Sus scrofa scrofa Linnaeus 1758

Kiaulė, naminė kiaulė (lot. Sus scrofa domesticus, angl. pig, vok. Hausschwein) yra kiaulinių (Suidae) šeimos visaėdis žinduolis.

Daugumos dabar auginamų kiaulių oda plika (tik su nedaugeliu šerių), tačiau būta ir plaukuotų veislių. Auginamos mėsai. Daugiausia kiaulių užauginama: Kinijoje, JAV, Brazilijoje, Vietname, Vokietijoje.

Įdomu

Kiaulės AgroBalt 2012 Kaune.

Žmogaus ir kiaulės fiziologiniai panašumai

Jau senokai žinoma, kad moksliniams bandymams kiaulės tinkamesnės, nei šunys, žiurkės ar net beždžionės. Kiaulė – vienintelis gyvūnas, galintis įdegti. Nors dantys gerokai didesni už žmogaus, bet kramtymo aparatas toks pats. Kaip ir vaikams, paršeliams iškrinta pieniniai dantys ir užauga nuolatiniai. Panašūs ir vidaus organai – žmogaus ir kiaulės širdys plaka maždaug tiek pat kartų per minutę. Arterijos tokios pačios; hemoglobino, proteinų, kraujo kūnelių apimtis beveik sutampa; panašūs inkstai, kepenys ir kiti organai. Net stresui kiaulės jautrios kaip ir žmogus. Veterinarai, gydydami šiuos gyvūnus nuo infarkto, dažnai duoda jiems raminamųjų.

Faktai^{[reikalingas šaltinis]}

• Kiaulė pagarsėjusi kaip nešvarą mėgstantis gyvūnas. Suteikus tinkamas sąlygas, ji mielai maudytųsi purve. Todėl jos visada padengtos purvo sluoksniu.
• Kiaulė neturi jokių fizinių galimybių pasižiūrėti į dangų (tiesiai virš galvos).

Nuorodos

Vikiteka Vikicitatos

Vidurio Europos šernas (Sus scrofa scrofa) yra šernų porūšis, kuris gyvena šiaurės Ispanijoje, šiaurės Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Beniliukso šalyse, Danijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir galimai Albanijoje. Rūšis išnyko Airijoje ir Britanijoje.^[1] Gyvūnai yra vidutinio dydžio, turi tamsiai rudą kailį ir ilgus, gana siaurus kaulus.^[2] Šiaurės Italijoje, buvo dirbtinai įvesta S. s. scrofa, kuri kryžminama su mažesnio dydžio vietiniais S. s. majori individais nuo 1950-ųjų metų.^[3]

Šaltiniai