Kedrinė pušis (lot. Pinus cembra) – pušinių (Pinaceae) šeimos spygliuočių medžių rūšis. Paplitusi Alpių, Karpatų kalnuose. Auga 1200–2300 m aukštyje, neretai siekia medžių ribą.
Panaši į sibirinę pušį, tačiau kedrinės laja tankesnė, spygliai ilgesni ir tankesni, o kankorėžiai mažesni.[1] Būdingas aukštis 25-35 m, kamieno skersmuo – 1,5 m. Spygliai 5-9 cm ilgio. Kankorėžiai 4-8 cm ilgio, juose susitelkusios 8-12 mm ilgio sėklos.
Kedrinė pušis – dekoratyvus augalas, dažnai auginamas soduose, želdynuose. Sėklos valgomos (kedro riešutai), naudojamos alkoholinių gėrimų gardinimui.
Lietuvoje nuo seno augintos dvarų parkuose. Seni medžiai siekia 12 – 16 metrų. Gausesnė jų grupė buvo Žagarės parke, kur dar likę keletas skurstančių medžių. Jaunesnių, derančių, skiepytų į paprastąsias pušis yra dendrologiniame Girionių parke, o savašaknių – arboretume, pasodinta kai kurių miestelių ir gyvenviečių želdiniuose.[2] Po Antrojo pasaulinio karo bandytos kai kur auginti miškuose. Augo daug lėčiau už vietines medžių rūšis ir beveik visur jų buvo nustelbtos.
Pušis yra atspari šalčiui (iki -43° C), reikli dirvožemio ir oro drėgnumui.[3]
Kedrinės pušys Austrijos kalnuose
Spygliai ir kankorėžiai
Kedrinė pušis (lot. Pinus cembra) – pušinių (Pinaceae) šeimos spygliuočių medžių rūšis. Paplitusi Alpių, Karpatų kalnuose. Auga 1200–2300 m aukštyje, neretai siekia medžių ribą.
Panaši į sibirinę pušį, tačiau kedrinės laja tankesnė, spygliai ilgesni ir tankesni, o kankorėžiai mažesni. Būdingas aukštis 25-35 m, kamieno skersmuo – 1,5 m. Spygliai 5-9 cm ilgio. Kankorėžiai 4-8 cm ilgio, juose susitelkusios 8-12 mm ilgio sėklos.
Kedrinė pušis – dekoratyvus augalas, dažnai auginamas soduose, želdynuose. Sėklos valgomos (kedro riešutai), naudojamos alkoholinių gėrimų gardinimui.
Lietuvoje nuo seno augintos dvarų parkuose. Seni medžiai siekia 12 – 16 metrų. Gausesnė jų grupė buvo Žagarės parke, kur dar likę keletas skurstančių medžių. Jaunesnių, derančių, skiepytų į paprastąsias pušis yra dendrologiniame Girionių parke, o savašaknių – arboretume, pasodinta kai kurių miestelių ir gyvenviečių želdiniuose. Po Antrojo pasaulinio karo bandytos kai kur auginti miškuose. Augo daug lėčiau už vietines medžių rūšis ir beveik visur jų buvo nustelbtos.
