.
Nil xanısı, ( Latinca: Lates niloticus) Xanıkimilər dəstəsinin Latidae fəsiləsinə aid balıq növü. Xüsusilə Nil çayı və Nil hövzəsindəki göllərdə, həmçinin Volta çayı, Seneqal çayı, Çad gölü və Viktoriya gölü kimi digər Afrika çay və göllərində yayılmışdır. Nil xanısının orta ölçüləri — uzunluğu 45-65 sm, çəkisi 10-20 kq-dır. Maksimum uzunluğu 200 sm, çəkisi isə 200 kq ola bilir. Bədəninin rəngi adətən gümüşü boz olur və beli uzunu gümüşü mavi rəngli zolaqlar keçir. Yırtıcı balıq olan Nil xanısı, kiçik balıqlar və xərçəngkimilərlə qidalanır. Yetkin Nil xanıları suyun dərinliklərində üzməyi seçdikləri halda, balacalar daha çox suyun dayaz yerlərində üzürlər. Bəzi xanıkimilərdə olduğu kimi Nil xanısının da qəlsəmə qapağında iti bir sümük çıxıntısı var. Həmçinin bu çıxıntılara gözləri və qəlsəmələri arasında da rast gəlmək olar. Onlar kiçik və tikan şəklindədirlər. 1950-1960-cı illərdə azalmaları müşahidə olunan Nil xanıları, çox aqressiv və təcavüzkar balıqlardır. Beləki, onlar yayıldıqları bölgələrdə 200-ə yaxın endemik növün nəslinin azalmasına səbəb olmuşdur. Məhz, bu xüsusiyyətinə görə Dünya Təbiəti Qoruma Təşkilatı (IUCN) "Təbiətə ən çox ziyan vuran 100 canlı növü"nün siyahısını tərtib edərkən, həmin siyahıda ilk yeri Nil xanısına vermişdilər.
Perch an Nil (Lates niloticus) zo ur pesk dour dous.
La perca del Nil (Lates niloticus) és un peix de la família Latidae (abans a Centropomidae i canviada el 2004)[1] (ordre dels perciformes, subordre dels percoidei) que pot assolir els 2 m de llargària. És originària d'Etiòpia. Està inclosa a la llista de les cent espècies exòtiques invasores més nocives del món[2] de la Unió Internacional per a la Conservació de la Natura.
La introducció d'aquesta espècie al llac Victòria és un dels exemples més comunament citats per a explicar els efectes nocius que les espècies invasores poden tenir als ecosistemes.
Als anys 1960, la perca del Nil fou introduïda a les aigües del llac Victòria, la segona reserva més gran d'aigua dolça del món. Aquest llac presentava la particularitat d'albergar una quantitat considerable d'espècies autòctones, sobretot diversos centenars d'espècies de cíclids, fruit de la diversificació explosiva que es produí fa uns 12.000 anys.
La perca s'adaptà perfectament a aquest nou entorn, en detriment de les espècies locals. Mentre en 1977 les captures de cíclids representaven encara el 32% de la pesca (en massa) i les de la perca del Nil l'1%, 6 anys més tard les captures van ser d'un 68% de perques del Nil front a 1% de cíclids.
El grup d'especialistes de la UICN[3] inclou la Lates niloticus entre les cent espècies invasores més nocives del món.
Però malgrat la desaparició d'un gran nombre de cíclids, les xifres de captures es disparen: 1000 t el 1978, 100.000 t el 1993 per a Kenya — Tanzània exporta la perca del Nil cap a la Unió Europea, sent la seva principal entrada de divises.
Es realitzà un estudi relatiu a la introducció de la perca del Nil a Austràlia (Queensland), però "vistos els desastres causats per aquest peix en diversos llacs africans" el govern local va decidir finalment abandonar el projecte.[4] Tanmateix, la desaparició de la biodiversitat del Llac no es pot atribuir només a la depredació de la perca del Nil, sinó a una combinació amb l'eutrofització del llac, amb la consegüent disminució en la concentració d'oxigen, i la destrucció de l'hàbitat.
La pel·lícula El malson de Darwin, del realitzador austríac Hubert Sauper, denuncia l'explotació de la perca del Nil i les seves conseqüències, que el director utilitza com una paràbola dels problemes d'Àfrica.
La perca del Nil (Lates niloticus) és un peix de la família Latidae (abans a Centropomidae i canviada el 2004) (ordre dels perciformes, subordre dels percoidei) que pot assolir els 2 m de llargària. És originària d'Etiòpia. Està inclosa a la llista de les cent espècies exòtiques invasores més nocives del món de la Unió Internacional per a la Conservació de la Natura.
Robalo nilský[2] (Lates niloticus) je druh sladkovodní ryby z čeledi Latidae nebo robalovití (Centropomidae). Používají se také názvy „nilský okoun“, nilovec nebo okoun nilský.
Váží až 200 kg a dospělci průměru měří 121-137 cm. Je to predátor, který se živí menšími druhy ryb i jinými vodními živočichy, občas uloví i divokou kachnu.
Je původní v Africe.
Je to významná hospodářská ryba a chová se i v akvakultuře. Jeho maso je tučné, má narůžovělou barvu a delikátní chuť, z evropských ryb se mu nejvíce podobá maso candáta a je bohaté na omega 3 mastné kyseliny.[3] Průměrný roční výlov (období v referenci neuvedeno) byl 300 000 tun.[2]
V roce 1954[2] byl vysazen (jako nepůvodní druh) ve Viktoriině jezeře, kde způsobil ekologickou katastrofu – vyhynutí nebo téměř vyhubení několika stovek původních druhů ryb, zejména cichlid. Zpočátku byly výlovy robala nilského ve Viktoriině jezeře malé, ale od počátku 80. let 20. století jeho výlov vzrostl až na 90 % ryb vylovených pomocí vlečných sítí.[2]
V tomto jezeře žere hlavně cichlidy rodu Haplochromis[2], které tak decimuje.
{{Cite book}} označená jako k „pouze dočasnému použití“. 
Obrázky, zvuky či videa k tématu robalo nilský ve Wikimedia Commons
Galerie robalo nilský ve Wikimedia Commons
Robalo nilský (Lates niloticus) je druh sladkovodní ryby z čeledi Latidae nebo robalovití (Centropomidae). Používají se také názvy „nilský okoun“, nilovec nebo okoun nilský.
Der Nilbarsch (Lates niloticus), in Deutschland als Speisefisch meist Viktoriabarsch genannt, ist ein Süßwasser-Raubfisch aus der Familie der Riesenbarsche (Latidae). Er kommt im tropischen und subtropischen Afrika zwischen 27° nördlicher und 7° südlicher Breite in allen bedeutenden Flusssystemen (Nil, Schari, Senegal, Volta und Kongo) und im Albertsee, Turkana-See und Tanasee vor, sowie im Brackwassersee Lake Mariout im Nildelta. Im Viktoriasee wurde der Nilbarsch Anfang der 1960er-Jahre vom Menschen ausgesetzt.
Der Nilbarsch wird maximal zwei Meter lang und bis zu 200 kg schwer. Für gewöhnlich bleibt er aber bei einer Länge von 85 Zentimeter bis einem Meter. Die Geschlechtsreife erreicht er bei einer Länge von 53 bis 85 Zentimeter im Alter von drei Jahren. Weibchen sind zumeist größer als Männchen. Nilbarsche sind oberseits eher grau mit einem bläulichen Schimmer, an den Seiten und am Bauch hell silbriggrau. Die Pupille ist schwarz, die Iris gelb. Jungfische sind bräunlich und zeigen eine unregelmäßige hell-dunkel Marmorierung. Die Schuppen sind Kammschuppen. Das Tränenbein und das Präoperculum sind fein gesägt. Der Kiemendeckel ist mit zwei Dornen ausgestattet, ein auffälliger vor dem Winkel und ein kleinerer darüber. Das Maul ist groß und vorstülpbar (protraktil), der Unterkiefer steht etwas vor. Auf dem unteren Ast (Ceratobranchiale) des ersten Kiemenbogens befinden sich 12 bis 14 Kiemenrechen. Die Rückenflosse wird von sieben bis acht Stachel- und 8 bis 13 Weichstrahlen gestützt, die Afterflosse von drei Stacheln und 7 bis 9 Weichstrahlen. Die Schwanzflosse ist abgerundet. Entlang der Seitenlinie zählt man 54 bis 74 Schuppen, weitere 6 bis 8 mit Poren versehene Schuppen liegen auf dem Schwanzstiel.[1][2]
Nilbarsche bewohnen alle Habitate ihrer Wohngewässer in Tiefen von 10 bis 60 Metern. Ausgewachsene Fische bevorzugen tieferes Wasser und ernähren sich von Fisch, vor allem von Heringen und Salmlern der Gattung Alestes, bei Verfügbarkeit können Buntbarsche des Tribus Haplochromini bis zu 95 % der konsumierten Fischarten ausmachen. Kleinere Exemplare fressen auch Krebstiere (Garnelen der Gattung Caridina), Jungfische und Insekten (Schnabelkerfe und die Larven von Libellen, Eintagsfliegen und Büschelmücken). Jungfische, die sich bevorzugt im Flachwasser an den Gewässerrändern aufhalten, ernähren sich vor allem von Zooplankton (Copepoden). Im Frühjahr, bei steigender Wassertemperatur, laichen die Nilbarsche in geschützten Bereichen oder im offenen Wasser.[1]
Der Nilbarsch erhielt seine erste wissenschaftliche Bezeichnung im Jahr 1758 durch den schwedischen Naturforscher Carl von Linné. Dieser ordnete ihn allerdings der Gattung Labrus zu, die heute zu den Lippfischen gehört. Terra typica ist Ägypten.[3] Die Gattung Lates mit dem Nilbarsch als Typusart wurde erst 1828 durch die französischen Zoologen Georges Cuvier und Achille Valenciennes eingeführt.[4]
Lates niloticus ist keine monophyletische Art, sondern besteht aus drei genetisch unterscheidbaren Kladen von denen eine im Einzugsbereich des Nils, inklusive Albertsee und Turkana-See, die zweite in Westafrika und die dritte im Kongobecken vorkommt. Schwestergruppe der Kongoklade sind die vier Lates-Arten des Tanganjikasees (Lates angustifrons, Lates mariae, Lates microlepis und Lates stappersii) die zusammen eine monophyletische Gruppe bilden und phylogenetisch innerhalb von Lates niloticus stehen.[5] Die „Nilbarsche“ des Kongobeckens wurden bereits 1922 durch den französischen Ichthyologen Jacques Pellegrin unter der Bezeichnung Lates niloticus var. macrolepidota als Varietät des Nilbarschs beschrieben. Terra typica ist der Oubangui im Norden des Kongobeckens.[6]
Das folgende Kladogramm zeigt die Verwandtschaftsverhältnisse der gegenwärtig unter der Bezeichnung Lates niloticus geführten Riesenbarsche und die Stellung der Tanganjikasee-Riesenbarsche darin:[5]
Lates niloticus s. lat.Nil-Klade (Lates niloticus s. str.)
