Veimutinė pušis (lot. Pinus strobus) – pušinių šeimai (Pinaceae) priklausanti spygliuočių medžių rūšis. Paplitusi Šiaurės Amerikos rytuose: šiaurės rytuose arealas siekia Niufaundlandą, pietuose Džordžiją, vakaruose Minesotą.
Aukštis iki 30-67 m, kamieno skersmuo – 100–180 cm. Laja kūgiška, vėliau tampa plokščia, netaisyklinga. Žievė tampa pilkai ruda, giliai sueižėjusi į plačias netaisyklingas plokšteles. Spygliai 6-10 cm ilgio, 0,7-1 mm storio, susitelkę po 5. Kankorėžiai cilindriški, pilkšvai rudi, 8-20 cm ilgio, 2-3 cm ilgio žvyneliais. Sėklos 5-6 mm ilgio, su 1,8-2,5 cm ilgio skristuku.
Gali išgyventi iki 350–400 metų. Veimutinė pušis mėgsta vėsų, drėgną klimatą, gerai vėdinamą dirvą. Auga iki 1500 m aukštyje. Introdukuota daugelio Europos šalių parkuose, želdynuose.
XVII–XVIII a. veimutinės pušies mediena plačiai naudota Karališkojo laivyno laivų statybai, taip pat baldų gamybai, namų statybai. Dėl intensyvaus kirtimo rytinėje arealo dalyje beveik išnaikinta[1].
Žievė
Kankorėžis ir spygliai
Veimutinių pušų giraitė Ilinojuje
Veimutinė pušis (lot. Pinus strobus) – pušinių šeimai (Pinaceae) priklausanti spygliuočių medžių rūšis. Paplitusi Šiaurės Amerikos rytuose: šiaurės rytuose arealas siekia Niufaundlandą, pietuose Džordžiją, vakaruose Minesotą.
Aukštis iki 30-67 m, kamieno skersmuo – 100–180 cm. Laja kūgiška, vėliau tampa plokščia, netaisyklinga. Žievė tampa pilkai ruda, giliai sueižėjusi į plačias netaisyklingas plokšteles. Spygliai 6-10 cm ilgio, 0,7-1 mm storio, susitelkę po 5. Kankorėžiai cilindriški, pilkšvai rudi, 8-20 cm ilgio, 2-3 cm ilgio žvyneliais. Sėklos 5-6 mm ilgio, su 1,8-2,5 cm ilgio skristuku.
Gali išgyventi iki 350–400 metų. Veimutinė pušis mėgsta vėsų, drėgną klimatą, gerai vėdinamą dirvą. Auga iki 1500 m aukštyje. Introdukuota daugelio Europos šalių parkuose, želdynuose.
XVII–XVIII a. veimutinės pušies mediena plačiai naudota Karališkojo laivyno laivų statybai, taip pat baldų gamybai, namų statybai. Dėl intensyvaus kirtimo rytinėje arealo dalyje beveik išnaikinta.
