nomes no trilho de navegação
Die kalkoenibis is 'n groot voël met kenmerkende blink, blou-swart vere. Dit word sowat 78 cm lank en word deur die IUBN geklassifiseer as 'n kwesbare spesie.
Die voël is blink met blou-swart vere. Die kop is kaal en rooi van kleur en die bene rooi.
Die kalkoenibis kom voor in veld met kort en afgebrande gras.
Dit kom voor in die ooste van Suider-Afrika.
Die kalkoenibis is 'n groot voël met kenmerkende blink, blou-swart vere. Dit word sowat 78 cm lank en word deur die IUBN geklassifiseer as 'n kwesbare spesie.
Ibiz moal ar c'hreisteiz a zo ur spesad evned hirc'harek, Geronticus calvus an anv skiantel anezhañ.
Bevañ a ra al labous e Lesotho, Suafrika ha Swaziland.
a vo kavet e Wikimedia Commons.
Ibiz moal ar c'hreisteiz a zo ur spesad evned hirc'harek, Geronticus calvus an anv skiantel anezhañ.
L’ibis calb[1] (Geronticus calvus) és un ocell de cames llargues de la família dels tresquiornítids (Threskiornithidae) que habita penya-segats i congosts a les terres altes de Sud-àfrica, a les zones orientals de la Província de Transvaal, l'Estat Lliure d'Orange i la Província del Cap, a més de Lesotho.[2]
L’ibis calb (Geronticus calvus) és un ocell de cames llargues de la família dels tresquiornítids (Threskiornithidae) que habita penya-segats i congosts a les terres altes de Sud-àfrica, a les zones orientals de la Província de Transvaal, l'Estat Lliure d'Orange i la Província del Cap, a més de Lesotho.
Aderyn a rhywogaeth o adar yw Ibis moel (sy'n enw gwrywaidd; enw lluosog: ibisiaid moel) a adnabyddir hefyd gyda'i enw gwyddonol Geronticus calvus; yr enw Saesneg arno yw Bald ibis. Mae'n perthyn i deulu'r Ibisiaid (Lladin: Threskiornithidae) sydd yn urdd y Ciconiformes.[1]
Talfyrir yr enw Lladin yn aml yn G. calvus, sef enw'r rhywogaeth.[2]
Mae'r ibis moel yn perthyn i deulu'r Ibisiaid (Lladin: Threskiornithidae). Dyma rai o aelodau eraill y teulu:
Rhestr Wicidata:
rhywogaeth enw tacson delwedd Ibis coch Eudocimus ruber Ibis cribog Madagasgar Lophotibis cristata
_in_Tirunelveli.jpg)
Aderyn a rhywogaeth o adar yw Ibis moel (sy'n enw gwrywaidd; enw lluosog: ibisiaid moel) a adnabyddir hefyd gyda'i enw gwyddonol Geronticus calvus; yr enw Saesneg arno yw Bald ibis. Mae'n perthyn i deulu'r Ibisiaid (Lladin: Threskiornithidae) sydd yn urdd y Ciconiformes.
Talfyrir yr enw Lladin yn aml yn G. calvus, sef enw'r rhywogaeth.
Der Glattnackenrapp oder Glattnackenibis (Geronticus calvus) ist ein seltener Ibis, der im südlichen Afrika lebt. Die Bestandssituation des Glattnackenrapps wird von der IUCN als gefährdet (vulnerable) angegeben.[1]
Der Glattnackenrapp wird 80 Zentimeter lang und hat ein Gewicht von etwa 1,3 Kilogramm. Zusammen mit dem Waldrapp, dem er in vielem ähnelt, bildet er die Gattung Geronticus. Im Vergleich zum Waldrapp hat er ein helleres Gesicht, außerdem fehlt ihm der Federschopf am Hinterkopf.
Das Gefieder ist schwarz und glänzt stahlgrün. Das nackte Gesicht und die Kehle sind weißlich. Der Schnabel und der nackte Scheitel sind leuchtend rot.[2]
Glattnackenrappe leben nur in den Bergregionen des südlichen Afrikas, in Lesotho, Südafrika und Eswatini, vor allem in den Drakensbergen. Sie bevorzugen hoch gelegenes Grasland zwischen 1200 und 1850 m mit kurzen Gräsern.
Glattnackenrappe fressen Raupen, Käfer, Heuschrecken und andere Insekten, ferner Schnecken und Würmer sowie kleine tote Säugetiere, Echsen und Vögel.
Sie sind Koloniebrüter wie die meisten Ibisse. Im Juni kehren sie zu ihren Kolonien zurück, die oft nur zwei bis fünf, teils aber auch mehrere Dutzend Nester umfassen. Die Weibchen legen zwischen Anfang August und Ende September zwei oder drei Eier. Mit zwei Monaten sind die jungen Glattnackenibisse flugfähig.
Heute gibt es nur noch etwa 7.000 bis 10.000 Glattnackenrappe.
Der Glattnackenrapp oder Glattnackenibis (Geronticus calvus) ist ein seltener Ibis, der im südlichen Afrika lebt. Die Bestandssituation des Glattnackenrapps wird von der IUCN als gefährdet (vulnerable) angegeben.