Westafrikanische Klade
Kongo-Klade
In den 1960er-Jahren wurden Nilbarsche im Viktoriasee ausgesetzt. Sie vermehrten sich dort auf spektakuläre Weise und verdrängten andere Arten. Zahlreiche dieser Arten, insbesondere Buntbarsche der Gattung Haplochromis, starben daraufhin aus.[7] Der Nilbarsch wurde u. a. deshalb in die Liste der 100 gefährlichsten Neobiota aufgenommen.[8] Der Dokumentarfilm Darwin’s Nightmare (2004) des österreichischen Regisseurs Hubert Sauper behandelt die zeitgenössischen ökologischen, ökonomischen und gesellschaftlichen Folgen der Aussetzung der Art im Viktoriasee.[9][10]
Der Nilbarsch kommt unter dem Namen Viktoriabarsch als begehrter Speisefisch in den Handel. Das Fleisch ist weiß, fest und kräftig im Geschmack. Wegen seines günstigen Preises ist Viktoriabarsch auf Fischmärkten in Europa (vor allem Benelux, Deutschland, Frankreich) sowie in den USA erhältlich.
100 g Nilbarsch enthalten etwa: Brennwert Fett Eiweiß 389 kJ (93 kcal) 1,8 g 19,1 gDarüber hinaus weist der Nilbarsch einen hohen Gehalt an Omega-3-Fettsäuren auf.
Der Nilbarsch (Lates niloticus), in Deutschland als Speisefisch meist Viktoriabarsch genannt, ist ein Süßwasser-Raubfisch aus der Familie der Riesenbarsche (Latidae). Er kommt im tropischen und subtropischen Afrika zwischen 27° nördlicher und 7° südlicher Breite in allen bedeutenden Flusssystemen (Nil, Schari, Senegal, Volta und Kongo) und im Albertsee, Turkana-See und Tanasee vor, sowie im Brackwassersee Lake Mariout im Nildelta. Im Viktoriasee wurde der Nilbarsch Anfang der 1960er-Jahre vom Menschen ausgesetzt.
The Nile perch (Lates niloticus), also known as the African snook, Goliath perch, African barramundi , Goliath barramundi, Giant lates or the Victoria perch, is a species of freshwater fish in family Latidae of order Perciformes. It is widespread throughout much of the Afrotropical realm, being native to the Congo, Nile, Senegal, Niger and Lake Chad, Volta, Lake Turkana, and other river basins. It also occurs in the brackish waters of Lake Maryut in Egypt. The Nile perch is a fish of substantial economic and food-security importance in East Africa.[2] Originally described as Labrus niloticus, among the marine wrasses, the species has also been referred to as Centropomus niloticus. Common names include African snook, Victoria perch (a misleading trade name, as the species is not native to Lake Victoria, though they have been introduced there), and many local names in various African languages, such as the Luo name mbuta or mputa. In Tanzania, it is called sangara, sankara, or chenku. In Francophone African countries, it is known as capitaine. Its name in the Hausa language is giwan ruwa, meaning "water elephant".
L. niloticus is silver in color with a blue tinge. It has distinctive dark-black eyes, with a bright-yellow outer ring. One of the largest freshwater fishes, it reaches a maximum length of nearly 2 m (6 ft 7 in), weighing up to 200 kg (440 lb).[3] Mature fish typically range from 1.21–1.37 m (4 ft 0 in – 4 ft 6 in), although many fish are caught before they can grow this large.[4]
Adult Nile perch occupy all habitats of a lake with sufficient oxygen concentrations, while juveniles are restricted to shallow or nearshore environments. A fierce predator that dominates its surroundings, the Nile perch feeds on fish (including its own species), crustaceans, molluscs,[5] and insects; the juveniles also feed on zooplankton. Nile perch use schooling as a mechanism to protect themselves from other predators.[6][7]
Nile perch have been introduced to many other lakes in Africa, including Lake Victoria and the artificial Lake Nasser. The World Conservation Union's Invasive Species Specialist Group considers L. niloticus one of the world's 100 worst invasive species.[8]
The state of Queensland in Australia levies heavy fines on anyone found in possession of a living Nile perch, since it competes directly with the native barramundi, which is similar and grows to 1.5 m (4 ft 11 in) long, while the Nile perch grows to 2.0 m (6 ft 7 in) long.[9]
The species is of great commercial importance as a food fish. The Nile perch is also popular with sport anglers, as it attacks artificial fishing lures, and it is also raised in aquaculture.[10]
The introduction of this species to Lake Victoria is one of the most cited examples of the negative effects alien species can have on ecosystems.[12]
The Nile perch was introduced to Lake Victoria in East Africa in the 1950s,[13][14] and has since been fished commercially. In 2003, Nile perch sales to the EU reached 169 million euros. Sport-fishing in the region of Uganda and Tanzania provided additional income from tourism.
Its introduction was ecologically disruptive and is attributed with causing the extinction or near-extinction of several hundred native species, with some populations fluctuating with commercial fishing and the actual Nile perch stocks. The Nile perch initially fed on native cichlids, but with decreasing availability of this prey, it now consumes mainly small shrimp and minnows.
The alteration of the native ecosystem had disruptive socioeconomic effects on local communities bordering the lake. Many local people have been displaced from their traditional occupations in the fishing trade and brought them into the cash economy, or before the establishment of export-oriented fisheries, turned them into economic refugees. At least initially, nets strong enough to hold adult Nile perch could not be manufactured locally and had to be imported for a high price.[15]
The introduction of Nile perch has also had additional ecological effects on shore. Native cichlids were traditionally sun-dried, but because Nile perch have a high fat content (higher than cichlids), they need to be smoked to avoid spoiling. This has led to an increased demand for firewood in a region already hard-hit by deforestation, soil erosion, and desertification.
The Academy Award-nominated documentary Darwin's Nightmare by Hubert Sauper (a French-Austrian-Belgian production, 2004) deals with the damage that has been caused by Nile perch introduction, including the import of weapons and ammunition in cargo planes from Europe, which are then used to export Nile perch, further exacerbating conflict and misery in the surrounding regions.[16]
Regardless of whether it is considered positive or negative,[17] the trophic web of Lake Victoria appears to have been drastically impoverished by the introduction of this novel near-top-level predator. While the ecosystem seems to be moving towards a new equilibrium, neither its former state nor the state of fisheries on Lake Victoria can ever easily be brought back.[18][19][20]
On Lake Victoria, the only (small) trawlers present belong to research institutes. Small-scale fishing boats are propelled mostly by sails, and paddles are used on the smallest boats. However, the number of boats propelled by outboard engines is on the rise, denoting a greater capital intensity of the local Nile perch fishery.[21] One to three fishermen use a boat. The fish are caught mainly with gill nets and hand lines and sometimes (short) long lines. Those caught by gill nets are usually dead when the nets are lifted. The fish are kept in the boat without protection or ice and taken to landing sites, mostly beaches, where they are weighed and purchased by company buyers using insulated boats or vans with ice, or the fish are bought by local women.[22]
The fishery also generates indirect employment for additional fish processors, transporters, factory employees, and others. All along the lakeshore, 'boom towns' have developed in response to the demands of fishing crews with money to spend from a day's fishing.[Note 1] These towns resemble shanties, and have little in the way of services. Of the 1,433 landing sites identified in the 2004 frame survey, just 20% had communal lavatory facilities, 4% were served by electricity, and 6% were served by a potable water supply.[24][25][26]
Despite being a successful invasive species, the fish faces threats. Being a species of megafauna, the most obvious threats to the species are overfishing and the use of illegal fishing gear, as well as invasive water hyacinths. Prey depletion is also a factor, as it decreases the size of the fish and makes it vulnerable to larger predators, such as crocodiles.
In 2021, The Uganda Fish Processors and Exporters Association called on the parliament to ban the local consumption of the species so as to protect its export.[27]
The Nile perch (Lates niloticus), also known as the African snook, Goliath perch, African barramundi , Goliath barramundi, Giant lates or the Victoria perch, is a species of freshwater fish in family Latidae of order Perciformes. It is widespread throughout much of the Afrotropical realm, being native to the Congo, Nile, Senegal, Niger and Lake Chad, Volta, Lake Turkana, and other river basins. It also occurs in the brackish waters of Lake Maryut in Egypt. The Nile perch is a fish of substantial economic and food-security importance in East Africa. Originally described as Labrus niloticus, among the marine wrasses, the species has also been referred to as Centropomus niloticus. Common names include African snook, Victoria perch (a misleading trade name, as the species is not native to Lake Victoria, though they have been introduced there), and many local names in various African languages, such as the Luo name mbuta or mputa. In Tanzania, it is called sangara, sankara, or chenku. In Francophone African countries, it is known as capitaine. Its name in the Hausa language is giwan ruwa, meaning "water elephant".
La nila perko estas fiŝo nesalakva, vivkapabla ankaŭ en modere sala akvo. Ĝia viando havas altan nutran valoron. Ĝi atingas longon de preskaŭ du metroj kaj pezon de 70 kg aŭ pli.
Nila perko havas blu-arĝentan koloron; ĝiaj okuloj estas nigraj kun hela flava ringo. Ĝi estas predulo kaj nutras sin per aliaj fiŝoj kaj krustaco; en juna aĝo ankaŭ per zooplanktono.
La nila perko originas el Etiopio kaj Egiptio, sed plej konatiĝis per tio, ke en la 1950-aj jaroj oni plane enmetis ĝin en Viktorian Lagon. Ĝi tie bone evoluis kiel invada specio, sed je la kosto de aliaj specioj: En 1977 ĝia korpomaso estis ankoraŭ 1 procento de ĉiuj fiŝoj en la lago, sed en 1983 jam 68 procentoj. Nila perko nun estas la plej grava eksportaĵo de Tanzanio (al Eŭropa Unio); la flughaveno de Muvanzo ĉiutage transportas 500 tunojn da frostigita nilperka fileo.
Kredeble pro la enkonduko de nila perko en Viktoria Lago pluraj centoj da specioj ekstermiĝis. Ĉar la lokanoj kutimas konservi fiŝon per fajra sekigado kaj nila perko estas tre grasa, ankaŭ la bezono je fajra ligno en la regiono kreskis kaj pliigis grundan erozion.
Oni esploris la eblon vivigi nilajn perkojn en Kvinslando en Aŭstralio, sed rezignis pro la malbonaj efikoj en Afriko.
Hubert Sauper en sia filmo La koŝmaro de Darwin prezentas la historion de la hejmigo de nilaj perkoj en Viktoria Lago.
La nila perko estas fiŝo nesalakva, vivkapabla ankaŭ en modere sala akvo. Ĝia viando havas altan nutran valoron. Ĝi atingas longon de preskaŭ du metroj kaj pezon de 70 kg aŭ pli.
Nila perko havas blu-arĝentan koloron; ĝiaj okuloj estas nigraj kun hela flava ringo. Ĝi estas predulo kaj nutras sin per aliaj fiŝoj kaj krustaco; en juna aĝo ankaŭ per zooplanktono.
La perca del Nilo (Lates niloticus) es un pez de la familia Latidae (antes en Centropomidae y cambiada en el 2004)[1] (orden de los perciformes, suborden de los percoidei) que puede alcanzar los 2 m de longitud y 200 kilos de peso. Es originaria de Etiopía. Está incluida en la lista 100 de las especies exóticas invasoras más dañinas del mundo[2] de la Unión Internacional para la Conservación de la Naturaleza.
La introducción de esta especie en el lago Victoria es uno de los ejemplos más comúnmente citados para explicar los efectos nocivos que las especies invasoras pueden tener en los ecosistemas.
