nomes no trilho de navegação
Paprastoji voratinklinė erkė (lot. Tetranychus urticae) – voratinklinių erkių (Tetranychidae) šeimos erkė. Tai polifaginis kenkėjas, kuris gali maitintis daugiau kaip 250 augalų.
Žiemoja suaugėliai. Ant braškių ir žemuogių lapų erkutės pasirodo anksti pavasarį. Jos randamos ant peržiemojusių lapų. Erkutės išlenda iš žiemojimo vietų oro temperatūrai pakilus iki 10-12° C šilumos. Pradžioje erkutės būna oranžiškai raudonos spalvos, o pradėjusios maitintis įgauna pilkai žalią spalvą. Šį požymį galima laikyti fenologiniu indikatoriumi erkučių išėjimo iš žiemojimų vietų pabaigai nustatyti. Netrukus po išėjimo iš žiemojimo vietų, patelės pradeda dėti kiaušinėlius. Juos deda ant apatinės lapų pusės. Viena patelė padeda 50-80 kiaušinėlių. Ypač intensyviai erkutės dauginasi esant šiltiems ir ankstyviems pavasariams. Vienai erkučių generacijai išsivystyti reikia 120–135° C efektyvių temperatūrų sumos (virš +10° C). Ant braškių bei žemuogių daugiausia erkučių būna uogų nokimo pradžioje, vėliau jų sumažėja. Tuo metu senieji lapai sukietėja ir jų maitinimuisi nelabai tinka. Erkutės iš braškių ir žemuogių pereina ant piktžolių ir ten maitinasi. Todėl būtina naikinti piktžoles. Natūralūs erkučių priešai yra plėšriosios blakutės, kurios sugeba reguliuoti voratinklinių erkučių populiacijos gausumą tik tada, kai jų yra nedaug. Insekticidai naudojami, jei ant vieno lapo randama daugiau kaip 60 erkučių.[1]
Pastoviai naikinamos piktžolės. Nuėmus derlių, nupjaunami, surenkami ir kompostuojami lapai.
Nedidelius braškių ir žemuogių plotus tikslinga nupurkšti svogūnų, česnakų, bulvių, drignių arba tabako nuovirais.[1]
Paprastoji voratinklinė erkė (lot. Tetranychus urticae) – voratinklinių erkių (Tetranychidae) šeimos erkė. Tai polifaginis kenkėjas, kuris gali maitintis daugiau kaip 250 augalų.
Žiemoja suaugėliai. Ant braškių ir žemuogių lapų erkutės pasirodo anksti pavasarį. Jos randamos ant peržiemojusių lapų. Erkutės išlenda iš žiemojimo vietų oro temperatūrai pakilus iki 10-12° C šilumos. Pradžioje erkutės būna oranžiškai raudonos spalvos, o pradėjusios maitintis įgauna pilkai žalią spalvą. Šį požymį galima laikyti fenologiniu indikatoriumi erkučių išėjimo iš žiemojimų vietų pabaigai nustatyti. Netrukus po išėjimo iš žiemojimo vietų, patelės pradeda dėti kiaušinėlius. Juos deda ant apatinės lapų pusės. Viena patelė padeda 50-80 kiaušinėlių. Ypač intensyviai erkutės dauginasi esant šiltiems ir ankstyviems pavasariams. Vienai erkučių generacijai išsivystyti reikia 120–135° C efektyvių temperatūrų sumos (virš +10° C). Ant braškių bei žemuogių daugiausia erkučių būna uogų nokimo pradžioje, vėliau jų sumažėja. Tuo metu senieji lapai sukietėja ir jų maitinimuisi nelabai tinka. Erkutės iš braškių ir žemuogių pereina ant piktžolių ir ten maitinasi. Todėl būtina naikinti piktžoles. Natūralūs erkučių priešai yra plėšriosios blakutės, kurios sugeba reguliuoti voratinklinių erkučių populiacijos gausumą tik tada, kai jų yra nedaug. Insekticidai naudojami, jei ant vieno lapo randama daugiau kaip 60 erkučių.