The southern bald ibis (Geronticus calvus) is a large bird found in open grassland or semi-desert in the mountains of southern Africa. Taxonomically, it is most closely related to its counterpart in the northern regions of Africa, the waldrapp (Geronticus eremita).[3][4] As a species, it has a very restricted homerange, limited to the southern tips of South Africa in highland and mountainous regions.[4]
This large, glossy, blue-black ibis has an unfeathered red face and head, and a long, decurved red bill. It breeds colonially on and amongst rocks and on cliffs, laying two or three eggs which are incubated for 21 days before hatching. It is a large bird that feeds and roosts in substantial groups.[5][6] It feeds on insects, small reptiles, rodents and small birds. They do little vocalizing other than occasional gobbling sounds.[7]
The ibises are gregarious long-legged wading birds with long down-curved bills; they form one subfamily of the Threskiornithidae, the other subfamily being the spoonbills.[8] The two Geronticus species differ from other ibises in that they have unfeathered faces and heads, breed on cliffs rather than in trees, and prefer arid habitats to the wetlands used by their relatives.[9][10] The species is currently listed as vulnerable on the IUCN Red List, however, it is in no immediate danger of extinction.[4][7][11]
The southern bald ibis was described by the French polymath Georges-Louis Leclerc, Comte de Buffon in 1781 in his Histoire Naturelle des Oiseaux based a specimen obtained from the Cape of Good Hope region of South Africa.[12] The bird was also illustrated in a hand-coloured plate engraved by François-Nicolas Martinet in the Planches Enluminées D'Histoire Naturelle which was produced under the supervision of Edme-Louis Daubenton to accompany Buffon's text.[13] Neither the plate caption nor Buffon's description included a scientific name but in 1783 the Dutch naturalist Pieter Boddaert coined the binomial name Tantalus calvus in his catalogue of the Planches Enluminées.[14] The southern bald ibis is now placed in the genus Geronticus that was erected by the German naturalist Johann Georg Wagler in 1832.[15][16] No subspecies are recognised.[16]
The southern bald ibis is part of the family, Threskiornithidae, which is composed of birds from the warm temperate and tropical regions of the world, with the exclusion of Oceania. The group is defined by the lack of feathers on their face. This family is composed of the ibises and their close relatives, the spoonbills.[17]
Taxonomically, ibises are categorized as a subfamily named Threskiornithinae. This subfamily contains around 26 species of wading birds with long, thin, down-curved beaks, ranging in size from medium to large.[4][17] These species rarely have a voice box, and if one is present, the bird only croaks or cackles harshly.[17] Historically, ibises are an ancient group. Fossil records of these birds have been dated back to the Eocene period, 60 million years ago. Human history records also date these birds back 5 000 years.[17]
The southern bald ibis is part of the genus Geronticus, which includes two distinct species. The southern bald ibis (Geronticus calvus) is restricted primarily to the southern regions of Africa whereas its counterpart, the waldrapp (Geronticus eremita) is found in the northern regions of the continent.[3][4] Both species share common characteristics regardless of their geographic separation. Both species nest on rock cliffs and display distinct breeding behaviours adapted for their particular locations. Similarly, they both show evolutionary adaptations in foraging behaviours due to their dry habitats. The separation between these two species is believed to have occurred relatively recently. This separation, between G. calvus and G. eremita, is believed to have occurred only 335 000 to 1 million years ago.[3]
The southern bald ibis (Geronticus calvus) is an uncommon bird endemic to the highlands of the southern African region.[4][5][18] In South Africa, the species’ total breeding population is estimated around 4 600 birds.[5] However, little is known about the biology of this species.[4]
Its plumage is dark green with iridescent streaks of green, violet and bronze. The neck displays long feathers that are a blue-green shade. As adults, its shoulders display shades of copper. However, as juveniles, the plumage is predominantly a dull grey color. The bird's Latin name, Geronticus calvus, is translated as “bald, old man”, referring to the bird's featherless, wrinkled head and face. The head is the key feature in recognizing this species due to the evident bare whitish skin. On the top of the head, there is a red dome-shaped crown. The bills of these birds are down-curved and red, along with their legs. Similarly, their eyes are also colored an orange-red shade.[7]
The southern bald ibis is a species with a very restricted homerange. It is estimated that there are only 4 600 breeding birds of this species in the South African region.[5] The species is confined to the eastern regions of South Africa and are restricted to the highland and mountainous regions.[4] Its range extends from the highlands of Lesotho extending into Eswatini. The birds may migrate short distances within their designated home ranges.[5]
These birds are cliff-nesters and breed in the open areas of mountain faces, as well as river gorges and sometimes around waterfalls. Their breeding habitat is composed mainly of mountainous grasslands that range in altitude from 1 200 to 2 000 meters above sea level. The grassland areas are labeled as ‘sour’ due to the low nutritional value of the foliage in late summer and early autumn due to the previous grazing of mammals.[5]
The southern bald ibis is a bird that feeds and roosts in large groups. They travel in groups of up to 100 individuals to find suitable foraging areas.[7] As insectivores, their diet is composed mainly of insects and other small invertebrates found in burnt grasslands.[5][6] The species live on cliff edges where they build their nests and for the most part, breed in colonies.[5] They do little vocalizing besides occasional gobbling sounds.[7]