En los años 1960, la perca del Nilo fue introducida en las aguas de lago Victoria, situado entre Kenia, Tanzania y Uganda. Este lago es el más grande de Àfrica y representa la 2ª reserva más grande de agua dulce del mundo. Este lago presentaba la particularidad de albergar una cantidad considerable de especies autóctonas, sobre todo varios cientos de especies de cíclidos, fruto de la diversificación explosiva que se produjo hace unos 12 000 años.[3]
La perca se adaptó perfectamente a este nuevo entorno, en detrimento de las especies locales. Mientras en 1977 las capturas de cíclidos representaban todavía el 32% de la pesca (en masa) y las de la perca del Nilo el 1%, 6 años más tarde las capturas fueron de un 68% de percas del Nilo frente a 1% de cíclidos. Desde que se introduce la perca al lago Victoria desaparecieron 200 especies nativas y quedan 150 que están extinguiéndose.[4]
Se extrae del lago, con métodos tradicionales y poco desarrollados en términos tecnológicos, aproximadamente 500000 toneladas que luego son fileteadas y congeladas para facilitar la exportación.[5] Pese a la desaparición de un gran número de cíclidos, las cifras de capturas se disparan: 1000 t en 1978, 100.000 t en 1993 para Kenia — Tanzania exporta la perca del Nilo hacia la Unión Europea, siendo su principal entrada de divisas: 500 t de filetes son enviados diariamente desde el aeropuerto de Mwanza.
Ya en la década de 1990 representantes de Kenia, Tanzania y Uganda se reunieron para mejorar la situación socio-económica y ecológica de la zona alrededor del lago y pusieron en marcha el Proyecto de Gestión Medioambiental del Lago Victoria con subvención del Banco Mundial.[6]La UICN (Unión internacional para la conservación de la naturaleza) comenzó en el año 2001 la segunda etapa del plan de la pesca de la perca del Nilo en el lago victoria. Consiste en afianzar los instituciones, las asociaciones y cualquier hecho que genere la incorporación y unión del área regional, con la intención de llegar a una nivelación entre los objetivos sociales y económicos y la diversidad biológica.[7]
Se realizó un estudio relativo a la introducción de la perca del Nilo en Australia (Queensland), pero "vistos los desastres causados por este pez en varios lagos africanos", el gobierno local decidió finalmente desechar el proyecto.[8] Sin embargo, no se puede achacar sólo a la depredación de la perca del Nilo la desaparición de la biodiversidad del Lago, sino a una combinación con la eutrofización del lago, con la consecuente disminución en la concentración de oxígeno, y la pérdida de hábitat natural.
La película La pesadilla de Darwin, del realizador austríaco Hubert Sauper denuncia la explotación de la perca del Nilo y sus consecuencias, que el director utiliza como una parábola de los problemas de África tal como el los entiende.
La perca del Nilo (Lates niloticus) es un pez de la familia Latidae (antes en Centropomidae y cambiada en el 2004) (orden de los perciformes, suborden de los percoidei) que puede alcanzar los 2 m de longitud y 200 kilos de peso. Es originaria de Etiopía. Está incluida en la lista 100 de las especies exóticas invasoras más dañinas del mundo de la Unión Internacional para la Conservación de la Naturaleza.
Niiluse ahven (Lates niloticus) on ahvenlaste sugukonda kuuluv mageveekala. Ta on laialt levinud afrotroopilises riikkonnas ja kuulub Kongo jõe, Niiluse, Senegali jõe, Nigeri jõe ja Tšaadi järve, Volta järve, Turkana järve ja teiste jõgede valglate pärismaiste liikide hulka. Teda leidub ka Egiptuses riimveelises Maryūţi järves.
Lates niloticus on värvuselt hõbedane ja sinise varjundiga. Tal on iseloomulikud mustad kollase välisringiga silmad. Niiluse ahven võib kasvada kuni 2 m pikkuseks ja kaaluda kuni 200 kg, olles seega üks suurimaid mageveekalu.[2] Täiskasvanud isendi keskmine pikkus on 121–137 cm, kuid paljud neist püütakse välja enne, kui nad nii suureks kasvavad.[3]
Täiskasvanud niiluse ahven võib elada kõikjal veekogudes, kus on piisavalt suur hapniku kontsentratsioon, noorisendid elavad aga vaid madalas või kaldaäärses keskkonnas. Ümbritsevat elukeskkonda valitsev niiluse ahven on röövloom, kes toitub kaladest (sealhulgas ka enda liigikaaslastest), vähilaadsetest ja putukatest. Noorisendid toituvad ka zooplanktonist. Et end teiste röövloomade eest kaitsta, ujub niiluse ahven parves.
Niiluse ahven on viidud sisse mitmesse Aafrika järve, sealhulgas Victoria järve ja Nasseri tehisjärve. Rahvusvaheline Looduskaitseliit on niiluse ahvena nimetanud 100 halvima sissetungiva liigi hulka.
Austraalia Queenslandi osariik määrab karmi trahvi kõigile, kelle valduses leitakse elus niiluse ahven, kuna ta võistleb otseselt välimuselt sarnase pärismaise liigiga Lates calcarifer, mis võib kasvada kuni 1,8 m pikkuseks.
Niiluse ahven on oluline söögikala.
Niiluse ahvena Aafrikas Victoria järve sisseviimine on üks sagedamini toodud näide võõrliigi kahjulikust mõjust kohalikule ökosüsteemile.
Niiluse ahven viidi Victoria järve 1950-ndatel[5][6] ja sellest ajast peale on teda järvest kaubanduslikul eesmärgil püütud. Arvatakse, et niiluse ahvena tõttu on osaliselt või täielikult surnud välja mitusada kohalikku liiki. Algselt toitus niiluse ahven kohalikest kirevahvenlaste perekonda kuuluvatest kaladest, kuid nende arvukuse vähenedes toitub niiluse ahven peamiselt krevettidest ja karplastest.
Niiluse ahvena Victoria järve sisseviimine tõi endaga kaasa suurte kalastusettevõtete loomise. 2003. aastal müüdi teda Euroopa Liitu 169 miljoni euro väärtuses. Ugandas ja Tansaanias pakub Victoria järvel toimuv harrastuskalapüük turismile lisatulu. Hetkel ei ole selge, mis kaugemas tulevikus liigiga seoses võib juhtuda, kuna ülepüük on Niiluse ahvena arvukust vähendanud. Järve ökosüsteemi muutumine on järveäärsetele kohalikele kogukondadele avaldanud kahjulikku sotsiaalmajanduslikku mõju. Laiaulatuslik kalapüük on niiluse ahvena välisriikidesse müümise näol toonud sisse miljoneid dollareid, kuid samal ajal on see sundinud suurel hulgal kohalikke elanikke loobuma traditsioonilisest kalapüügist ja muutnud nad majanduspagulasteks.
Niiluse ahvena sissetoomine on lisaks avaldanud ökoloogilist mõju järve kallasalale. Pärismaiseid krevette kuivatati traditsiooniliselt päikese käes, aga kuna Niiluse ahvena rasvasisaldus on suurem, peab neid riknemise vältimiseks suitsutama. Seetõttu on piirkonnas kasvanud nõudlus küttepuidu järele, mis on toonud kaasa metsatustumise, mulla erosiooni ja kõrbestumise.
Niiluse ahvena Victoria järve sissetoomisega põhjustatud hädasid käsitleb Hubert Sauperi lavastatud dokumentaalfilm "Darwini õudusunenägu", mis kandideeris ka Oscarile.
|aasta= ignored (juhend) Niiluse ahven (Lates niloticus) on ahvenlaste sugukonda kuuluv mageveekala. Ta on laialt levinud afrotroopilises riikkonnas ja kuulub Kongo jõe, Niiluse, Senegali jõe, Nigeri jõe ja Tšaadi järve, Volta järve, Turkana järve ja teiste jõgede valglate pärismaiste liikide hulka. Teda leidub ka Egiptuses riimveelises Maryūţi järves.
Lates niloticus on värvuselt hõbedane ja sinise varjundiga. Tal on iseloomulikud mustad kollase välisringiga silmad. Niiluse ahven võib kasvada kuni 2 m pikkuseks ja kaaluda kuni 200 kg, olles seega üks suurimaid mageveekalu. Täiskasvanud isendi keskmine pikkus on 121–137 cm, kuid paljud neist püütakse välja enne, kui nad nii suureks kasvavad.
Täiskasvanud niiluse ahven võib elada kõikjal veekogudes, kus on piisavalt suur hapniku kontsentratsioon, noorisendid elavad aga vaid madalas või kaldaäärses keskkonnas. Ümbritsevat elukeskkonda valitsev niiluse ahven on röövloom, kes toitub kaladest (sealhulgas ka enda liigikaaslastest), vähilaadsetest ja putukatest. Noorisendid toituvad ka zooplanktonist. Et end teiste röövloomade eest kaitsta, ujub niiluse ahven parves.
Niiluse ahven on viidud sisse mitmesse Aafrika järve, sealhulgas Victoria järve ja Nasseri tehisjärve. Rahvusvaheline Looduskaitseliit on niiluse ahvena nimetanud 100 halvima sissetungiva liigi hulka.
Austraalia Queenslandi osariik määrab karmi trahvi kõigile, kelle valduses leitakse elus niiluse ahven, kuna ta võistleb otseselt välimuselt sarnase pärismaise liigiga Lates calcarifer, mis võib kasvada kuni 1,8 m pikkuseks.
Niiluse ahven on oluline söögikala.
Niloko perka (Lates niloticus) ur-gezako arraina da, Perciformes ordenakoa eta Latidae familiakoa. 2 metroko luzera eta 200 kiloko pisua izatera irits daiteke. Jatorriz Kongo, Nilo, Senegal eta Niger ibai arroetan, eta Txad, Volta, Turkana eta Mariout aintziretan zegoen banatua. 1950eko hamarkadan, Victoria aintziran sartu zuten.[2]
Niloko perka ez da Victoria lakuko berezko biztanlea. 1957 aldean aurkitu ziren arrain horren lehen aztarnak bertan. Nola etorri zen edo, zehazkiago, zeinek jarri zuen lakuan ez dago oso garbi eta gaiak eztabaida asko piztu ditu. Nolanahi ere, aintzirako arrain espezieen oreka aldatu duenik inork ez du zalantzan jartzen.[2]
Perka iritsi baino lehen, ziklido generoko arrainak ziren aintziran nagusi. Gehienak txikiak, haplokrominoak, eta beste batzuk handixeagoak, tilapiak. Haplokromino espezie asko, 200 inguru, lakuan endemikoak ziren, beste inon ez zeuden alegia. Perka iritsi zenean, milaka urtetan erdietsitako oreka ekologikoa apurtu egin zen. Izan ere, Niloko perka 200 kilogramo pisa ditzakeen harraparia da eta, aintzirara iritsitakoan, haplokrominoak haren harrapakin bilakatu ziren. Haplokrominoak ez zeuden perkarekin bizitzen ohiturik eta, defentsa-mekanismo ezean, perkaren gosearen asegarri erraz bihurtu ziren. Beraz, perka itxuragabe ugaldu zen. Adibidez, Kenyako uretan arrantza egindako arrainaren %0,5 zen perka 1977an; 1983rako ordea, %68ra iritsi zen. Zientzilarien estimazioen arabera, aintzirako arrain-pisuaren %80 perka zen 1995ean. Horrek guztiak haplokromino espezie batzuk desagertzea eta beste batzuk gorriak ikustea ekarri zuen.[2]
Bertako jendearengan ere eragin larria izan zuen perkaren ugaritzeak, haplokrominoak baitziren, neurri handi batean, haien bizibidea: arrainak harrapatu, jan eta soberakinak lehortu eta barnealdean saldu. Animalia-proteina urria den toki horretan, ziklido txikiak merkeak eta prestatzen errazak ziren eta jendearen eskueran zeuden. Arrainak harrapatzeko sareak eta harrapakinak lehortzeko eguzkia baino ez ziren behar hori guztia eskuratzeko. Arrainak merkaturatzea erraza zen, paketatze-sistema edo garraio-sare sofistikaturik ez baitzen behar. Izan ere, lehortutako arrainak zenbait astez irauten du egoera onean. Niloko perka, bestetik, oliotsua eta handia da eta ez dago, tamalez, ohiko metodoen arabera prozesatzerik, kontserbatzeko ketu egin behar da-eta. Egurra beharrezkoa da, beraz, baliabide urria izanik laku ertzeko toki askotan. Perka harrapatzeko arrantzaleek arrantza-teknikak ere aldatu behar izan zituzten, sare sendoagoak, sare-begi handiagokoak eta garestiagoak beharrezkoak baitziren.[2]
Hubert Sauper zinemagileak ezin hobeki azaldu zuen Niloko perkak Victoria aintziran eragindako katastrofe ekologikoa eta humanitarioa, 2004an zuzendutako Darwin's Nightmare (“Darwinen amesgaiztoa”) dokumentalean.[4]
Niloko perka (Lates niloticus) ur-gezako arraina da, Perciformes ordenakoa eta Latidae familiakoa. 2 metroko luzera eta 200 kiloko pisua izatera irits daiteke. Jatorriz Kongo, Nilo, Senegal eta Niger ibai arroetan, eta Txad, Volta, Turkana eta Mariout aintziretan zegoen banatua. 1950eko hamarkadan, Victoria aintziran sartu zuten.
Niilinahven (Lates niloticus) on makeanveden kala. Se on levinnyt laajalle alueelle Afrikkaa ja esiintyy alkuperäisenä lajina Tšadjärvessä, Kongossa, Niilissä, Senegalissa, Voltassa, Turkanajärvessä ja muilla jokialueilla. Sitä esiintyy myös murtovedessä Marioutjärvessä Egyptissä.
Niiliahvenen väritys on hopea sinisellä vivahteella. Sillä on tumman mustat silmät kirkkaan keltaisella ympäryksellä. Se voi saavuttaa jopa kahden metrin pituuden ja 200 kilogramman painon ja onkin yksi suurimmista makean veden kaloista.[2]
Niilinahventa on istutettu moniin muihin Afrikan järviin, kuten Victoriajärveen ja Nasserjärveen. Kansainvälinen luonnonsuojeluliitto IUCN määrittelee niilinahvenen yhdeksi maailman pahimmista elintilaa valtaavista vieraslajeista.[3] Queenslandin osavaltio Australiassa rankaisee suurilla sakoilla jokaista, joka tuo osavaltioon elävän niilinahvenen, sillä se on kilpaileva laji natiivin barramundin kanssa. Barramundi on samankaltainen laji, mutta ei saavuta samaa kokoa kuin niilinahven.
Niilinahvenen ravinto koostuu kaloista, hyönteisistä, nilviäisistä ja äyriäisistä. Kun niilinahven kasvaa, se siirtyy syvempiin vesiin, jossa sen ruokavalio koostuu pääasiassa kirjoahvenista.[4]
Niilinahvenen istuttaminen Victoriajärveen on yksi viitatuimmista esimerkeistä siitä mitä negatiivisia vaikutuksia vieras laji voi saada aikaan ekosysteemeissä.
Niilinahven tuotiin Victoriajärveen Itä-Afrikassa 1950-luvulla, ja sen jälkeen sitä on kalastettu talouskalana. Se on saattanut sukupuuttoon tai uhanalaisiksi useita satoja alkuperäislajeja,[4] mutta koska niilinahventen lukumäärä pysyy kurissa kaupallisen kalastamisen vuoksi, osa lajeista on tekemässä paluuta. Alkujaan niilinahvenen ruokavalio koostui kirjoahvenista, mutta niiden kannan pienennyttyä niilinahven on siirtynyt pääasiassa muihin pieniin kaloihin ja katkarapuihin.
Kalan istuttamisen jälkeen järvelle on perustettu suuria kalastusyrityksiä. Vielä 1980-luvulla ei ollut epätavallista saada jopa 50 kilogramman painoisia niilinahvenia. Kalamäärän kasvaessa myös sijoittajien määrä kasvoi, ja hinnat nousivat. Kalaboomin aikana alueelle tuli paljon väkeä helpon rahan toivossa. Osa ei osannut käyttää rahaa oikein, osa taas ei menestynyt kalastuksessa. Osa alueelle tulleista naisista ryhtyi harjoittamaan prostituutiota, mikä heijastui hiv:n/AIDS:n yleisyyteen. Vuosien ylikalastamisen vuoksi järven raja-alueilla on usein yhteenottoja eri maiden kalastajien välillä.[5] Vuonna 2003 Euroopan unioni sai niilinahvenen myynnistä 169 miljoonaa euroa. Pitkällä aikavälillä ylikalastus kuitenkin pienentää niilinahvenen kantaa.
Niilinahvenen istutuksella on myös ollut negatiivisia vaikutuksia rannoille. Alkuperäiset kirjoahvenet kuivatettiin alun perin auringossa, mutta niilinahvenen rasvapitoisuus on suurempi kuin kirjoahvenilla, joten pilaantumisen välttämiseksi kalat pitää savustaa. Tämä on johtanut kasvaneeseen puun kysyntään alueella, joka kärsii jo ennestään metsien hävityksestä, eroosiosta ja aavikoitumisesta.[6]
Oscar-ehdokkuuden saanut, Hubert Sauperin ohjaama dokumentti Darwinin painajainen käsittelee niilinahven aiheuttamaa vahinkoa alueelle. Dokumentti myös huomioi aseiden ja ammusten maahantuonnin Euroopasta rahtilentokoneiden mukana, jotka vievät maasta kalaa. Alueelle tuodut aseet pahentavat konflikteja ja kurjuutta ympäröivillä seuduilla.
Niilinahven (Lates niloticus) on makeanveden kala. Se on levinnyt laajalle alueelle Afrikkaa ja esiintyy alkuperäisenä lajina Tšadjärvessä, Kongossa, Niilissä, Senegalissa, Voltassa, Turkanajärvessä ja muilla jokialueilla. Sitä esiintyy myös murtovedessä Marioutjärvessä Egyptissä.
Niiliahvenen väritys on hopea sinisellä vivahteella. Sillä on tumman mustat silmät kirkkaan keltaisella ympäryksellä. Se voi saavuttaa jopa kahden metrin pituuden ja 200 kilogramman painon ja onkin yksi suurimmista makean veden kaloista.
Niilinahventa on istutettu moniin muihin Afrikan järviin, kuten Victoriajärveen ja Nasserjärveen. Kansainvälinen luonnonsuojeluliitto IUCN määrittelee niilinahvenen yhdeksi maailman pahimmista elintilaa valtaavista vieraslajeista. Queenslandin osavaltio Australiassa rankaisee suurilla sakoilla jokaista, joka tuo osavaltioon elävän niilinahvenen, sillä se on kilpaileva laji natiivin barramundin kanssa. Barramundi on samankaltainen laji, mutta ei saavuta samaa kokoa kuin niilinahven.
Lates niloticus
La Perche du Nil (Lates niloticus) est une espèce de poissons d'eau douce de la famille des Latidae[1] originaire d'Éthiopie. C'est le plus grand poisson d'eau douce du continent africain et l'un des dix plus gros poissons d'eau douce que l'on trouve actuellement sur la planète[2].
Elle a été introduite dans divers pays d'Afrique, où elle est parfois connue sous l'appellation « Capitaine ».
Déjà dans l'Antiquité, la perche du Nil était bien connue des anciens Égyptiens. On la retrouvait par exemple sculptée sur les monuments funéraires, elle était parfois embaumée et elle était vénérée en particulier dans la ville d'Esna en Haute-Égypte Esna, le nom grec de cette ville, Latópolis, fut donné en l'honneur de la perche du Nil (Lates niloticus).
La Perche du Nil mesure couramment 1,20 m à 1,50 m et certains spécimens peuvent atteindre 1,80 m et peser 250 kg.
On trouve ce poisson bien sûr dans le Nil mais aussi dans quelques lacs ou d'autres grands fleuves comme le Congo et le Niger[3].
Les perches du Nil se nourrissent principalement de clupéidés[pertinence contestée], les plus petits se nourrissent aussi de crustacés et d'insectes. Les juvéniles mangent du plancton[4].
En 1954, la Perche du Nil a été introduite dans les eaux du lac Victoria, le plus grand lac tropical au monde.
Ce lac présentait la particularité d'abriter une quantité considérable d'espèces indigènes, principalement plusieurs centaines d'espèces de cichlidés, fruit d'une diversification explosive depuis la (re-)création du lac il y a 12 000 ans jusqu'à l'introduction de la Perche du Nil.
La Perche du Nil s'est alors multipliée au détriment des espèces locales, causant par exemple la disparition des deux tiers des quelques 300 espèces endémiques des petits poissons colorés de la famille des cichlidés[5]. Alors qu'en 1977, les prises de cichlidés représentent encore 32 % du tonnage pêché et celles des perches du Nil 1 %, six ans plus tard les prises comportaient 68 % de perches du Nil pour 1 % de cichlidés.
Le groupe de spécialistes des espèces de l'UICN[6] inclut Lates niloticus parmi les pires cent espèces invasives du monde.
Avec la disparition d'un grand nombre d'espèces de cichlidés, les tonnages décollent : 1 000 t en 1978, 100 000 t en 1993 pour le seul Kenya — la Tanzanie exporte désormais la Perche du Nil en direction de l'Union européenne comme sa principale rentrée de devises : 500 tonnes de filets sont envoyées quotidiennement de l'aéroport de Mwanza, sur le lac Victoria. En 1987, l'Organisation des Nations Unies pour l'alimentation et l'agriculture rapportait « la présence de la Perche du Nil dans les pêcheries du lac Victoria » comme étant « un développement extrêmement positif du point de vue du bien-être humain »[7].
Le film Le Cauchemar de Darwin du réalisateur autrichien Hubert Sauper dénonce en 2004 l'exploitation de la Perche du Nil et ses conséquences, que l'auteur utilise comme une parabole des problèmes de l'Afrique tels qu'il les perçoit[8]. On notera cependant qu'il s'agit d'une thèse controversée, certaines affirmations du film n'étant pas étayées[9].
À la fin des années 2000, Brian Marshall, de l'Organisation des pêches du lac Victoria constate une diminution en masse : il y avait « 654 000 tonnes de poissons dans le lac en 2006 contre 310 000 aujourd'hui »[10].
D'après un rapport de la Direction de la Pêche et de la Pisciculture du Burkina Faso (1981), ce prédateur a été capturé dans les Hauts Bassins de la Volta, situés entre 9° et 14° de latitude nord et de 0° à 5° de longitude ouest (source : Direction de la Pêche et de la Pisciculture du Burkina Faso).
Malgré les dégâts causés dans le Lac Victoria, la Perche du Nil, que les Égyptiens appellent « Samos », a été introduite dans le lac Nasser. Là aussi, elle connaît, dans ce jeune lac de barrage, une grande expansion.
Elle a également été retrouvée récemment dans le lac Mariout situé dans le Delta du Nil.