The southern bald ibis is known to be a relatively quiet bird. This species in particular has been noted to make a weak gobbling sound. This is refers back to their old Afrikaans name of “Wilde-Kalkoen”, otherwise translated as “wild turkey”. This bird is most boisterous in the nesting areas and in flight. It projects a high-pitched keeaaw-klaup-klaup call, resembling that of a turkey's.[7]
This species is insectivorous and feeds predominantly on insects and other small terrestrial invertebrates.[5][6] It is a forager, alternating between feeding in harvested maize fields, overgrazed pastures and burnt grasslands. They walk along the land while pecking and probing the ground.[11] The main component of its diet is the caterpillar of the maize stalk borer, Busseola fusca. This bird will also turn over feces and leaves to search for prey including caterpillars, grasshoppers, beetles, earthworms, snails and sometimes frogs, small dead mammals and birds.[7]
Throughout July and the first half of August, before laying their eggs, the birds are found foraging in maize fields. In the second half of August and early September, during the incubation period, the birds are seen alternating between the maize fields, grazed pastures and burnt grasslands. Finally, in the nestling phase of September and October, they forge in maize fields, but more frequently in ploughed fields. It is only on rare occasions that ibises are seen in tall grasses and almost never in marshy areas. These birds avoid the tall grasses due to the hindering of their mobility and the potential hiding of their prey. This area would require a slow-walk feeding technique, whereas this bird is known to use a fast-walk technique for their feeding. They also appear to avoid foraging in areas very close to their nesting sites.[11]
Their predominant feeding area, the burnt grasslands, are termed “sour” due to the low availability of nutrients. These areas are burned every 1 to 3 years to clear any excess of foliage. In winter and spring, the ibises feed in the burned areas where new growth is emerging and scavenge for any available insects. Their breeding season is linked with the burning period of these crops. Therefore, successful breeding and survival is partially dependent on the availability of these burned grasslands.[5]
The southern bald ibis nests in cliffs and breeds on open ledges.[5] Due to the mostly inaccessible nature of these areas, observations during breeding season are difficult to obtain.[18] However, these birds are known to breed predominantly in colonies, while some pairs decide to nest away from the rest. The females lay their eggs anywhere from late July to mid-October. Following this, the young develop feathers for flight around mid-October and into the month of December.[5]
Their nests are made mostly of sticks and grass. On average, the collection of these materials begins around two weeks before the first egg is laid. Once the first egg is laid, incubation lasts from 26 to 32 days. The incubating birds change their position and rotate the egg more frequently around three days before the hatch day. Once hatched, the chicks spend the first 7 to 10 days feeding from their parent via regurgitation. After 35 days, the young leave the nest to wander around and after 40 to 50 days, the chicks are able to fly, but still spend most of their time on the ledges of the cliff or in their nest.[18]
The southern bald ibis is currently listed as vulnerable on the IUCN Red List of Threatened Species.[7][11] However, there is no immediate threat of the species going extinct.[4] The bird is also listed in the Convention on International Trade in Endangered Species (CITES), signifying that the trade of this species is substantially regulated.[7]
One of the greatest causes in the decline of this species is human disturbance at their breeding sites and the degradation of their habitat. Most of the breeding sites occur on privately owned land, whereas only a small minority of breeding pairs are located on nature reserves or state forest land, which are the only areas where they are guaranteed protection. Therefore, a large portion of the population is dependent on the efforts and contributions of private landowners. Furthermore, another threat is that the adult birds may be captured in order to collect the eggs and nestlings for food or medicine in some African tribal practices.[5][7] The hunting of these birds has also been popular in farming populations to supplement their meat supplies. Local hunting continues to be a threat today.[7]
_Flying,_Lesotho,_Sep_2008.jpg)
Southern bald ibis in flight, Lesotho
Southern bald ibis in a nest with young
Foraging in short grassland, KwaZulu-Natal
Foraging in short grassland, KwaZulu-Natal
Foraging in short grassland, Lesotho
Video of the Geronticus calvus at Disney's Animal Kingdom
The southern bald ibis (Geronticus calvus) is a large bird found in open grassland or semi-desert in the mountains of southern Africa. Taxonomically, it is most closely related to its counterpart in the northern regions of Africa, the waldrapp (Geronticus eremita). As a species, it has a very restricted homerange, limited to the southern tips of South Africa in highland and mountainous regions.
This large, glossy, blue-black ibis has an unfeathered red face and head, and a long, decurved red bill. It breeds colonially on and amongst rocks and on cliffs, laying two or three eggs which are incubated for 21 days before hatching. It is a large bird that feeds and roosts in substantial groups. It feeds on insects, small reptiles, rodents and small birds. They do little vocalizing other than occasional gobbling sounds.
The ibises are gregarious long-legged wading birds with long down-curved bills; they form one subfamily of the Threskiornithidae, the other subfamily being the spoonbills. The two Geronticus species differ from other ibises in that they have unfeathered faces and heads, breed on cliffs rather than in trees, and prefer arid habitats to the wetlands used by their relatives. The species is currently listed as vulnerable on the IUCN Red List, however, it is in no immediate danger of extinction.
Kalvibiso aŭ Suda kalvibiso (Geronticus calvus) estas granda birdo de la familio de Treskiornitedoj kaj grupo de ibisoj, troviĝanta en malfermaj herbejoj aŭ duondezertoj en montoj de suda Afriko (nome en Sudafriko kaj ties bantustanoj).