Une étude concernant l'introduction de la Perche du Nil en Australie dans les lacs du Queensland a été menée il y a une quinzaine d'années, mais « vu les ravages causés par ce poisson dans plusieurs lacs d'Afrique », le gouvernement local a finalement rejeté cette idée[11].
Lates niloticus
La Perche du Nil (Lates niloticus) est une espèce de poissons d'eau douce de la famille des Latidae originaire d'Éthiopie. C'est le plus grand poisson d'eau douce du continent africain et l'un des dix plus gros poissons d'eau douce que l'on trouve actuellement sur la planète.
Elle a été introduite dans divers pays d'Afrique, où elle est parfois connue sous l'appellation « Capitaine ».
Lates niloticus, conosciuto comunemente come persico del Nilo o persico africano[3], è un pesce d'acqua dolce appartenente alla famiglia Latidae[2].
Questa specie è diffusa in Africa, nella regione etiope e dell'Uganda in tutti i principali fiumi tra cui Nilo, Niger, Senegal, Volta, Nilo Azzurro e Congo. Si trova anche nei laghi Alberto, Turkana e Tana. È stato introdotto nel lago Vittoria.
Abita prevalentemente acque ferme o poco mosse: i giovani prediligono acque basse. In Egitto è segnalata una popolazione stabile in un lago salmastro.
L'aspetto di questo pesce può ricordare il persico reale ma è molto caratteristico per la bocca molto grande che supera ampiamente l'occhio, la vistosa "gobba" al centro della schiena e le pinne dorsali arretrate. Le pinne dorsali sono due, contigue, di cui la prima armata di raggi spiniformi, l'anale è piuttosto piccola, le pettorali e le ventrali sono abbastanza grandi, la pinna caudale è arrotondata. Una grossa spina sta sul bordo dell'opercolo branchiale.
La livrea è grigio - bluastra sul dorso e bianco argento sul ventre.
Raggiunge dimensioni ragguardevoli, con 2 metri di lunghezza per 200 kg di peso.
Si riproduce tutto l'anno, in acque basse. I giovani sono macchiettati e frequentano acque libere nella prima fase della vita.
Gli adulti si nutrono di pesce, i giovani inseriscono nella dieta anche insetti e crostacei mentre i più piccoli sono planctofagi.
Questa specie è stata introdotta negli anni sessanta nel lago Vittoria dove esisteva una folta comunità di specie endemiche di ciclidi, evolutesi nell'arco di milioni di anni in un ambiente privo di predatori di grandi dimensioni. L'impatto di questo grande pesce piscivoro fu disastroso e comportò l'estinzione di decine di specie e la rarefazione di tutte le altre. Anche il ritorno economico dell'introduzione fu minore del previsto perché, a causa della sovrapesca e dell'esaurirsi delle risorse trofiche, le dimensioni medie degli esemplari sono andate diminuendo vistosamente di anno in anno. Le drammatiche conseguenze sociali di questa introduzione sono descritte nel film L'incubo di Darwin. La specie è stata inserita nell'elenco delle 100 tra le specie invasive più dannose al mondo.
Questa specie è pescata professionalmente con reti e palamiti di vario tipo ed è anche catturata da pescatori sportivi con la tecnica della traina.
Le carni sono buone e prive di lische, di colore roseo e si trovano frequentemente sui mercati italiani ed europei, talvolta definite fraudolentemente come "filetti di persico" e spacciati come filetti dell'europeo persico reale.
Lates niloticus, conosciuto comunemente come persico del Nilo o persico africano, è un pesce d'acqua dolce appartenente alla famiglia Latidae.
Didysis nilinis ešerys (Lates niloticus) – gėlavandenė ešeržuvių būrio žuvis, plačiai paplitusi afrotropinėje ekozonoje.
Ji natūraliai gyvena tokiose upėse, kaip Kongas, Nilas, Senegalas, Nigeris, tokiuose ežeruose kaip Voltos tvenkinys, Čadas, Turkana ir kt. Aptinkama ir sūrokuose vandenyse, pvz., Marjuto ežere netoli Aleksandrijos (Egiptas).
Rūšis pradžioje buvo aprašyta kaip Labrus niloticus, priklausanti lūpažuvinių šeimai. Sinoniminis rūšies pavadinimas yra ir Centropomus niloticus.
Įprastai šias žuvis daug kur vadina angl. African snook, capitain. Pavadinimas angl. Victoria perch 'Viktorijos (ežero) ešerys' yra klaidinantis, kadangi ši žuvis Viktorijos ežere nėra vietinė. Rūšis turi daug vietinių pavadinimų, pvz., Luo kalbose ją vadina mbuta ar mputa. Tanzanijoje ją vadina sangara ar sankara, chenku. Prancūzakalbėje Afrikoje šias žuvis vadina capitaine, Egipte ir Sudane – am’kal.
Lates niloticus yra sidabraspalvė, su mėlynu atspalviu. Jų akys yra ryškiai juodos, su supančiu skaisčiai geltonu žiedu. Tai viena didžiausių gėlavandenių žuvų, nes didžiausias jų ilgis būna iki 2 m, o sveria iki 200 kg.[1] Suaugusių žuvų vidutinis ilgis būna 121–137 cm, nors daug jų būna sugaunamos šio ilgio dar nepasiekusios.[2]
Suaugę didieji niliniai ešeriai užima visas ežerų buveines, kur pakanka deguonies. Jaunikliai gyvena tik sekliuose ar pakrančių vandenyse. Šie ešeriai yra ryškūs plėšrūnai, minta žuvimis (ir savo rūšies atstovais taip pat), vėžiagyviais, vabzdžiais. Jaunikliai minta ir zooplanktonu. Niliniai ešeriai apsaugai nuo kitų plėšrūnų naudoja ir tokį būdą, kaip telkimąsi į pulkus.
Niliniai ešeriai buvo įveisti daugelyje Afrikos ežerų, tarp jų – ir Viktorijos ežere bei dirbtiniame Nasero tvenkinyje.
Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (IUCN) Invazinių rūšių specialistų grupė laiko Lates niloticus viena iš šimto pavojingiausių invazinių rūšių. Pvz., Kvinslande (Australija) didelėmis baudomis baudžiami visi, kas laiko gyvus didžiuosius nilinius ešerius, nes šie tiesiogiai konkuruoja su vietiniais baramundžiais, kurie yra labai panašūs, bet neužauga tokie dideli.
Ši rūšis labai svarbi kaip verslinė maistinė žuvis. Ji populiari sportinio meškeriojimo mėgėjų tarpe, nes šios žuvys kimba ant dirbtinių jaukų.
Niliniai ešeriai auginami ir akvakultūroje.
Didžiojo nilinio ešerio apgyvendinimas Viktorijos ežere yra vienas dažniausiai minimų neigiamo svetimų rūšių introdukcijos poveikio ekosistemoms pavyzdžių.
Ši rūšis buvo introdukuota Viktorijos ežere XX a. 6-tą dešimtmetį.[4] Nuo tada šie niliniai ešeriai gaudomi kaip verslinės žuvys. Ši rūšis siejama su kelių šimtų vietinių rūšių išnykimu ar beveik išnykimu. Tiesa, dėl verslinės žūklės nilinių ešerių skaičius smarkiai mažėja, tad kai kurios beveik išnykusios rūšys ima atsigauti. Pradžioje niliniai ešeriai mito vietiniais cichlidais, o šių skaičiui smarkiai sumažėjus ėmė misti daugiausia krevetėmis bei smulkiomis žuvelėmis.
Nors nilinių ešerių įveisimas ekologiškai paveikė neigiamai, jis lėmė didelių žvejybinių kompanijų atsiradimą. 2003 m. nilinių ešerių eksportas į Europą uždirbo 169 milijonus eurų. Pajamų duoda ir sportinės žūklės turizmas Ugandai ir Tanzanijai priklausančiose ežero dalyse, kai gaudomi šie ešeriai. Tolesnės perspektyvos nėra aiškios, nes dėl didelio išgaudymo L. niloticus populiacija mažėja.
Vietinių ekosistemų kitimas turėjo griaunantį socioekonominį efektą vietinėse paežerės bendruomenėse. Didelio masto žvejybinė veikla, nors uždirbo milijonus dolerių už eksportuojamą laimikį, išstūmė daug vietinių gyventojų iš tradicinių jų žuvavimo ir prekybos žuvimis verslų. Prieš prasidedant verslinei eksportinei žvejybai nemažai vietinių buvo tapę ekonominiais pabėgėliais, o vėliau, šiai žūklei prasidėjus, jie buvo priversti pereiti į piniginę ekonomiką. Pvz., pradžioje vietiniai gyventojai nesugebėjo gaminti pakankamai tvirtų tinklų, kad šie tiktų stambiems niliniams ešeriams gaudyti, tad tinklus tekdavo pirkti.
Nilinių ešerių žvejyba pakeitė žvejų veiklą krante. Vietinius cichlidus anksčiau tradiciškai džiovino saulėje, o niliniai ešeriai yra riebesni už cichlidus, tad juos tenka rūkyti, kad žuviena negestų. Rūkymui prireikė daugiau medienos, o šis kraštas ir taip smarkiai paveiktas miškų naikinimo, dirvų erozijos bei dykumėjimo.
Oskarui nominuotas Huberto Sauberio (Hubert Sauper) 2004 m. dokumentinis filmas „Darvino košmaras“ (Darwin's Nightmare) (Prancūzijos, Austrijos ir Belgijos gamyba) pasakoja apie žalą, kurią padarė nilinių ešerių įveisimas Viktorijos ežere (įskaitant ginklų ir šaudmenų importą lėktuvais, kurie grįždami į Europą išveža nilinių ešerių produkciją). Filmo autoriai teigia, kad tai paaštrino konfliktus ir skurdą supančiuose rajonuose. Filmas „Darvino košmaras“ yra prieštaringas, nes yra specialistų, kurie teigia, kad nilinių ešerių atsiradimas buvo naudingas ir kaltina filmo autorius sugalvojus neegzistuojančius priežastinius ryšius.
Nilinių ešerių, viršutinių lygių mitybos grandinėse plėšrūnų, atsiradimas Viktorijos ežere smarkiai pakeitė ežero mitybinius tinklus. Ežero ekosistema lėtai persitvarko, artėdama prie naujos pusiausvyros, tačiau žvejybos galimybės ežere pasikeitė negrįžtamai.(Ben-Yami, 1996).
Nilinių ešerių žvejyba yra mažo masto.[5] Viktorijos ežere yra keletas mažų žvejybinių tralerių, priklausančių tyrimų institutams. O žvejų valtys yra burinės ar irklinės, jų įgulas sudaro 1–3 žvejai. Nilinius ešerius daugiausia gaudo žiauniniais tinklais, meškerėmis ir ūdomis. Tokiais tinklais pagautos žuvys iš vandens paprastai ištraukiamos jau negyvos. Po to jos gana ilgai nešaldomos išbūna valtyse, kol šios pasiekia krantą. Krante šį laimikį superka kompanijų atstovai, kurie gabena jį furgonuose su ledu ar valtyse su termoizoliuotais triumais, arba vietinės moterys.
Didysis nilinis ešerys (Lates niloticus) – gėlavandenė ešeržuvių būrio žuvis, plačiai paplitusi afrotropinėje ekozonoje.
Ji natūraliai gyvena tokiose upėse, kaip Kongas, Nilas, Senegalas, Nigeris, tokiuose ežeruose kaip Voltos tvenkinys, Čadas, Turkana ir kt. Aptinkama ir sūrokuose vandenyse, pvz., Marjuto ežere netoli Aleksandrijos (Egiptas).
De nijlbaars of Victoriabaars (Lates niloticus) is een soort van zoetwatervis uit de familie van de reuzenbaarzen (Latidae), orde van de baarsachtigen. De nijlbaars leeft nu verspreid over heel tropisch Afrika, maar kwam oorspronkelijk voor in het Tsjaadmeer, de Kongo, de Nijl, de Sénégal, de Volta, en andere rivierbekkens. Hij komt ook voor in de brakke wateren van het Marioutmeer in Egypte.
De nijlbaars is zilver van kleur, met een blauwe glans. Hij heeft uitgesproken zwarte ogen, met een heldergele buitenste ring. Hij is één van de grootste zoetwatervissen met een maximumlengte van bijna twee meter, en een gewicht tot 200 kilogram.
Volwassen nijlbaarzen kunnen overal in een meer overleven zolang er genoeg zuurstof aanwezig is; jongere exemplaren overleven alleen in de ondiepere gebieden dicht bij de kusten. De nijlbaars is een geduchte roofvis die zich voedt met vis (zijn eigen soort inbegrepen), kreeftachtigen, en insecten. De jongen eten ook plankton.
Oorspronkelijk werd de nijlbaars geklasseerd als Labrus niloticus. De soort is ook bekend als de Afrikaanse snoek en heeft inlandse namen in verschillende Afrikaanse talen. Vóór 2004 werd de nijlbaars ingedeeld in de familie glasbaarzen (Centropomidae), maar werd later in de nieuwe familie reuzenbaarzen (Latidae) ingedeeld.
De soort is van grote commerciële waarde als voedselproduct. Hij is ook populair bij sportvissers, en wordt gekweekt in viskwekerijen.
In de late Egyptische prehistorie (vanaf ca.3600 v.Chr., de Naqada II-periode) speelden grote nijlbaarzen al een rol in religieuze rituelen, zoals in het zuidelijke Hierakonpolis. Een van de eerste koningen van de Oud-Egyptische eerste Dynastie werd Aha genoemd: 'De Vechter', tevens de naam voor de nijlbaars in de Oud-Egyptische taal. De krijgszuchtige en ook scheppende godin Neith werd speciaal met deze vis geassocieerd in Latopolis, 'Stad van de Nijlbaars'. In Oud-Egyptische graven vanaf het Oude Rijk wordt deze soort regelmatig samen met een Tilapia nilotica afgebeeld, terwijl ze door de grafeigenaar worden gespiest met een speer. Dit moet worden geduid als een symbolische afbeelding, want Tilapia en Lates hebben verschillende biotopen en de nijlbaars van het diepere water is niet met een speer te vangen. Bovendien vormen beide (zeer) grote vissoorten een vanaf de vroegste tijd geliefde bron van dierlijke eiwitten.
De nijlbaars werd in de jaren '50 uitgezet in het Victoriameer, één van de meren van de Grote Slenk in Oost-Afrika. De bedoeling was hem te gebruiken voor de commerciële visserij, maar de introductie had een catastrofaal effect op het lokale visbestand. Vele honderden plaatselijke soorten zijn nu uitgestorven in het meer. Hoewel de nijlbaars op korte termijn wel nuttig was voor de grote visbedrijven, is het voordeel op langere termijn veel minder duidelijk, omdat de nijlbaars nu overbevist wordt.
De inbreuk op het lokale ecosysteem had ook een ontwrichtend socio-economisch effect op de lokale gemeenschappen rondom het meer. Hoewel de industriële visserij miljoenen export-dollars heeft opgebracht, werd vele kleine vissers hun traditionele inkomen ontnomen. Bovendien is de nijlbaars moeilijk te drogen, omdat het een vettere vis is dan de lokale soorten. Daardoor stijgt de vraag naar brandhout, en neemt de ontbossing toe, waardoor het meer dan weer te lijden krijgt van vervuiling door de erosie.
De komst van de nijlbaars in het Victoriameer is een veel geciteerd voorbeeld van de negatieve invloed die de introductie van vreemde diersoorten kunnen hebben op ecosystemen en op de bevolking die daarvan afhangt.
In Darwin's Nightmare (2004), een documentaire van de Oostenrijkse documentairemaker Hubert Sauper worden de gevolgen van de nijlbaars-industrie voor de vissers van Mwanza getoond.
De nijlbaars of Victoriabaars (Lates niloticus) is een soort van zoetwatervis uit de familie van de reuzenbaarzen (Latidae), orde van de baarsachtigen. De nijlbaars leeft nu verspreid over heel tropisch Afrika, maar kwam oorspronkelijk voor in het Tsjaadmeer, de Kongo, de Nijl, de Sénégal, de Volta, en andere rivierbekkens. Hij komt ook voor in de brakke wateren van het Marioutmeer in Egypte.
Nilabbor er en stor ferskvannsfisk fra Afrika. Den kan bli nesten to meter lang, og 200 kg tung.
Denne fisken har alltid vært en ettertraktet matfisk. Både egypterne og romerne holdt arten i dammer. På 1950-tallet ble den innført til Victoriasjøen. Dette fikk katastrofale følger for den lokale fiskefaunaen. Nilabboren er en rovfisk, og har utryddet flere hundre arter av ciklider, som var endemiske for denne sjøen. Dette har blitt kalt den største masseutryddelsen av virveldyr i moderne tid.
Utsettingen av nilabbor har også hatt store følger for samfunnene rundt sjøen (Uganda, Tanzania, Kenya). En stor eksportindustri har utviklet seg; i 2003 ble det eksportert nilabbor til EU for 169 millioner euro. Fisken har blitt for dyr til at lokalbefolkningen kan spise den, og ujevn fordeling av inntektene har ført til sosial uro. Lasteflyene som frakter fisken til Europa, er ofte lastet med våpen på turen sørover, noe som bidrar til å forverre de mange krigene i nabolandene.
Nilabbor er en stor ferskvannsfisk fra Afrika. Den kan bli nesten to meter lang, og 200 kg tung.
Denne fisken har alltid vært en ettertraktet matfisk. Både egypterne og romerne holdt arten i dammer. På 1950-tallet ble den innført til Victoriasjøen. Dette fikk katastrofale følger for den lokale fiskefaunaen. Nilabboren er en rovfisk, og har utryddet flere hundre arter av ciklider, som var endemiske for denne sjøen. Dette har blitt kalt den største masseutryddelsen av virveldyr i moderne tid.
Utsettingen av nilabbor har også hatt store følger for samfunnene rundt sjøen (Uganda, Tanzania, Kenya). En stor eksportindustri har utviklet seg; i 2003 ble det eksportert nilabbor til EU for 169 millioner euro. Fisken har blitt for dyr til at lokalbefolkningen kan spise den, og ujevn fordeling av inntektene har ført til sosial uro. Lasteflyene som frakter fisken til Europa, er ofte lastet med våpen på turen sørover, noe som bidrar til å forverre de mange krigene i nabolandene.
Multimedia w Wikimedia Commons Lates nilowy[3] (Lates niloticus), bardziej znany pod handlowymi nazwami okoń nilowy[4] lub okoń Wiktorii – gatunek słodkowodnej ryby okoniokształtnej z rodziny Latidae, wcześniej uznawanej za podrodzinę Latinea w rodzinie żuchwikowatych (Centropomidae).
Występuje powszechnie w krainie etiopskiej. Gatunek rodzimy dla jezior Czad i Turkana, rzek: Kongo, Wolta, Nil, Senegal i in. Występuje także w półsłonych wodach jeziora Marjut w Egipcie. Pierwotnie zaliczany do słonowodnych wargaczy pod nazwą Labrus niloticus, a także Centropomus niloticus. Lokalne nazwy zwyczajowe: belona afrykańska, okoń Wiktorii (myląca nazwa handlowa, bo gatunek ten nie jest rodzimy dla jeziora Wiktorii), a także wiele innych, w różnych językach afrykańskich.
Introdukcja tego gatunku do jeziora Wiktorii jest najczęściej przytaczanym przykładem negatywnego wpływu gatunków inwazyjnych na ekosystem. Okonia nilowego wprowadzono do jeziora Wiktorii we wschodniej Afryce w latach 50. XX w. w celach hodowlanych. Wywołało to wymarcie kilkuset gatunków rodzimych i spowodowało spadek liczebności populacji wielu innych. Początkowo ryba ta żywiła się narybkiem innych ryb, ale gdy ich pogłowie spadło, zaczęła polować na krewetki i małe ryby.
Introdukcja tego gatunku, choć wpłynęła niekorzystnie na ekosystem, to sprowadziła nad jezioro Wiktorii wiele przedsiębiorstw zajmujących się rybołówstwem. W 2003 roku eksport okonia nilowego do Unii Europejskiej przyniósł im 169 milionów euro zysku. Jednak nadmierna eksploatacja okonia spowodowała spadek jego liczebności.
Zaburzenie ekosystemu jeziora miało także negatywny socjoekonomiczny wpływ na żyjącą wokół niego społeczność: mieszkańcy porzucili tradycyjne zajęcia i związali się z przemysłem rybołówczym, którego przyszłość jest niepewna.
Lates nilowy (Lates niloticus), bardziej znany pod handlowymi nazwami okoń nilowy lub okoń Wiktorii – gatunek słodkowodnej ryby okoniokształtnej z rodziny Latidae, wcześniej uznawanej za podrodzinę Latinea w rodzinie żuchwikowatych (Centropomidae).
A perca-do-nilo (Lates niloticus) é um peixe da família dos Latidae (antes incluída nos Centropomidae e mudada em 2004),[1] da ordem dos Perciformes, subordem dos Percoidei, que pode alcançar 2 m de comprimento. É originária da Etiópia.
A introdução desta espécie no lago Vitória é um dos exemplos mais citados de efeitos nocivos que espécies invasoras podem causar aos ecossistemas. Em 1954, a perca-do-Nilo foi introduzida nas águas do Lago Victoria, o maior lago tropical do mundo, visando reverter o drástico declínio da população de peixes autóctones, em decorrência da sobrepesca. A perca adaptou-se perfeitamente ao novo habitat - porém, em detrimento das espécies locais. Em 1977 as capturas de ciclídeos representavam 32% da pesca (em massa), e as de perca-do-nilo apenas 1%. Seis anos depois, as capturas de percas-do-Nilo eram cerca de 68%, contra 1% de ciclídeos.
A perca contribuiu para a o desaparecimento da biodiversidade do lago, com a extinção de mais de 200 espécies endémicas de peixes, em consequência da predação e da competição por alimentos. Dentre as espécies autóctones, o lago abrigava sobretudo uma grande quantidade de espécies de ciclídeos, fruto da diversificação explosiva ocorrida há cerca de 12 000 anos.
Os peixes capturados eram secados em fogueiras, requerendo o corte de mais e mais árvores, o que deu lugar à posterior erosão; os resíduos decorrentes contribuíram para aumentar os níveis de nutrientes das águas do lago, provocando a eutrofização do lago. A invasão de algas reduziu a concentração de oxigénio na água e causou a morte de mais peixes.
A carne da perca é mais rica em gordura do que a dos peixes autóctones e muito mais valorizada comercialmente. A exploração comercial provocou o abandono da pesca tradicional, além de produzir um efeito devastador sobre o meio ambiente e o modo de vida das comunidades que dependem do lago. O grupo de especialistas em espécies invasoras da IUCN[2] incluiu a Lates niloticus entre as cem espécies invasoras mais nocivas do mundo.