Tiu granda (80 cm longa kaj 1,3 kg peza), brila, bluecnigra ibiso havas senplumajn ruĝajn vizaĝon kaj kapon, kaj longan, subenkurban ruĝan bekon. La kronareo estas ĉefe ruĝa dum la vizaĝo estas ĉefe blanka. La plumaro estas ĝenerale nigreca el malproksime, sed de proksime videblas pli nigraj kolo kaj brusto, pli brilaj bluverdecaj nuancoj en flugiloj kun rimarkindaj bronzkoloraj brunecaj flugilkovriloj. Ankaŭ bekoj, irisoj kaj kruroj estas ruĝaj.
Ili reproduktiĝas kolonie sur kaj inter rokoj kaj sur klifoj; la ino demetas 2-3 ovojn kiuj estos kovataj dum 21 tagoj antaŭ eloviĝo. Ili manĝas insektojn, malgrandajn reptiliojn, rodulojn kaj malgrandajn birdojn. Estas nur 7.000 ĝis 10.000 individuoj.
La ibisoj estas gregemaj longkruraj vadbirdoj kun longaj subenkurbaj bekoj; ili formas unu subfamilon de Treskiornitedoj, dum la alia subfamilio estas la plataleoj.[1] La du specioj de la genro Geronticus diferencas el aliaj ibisoj je tio ke ili havas ne nur senplumajn vizaĝojn sed ankaŭ kapojn, reproduktiĝas sur klifoj pli ol en arboj, kaj preferas aridajn habitatojn al la humidejoj uzataj de ties parencoj.[2][3]
Sudaj kalvibisoj dumfluge en Lesoto
Kalvibiso ĉeneste kun junulo
Filmeto de Geronticus calvus ĉe Disney's Animal Kingdom
Kalvibiso aŭ Suda kalvibiso (Geronticus calvus) estas granda birdo de la familio de Treskiornitedoj kaj grupo de ibisoj, troviĝanta en malfermaj herbejoj aŭ duondezertoj en montoj de suda Afriko (nome en Sudafriko kaj ties bantustanoj).
El ibis calvo o ibis calvo del sur (Geronticus calvus) es una especie de ave pelecaniforme de la familia Threskiornithidae. Se encuentra confinado en regiones montañosas de Sudáfrica oriental, Lesoto y Suazilandia. Estas aves se alimentan de grandes insectos, pequeños vertebrados, moluscos y gusanos. Estos ibis acuden presurosos, sobre todo, a áreas recién incendiadas. Son aves tímidas, nómadas en pequeños grupos. El periodo de reproducción se prolonga desde septiembre a diciembre, pero a veces se inicia ya en julio. No se conocen subespecies.[2][3]
El ibis calvo o ibis calvo del sur (Geronticus calvus) es una especie de ave pelecaniforme de la familia Threskiornithidae. Se encuentra confinado en regiones montañosas de Sudáfrica oriental, Lesoto y Suazilandia. Estas aves se alimentan de grandes insectos, pequeños vertebrados, moluscos y gusanos. Estos ibis acuden presurosos, sobre todo, a áreas recién incendiadas. Son aves tímidas, nómadas en pequeños grupos. El periodo de reproducción se prolonga desde septiembre a diciembre, pero a veces se inicia ya en julio. No se conocen subespecies.
Geronticus calvus Geronticus generoko animalia da. Hegaztien barruko Threskiornithidae familian sailkatua dago.
Geronticus calvus Geronticus generoko animalia da. Hegaztien barruko Threskiornithidae familian sailkatua dago.
Kaljuiibis (Geronticus calvus) on eteläisessä Afrikassa elävä uhanalainen haikaralintu. Se kasvaa 70–80 senttimetrin pituiseksi, ja höyhenpeitteen pääväri on sinimusta. Aikuisella yksilöllä on kalju pää ja ryppyinen kaula sekä naama, mistä se on saanut myös tieteellisen nimensä (”vanha, ryppyinen mies”).[2] Kaljuiibistä tavataan eteläisimmissä Afrikassa, ja niitä tavataan noin 1 200–1 850 metrin korkeudessa puuttomilla heinikoilla tai viljelysmailla. Laji on parvilintu, ja kaljuiibikset pesivät ja ruokailevat ryhmissä.
Kaljuiibiksen pituus on 70–80 senttiä.[3] Höyhenys on sinimusta ja kiiltävä,[4] ja siinä on paikoin myös metallinvihreän, pronssin ja violetin sävyjä.[2] Siipien etuosissa olkapäillä on myös kuparinväriä. Jalat ja nokka ovat punaiset.[4] Silmät ovat oranssinpunaiset.[2] Aikuisella on kalju, punainen päälaki[3] ja valkoinen,[4] ryppyinen naama.[2] Nokka on pitkä ja alaspäin kaartuva. Siivet ovat pitkät ja lyövät liitämisen välillä nopeasti.[4] Kaulassa on nukkamaisista höyhenistä muodostuva röyhelökaulus, jossa on metallinen sinivihreä värisävy. Nuorilla linnuilla ei ole kuparinvärisiä läiskiä siivissään, ja ne ovat yleisväritykseltään harmaita[2] tai mustia kalju pää mukaan lukien.[4]
Kaljuiibis muistuttaa samalla alueella tavattavaa pronssi-iibistä, mutta pronssi-iibis on pienempi ja sen pää on kastanjanruskea.[4]
Kaljuiibistä tavataan Etelä-Afrikan koillisosissa, Swazimaan länsiosissa ja Lesothossa. Sen levinneisyys ulottuu Limpopon provinssista Swazimaahan ja Mpumalangaan, ja sieltä itään Free Staten itäosiin, Lesothoon ja KwaZulu-Nataliin.[5] Laji oli aiemmin yleinen Itä-Kapin provinssissa ja on merkkejä siitä, että se olisi leviämässä alueelle Lesothosta käsin uudelleen. Kaljuiibiksen levinneisyys kattaa noin 207 000 neliökilometriä.[4]
Kaljuiibiskannan kooksi arvioidaan noin 8 000–10 000 lintua, joista 4 000 on aikuisia. Pareja arvioidaan olevan 2 000. Etelä-Afrikassa on yli 1 500 paria yli sadassa yhdyskunnassa. Yli 25 prosenttia niistä pesii kuitenkin vain viidessä yhdyskunnassa. Swazimaassa on kolme pesintäyhdyskuntaa, joissa kussakin pesii vähintään kymmenen paria, ja 110 linnun kokonaiskanta. Lesothossa tunnetaan useita yhdyskuntia, joissa pesii todennäköisesti muutama sata paria.[4] Laji on luokiteltu vaarantuneeksi, sillä koska sen lajimäärä on suhteellisen pieni ja vähenemässä elinympäristöjen tuhoutumisen vuoksi.[1]
Kaljuiibis elää lyhytkasvuisilla, tavallisesti 1 200–1 850 metrin korkeudessa kasvavilla happamilla, alpiinisilla ja puuttomilla heinikoilla tai viljelysmailla. Ruohikko on pitkää ja tiheää. Kaljuiibiksen suosimilla alueilla sataa noin 700 millimetriä vuodessa.[4][2] Se ei viihdy pitkässä heinikossa. Sille on kuitenkin samantekevää, onko kasvillisuuden mataluuden syynä kulo, kyntö tai laiduntaminen. Kaljuiibis pesii rauhallisilla kalliojyrkänteillä,[3] yleensä syvissä jokirotkoissa tai vesiputousten äärellä.[2] Kalliot toimivat myös lepopaikkoina.[6] Vaikka kaljuiibikset ruokailevatkin mieluiten vuoristoniityillä, ne tulevat joskus kylien liepeillekin.[3]
Kaljuiibikset ovat ympäri vuoden parvilintuja. Vaikka ne ruokailevatkin kuivalla maalla, ne oleskelevat usein jokivarsilla ja ottavat kylpyjä lammikoissa. Kylvyn jälkeen, joskus kuiviltaankin, kaljuiibikset ottavat aurinkoa taivutellen itseään erikoisiin asentoihin. Ne levittelevät siipiään, taivuttelevat päätään ja kaulaansa sekä levittäytyvät mahdollisimman tehokkaasti auringon suuntaan.[3] Kaljuiibiksen lento on ankkamaista.[4] Lennossa kaljuiibis lyö nopeasti siipiään ja lentää siten niin kauan kuin ilmavirrat sitä kannattelevat. Suotuisissa oloissa se voi kaarrella nosteessa ylöspäin hyvinkin pitkään ilman ainuttakaan siiveniskua. Kaljuiibikset kokoontuvat noin puoli tuntia ennen auringonlaskua yöpymispaikoilleen kallionlaelle tai suuriin puihin. Niiden seurassa yöpyy toisinaan pyhäiibiksiä, lehmähaikaroita ja merimetsoja.[3]
Kaljuiibikset etsivät ruokaa usein 5–15 linnun ryhmissä.[5] Ne etsivät maasta erilaisia selkärangattomia, kuten toukkia, heinäsirkkoja, kovakuoriaisia, matoja ja etanoita sekä sammakoita ja pieniä kuolleita nisäkkäitä ja lintuja.[2]
Kaljuiibikset pesivät kallioilla.[3] Ne pesivät jopa yli 40 parin yhdyskunnissa[2], mutta kaksikin paria voi muodostaa yhdyskunnan. Pesäpaikat yhdyskunnan sisällä ovat käytössä vuodesta toiseen. Mahdollisesti pari pari pesii samassa kohtaa koko elämänsä.[3] Naaras rakentaa pesän koiraan keräämistä oksista ja pehmeistä kasvinosista.[2] Kaljuiibis munii 1–3 munaa, ja molemmat vanhemmat hautovat munia. Noin kuukauden kuluttua poikaset syntyvät.[5] Kummatkin vanhemmat osallistuvat myös poikasten syöttämiseen.[2] Poikasia ruokkivien vanhemmat tekevät ravinnonhakumatkoja jopa 30 kilometrin säteeltä yhdyskunnasta.[3] Poikanen on noin kahden kuukauden ajan riippuvainen vanhempien tarjoamasta ruoasta, vaikka osaakin lentää noin 55 päivän jälkeen.[2]
Kaljuiibis (Geronticus calvus) on eteläisessä Afrikassa elävä uhanalainen haikaralintu. Se kasvaa 70–80 senttimetrin pituiseksi, ja höyhenpeitteen pääväri on sinimusta. Aikuisella yksilöllä on kalju pää ja ryppyinen kaula sekä naama, mistä se on saanut myös tieteellisen nimensä (”vanha, ryppyinen mies”). Kaljuiibistä tavataan eteläisimmissä Afrikassa, ja niitä tavataan noin 1 200–1 850 metrin korkeudessa puuttomilla heinikoilla tai viljelysmailla. Laji on parvilintu, ja kaljuiibikset pesivät ja ruokailevat ryhmissä.