Apesar disso, um relatório da FAO, publicado em 1987, concluiu que a pesca da perca-do-Nilo no lago Victoria constitui "um desenvolvimento extremamente positivo do ponto de vista do bem-estar humano".[3]
As cifras de capturas da perca cresceram rapidamente. No Quénia, passaram de 1000 t em 1978, para 100000 t em 1993. A perca-do-Nilo constitui a principal fonte de divisas da Tanzânia. Diariamente, 500 t de filetes são enviadas do aeroporto de Mwanza para países da União Europeia.
A introdução da perca-do-nilo chegou a ser estudada na Austrália (Queensland), mas "em vista dos desastres causados por este peixe em vários lagos africanos", o governo local decidiu abandonar o projeto.[4]
O documentário O Pesadelo de Darwin (2004), do realizador austríaco Hubert Sauper, denuncia as consequências da exploração da perca-do-Nilo, que o diretor apresenta como uma parábola dos problemas da África.
A perca-do-nilo (Lates niloticus) é um peixe da família dos Latidae (antes incluída nos Centropomidae e mudada em 2004), da ordem dos Perciformes, subordem dos Percoidei, que pode alcançar 2 m de comprimento. É originária da Etiópia.
Nilabborre (Lates niloticus) är en art färskvattenlevande fisk som tillhör familjen Latidae och ordningen abborrartade fiskar. Den placerades tidigare i underfamiljen Latinae i familjen Centropomidae, men underfamiljen fick familjestatus 2004. Ursprunglig beskrevs nilabborren som Labrus niloticus och ansågs tillhöra familjen havsläppfiskar.
Nilabborre är ursprungligen hemmahörande i det tropiska Afrika, i sjöar som Tchadsjön, Kongofloden, Nilen, Senegalfloden, Voltafloden, Turkanasjön, konstgjorda Nassersjön och många andra vattendrag, bland annat det bräckta vattnet i Marioutsjön i Egypten.
Nilabborre är silverfärgad med en blå ton, svarta ögon med en gul yttre ring och, som en av de största sötvattenfiskarna, kan de bli över två meter långa och väga upp till 200 kg.
Vuxna individer finns överallt där syrehalten är tillräckligt hög, medan unga individer håller sig till grunda och kustnära vatten. Nilabborren är en rovfisk som lever av andra fiskar och dominerar sin omgivning. Förutom sin egen art äter den även kräftdjur och insekter. Unga individer kan dessutom livnära sig på djurplankton.
Nilabborre har stor kommersiell betydelse och är populär som både matfisk, den föds till exempel upp i akvakulturer, och som sportfisk den fiskas mestadels med wobbler i Nassersjön och Victoriasjön fångas den både ifrån land och båt.
Arten introducerades därför i flera av Afrikas stora sjöar, bland annat i Victoriasjön under 1950-talet där den orsakat en nästan total utrotning av flera hundra endemiska arter. Överfiskning har dock gjort att bestånden börjat minska och många av de drabbade arterna återhämtar sig. Sedan tillgången på ciklider, nilabborrens ursprungliga byte i dessa sjöar, gått förlorad lever nilabborren främst på räkor och fiskyngel bl.a sina egna avkomma.
2003 uppgick försäljningen av nilabborre till EU till 169 miljoner euro, samtidigt som den storskaliga fiskeindustrin gjort att många traditionella fiskesamhällen tvingats överge gamla traditioner. En majoritet av befolkningen kring Victoriasjön upplever dock nilabborren som ekonomiskt gynnsam.
I delstaten Queensland är det förbjudet att inneha levande nilabborre och stränga böter för den som bryter emot detta.
Nilabborre (Lates niloticus) är en art färskvattenlevande fisk som tillhör familjen Latidae och ordningen abborrartade fiskar. Den placerades tidigare i underfamiljen Latinae i familjen Centropomidae, men underfamiljen fick familjestatus 2004. Ursprunglig beskrevs nilabborren som Labrus niloticus och ansågs tillhöra familjen havsläppfiskar.
Nilabborre är ursprungligen hemmahörande i det tropiska Afrika, i sjöar som Tchadsjön, Kongofloden, Nilen, Senegalfloden, Voltafloden, Turkanasjön, konstgjorda Nassersjön och många andra vattendrag, bland annat det bräckta vattnet i Marioutsjön i Egypten.
Nilabborre är silverfärgad med en blå ton, svarta ögon med en gul yttre ring och, som en av de största sötvattenfiskarna, kan de bli över två meter långa och väga upp till 200 kg.
Vuxna individer finns överallt där syrehalten är tillräckligt hög, medan unga individer håller sig till grunda och kustnära vatten. Nilabborren är en rovfisk som lever av andra fiskar och dominerar sin omgivning. Förutom sin egen art äter den även kräftdjur och insekter. Unga individer kan dessutom livnära sig på djurplankton.
Nilabborre har stor kommersiell betydelse och är populär som både matfisk, den föds till exempel upp i akvakulturer, och som sportfisk den fiskas mestadels med wobbler i Nassersjön och Victoriasjön fångas den både ifrån land och båt.
Arten introducerades därför i flera av Afrikas stora sjöar, bland annat i Victoriasjön under 1950-talet där den orsakat en nästan total utrotning av flera hundra endemiska arter. Överfiskning har dock gjort att bestånden börjat minska och många av de drabbade arterna återhämtar sig. Sedan tillgången på ciklider, nilabborrens ursprungliga byte i dessa sjöar, gått förlorad lever nilabborren främst på räkor och fiskyngel bl.a sina egna avkomma.
2003 uppgick försäljningen av nilabborre till EU till 169 miljoner euro, samtidigt som den storskaliga fiskeindustrin gjort att många traditionella fiskesamhällen tvingats överge gamla traditioner. En majoritet av befolkningen kring Victoriasjön upplever dock nilabborren som ekonomiskt gynnsam.
Nil levreği (Lates niloticus), Perciformes takımından Latidae familyasına ait bir tatlı su balık türü. Afrika ekozonunda çok yaygındır ve Kongo, Nil, Senegal, Niger ırmaklarında ve Çad, Volta ile Turkana göllerinde yerlidir. Ayrıca Mısır'daki Maryut Irmağı'nın acı suyunda da yaşar.
Nil levreğinin rengi gümüştür, belirgin kara gözlerinin dolayında açık sarı bir yüzük vardır. En büyük tatlı su balıklarından biridir, boyu 2 metreye değin ulaşabilir ve azami ağırlığı 200 kilodur.[1] Yetişkinlerin boy ortalaması 121-137 santim olur, ancak birçok balık bu boya ulaşmadan avlanır.[2] Amansız bir avcı olarak çevresini domine eder, başka balıklarla (kendi türü dahil), kabuklularla ve böceklerle beslenir. Yavrular hayvan planktonla da beslenir. Nil levreği başka avcı balıklardan korunmak için sürü halinde yüzer.
Bu balık Afrika'da birçok göle aktarıldı, mesela Viktoria ve yapay Nasser Gölü'ne. Besin kaynağı olarak çok önemli konuma gelmiştir.
Bu türün Viktoria Gölü'ne aktarımı yabancı türlerin bir ekosistemi nasıl olumsuz etkileyebileceğine ilişkin en çok söz edilen örneklerden biridir.
Nil levreği Doğu Afrika'daki Viktoria Gölü'ne 1950lerde aktarılmıştır[4] ve o zamandan beri ticaret amaçlı avlanır. Yüzlerce yerli türün soy tükenmesine ya da neredeyse tükenmesine neden olduğu söylenir. Nil levreği başta yerli çiklit türleriyle beslenmiş, ancak bu avın gittikçe azalmasıyla başka küçük balıklara ve karideslere yönelmiştir.
Bu balığın göldeki yayılması ekolojik olumsuzluklara ve büyük balıkçılık şirketlerinin oluşmasına yol açtı. 2003 yılında AB'ye nil levreği satışları 169 milyon avroya ulaştı.
Levreğin göle sokulmasıyla sahilde de ekolojik etkiler ortaya çıktı. Yerli çiklitler gelenekçilce güneşte kurutuluyordu, ancak nil levrekleri çiklitlere göre daha çok yağ içerdiğinden dolayı pişmemeleri için tütsülenmeleri gerekir. Bunun için zaten ormansızlaşma, erozyon ve çölleşmeden dolayı çok zarar gören bir bölgede odun talebi arttı.
Nil levreğinin yayılmasının zararlarını konu alan Darwin'in Kabusu adlı bir film vardır.
Nil levreği (Lates niloticus), Perciformes takımından Latidae familyasına ait bir tatlı su balık türü. Afrika ekozonunda çok yaygındır ve Kongo, Nil, Senegal, Niger ırmaklarında ve Çad, Volta ile Turkana göllerinde yerlidir. Ayrıca Mısır'daki Maryut Irmağı'nın acı suyunda da yaşar.
Nil levreğinin rengi gümüştür, belirgin kara gözlerinin dolayında açık sarı bir yüzük vardır. En büyük tatlı su balıklarından biridir, boyu 2 metreye değin ulaşabilir ve azami ağırlığı 200 kilodur. Yetişkinlerin boy ortalaması 121-137 santim olur, ancak birçok balık bu boya ulaşmadan avlanır. Amansız bir avcı olarak çevresini domine eder, başka balıklarla (kendi türü dahil), kabuklularla ve böceklerle beslenir. Yavrular hayvan planktonla da beslenir. Nil levreği başka avcı balıklardan korunmak için sürü halinde yüzer.
Bu balık Afrika'da birçok göle aktarıldı, mesela Viktoria ve yapay Nasser Gölü'ne. Besin kaynağı olarak çok önemli konuma gelmiştir.
Він поширений, в основному, в зоні Афротропіці. Мешкає у водних басейнах Конго, Нілу, Сенегалу, Нігеру і озера Чад, Вольта, Туркана і інших водойм. Зустрічається в озері Мар'ют в Єгипті.
Нільський окунь має срібного забарвлення тіло з блакитним відтінком. Мають характерні темні чорні очі з яскраво-жовтими зовнішніми кільцями. Це одна з найбільших прісноводних риб, досягаючи максимальної завдовжки 2 м, вагою до 200 кг.[1] Дорослі зазвичай досягають у довжину 121 — 137 см.[2]
Дорослі живуть в середовищі, багатому киснем, а молодь обмежена в мілководних прибережних районах.
Нільський окунь є хижаком, який домінує у водоймах мешкання. Харчується в основному рибою, ракоподібними і комахами. Там, де харчові ресурси обмежені, існує і канібалізм. Личинки їдять зоопланктон.
Нільський окунь був завезений у водоймах Африки, включаючи озеро Вікторія і водосховище Насер. МСОП вніс вид у список ста гірших інвазивних видів.
Цей вид має велике комерційне значення як джерело їжі. Окунь є цікавою рибою для спортивної риболовлі.
Cá rô sông Nile, tên khoa học Lates niloticus, còn gọi là cá Mbuta ở châu Phi, là một loài cá nước ngọt thuộc họ Latidae trong bộ Perciformes (Cá vược). Chúng được tìm thấy kha phổ biến trong vùng sinh thái Afrotropic, nguồn gốc ở sông Congo, sông Nile, sông Sénégal, sông Niger, hồ Tchad, hồ Volta, hồ Turkana và những sông khác. Loài này cũng sống trong nước lợ của hồ Maryut ở Ai Cập. Chúng có thể dài hơn 2 mét và nặng 200 ký nhưng trung bình dài khoảng 120 đến 140 centimét.