Geronticus calvus
L'Ibis du Cap (Geronticus calvus), également appelé ibis à tête déplumée, est une espèce d'oiseaux aquatiques de la famille des Threskiornithidae.
L'ibis calvo (Geronticus calvus Boddaert, 1783) è un uccello pelecaniforme della famiglia dei Treschiornitidi.
L'ibis calvo è diffuso in gran parte dell'Africa meridionale: lo si trova infatti in Sudafrica, Lesotho e Swaziland.
Il suo habitat ideale è rappresentato da zone semiaride e rocciose, con presenza di falesie o canyon rocciosi dove nidificare, alternati ad aree pianeggianti e steppose dove cercare il cibo.
In ciò differisce non poco dagli altri ibis, i quali prediligono le zone paludose o comunque ricche d'acqua.
L'ibis calvo misura circa 80 cm di lunghezza, per un peso che può raggiungere il chilo e mezzo.
Il piumaggio è completamente nero, con riflessi metallici di colore verde e bronzeo presenti in particolare sulle ali. La testa è quasi completamente calva, con l'attaccatura del piumaggio che, a seconda dell'esemplare, può essere sulla nuca o già al di sotto della cervice: la pelle nuda si presenta molto rugosa e di colore rosa chiaro, a volte tendente al biancastro od al giallo. Dall'attaccatura del becco, proseguendo fra gli occhi e fino alla nuca, l'ibis calvo presenta un ispessimento osseo simile a una piccola cresta globosa, liscia e di colore rosso vivo. Le zampe ed il becco, che è lungo e a forma di falce, sono anch'essi dello stesso colore. Gli occhi, piuttosto grandi, sono posti lateralmente, presentano pupilla tondeggiante e sono di colore ambrato.
L'ibis calvo elegge a propria dimora le rupi scoscese ed inaccessibili dell'Africa meridionale: questa specie tende a vivere in colonie, che giornalmente si involano dai rifugi notturni per raggiungere le zone di foraggiamento, costituite da terreno di consistenza soffice e ricoperto d'erba, con scarsa presenza di cespugli od alberi[2]. Questi animali, infatti, cercano il cibo (costituito da piccoli animali come serpenti, sauri, piccoli mammiferi, insetti ed altri invertebrati) sul terreno, utilizzando il lungo becco a mo' di sonda nel terreno.
L'ibis calvo è un animale rigorosamente monogamo: le coppie, una volta formatesi, restano insieme per tutta la vita, a meno che uno dei due componenti venga a mancare per qualche motivo[3].
Questa specie nidifica in colonie, di consistenza numerica anche notevole quando possibile: nel nido, costruito dal maschio con rametti e fili d'erba, vengono deposte 2-5 uova (solitamente tre) che ambedue i genitori si incaricano di covare per tre settimane circa. I nidiacei, di colore nerastro, vengono nutriti sia dal maschio che dalla femmina, e si allontanano dal nido attorno ai due mesi di vita[4].
L'ibis calvo (Geronticus calvus Boddaert, 1783) è un uccello pelecaniforme della famiglia dei Treschiornitidi.
Pietinis plikasis ibis (lot. Geronticus calvus, angl. Southern bald ibis) – ibinių (Threskiornithidae) šeimos paukštis.
Mažesnis už baltajį gandrą. Kūno ilgis 70 -80 cm, atstumas tarp sparnugalių 125 – 135 cm, kūno masė 1 – 1.3 kg. Plunksnų danga tamsiai žalios spalvos, violetinės ir bronzinės spalvų žvilgesio, pečių srityje bronzinės spalvos dėmė. Galva ir kaklas pliki, baltos spalvos. Pakaušis ryškiai raudonas, odos raukšlė sudaro nedidelį kupolą. Snapas lenktas į apačią, raudonas. Akys oranžiniai raudonos. Kojos raudonos.
Paplitęs Lesoto vakarinėje dalyje, Pietų Afrikos Respublikos šiaurės rytuose ir Svazilende.
Biotopas – kalnų pievos (1200 – 1850 metrų virš jūros lygio )[2]. Sėslus paukštis. Medžioja ir ilsisi dideliais, 100 individų, būriais. Minta žiogais, kirmėlėmis, vabalais, sraigės, varlėmis ir maita.
Monogamai. Peri 40 ir daugiau porų kolonijose. Lizdus krauna dirvos paviršiuje, ant skardžių ir medžiuose. Lizdą krauna patelė, o patinas renka šakas lizdui. Dėtyje 1 – 3 kiaušiniai. Abu partneriai peri 27 – 31 dieną. Jauniklius maitina atrytu maistu, abu tėvai. 55 dienų jaunikliai pradeda skraidyti, savarankiškai maitintis pradeda po dviejų mėnesių. Kartos trukmė – 10 metų. Laisvėje gyvena 10 – 15 metų, nelaisvėje – 30 metų[3].
Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos duomenimis yra pažeidžiama rūšis. populiacijoje yra 3 300 – 4 000 suaugusių individų. Populiacijos mažėjimo priežastys:
Rūšies apsaugos priemonės:
Pietinis plikasis ibis (lot. Geronticus calvus, angl. Southern bald ibis) – ibinių (Threskiornithidae) šeimos paukštis.
De Kaapse ibis (Geronticus calvus), ook wel gladnekibis, is een grote vogel die behoort tot de familie van ibissen en lepelaars.
Deze grote, glanzende blauw-zwarte ibis heeft een rode kop zonder veren en een lange wegbuigende rode snavel.
Het voedsel bestaat uit insecten en andere kleine diertjes.
De vogel broedt in kolonies tussen rotsen en kliffen en legt twee tot drie eieren die het vrouwtje in 21 dagen uitbroedt.
De vogel komt voor op de open graslanden of semi-woestijn in de bergen van zuidelijk Afrika.
De Kaapse ibis (Geronticus calvus), ook wel gladnekibis, is een grote vogel die behoort tot de familie van ibissen en lepelaars.
Multimedia w Wikimedia Commons Ibis łysy (Geronticus calvus) – gatunek ptaka z rodziny ibisów (Threskiornithidae), zamieszkujący klifowe brzegi i wyżyny Afryki Południowej. Obecnie gatunek ten zagrożony wyginięciem został objęty programem intensywnej ochrony[3].
Zamieszkuje tereny stepowe i półpustynne z niedostępnymi skałami i klifami, na których się gnieździ. Preferuje obszary położone na wysokości 1200-1850 m n.p.m.
Chrząszcze, gąsienice, szarańczaki i inne bezkręgowce, a także drobne ssaki, jaszczurki czy ptaki – często w formie znalezionej padliny.
Ibis łysy (Geronticus calvus) – gatunek ptaka z rodziny ibisów (Threskiornithidae), zamieszkujący klifowe brzegi i wyżyny Afryki Południowej. Obecnie gatunek ten zagrożony wyginięciem został objęty programem intensywnej ochrony.
Skallig ibis[2] (Geronticus calvus) är en fågel i familjen ibisar inom ordningen pelikanfåglar, förekommande i södra Afrika.[3]
Skallig ibis är en 78 centimeter lång glänsande blå svart ibis med ett typiskt skalligt rött huvud och vitt ansikte. Den långa nerböjda näbben är röd, liksom ben och fötter. På framsidan av vingen syns kopparglänsande fläckar. I flykten slår den sina långa vingar snabbt mellan glidflyg. Ungfågeln är mattsvart och färglös på huvud och näbb. Lätet är ett distinkt, högfrekvent kalkonliknande ljud.[1]
_Flying,_Lesotho,_Sep_2008.jpg)
Fågeln förekommer i bergsområden i nordöstra Sydafrika, Lesotho och västra Swaziland.[1] Den behandlas som monotypisk, det vill säga att den inte delas in i några underarter.
Skallig ibis påträffas i bergsbelägna gräsmarker med avsaknad av träd och med en låg och tät grässvål. Den påträffas också i lätt beskogat torrt landskap. Fågeln födosöker helst på nyligen bränd mark, men också andra naturliga gräsmarker, betesmarker, skördade majsfält och plogade åkrar. Den lever huvudsakligen av insekter och andra ryggradslösa djur.[1]
Skallig ibis har en liten världspopulation bestående av endast 6.500-8.000 individer. Den tros dessutom minska i antal till följd av habitatförlust, och antas också påverkas negativt i framtiden på grund av klimatförändringar. Internationella naturvårdsunionen IUCN kategoriserar därför arten som sårbar (VU).[1]
Wikimedia Commons har media som rör skallig ibis.
Wikispecies har information om Geronticus calvus.
Skallig ibis (Geronticus calvus) är en fågel i familjen ibisar inom ordningen pelikanfåglar, förekommande i södra Afrika.
Güney Afrika kelaynağı (Geronticus calvus), aynakgiller familyasından bir aynak türüdür. Afrika'nın güneyindeki dağlık bölgelerde yaşar.
Wikimedia Commons'ta Güney Afrika kelaynağı ile ilgili çoklu ortam belgeleri bulunur. 
Wikispecies'te Güney Afrika kelaynağı ile ilgili detaylı taksonomi bilgileri bulunur. 
Pelikansılar ile ilgili bu madde bir taslaktır. Madde içeriğini geliştirerek Vikipedi'ye katkıda bulunabilirsiniz. Güney Afrika kelaynağı (Geronticus calvus), aynakgiller familyasından bir aynak türüdür. Afrika'nın güneyindeki dağlık bölgelerde yaşar.
Ібіс південноафриканський лисий досягає довжини 80 см, має вагу приблизно 1,3 кг і схожий на інший вид цього роду Geronticus eremita світлим «обличчям», проте у нього відсутній чубчик.
Ібіс-лисоголов південний поширений тільки в гірських регіонах Південної Африки, в Лесото, ПАР та Свазіленді, перш за все, він населяє Драконові гори. Птахи віддають перевагу високо розташованим лукам з низькою травою на висоті від 1 200 до 1 850 м над рівнем моря.