Bài viết chủ đề bộ Cá vược này vẫn còn sơ khai. Bạn có thể giúp Wikipedia bằng cách mở rộng nội dung để bài được hoàn chỉnh hơn. Cá rô sông Nile, tên khoa học Lates niloticus, còn gọi là cá Mbuta ở châu Phi, là một loài cá nước ngọt thuộc họ Latidae trong bộ Perciformes (Cá vược). Chúng được tìm thấy kha phổ biến trong vùng sinh thái Afrotropic, nguồn gốc ở sông Congo, sông Nile, sông Sénégal, sông Niger, hồ Tchad, hồ Volta, hồ Turkana và những sông khác. Loài này cũng sống trong nước lợ của hồ Maryut ở Ai Cập. Chúng có thể dài hơn 2 mét và nặng 200 ký nhưng trung bình dài khoảng 120 đến 140 centimét.
Lates niloticus Linnaeus, 1758
Охранный статус
Ни́льский о́кунь[1] (лат. Lates niloticus) — лучепёрая рыба семейства латовых (Latidae) отряда окунеобразных.
Распространён во всех основных речных системах тропической Африки, в частности, в реках Нил, Вольта, Сенегал, Конго, а также в озёрах Чад, Альберт, Рудольф, Виктория и других[2][3].
Максимальная длина — 200 см, масса — 200 кг[3]. Вес 15-летней рыбины может приближается к 30 кг, а 20-летней — к 50 кг. В уловах обычные размеры 45—65 см и 9—20 кг[источник не указан 2098 дней]. Тело удлиненное, с боков сжатое, серебристого цвета с голубоватым отливом. Хищная рыба, питается рыбой и рачками[2]. В 1950-х — 1960-х годах был интродуцирован в озеро Виктория, что привело к снижению численности и, возможно, исчезновению около 200 эндемичных видов цихлид[2].
Ни́льский о́кунь (лат. Lates niloticus) — лучепёрая рыба семейства латовых (Latidae) отряда окунеобразных.
Распространён во всех основных речных системах тропической Африки, в частности, в реках Нил, Вольта, Сенегал, Конго, а также в озёрах Чад, Альберт, Рудольф, Виктория и других.
Максимальная длина — 200 см, масса — 200 кг. Вес 15-летней рыбины может приближается к 30 кг, а 20-летней — к 50 кг. В уловах обычные размеры 45—65 см и 9—20 кг[источник не указан 2098 дней]. Тело удлиненное, с боков сжатое, серебристого цвета с голубоватым отливом. Хищная рыба, питается рыбой и рачками. В 1950-х — 1960-х годах был интродуцирован в озеро Виктория, что привело к снижению численности и, возможно, исчезновению около 200 эндемичных видов цихлид.
尼羅河鱸（Lates niloticus）是鱸形目的尖嘴鱸科中淡水的一個物種。牠們在衣索比亞界生物地理區分佈很廣，會出現於查德湖、剛果河、尼羅河、塞内加尔河、圖爾卡納湖及其他河川流域，亦曾在埃及馬雷奧蒂斯湖帶微鹹的水中被發現。其俗名包括African snook以及大量在非洲不同語言中的名字。
尼羅河鱸呈銀色，帶淡藍色。牠們有特別黑的眼，外圈呈鮮黃色。牠們是最大淡水魚之一，最長可達近2米，重達200公斤[1]。
成魚可棲息於湖中有充足含氧量的環境，幼魚則被限制在沿岸或有屏障之處。尼羅河鱸是兇猛的掠食者，以魚類（包含自己的同類）、甲殼類和昆蟲為食；幼魚則以浮游動物為食。
尼羅河鱸後傳入很多非洲的湖，包括維多利亞湖。該物種的引進常被當作入侵物種對本土生態影響的負面教材。世界保育組織（IUCN）將尼羅河鱸列入最具危害的世界100大入侵物種之一[2]。
雖為入侵物種，尼羅河鱸仍是很重要的食用魚類，對水產業極為重要。
尼羅河鱸在1954年由於經濟（漁業和糧食）上的目的，被宗主國英國引進東非的維多利亞湖。尼羅河鱸的引進造成了維多利亞湖數百種的原生魚類完全滅絕或接近滅絕，約有超過200餘種維多利亞湖的特有魚種由於尼羅河鱸的掠食和競爭而完全野外滅絕，只有少數種類仍飼養在北美和歐洲的水族館，等待未來可能的復育工作[3]。由於過度捕撈，尼羅河鱸的產量也在減少中；這使得部份殘餘的原生魚種得以有喘息的空間。原先尼羅河鱸以原生的慈鯛類為食，但由於食物多樣性的銳減，目前尼羅河鱸主要以小蝦和鯉科小魚為食。
尼羅河鱸的引進雖然為維多利亞湖帶來了生態上的浩劫，但也刺激了當地漁業的發展。在2003年，尼羅河鱸在歐洲市場的銷售產值為1.69億歐元。但漁業未來的展望仍不明朗；1990年代以來，尼羅河鱸的數量和產量由於過度捕撈（與生態系統的全面崩潰）正在逐年減少。另一方面，本土生態系統的改變也對當地的社會經濟造成影響。大規模的捕撈業公司，由於尼羅河鱸的出口賺進數百萬美元；當地原本的傳統漁業，則逐漸沒落或被取代，賣魚所獲得的收入多進了大公司的口袋，當地居民則沒有能力消費他們的漁獲[4][5]。
奧斯卡金像獎提名的2004年紀錄片《達爾文的夢魘》（Darwin's Nightmare ）探討尼羅河鱸的引進所帶來的破壞，包括由於鱸魚出口從歐洲所購得的武器，加深了當地的衝突和貧困。
尼羅河鱸（Lates niloticus）是鱸形目的尖嘴鱸科中淡水的一個物種。牠們在衣索比亞界生物地理區分佈很廣，會出現於查德湖、剛果河、尼羅河、塞内加尔河、圖爾卡納湖及其他河川流域，亦曾在埃及馬雷奧蒂斯湖帶微鹹的水中被發現。其俗名包括African snook以及大量在非洲不同語言中的名字。
尼羅河鱸呈銀色，帶淡藍色。牠們有特別黑的眼，外圈呈鮮黃色。牠們是最大淡水魚之一，最長可達近2米，重達200公斤。
成魚可棲息於湖中有充足含氧量的環境，幼魚則被限制在沿岸或有屏障之處。尼羅河鱸是兇猛的掠食者，以魚類（包含自己的同類）、甲殼類和昆蟲為食；幼魚則以浮游動物為食。
尼羅河鱸後傳入很多非洲的湖，包括維多利亞湖。該物種的引進常被當作入侵物種對本土生態影響的負面教材。世界保育組織（IUCN）將尼羅河鱸列入最具危害的世界100大入侵物種之一。
雖為入侵物種，尼羅河鱸仍是很重要的食用魚類，對水產業極為重要。
ナイルパーチ (Lates niloticus) は、スズキ目アカメ科に属する魚類。アフリカ大陸熱帯域の川、塩湖、汽水域に分布しながら生息する。全長193cm、体重200kgの記録がある大型の淡水魚として、現地では商業上重要な食用魚であり、多くがヨーロッパや日本に輸出される。観賞魚としても人気が高い。
最大で全長2 m、体重200 kg に達し、淡水魚としては大型の部類に入る。同属で日本産のアカメ L. japonicus に近縁であり、外見も酷似している。
アフリカ熱帯域の河川・塩湖・汽水域に広く生息する。肉食性で、小魚や甲殻類などを貪食する。
水産資源としての価値が高く、もともとの分布範囲を超えてアフリカ各地に放流され、定着している。由来は1950年代に当時の宗主国イギリスにより、漁獲量向上のために導入されたようである。
放流された水域では外来種として在来生物群集に大きな影響を与えている。特にヴィクトリア湖の事例は深刻であり、ナイルパーチの放流が原因で固有種のシクリッドなど多数の淡水魚が激減、絶滅し、生態系に深刻な影響が出ており、IUCNの「世界の侵略的外来種ワースト100」に選定されている。日本にも輸入され、環境省による要注意外来生物にリストアップされている[1]。
ドキュメンタリー映画・映像番組『ダーウィンの悪夢』は、ヴィクトリア湖における養殖から派生する数々の社会問題を主題としている。この作品は映画賞を多数受賞した反面、事実関係の誤りの指摘や政治的なプロパガンダであるとの批判もあり、賛否両論である。
ナイルパーチは大型魚で、肉質も癖がない白身であることから、食用として需要が高く全世界に輸出される。特にヨーロッパと日本に多く輸出されており、日本ではレストランや給食などでフライ用の「白身魚」として供される(トリビアの泉)。また、スズキの代用魚として回転寿司の寿司ネタにされたり、小売店で販売されることもある。なお、2003年のJAS法改訂以降は、「スズキ」「白スズキ」などの名で販売することは禁じられたが、外食や加工したものは除かれている。
ナイルパーチ (Lates niloticus) は、スズキ目アカメ科に属する魚類。アフリカ大陸熱帯域の川、塩湖、汽水域に分布しながら生息する。全長193cm、体重200kgの記録がある大型の淡水魚として、現地では商業上重要な食用魚であり、多くがヨーロッパや日本に輸出される。観賞魚としても人気が高い。
나일농어(Lates niloticus)는 농어목 눈볼개과의 물고기이다. 몸길이는 2m에 몸무게는 200kg인 대형 어류에 속한다.
나일농어는 농어목의 물고기지만 우리가 흔히 아는 농어와는 달리 바닷물고기가 아닌 민물고기이다. 입이 매우 큰 물고기로서 몸의 위쪽은 녹색이나 갈색을 띄고 있고 아래쪽은 은빛을 띄며 2m에서 200kg까지 자라게 된다. 몸이 길쭉하고 아래턱이 돌출하였으며, 꼬리는 둥글다. 또한 등지느러미는 2개나 있다. 먹이로는 왕성한 식욕을 자랑하는 육식성 물고기로 어린 치어일 때는 동물성 플랑크톤을 잡아먹지만 다 자란 성어가 되면 갑각류와 수생 곤충도 먹으며 자신보다 몸집이 작은 다른 물고기나 동물을 먹이로 삼게 된다. 골리앗타이거피시와 더불어 아프리카에서 최상위 포식자에 속하지만 나일악어나 바다에서 강으로 거슬러 올라온 황소상어한텐 잡아먹히는 먹이가 되기도 한다.
나일농어는 아프리카에서 가장 길며 세계에서 가장 긴 강이 되는 나일강과 그 밖에 아프리카에서 지중해로 흘러들어가는 다른 강이나 호수에서 주로 서식한다. 또한 나일농어와 똑같은 과가 되는 눈볼개과는 나일농어 외에도 다른 종들이 더 있는데 이들 중에서 일부는 아프리카의 하천수계에서 볼 수 있으며 나머지 종들은 아시아나 오스트레일리아의 하구나 연안에서도 찾아볼 수가 있다. 빅토리아 호수에서는 토착생물인 카라신과 시클리드들을 잡아먹는 생태계교란야생동·식물로 지정되어서 퇴치 작업에 있으며 나일농어는 식용으로도 가능한 어종인데 아프리카의 현지에선 나일농어를 잡아서 요리를 해먹기도 한다.