Ібіс-лисоголов південний живиться гусінню, жуками, сараною й іншими комахами, рідше молюсками і червами, а також дрібними ссавцями загиблими, ящірками і птахами.
Як і більшість ібісів цей вид гніздиться у колоніях. У червні вони повертаються до своїх колоній, які часто налічують лише від 2 до 5 птахів, інколи, однак, кілька дюжин гнізд. Самки відкладають в період з початку серпня і до кінця вересня 2 або 3 яйця. У два місяці молоді птахи встають на крило.
Сьогодні популяція ібіса-лисоголова південного налічує приблизно від 7 000 до 10 000 особин.
Ібіс-лисоголов південний включений до додатків І і ІІ Конвенції СІТЕС[2].
Це незавершена стаття з орнітології.Cò quăm hói phương nam, tên khoa học Geronticus calvus, là một loài chim trong họ Threskiornithidae.[2]
_Flying,_Lesotho,_Sep_2008.jpg)
_Flying,_Lesotho,_Sep_2008.jpg)
|coauthors= bị phản đối (trợ giúp)
|coauthors= bị phản đối (trợ giúp)
|coauthors= bị phản đối (trợ giúp)
Cò quăm hói phương nam, tên khoa học Geronticus calvus, là một loài chim trong họ Threskiornithidae.
Geronticus calvus
(Boddaert, 1783)
Лы́сый и́бис[1] (лат. Geronticus calvus) — редкая птица из семейства ибисовых, распространённая в южной Африке.
Лысый ибис достигает длины 80 см, имеет вес примерно 1,3 кг и похож на лесного ибиса светлым лицом, однако у него отсутствует хохол.
Лысый ибис распространён только в горных регионах Южной Африки, в Лесото, ЮАР и Свазиленде, прежде всего, он населяет Драконовы горы. Птицы предпочитают высоко расположенные луга с низкой травой на высоте от 1 200 до 1 850 м над уровнем моря.
Лысый ибис питается гусеницами, жуками, саранчой и другими насекомыми, реже улитками и червями, а также мелкими погибшими млекопитающими, ящерицами и птицами.
Как и большинство ибисов лысый ибис гнездится в колониях. В июне они возвращаются к своим колониям, которые часто насчитывают только от 2 до 5 птиц, частично, однако несколько дюжин гнёзд. Самки откладывают в период с начала августа и до конца сентября 2 или 3 яйца. В два месяца молодые лысые ибисы встают на крыло.
Сегодня популяция лысого ибиса насчитывает примерно от 7 000 до 10 000 особей.
Лы́сый и́бис (лат. Geronticus calvus) — редкая птица из семейства ибисовых, распространённая в южной Африке.
禿䴉（Geronticus calvus）是棲息在南部非洲遼闊草原及山區半沙漠的鳥類。
禿䴉是很大型、有光澤及背部呈藍色的朱鷺。牠們的面部呈紅色，與頭部一樣沒有羽毛。紅色的鳥喙長而且向下彎。牠們會在岩石間及山崖邊的地盤繁殖，每次會產2-3隻蛋，孵化期為21日。牠們主要吃昆蟲及其他細小的動物。
禿䴉（Geronticus calvus）是棲息在南部非洲遼闊草原及山區半沙漠的鳥類。
禿䴉是很大型、有光澤及背部呈藍色的朱鷺。牠們的面部呈紅色，與頭部一樣沒有羽毛。紅色的鳥喙長而且向下彎。牠們會在岩石間及山崖邊的地盤繁殖，每次會產2-3隻蛋，孵化期為21日。牠們主要吃昆蟲及其他細小的動物。
禿䴉是群居的，喜歡棲息在乾旱的環境。
分類 界 : 動物界 Animalia 門 : 脊索動物門 Chordata 亜門 : 脊椎動物亜門 Vertebrata 綱 : 鳥綱 Aves 目 : ペリカン目 Pelecaniformes 科 : トキ科 Threskiornithidae 亜科 : トキ亜科 Threskiornithinae 属 : ハゲトキ属 Geronticus 種 : ハゲトキ G. calvus 学名 Geronticus calvus 英名 Southern Bald Ibis ハゲトキ（学名:Geronticus calvus）は、ペリカン目トキ科に分類される鳥類の一種である。 別名ズアカミドリトキ。
南アフリカ東南部。
体長約70cm。頸より下は緑紫いろの光沢のある黒色で、雨覆は紫色がかった光沢のある赤銅色である。 下頸に房状の飾羽がある。頭部と上顎は皮膚が裸出しており桃色に見える（これが和名の由来である）が、 頭頂部は赤い。
幼鳥は、成鳥に比べて体色に光沢が少なく、頭部に薄い灰色の毛が生えている。
山地に生息する。通常、小さな群れで生活する。餌の採食時には湿地や草原、放牧地などに集まる。
繁殖時は小さなコロニーを形成するが、単独で営巣することもある。雄が巣材を集め、雌が崖の割れ目に巣を作る。 1腹2-4個の卵を産み、抱卵期間は24-25日である。抱卵、育雛とも雌雄共同で行う。雛は孵化後約55日で飛べるようになる。
この項目は、鳥類に関連した書きかけの項目です。この項目を加筆・訂正などしてくださる協力者を求めています（ポータル鳥類 - PJ鳥類）。 
